Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Emocijos, ir jų ypatumai

Autorius: Ieva

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………… 3psl.

1. Emocijos ir jų ypatumai…………………………………………………………………………….. 4psl.

1.1. Emocijos ………………………………………………………………………………………………. 4psl.

1.2. Emocijų kilmės teorijos …………………………………………………………………………. .5psl.

1.3. Emocijų išraiška ……………………………………………………………………………………. 7psl.

1.4. Emocijų valdymas …………………………………………………………………………………. 8psl.

1.5. Emocinės būsenos …………………………………………………………………………………. 8psl.

1.6. Emocijų funkcijos ………………………………………………………………………………….12psl.

Išvados ………………………………………………………………………………………………………..13psl.

Naudota literatūra …………………………………………………………………………………………14psl.


ĮVADAS

Žodis ‚,psichologija“ yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyhe – siela ir logos – mokslas. Etimologiniu aspektu, psichologija reiškia mokslą apie sielą, kaip apie vientisą dvasinę substanciją. Tačiau tai nebūtų visiškai teisinga ir tikslu šiuolaikinio mokslo požiūriu. Gausių eksperimentinių ir teorinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti žmogaus egzistencijos lygmenis: fizinį, psichinį ir dvasinį. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį – medicina ir biologija, psichinį – psichologija, o dvasinį (t.y. žmogaus sielą) – teologija. Siekiant išvengti painiavos, vidiniams išgyvenimams, mintims ir troškimams įvardyti psichogijoje yra vartojamas ‚,psichikos“ terminas.

Taigi psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Gyvenime terminas „psichologija“ gali turėti įvairių reiškinių. Jis gali žymėti buitines, gyvenimiškas žinias, įvardyti tam tikrus reiškinius (pvz. jaunimo psichologija). Kiekvienas žmogus gali stebėti, analizuoti ir aiškinti savo ir kitų elgesį, mintis jausmus. Kiekvienas turi tam tikrų žinių apie psichologiją. Gerai žino ir pavaizduoja žmogaus vidinius išgyvenimus rašytojai, daug psichologinių pastebėjimų yra liaudies kūryboje (pvz. „Nekąsk duobės kitam – pats įkrisi“, „Lenk medį, kol jaunas“ ir pan.). Bet tai nėra mokslinės žinios.

Kiekvienas mokslas siekia kaupti, anlizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi, empiriniu (gr. empeiria – pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai – tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota.

Mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti faktus, bet juos ir paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus, esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes, ir jas tikrindama.

Psichologija – tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

Dalis psichikos reiškinių mums žinoni iš praktinės pusės. Bendraudami su žmonėmis, pastebime, kad jie, be fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties, mąstymo, