Studijoms.lt

Referatai, konspektai

ES aplinkosaugos politika

Autorius: Darius

Įvadas

Darbo tikslas – pateikti išsamią informaciją apie ES aplinkos apsaugos politiką ir jos įtaką Lietuvos aplinkos apsaugos politikos formavimuisi.

Uždaviniai:

1. Aptarti Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikos raidą

2. Apžvelgti ES aplinkos apsaugos valdymo bendruosius sektorius

3. Susipažinti su ES atliekų tvarkymo politika ir jos įtaka Lietuvai

4. Aptarti ES oro apsaugos politiką ir jos įtaką Lietuvai.

5. Apžvelgti ES vandens apsaugos politika ir jos įtaka Lietuvai

6. Susipažinti su ES gamtos ir bioįvairovės apsaugos politika ir jos įtaka Lietuvai.

Europos Sąjungos Aplinkos apsaugos sektorius yra viena sudėtingiausių jos sričių. Mums kaip Europos Sąjungos narės piliečiams labai svarbu žinoti Europos sąjungos aplinkosauginius reikalavimus ir šių reikalavimų įgyvendinimo rezultatus nacionaliniu ir vietos atžvilgiu.


Į.Europos Sąjungos aplinkos apaugos politikos apžvalga

Aplinkos apsauga yra labai svarbi politikos dalis visame Europos Sąjungos politikos kontekste. Tai „jauna” sritis palyginus su politika transporto, žemės ūkio ar prekybos srityse. Romos sutartyje (1957) dar nebuvo jokių specialių nuostatų, susijusių su aplinkos apsauga. Aplinkos apsaugos tema pasidarė aktuali septintame dešimtmetyje, intensyviai plečiantis pramonei. Todėl pirmos aplinkos apsaugos nuostatos buvo suformuluotos 1972 metų Bendrijos šalių viršūnių aukščiausio lygio Paryžiaus susitikime, kuriame buvo priimta pirmoji Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programa.

Europos Komisijos Aplinkos direktoratas, kuris yra pagrindinė Europos Sąjungos institucija, formuojanti aplinkos apsaugos politiką, savo misiją apibūdina taip:

• išlaikyti ir gerinti gyvenimo kokybę užtikrinant aukštą gamtos išteklių apsaugos

lygį, efektyvų rizikos įvertinimą bei valdymą ir savalaikį Bendrijos įstatymų įgyvendinimą;

• skatinti efektyvų išteklių naudojimą gamyboje, vartojimo ir atliekų šalinimo

grandyse;

• integruoti aplinkos apsaugos aspektus į kitas ES politikos sritis:

• skatinti ūkio plėtrą Europos Sąjungoje atsižvelgiant į dabartinės ir ateities kartų

ekonomines, socialines ir aplinkos apsaugos reikmes;

• atsižvelgti į kovos su klimato kaita pasaulinę svarbą ir biologinės įvairovės

išsaugojimą tarptautiniu mastu;

• užtikrinti, kad visos minėtos aplinkos apsaugos priemonės ir politika būtų

subalansuota su visų sektorių veikla ir tame procese rezultatyviai dirbtų visi suinteresuoti

dalyviai.

1.1. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikos raida

Visa ES aplinkos apsaugos politikos raida atsispindi šešiose aplinkos apsaugos veiksmų programose, kurios sudaro bendrosios Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikos rėmus.

Pirmoji programa, apėmusi 1973 – 1976 metus, nustatė pagrindinius Europos Bendrijos aplinkos apsaugos principus. Joje išvardyti vienuolika pagrindinių principų, kurie vėliau įvairiai atsispindėjo tolesniuose aplinkos apsaugos politikos programiniuose dokumentuose. Pirmojoje programoje buvo keliami šie tikslai: sustabdyti aplinkos teršimą, o kur įmanoma – ir visai pašalinti taršos šaltinius; garantuoti efektyvų gamtos išteklių naudojimą; ūkio plėtrą grįsti kokybės reikalavimais, didžiausią dėmesį skiriant darbo ir gyvenimo sąlygoms; užtikrinti, kad planuojant miestus bei žemės naudojimą būtų atsižvelgiama į aplinkosaugos dalykus; siekti, kad


aplinkosaugos problemos butų sprendžiamos kartu su šalimis – ne Europos Bendrijos narėmis. Pirmosios Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programos įgyvendinimo pradžia sutapo su 1973-ųjų ir 1974-ųjų metų ekonomikos ir naftos krizėmis, todėl nustatyta pramonės įmonėms naujus aplinkosauginius apribojimus buvo labai nelengva.

Antroji programa

tęsė pirmosios programos tikslų įgyvendinimą juos išplėsdama. Vandens, oro apsaugos bei triukšmo valdymo priemonės Bendrijos aplinkos apsaugos politikoje buvo išskirtos kaip prioritetinės. Taip pat programa pabrėžė prevencinį EB aplinkos apsaugos politikos pobūdį ir racionalaus erdvės bei gamtos išteklių naudojimo svarbą.

Trečioji programa aplinkos apsaugos politikoje įtvirtino naujus pažangius principus. Programoje akcentuotas aplinkos apsaugos politikos integravimas į kitus sektorius( transportą, energetiką, žemės ūkį ), nustatytas būtinumas prieš imantis naujos ūkinės veiklos atlikti jos poveikio aplinkai vertinimą, pabrėžta taršos mažinimo jos šaltinyje svarba. Europos Komisija įpareigota prieš rengiant pasiūlymus teisės aktams bei kitoms priemonėms aplinkos apsaugos srityje įvertinti ( kiek įmanoma ) sąnaudas planuojamiems veiksmams ir tų veiksmų naudą, vengti veiksmų dubliavimosi, atsižvelgti į skirtingą ekonomikos ir aplinkos apsaugos situaciją bei struktūrą įvairiose Bendrijos šalyse. Be to, išskirtos specialios Bendrijai ypač svarbios saugotinos gamtos vietos.

Ketvirtoji programa priimta 1987 metais, kurie Europoje buvo paskelbti Aplinkos metais. Tais metais taip pat buvo parengta ir garsioji Brutland komisijos ataskaita apie ekonominę plėtrą ir aplinkos apsaugą, paruošusi dirvą vėliau, 1992 metais vykusiai Jungtinių Tautų Rio de Žaneiro konferencijai. Ketvirtoji programa skyrėsi nuo ankstesniųjų tiek forma, tiek turiniu. Ji buvo sudaryta pagal naujus konceptualius požiūrius, ja buvo siekiama įgyvendinti iniciatyvas naujose aplinkos apsaugos srityse, ypač susijusiose su biotechnologija ir gamtos išteklių valdymu. Buvo pasiūlyta sustiprinti direktyvų aplinkos apsaugos srityje kontrolę ir praktinį įgyvendinimą, aplinkosauginį švietimą ir informacijos teikimo politikos įgyvendinimą. Šios aplinkos apsaugos veiksmų programos baigiamieji 1992 metais sutapo su Bendrijos vidaus rinkos sukūrimu, kai ne tik taršai, bet ir prekybai bei žmonių migravimui nebeliko daugumos suvaržymų.

Svarbiausias Penktosios programos tikslas pirmą kartą tiesiogiai ne su aplinkos apsauga, bet su tvariąja visuomenės plėtra, kuria siekiama subalansuoti ekonominius ir socialinius pažangos ir aplinkos apsaugos aspektus, t. y. kad ateities kartoms būtų perduodamos ne tik pažangios technologijos, bet ir saugi gyventi aplinka. Šioje veiksmų programoje atkreipiamas dėmesys į penkis sektorius, kuriuose, manoma, Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika gali būti efektyviausia:


Lentelė 1

Aplinkosauga skirstoma

Aplinkosaugos programa vykdoma pramonėje

Aplinkosaugos programa vykdoma energetikoje

Aplinkosaugos programa vykdoma transporte

Aplinkosaugos programa vykdoma žemės ūkyje

Aplinkosaugos programa vykdoma turizme

Kiekvienam iš šių sektorių penktoje programoje numatomi specialus tikslai. Be to, šioje programoje, skirtingai nuo ankstesniųjų, labai pabrėžiama ne tik teisinių, bet ir ekonominių, rinkos mechanizmo veiksmu pagrįstų, priemonių nauda.

Šeštoji programa „Mūsų ateitis – mūsų pasirinkimas” apibrėžia Europos Bendrijos aplinkos apsaugos politikos gaires dešimčiai metų. Šioje programoje Europos Bendrija akcentuoja tokius keturis sektorius:

1. klimato kaita;

2. unikalių gamtos išteklių ir biologinės įvairovės apsauga;

3. aplinka ir sveikata;

4. subalansuotas gamtos išteklių ir atliekų valdymas.

Lentelė 2

Europos bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programos

Laikotarpis Aplinkos apsaugos veiksmų programa

1973-1976 I-oji veiksmų programa

1977-1981 II-oji veiksmų programa

1982-1986 III-oji veiksmų programa

1987-1992 IV-oji veiksmų programa

1993-2000 V-oji veiksmų programa „Subalansuotos plėtros link”

2001-2010 VI-oji veiksmų programa „Mūsų ateitis- mūsų pasirinkimas”

Taigi dabar Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikoje vadovaujamasi šeštosios veiksmų programos nustatytais tikslais. Europos Sąjungos Aplinkos komisarė Margot Walstrom


dažnai referuoja į Europos aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo vadinamuosius tris „ I ” būdus:

1. Integracija

2. Įgyvendinimas

3. Informacija

Aplinkos apsaugos integravimas į kitų sričių veiklą yra kertinis sėkmingos aplinkos apsaugos politikos akmuo. Daugiau nei 270 ES teisės aktų reglamentuoja visas aplinkos apsaugos sferas, bet įstatymai yra tiek geri, kiek jų laikomasi. Pabrėžtina, kad visos aplinkos apsaugos programos neturi privalomosios juridinės galios. Vis dėlto aplinkos apsaugos teisės aktai, išleidžiami Europos Sąjungoje, atspindi veiksmų programoje numatytus prioritetus, ir tokiu būdu dalis orientacinių siūlymų tampa privalomi.

1.2. Pagrindiniai ES teisiniai aplinkos apsaugos reikalavimai

Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslai buvo nustatyti Vieninguoju Europos aktu, kai Europos Bendrijos sutartis, buvo papildyta dalimi apie aplinkos apsaugą, susidedančia iš trijų pagrindinių straipsnių, padėjusių tvirtą pagrindą kitų aplinkos apsaugos teisės aktų priėmimui. Šie straipsniai , nors ir kitaip numeruoti, išliko vėlesnėje, Europos Sąjungos sutartyje. Juose išvardijami pagrindiniai aplinkos apsaugos politikos tikslai:

1. Išsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę;

2. Plėtoti žmonių sveikatos apsaugą;

3. Racionaliai naudoti gamtos išteklius;

4. Remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regionų ar pasaulio aplinkos apsaugos

problemoms spręsti.

Be to, nurodomi pagrindiniai aplinkos apsaugos principai, pvz., įspėjimo ir prevencijos, aplinkos žalojimo išvengimas veikiant taršos šaltinį bei moka teršėjas principas. Taip pat pabrėžiama, kad aplinkos apsaugos reikalavimai turi būti dedamoji visų kitų sektorių plėtros dalis.

Europos Sąjungos sutarties 175 straipsnis sako, kad aplinkos apsaugos priemonės Taryboje gali būti patvirtintos kvalifikuotų narių balsų dauguma ir bendradarbiaujant su parlamentu, išskyrus su mokesčiais susijusius klausimus, tam tikras priemones dėl miestų ir kitų teritorijų planavimo ir žemės naudojimo bei sprendimus dėl galimybių valstybėms narėms pasirinkti skirtingus energijos šaltinius ir bendrą energijos tiekimo struktūrą.


Dažniausiai visi Europos Sąjungos teisės aktai ir atitinkamai politikos kryptys aplinkos apsaugos srityje skirstomi į tokias dalis:

•horizontalieji teisės aktai (reglamentuoja bendruosius aplinkos apsaugos vadybos klausimus, pvz., poveikio aplinkai įvertinimą, ataskaitų teikimą ir pasikeitimą informacija, o ne konkretų aplinkos apsaugos sektorių);

• vandens kokybę,

• oro kokybę,

• atliekų valdymą,

• gamtos apsaugą,

• pramonės taršos kontrolę ir rizikos valdymą,

• chemines medžiagas ir genetiškai modifikuotus organizmus,

• triukšmą,

• branduolinę ir radiacinę saugą reglamentuojantys teisės aktai.

Didžiausia dalis ES aplinkos apsaugos teisės aktų , su kuriais asocijuotosios Vidurio ir Rytų Europos šalys galiausiai turės suderinti savo nacionalinius teisės aktus

ir administracinę politiką (sąlyga narystei ES, vadinamoji aplinkos apsaugos acąuis), susideda maždaug iš 70 direktyvų (kai kurios iš jų kelis kartus taisytos ir papildytos antrinėmis direktyvomis) ir daugiau nei 20 reglamentų.

ES teisės aktai nustato reikalavimus valstybėms narėms, tačiau nenurodo, kokios institucijos valstybėje atsako už šių reikalavimų įgyvendinimą. Kiekviena valstybė narė gali pasirinkti ne tik konkretų įstatymų įgyvendinimo būdą, atsižvelgdama į specifines savo šalies aplinkos apsaugos problemas, bet ir tokias institucines įgyvendinimo priemones, kurios atitinka šalies istorines ir kultūrines tradicijas.

Pagrindinis Lietuvos įstatymas, apibrėžiantis įvairaus lygmens institucijų atsakomybę aplinkos apsaugos srityje, yra Aplinkos apsaugos įstatymas. Jame nustatytas funkcijų paskirstymas tarp centrinės valdžios institucijų ir vietos savivaldos institucijų. Valstybės valdymo institucijos nustato sąlygas ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi, o vietos savivaldos institucijos įgyvendina konkrečias aplinkos apsaugos priemones savo teritorijose.

1.3. Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės derinimas. Derybos aplinkos apsaugos

srityje

1999 m. gruodžio 10-11 d. Helsinkyje vykusiame Europos šalių viršūnių susitikime Lietuva kartu su kitomis penkiomis kandidatėmis buvo oficialiai pakviesta derybų su ES. 2000 m. vasario 15d. Lietuva pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES. Pagrindinis derybose


nagrinėjamas klausimas – Lietuvos pažangos rengiantis narystei ES 31 derybų skyriaus pristatymas ir nagrinėjimas.

Pasirengimas narystei ES aplinkos apsaugos srityje yra ilgas ir sudėtingas procesas. Pasirengimas narystei turėjo susidėti iš kelių etapų, iš kurių svarbiausi būtų šie:

1. Bendrasis derinimosi prie ES aplinkos apsaugos srityje planavimas, kurio metu 1998

metais buvo parengta Lietuvos teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategija aplinkos

apsaugos srityje ir preliminariai įvertintos ES reikalavimų įgyvendinimo sąnaudos;

2. Sektorinis planavimas, kurio metu parengtos derinimo strategijos atskiriems aplinkos

apsaugos sektoriams (vandens kokybės gerinimo, atliekų tvarkymo, cheminių medžiagų

valdymo)

3. Direktyvų įgyvendinimo planavimas, kurio metu parengti kai kurių sudėtingų direktyvų

(pvz., direktyvų reglamentuojančių integruotą pramonės taršos kontrolę ir prevenciją, vandenų

taršą nitratais, sąvartynų įrengimą, paukščių ir kitų gyvūnų apsaugą) įgyvendinimo planai;

4. Integruotas planavimas, kurio metu buvo sujungti atskirų sektorių planavimo rezultatai.

Parengta Nacionalinė acąuis priėmimo programa (NAPP), Lietuvos aplinkos apsaugos

finansavimo strategija , vietos savivaldos institucijų įtraukimo į ES reikalavimų įgyvendinimo

procesą strategija ir kiti dokumentai.

5. Derybinės pozicijos parengimas. Siame etape pasirengta deryboms su ES, tam parengti

reikalingi dokumentai;

6. Detalūs direktyvų įgyvendinimo ir finansavimo planai. Šiame etape detaliai išnagrinėti

ir su Lietuvos padėtimi palyginti kai kurių, dar nenagrinėtų direktyvų reikalavimai. Sudaryti

įsipareigojimų pagal tas direktyvas įgyvendinimo planai ir apskaičiuotos tam reikalingos

sąnaudos;

7. Investicinių ir kitų projektų planavimas ir įgyvendinimas. Šiame etape rengiami

investiciniai projektai naujų aplinkos apsaugos infrastruktūros objektų statybai ar esančių

modernizavimui.

Derinant ES ir Lietuvos teisės aktus svarbu ne tik perkelti ES nuostatas į nacionalinę teisę, bet ir tas nuostatas įgyvendinti bei kontroliuoti, kaip jos vykdomos.

Pagrindinis derybų dėl narystės ES objektas – pereinamųjų laikotarpi, per kuriuos stojančioj i šalis turi įgyvendinti

ES teisės reikalavimus, skaičius ir trukmė. Pereinamųjų laikotarpių paprastai prašoma, kai ES normoms įdiegti būtinos didelės investicijos ir reikia daug laiko. Norėdami išsiderėti pereinamuosius ES ES normų įgyvendinimo laikotarpius, Lietuvos atstovai atskleidžia Lietuvos konkrečios srities padėtį ir pagrindžia tokių laikotarpių būtinybę, apibūdina ES normų įgyvendinimo pasekmes Lietuvos visuomenei, verslui ir pateikia planus, kada ES teisės normos bus įgyvendintos ir kiek tai kainuos.


Pagrindiniai derybų dėl derybinio 22 skyriaus Aplinka etapai:

• 2000 m. lapkričio 15 d. – pradedama derėtis dėl Aplinkos skyriaus;

• 2001 m. vasaris – gegužė – teikiama papildoma informacija ir vyksta

techninės konsultacijos;

• 2001 m. birželio 27 d. – derybos dėl Aplinkos skyriaus preliminariai

baigiamos, susitarus dėl ES teisės aktų įgyvendinimo Lietuvoje plano.

Derybų pradžioje Lietuva prašė pereinamųjų laikotarpių aštuonių direktyvų įgyvendinimui. Derybose, daugiausia dėl priežasčių, susijusių su direktyvų reikalavimų interpretavimu, atsisakyta penkių pereinamųjų laikotarpių. Taigi paaiškėjo, kad Lietuvai įgyvendinti Direktyvą dėl geriamo vandens kokybės, Direktyvą dėl nitratų, atsirandančių dėl žemės ūkio veiklos, kontrolės, Direktyvą dėl sąvartynų, Direktyvas, susijusias su laukinių paukščių ir buveinių apsauga, turėtų pavykti ir be oficialių pereinamųjų laikotarpių.

ES aplinkos apsaugos teisynas kiekvienais metais vis papildomas naujais teisės aktais arba keičiami jau esantys teisės aktai. Šalims kandidatėms būtina įgyvendinti ir naujus ES reikalavimus, įsigaliojusius po derybinio skyriaus uždarymo.

1.4. ES finansinė parama įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus

Politinės aplinkos apsaugos nuostatos Europos Sąjungoje remiamos ne tik aplinkos apsaugos veiksmų programomis, bet ir specialiais procesais, priemonėmis ar principais.

Europos Komisija nuo 1983 metų skiria nemažai dėmesio finansinėms priemonėms, įgalinančioms skatinti aplinkos teršimo prevenciją. Tais metais, vadovaujantis nuostata, kad vien teisinių priemonių nepakanka dinamiškai plėtoti aplinkos apsaugos politiką, buvo įkurtas Europos aplinkos fondas. Be to, buvo priimti du reglamentai dėl finansinės paramos įvairiems projektams kurti – švarios technologijos, naujų metodų aplinkos kokybei stebėti nykstančioms paukščių rūšims palaikyti ir panašiai.

ES aplinkos apsaugos politika pabrėžiamas ir kai kurių Europos teritorijų aplinkos apsaugos svarbumas. Pavyzdžiui, 1984 metais buvo numatytos specialios priemonės Viduržemio jūros baseino apsaugai, sujungtos į Viduržemio jūros baseino aplinkos apsaugos veiksmų planą, skiriant reikiamų lėšų iš Bendrijos. Panašiai ir Šiaurės, Baltijos bei kitų jūrų vandens ir pakrančių apsaugai buvo sukurta atskira programa, patvirtinta reglamentu 1991 metais ir įpareigojanti Bendriją skirti jos įgyvendinimui kelias dešimtis milijonų ekiu (dabar – eurų).

Tvariosios plėtros skatinimui ir aplinkos geros kokybės kūrimui, gamtos, natūralių augalų ir gyvūnų buveinių apsaugai, administracinėms struktūroms ir aplinkos apsaugos paslaugoms, švietimui, mokymui ir informacijai skirta bene geriausiai žinoma finansinė Europos Sąjungos priemonė LIFE.

Europos investicijų bankas, finansiškai prisidedantis prie įvairių projektų, yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikos vykdytojų.

Europos Sąjungoje, žinoma, vykdomi ir mokslo darbai, kuriems taip pat skirtos specialios finansinės paramos programos.

Apskaičiuota, kad visų ES direktyvų aplinkos apsaugos sektoriuje įgyvendinimui Lietuvoje iki 2010 m. gali prireikti maždaug 1 milijardo eurų. Šios investicijos daugiausia reikalingos naujiems nuotekų įrenginiams statyti ir rekonstruoti, nuotekų surinkimo sistemoms (sąvartynai, atliekų surinkimas, antrinių žaliavų išskyrimas) įrengti, Lietuvos elektrinės ir kitų katilinių rekonstrukcijai bei aplinkos apsaugos priemonėms įdiegti. Stengiantis kuo geriau suderinti Lietuvos ūkio plėtrą su ES aplinkosaugos reikalavimais bei šalies tvarios plėtros principais ypač svarbu kiek įmanoma efektyviau panaudoti tiek vietos, tiek užsienio finansinius veiksnius.

ES yra patvirtinusi tam tikrus finansavimo dokumentus, kuriais gali ir galės naudotis ES narystės siekiančios šalys, įgyvendinančios aplinkosaugos reikalavimus. Tarp tokių dokumentų reiktų paminėti PHARE, ISPA IR SAPARD programas.

Paskutinį dešimtmetį PHARE programa buvo pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis Lietuvoje buvo formuojamos aplinkosaugos politikos kryptys ir stiprinamos aplinkosaugos institucijos. Iš PHARE programos Lietuvos aplinkosaugos tikslams įgyvendinti skirta maždaug 40 milijonų eurų, iš kurių apie pusė išleista techniniai paramai ir kita pusė – investiciniams projektams. Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje ir Varėnoje. Už PHARE lėšas buvo įsigyta oro kokybės stebėjimo įranga Vilniuje ir Kaune. PHARE lėšos palaipsniui transformuojamos į prieš struktūrinį Europos Sąjungos fondą ir skirtos remti bendradarbiavimą regioninės plėtros projektų srityje, pramonės modernizavimą ir aplinkosaugos acąuis programos įgyvendinimą.

ISPA – tai pasirengimo narystei Europos Sąjungoje politikos struktūros dokumentas 2000 – 2006 metams. Jis skirtas teikti finansinę paramą investicijoms aplinkos apsaugos ir transporto srityse, kad šalys kandidatės greičiau suderintų savo teisės aktus su acąuis communautaire. Bendrasis šio fondo biudžetas sudaro 7,3 mlrd eurų. Lietuvoje daugiausia ISPA paramos numatoma skirti nuotekų valymo ir surinkimo sistemoms kurti ir modernizuoti bei atliekų tvarkymo regioninėms sistemoms steigti. Pirmiausia nedidelė ISPA biudžeto dalis naudojama finansuoti parengiamosioms studijoms ir techniniai pagalbai, reikalingai investiciniams projektams rengti ir jų vadybai. 2000 – 2002 metais parengta 14 investicinių projektų, kurie bus finansuojami ISPA lėšomis.

SAPARD, arba specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos tikslas -remti konkrečią žemės ūkio ir kaimo plėtrą, prisidėti prie aquis communautaire įgyvendinimo. Vienas iš investicijų prioritetų- žemės ūkio gamybos metodai, kuriuos taikant tausojama aplinka ir išsaugojamas kraštovaizdis. Kasmet iš šios programos Lietuva gali gauti apie 30 mln. Eurų, kurių dalis padės įgyvendinti ir aplinkos apsaugos tikslus.

Sanglaudos fondo lėšos

Teikiant aplinkos apsaugos finansavimo poreikius ir siekiant laikytis ES atitikties įgyvendinimo terminų, svarbus vaidmuo teko ne tik ES finansinei pagalbai, bet ir pačios Lietuvos bei užsienio šaltinių finansavimui. Vietos šaltiniai apima bendras valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, mokesčius ir baudas už aplinkos taršą, vartotojų mokesčius už savivaldybių teikiamas paslaugas už vandens tiekimą bei nuotekų ir atliekų tvarkymą, įmonių nuosavus

išteklius, komercinį kapitalą (kreditus ir nuosavas lėšas) ir lizingo rinkas. Užsienio šaltiniai susiję su tarptautinių finansinių institucijų veikla bei įvairių užsienio valstybių parama Lietuvos aplinkos apsaugai.

Lietuvoje aplinkos apsaugos sektoriuje veikia Pasaulio banko, Šiaurės investicijų banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Šiaurės šalių aplinkos apsaugos finansų korporacijos, Europos investicijų banko paramos ir kreditų lėšomis pastatyti aplinkos apsaugos įrenginiai.

2.ES aplinkos apsaugos valdymo bendrieji (horizontalieji) sektoriai

Teisės aktai, susiję su bendraisiais aplinkos apsaugos valdymo sektoriais, o ne su pavieniais sektoriais, gaminiais ar išmetimų tipais, vadinami horizontaliais.

Bendrajam aplinkos apsaugos sektoriui priskiriami šeši teisiniai dokumentai: trys direktyvos, du reglamentai ir vienas tarybos sprendimas:

• Direktyva dėl poveikio aplinkai vertinimo

• Direktyva dėl aplinkos apsaugos informacijos prieinamumo

• Direktyva dėl ataskaitų apie aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimą

• Reglamentas dėl Europos Aplinkos apsaugos agentūros

• Reglamentas dėl LIFE

• Tarybos sprendimas dėl Europos aplinkosauginių nevyriausybinių

organizacijų skatinimo veiksmų programos.

2.1.Poveikio aplinkai vertinimas ir strateginis aplinkos vertinimas

Poveikio aplinkai vertinimas – tai konkrečios planuojamos ūkinės veiklos potencialaus poveikio aplinkai numatymo, apibūdinimo ir įvertinimo procesas. Poveikio aplinkai vertinimu (P A V) siekiama nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos veiklos poveikį aplinkai ir užtikrinti, kad į aplinkos ypatumus bus atsižvelgta iki šios veiklos vykdymo pradžios. BE to atliekant PAV pateikiama ir informacija, susijusi tiek su pačia ūkine veikla, tiek su vieta, kurioje tą veiklą planuojama vykdyti. Optimizuojamas planavimo ir projektavimo procesas, numatomos planuojamos ūkinės veiklos alternatyvos ir galimo neigiamo poveikio aplinkai išvengimo, sumažinimo, atkūrimo ir kompensavimo priemonės.

Strateginis aplinkos vertinimas – tai strateginių planavimo dokumentų įgyvendinimo poveikio aplinkai vertinimas. Šis vertinimas palengvina sprendimų priėmimą ir gali įtakoti strategijų, programų ir planų pakeitimą taip, kad tolesnė šalies, regiono ar ūkio šakos plėtra būtų palankesnė aplinkai bei atitiktų subalansuotos plėtros principus.

2.2.Tarptautiniai ir ES reikalavimai poveikio aplinkai vertinimui

Tarptautiniu masto poveikio aplinkai vertinimą reglamentuoja Jungtinių Tautų Organizacijos 1991 m. Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espoo konvencija). Lietuva šią konvenciją ratifikavo LR seimo įstatymu Nr. VIII – 1351 1999 m. spalio 7 d. Tais atvejais kai Lietuvoje planuojama ūkinė veikla gali turėti didelį neigiamą poveikį užsienio valstybei, kuri yra prisijungusi prie šios konvencijos, poveikio aplinkai vertinimas turi būt atliekamas vadovaujantis minėta konvencija.

Europos Sąjungoje poveikio aplinkai vertinimo procesą reglamentuoja ES Tarybos 85/337 EEB direktyva „Dėl tam tikrų privačių ir valstybės projektų poveikio aplinkai vertinimo” , su pataisymais 1997 m. kovo 3 d. Tarybos 97/11 EB direktyvoje.

Direktyva nustato tik bendrus poveikio aplinkai vertinimo principus, šalys narės pačios nustato PAV procedūrų detales. Pagrindinis direktyvos reikalavimas – užtikrinti, kad ūkinė veikla, galinti turėti reikšminga poveikį aplinkai, bus vykdoma tik gavus atsakingos institucijos leidimą, o poveikio aplinkai vertinimas bus atliekamas prieš išduodant tokį leidimą.

Direktyva pateikia planuojamos ūkinės veiklos rūšis, kuriomis poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas, ir išvardija rūšis

veiklos, kai poveikis aplinkai vertinamas tik atsižvelgus į tam tikras valstybės narės nustatytas atrankos sąlygas. Be to, direktyva išvardija kriterijus, į kuriuos valstybės narės privalo atsižvelgti nustatydamos minėtas atrankos sąlygas, ir reglamentuoja, kokią informaciją užsakovas turim pateikti vykstant procesui. Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikalauja užtikrinti, kad visuomenė turėtų galimybę pareikšti savo nuomonę prieš leidžiant vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, o informacija, surinkta poveikio aplinkai vertinimo procese, bus vieša.

2.3.Lietuvos įsipareigojimai Poveikio aplinkai vertinimo sektoriuje

Visos ES 1985 m . Tarybos 85/337 EEB direktyvos ir Tarybos 97/1 l/EB direktyvos nuostatos yra perkeltos į Lietuvos teisės aktus.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis planuojamos ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, vertinimo procedūras bei PAV proceso dalyvių santykius Lietuvoje yra Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (2000-04-18). Šis įstatymas nustato pagrindinius PAV principus, apibrėžia sudėtines proceso dalis (atrankos atlikimas, programos ir ataskaitos parengimas, visuomenės ir valstybės institucijų dalyvavimas bei sprendimo, ar planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje vietoje, priėmimas), įvardija veiklos rūšis, kurioms būtina atranka dėl poveikio aplinkai privalomo vertinimo.

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo pagrindiniai dalyviai:

1. atsakinga institucija (aplinkos ministerija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija),

2. Pav subjektai (valstybinės institucijos, savivaldybės),

3. Planuojamos ūkinės veiklos užsakovas,

4. Užsakovo įpareigotas poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas,

5. Visuomenė.

ES direktyvos nuostatos įpareigoja šalis nares skirti atsakingą instituciją. Lietuvoje šias funkcijas įgaliotos vykdyti Aplinkos ministerija, Aplinkos ministerijos RAAD-ai ir AM Hidrografinio tinklo tarnyba.

Poveikio aplinkai vertinimo apimtis nustatoma rengiant ir tvirtinant PAV programą. Šiame etape nusprendžiama, kas turėtų būti nagrinėjama PAV ataskaitoje, iš daugelio aspektų atrenkant tuos , kurie yra svarbiausi aplinkos apsaugos atžvilgiu., numatant alternatyvas ir neigiamo poveikio sumažinimo ar išvengimo priemones. PAV programą rengia planuojamos ūkinės veiklos PAV organizatorius arba jo įpareigotas planuojamos ūkinės veiklos dokumentų rengėjas, remdamasis Poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimo nuostatais bei LR Planuojamos ūkinės veiklos PA V Įstatymu.

Sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje aplinkosauginiu požiūriu, priima Aplinkos ministerija arba kita įgaliota institucija, išnagrinėjusi ataskaitą, PAV subjektų išvadas ir argumentuotą visuomenės pasiūlymų įvertinimą.

2.4. Poveikio aplinkai vertinimas Europos Sąjungos šalyse narėse

Europos šalys pradėjo taikyti poveikio aplinkai vertinimo procedūras neužilgo nuo pirmosios PAV sistemos sukūrimo ir įdiegimo 1969 metais JAV. Pirmiausiai PAV principus pradėjo taikyti labiau išsivysčiusios šalys, tokios kaip Vakarų Vokietija (1975 m.) ir Prancūzija (1976 m.).

Europos Komisija dar 1975 metais pradėjo bendros poveikio aplinkai vertinimo sistemos kūrimą ir parengė pirmąjį PAV direktyvos projektą. Tačiau valstybėms narėms pavyko susitarti ir priimti galutinį direktyvos variantą tik 1985 metais.

ES XI Direktorato užsakymu, Mančesterio poveikio aplinkai vertinimo centras atliko tyrimus, kurio pagrindinis tikslas – įvertinti valstybių narių PAV sistemų efektyvumą ir jų suderinamumą su ES reikalavimais. Tyrimai parodė, kad dabar PAV srityje toliausiai yra pažengusios Olandija, Jungtinė Karalystė bei kai kurios Skandinavijos šalys.

2.5. Poveikio aplinkai vertinimo ir strateginio aplinkos vertinimo reikalavimų įgyvendinimo Lietuvoje problemos ir perspektyvos

Lyginant su kitomis šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą, Lietuva poveikio vertinimo srityje yra viena toliausiai pažengusių šalių – tiek PAV procesą reglamentuojančios teisės, tiek jos įgyvendinimo patirties atžvilgiu.

Lietuvos teisę yra perkelti visi ES reikalavimai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, paskirtos atsakingos institucijos, nustatytos atitinkamos procedūros bei visuomenės informavimo ir dalyvavimo tvarka . Be to, parengta rekomendacinio pobūdžio planuojamos ūkinės veiklos PAV atlikimo kokybės įvertinimo atmintinė, kuria siekiama palengvinti atsakingos institucijos, PAV subjektų bei PAV dokumentų rengėjų veiklą.

Institucinių gebėjimų lygis labai skiriasi tarp atskirų poveikio aplinkai vertinimo dalyvių – atsakingos institucijos gebėjimai yra pakankami, tuo tarpu kai kuriems PAV subjektams reikėtų daugiau žinių apie PAV tvarką ir procedūras.

Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama poveikio aplinkai vertinimo metodikoms. Reikėtų parengti konkrečių planuojamos ūkinės veiklos rūšių poveikio aplinkai vertinimo, kaštų efektyvumo, alternatyvų nagrinėjimo ir palyginimo, rizikos vertinimo metodų.

Dabar probleminė sritis yra strateginis aplinkos vertinimas. Lietuvoje jau yra atlikta keletas studijų kuriose galima įžvelgti strateginio aplinkos vertinimo elementų, tačiau į nacionalinę teisę dar neperkelti ES Strateginio aplinkos vertinimo direktyvos reikalavimai.

3. ES atliekų tvarkymo politika ir jos įtaka Lietuvai

Europos Sąjungos politika atliekų tvarkymo srityje apibrėžta Bendrijos atliekų tvarkymo strategijoje. Politikos įgyvendinimą reglamentuoja ES teisiniai aktai. Bendrosios ES atliekų tvarkymo politikos principai nustatyti Bendrojoje atliekų direktyvoje (75/442/EEB), ją papildančioje Pavojingų atliekų direktyvoje (91/689/EEB) bei atliekų pervežimo reglamente (259/93). Šiuose pagrindiniuose ES teisės aktuose nustačius atliekų tvarkymo reikalavimus detalizuoja ir patikslina daugelis kitų direktyvų bei komisijos sprendimų, reguliuojančių specifinių atliekų srautų tvarkymą bei atliekų tvarkymo įrenginių veiklą.

ES atliekų tvarkymo principai

• Atliekų tvarkymo hierarchija. Kiekvienos atliekų tvarkymo strategijos tikslas

pirmiausia turi būti nukreiptas į atliekų susidarymo ir pavojingumo mažinimą.

• Atliekų tvarkymo įrenginių pakankamumas Bendrijos mastu ar, jeigu tai įmanoma ,

kiekvienoje šalyje narėje. Šalys narės jei reikia, bendradarbiaudamos su kitomis šalimis turi

sukurti integruotą ir pakankamą atliekų šalinimo įrenginių tinki, tenkinantį ir šalies, ir Bendrijos

poreikius.

• Geriausi prieinami gamybos būdai. Atliekų tvarkymo įrenginiai turi būti pastatyti ir

eksploatuojami taip, kad bet kuris aplinkos teršimas būtų kiek įmanoma sumažintas, o patys

įrenginiai dirbtų ekonomiškai efektyviai.

• Artimumo principas. Atliekos turi būti apdorojamos ar šalinamos kiek galima arčiau jų

susidarymo vietos.

• Gamintojo atsakomybė. Ūkio subjektai, ypač gaminantys produkciją,kuri

terminui tampa atliekomis, turi imtis atsakomybės už visą jų gaminių gyvavimo ciklą

ir šių gaminių atliekų tvarkymą.

• Siekiant įgyvendinti šiuos bendruosius principus nustatomi konkretūs tikslai ir jųpasiekimo priemonės

• Bendras atliekų apibrėžimas visose šalyse narėse. Bendrojoje atliekų direktyvoje

atliekos apibrėžiamos kaip bet kurios medžiagos ir daiktai, kuriuos turėtojas šalina, nori

pašalinti ar privalo pašalinti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms. Šis apibrėžimas privalomas

visoms šalims narėms ir taikomas visoms atliekoms, nepriklausomai nuo to ar jos bus

perdirbamos ar šalinamos.

• Ekologiškai švaresnių gaminių tiekimo skatinimas. Skatinant kurti, gaminti ir vartoti

ekologiškai švaresnius gaminius galima sumažinti gaminių daromą poveikį aplinkai per visą jų

gyvavimo ciklą. Taip galima sumažinti gamtos išteklių naudojimą bei gamybos procese

susidarančius išmetamų teršalų kiekius.

• Ekonominių svertinių naudojimo skatinimas. Ekonominiais svertais veikiant rinkos

mechanizmus siekiama skatinti aplinkos apsaugą. Galimos įvairios ekonominės priemonės,

tarkime mokesčiai už atliekų susidarymą, pervežimą ir šalinimą, apyvartiniai atliekų susidarymo

leidimai, užstatai už gėrimų pakuotes ir kt.

• Tarptautinio atliekų pervežimo reguliavimas. Siekiant užtikrinti atliekų tvarkymo

įrenginių pakankamumą bei įgyvendinti artimumo principą, reglamentuojami tarptautiniai atliekų

pervežimai tiek tarp ES šalių, tiek užjos ribų.

• Vidaus rinkos aplinkosauginė politika. Atliekų tvarkymą reguliuojančiais Bendrijos

teisės aktais siekiama subalansuoti aplinkos apsaugą ir reguliavimo lygį, užtikrinantį sklandų

vidaus rinkos funkcionavimą. Tokia politika turi garantuoti Bendrijoje veikiantiems ūkio

subjektams vienodas atliekų tvarkymo sąlygas ir taisykles, kartu teisėtą kiekvienos šalies narės

norą apibrėžti ir įgyvendinti savo valstybėje nacionalinę atliekų tvarkymo politiką.

Šiuo metu atliekų tvarkymo srityje siekiama:

• Vengti atliekų susidarymo gaminant ir transportuojant produktus, jais prekiaujant ir juos

vartojant;

• Skatinti atliekų perdirbimą ir antrinį naudoj imą;

• Mažinti teršiančių medžiagų, susidarančių deginant atliekas, kiekį.

Atliekų tvarkymo direktyvos:

• Bendroji atliekų direktyva (75/442/EEB)

• Pavojingų atliekų direktyva (91/689/EEC)

• Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyva (94/62/EB)

• Naudotų alyvų direktyva (75/439/EEB)

• PCB ir PCT direktyva (96/59/EB)

• Nuotekų dumblo direktyva (86/278/EEB)

• Pasiūlymas dėl elektrinės ir elektroninės įrangos atliekų direktyvos.

• Atliekų sąvartynų direktyva (1993/31 /EB)

• Komunalinių atliekų deginimo direktyva (89/369/EEB)

• Pavojingu atliekų deginimo direktyva( 94/67/EB)

• Atliekų deginimo direktyva (2000/76/EB)

• Reglamentas dėl atliekų importo, eksporto ir tranzito (No 259/9)

Įgyvendinus atliekų tvarkymo direktyvas atliekų kiekis sąvartynuose iki 2020 m. gali sumažėti apie du kartus. Sąvartynų direktyvos padės sumažinti paviršinių ir požeminių vandenų taršą ir kartu geriamojo vandens užterštumą. Atliekų tvarkymo direktyvos skatina veiksmingai naudoti žaliavas.

.ES oro apsaugos politika ir jos įtaka Lietuvai

Aplinkos oro kokybės apsaugą reglamentuojantys teisės aktai yra kompleksiški ir susiję su reikalavimais transporto, energetikos, sveikatos apsaugos ir kitais ūkio sektoriais.

ES oro kokybės valdymo politika pradėta formuoti tik 1980 metais, kai pasirodė pirmosios oro kokybę reglamentuojančios ES direktyvos. Teršalų išmetimų kontrolė siejama su oro kokybės tikslais. Oro kokybės valdymo strategiją valstybėse narėse išsamiai apibūdina Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva, o reikalavimai konkretiems teršalams reglamentuojami atitinkamomis dukterinėmis direktyvomis. Kitas oro sektoriaus direktyvas galima suskirstyti dvejopai:

Be to, ES oro kokybę reglamentuojantys teisės aktai apima ne tik išmetamų teršalų limitus, bet ir kuro kokybės klausimus, todėl šie reikalavimai yra svarbūs ne tik aplinkosaugos politikos, bet ir ūkio bei energetikos politikos plėtrai.

Aplinkos oro kokybės direktyvos:

• ES Tarybos 96/62/EB direktyva dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo

(Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva);

• ES Tarybos 1999/30/EEB direktyva sieros ir azoto dioksido aplinkos ore (Pirmoji

dukterinė direktyva);

• ES parlamento ir Tarybos 2000/69/EB direktyva

dėl benzeno ir anglies monoksido

ribinių verčių aplinkos ore (Antroji dukterinė direktyva);

• Europos Parlamento ir Tarybos 2001/80/EB direktyva dėl didelių kutą deginančių

įrenginių išmetamų į atmosferą tam tikrų teršalų limitų nustatymo.

Pagrindiniai ES reikalavimai aplinkos oro kokybės normoms, monitoringui, vertinimui ir valdymui apibrėžti trijose ES Tarybos direktyvose: Bendrojoje direktyvoje dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo, Pirmojoje dukterinėje direktyvoje dėl sieros dioksido, azoto oksidų, suspenduotų ir švino ribinių verčių aplinkos ore, antrojoje dukterinėje direktyvoje ir Direktyvoje dėl oro taršos ozonu.

Įgyvendinus oro kokybės direktyvas tikimasi, kad jau 2010 m. kietųjų dalelių „sieros dioksido, azoto oksidų, amoniako ir kt.” emisijos į atmosferą sumažės 1,8 – 3,3 mln. tonų. Dėl švaresnio oro sumažės rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis. Dėl mažesnių sieros dioksido emisijų sumažės žala pastatams, ilgiau išsilaikys architektūriniai paminklai ir padidės grūdinių kultūrų derlingumas.

Tarptautiniame kontekste Lietuvai aktuali Konvencija dėl tolimųjų atmosferos teršalų pernašų ir Bendrosios klimato kaitos konvencija.

1994 m. Lietuva prisijungė prie 1979 m. Ženevos konvencijos dėl tolimųjų atmosferos teršalų pernašų. Konvenciją ratifikavusios šalys siekia bendradarbiauti tolimųjų pernašų srityje, mažinti aplinkos rūgštėjimą, eutrofikiaciją, apsaugoti pažeminio ozono sluoksnį bei vykdyti teršalų inventorizaciją.

Nuo 1995 metų Lietuva yra Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos narė. Šios konvencijos siekia stabilizuoti vadinamąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijas tokiu lygiu, kuris apsaugotų klimatą nuo neigiamo antropogeninio poveikio. Įgyvendinant šią konvenciją 1996 m. parengta Nacionalinės klimato kaitos strategija ir veiksmų programa, daromi nacionaliniai pranešimai apie esamą būklę bei nuolat vykdomas šiltnamio efektą sukeliančių išmetamų dujų kiekio inventorizavimas. Trečiojoje klimato kaitos konferencijoje Lietuva įsipareigojo iki 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis oro kokybės apsaugą Lietuvoje, yra LR Aplinkos oro apsaugos įstatymas. Šis įstatymas nustato asmenų teises į švarų orą, pareigas saugoti aplinkos orą nuo taršos, susijusios su žmonių veikla, ir mažinti jos daromą žalą žmonių sveikatai bei aplinkai. Taip pat nustato priemones, ribojančias aplinkos oro taršą ir mažinančias jos neigiamą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai, reglamentuoja visuomeninius santykius aplinkos oro apsaugos ir kokybės valdymo srityse.

Nors transporto daroma tarša yra viena didžiausių aplinkos užterštumo priežasčių, tačiau dabar transportą reglamentuojantys nacionaliniai reikalavimai atitinka ES reikalavimus. Todėl reikia tik efektyviai įgyvendinti esamas nacionalines taršos ir transporto mažinimo priemones.

Problematiškiausias šiuo metu yra ES reikalavimų dėl sieros kiekio kure įgyvendinimas,aplinkos oro kokybės kontrolės užtikrinimas bei lakiųjų organinių junginių kontrolė. Be to atsižvelgus į pokyčius energetikos sektoriuje uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai yra aktualūs ir gana problematiški reikalavimai didelių kurą deginančių įrenginių išmetamų į atmosferą teršalų kiekiui.

Taigi, pagrindinės ES oro kokybės apsaugos teisinės nuostatos jau yra perkeltos į nacionalinę teisę, sukurtos ar paskirtos institucijos ES reikalavimams įgyvendinti. Dabartinis pagrindinis uždavinys – reikalavimų, perkeltų į nacionalinę teisę, įgyvendinimas.

5. ES vandens apsaugos politika ir jos įtaka Lietuvai

Tradiciškai vandens kokybės apsauga buvo ir tebėra didžiausias Lietuvos aplinkos apsaugos prioritetas. Tai teigta visose po šalies nepriklausomybės atkūrimo parengtose aplinkos apsaugos programose. 1996 metais LR Seimo patvirtintoje Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje teigiama, kad artimiausiais metais didžiausiu prioritetu investicijoms , ypač lėšoms iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamoms paskoloms bei subsidijoms, išliks vandenvalos įrenginių statyba.

5.1. ES politikos vandens apsaugos srityje raida.

Vandens apsauga ES buvo pradėta rūpintis septinto dešimtmečio pradžioje. Tai – vienas pirmųjų aplinkos sektorių , kuriam nustatai ES reikalavimai. ES Vandens apsaugos sektorių dabar reglamentuoja daugiau nei 25 direktyvos ir sprendimai.

Šiame procese, trunkančiame jau beveik tris dešimtis metų, Europos Sąjungos politikai išskiria du raidos etapus.

Pirmasis raidos etapas apima 1975 – 1980 metus. Šiuo laikotarpiu priimtos direktyvos ir sprendimai nustato arba aplinkos kokybės standartus specifiniams vandens telkiniams, arba emisijų ribines vertes atitinkamoms vandens naudojimo sritims.

Antrojo raidos etapo pradžia laikomas 1988 metais Frankfurte įvykęs ES šalių narių ministrų, atsakingų už vandens apsaugą, seminaras vandens apsaugos klausimais. Šiame seminare buvo aptarti ES galiojantys vandens apsaugą reglamentuojantys teisės aktai bei nustatytos didžiausios jų spragos.

1995 metais pradėta galvoti apie ES politikos vandens apsaugos srityje pagrindinių principų peržiūrėjimą. Per dvidešimties metų laikotarpį, praėjusį nuo pirmojo etapo direktyvų priėmimo, vandens aplinkos kokybė nepagerėjo tiek, kiek buvo tikėtasi, o kai kurios direktyvų nuostatos tiesiog paseno.

Lentelė 3

Bendroji vandens politikos direktyva:

Vandens kokybės tikslai

Maudyklų direktyva

Požeminio vandens dir.

Gėlavandenių žuvų dir.

Jurų moliuskų dir.

Pavojingų medžiagų dir.

Paviršinio vandens dir.

Taršos šaltinių kontrolė nuotekų užterštumo normos:

•Miesto nuotekų valymo dir.

•Pavojingų medžiagų dir.

•Nitratų dir. •ITPK dir

•Požeminio vandens dir.

Bendroji vandens politikos direktyva patvirtinta 2000 m pabaigoje, gali būti priskiriama trečiajam vandens apsaugos politikos raidos etapui. Ši direktyva reglamentuoja tiek paviršinio, tiek požeminio, tiek pakrančių vandens apsaugą. Ji apima kelių dabar galiojančių direktyvų nuostatas ir ją įgyvendinant bus atšauktos šešios pirmos direktyvos.

6. ES gamtos ir bioįvairovės apsaugos politika ir jos įtaka Lietuvai

Gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos sektorių reguliuojančius teisės aktus galima suskirstyti į dvi kategorijas:

• Rūšių ir buveinių apsauga steigiant joms saugomas teritorijas;

• Prekybos tam tikromis gyvūnų rūšimis ir jų išvestinėmis dalimis reguliavimas.

Pagrindiniai Europos Sąjungos teisės aktai, susiję su biologinės įvairovės apsauga:

Tarptautinės svarbos šlapžemių konvencijos (Ramsaras, Iranas, 1971) pagrindinis

tikslas yra saugoti ir stabdyti įvairių tipų pelkių nykimą. Lietuvoje į tarptautinės svarbos šlapynių sąrašą yra įtraukti Žuvinto, Čeokelių, Kamanų, Viešvilės rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas.

Biologinės įvairovės konvencija (Rio de Zaneiras, Brazilija, 1992) skirta biologinės įvairovės apsaugai bei subalansuotam biologinių išteklių naudojimui.

Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (Vacingtonas,JAV,1973) tikslas yra prekybos nykstančiais laukiniais gyvūnais ir augalais reguliavimas.

Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija (Bona, Vokietija, 1979)

šios konvencijos tikslas yra išsaugoti migruojančius gyvūnus visame jų migravimo kelyje.

Europos laukinės gyvūnijos ir gamtinių buveinių apsaugos konvencijos (Bernas, Šveicarija, 1979) tikslas yra išsaugoti laukinę augaliją ir gyvūniją jų natūraliose buveinėse.

Pagrindiniai ES teisės aktai: Paukščių direktyva (79/409/EEB), Buveinių direktyva (92/43/EEB), Ruonių jauniklių kailių direktyva (83/129/EEB), Prekybos nykstančiomis rūšimis reglamentas (348/97/EEB), Banginių produktų importo reglamentas (3254/91/EEB).

Gamtos apsaugos direktyvos yra įgyvendinamos per ES programą „Natūra 2000″, kurios pagrindinis tikslas sukurti saugomų teritorijų tinklą.

Pastaraisiais metais ES direktyvų, reglamentų ir tarptautinių konvencijų, susijusių su biologinės įvairovės apsauga, įgyvendinimui Lietuvoje buvo skiriamas didelis dėmesys.

Dabar Lietuva yra prisijungusi arba ratifikavusi penkias konvencijas ir vieną tarptautinę sutartį dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos.

Rašykite komentarą

-->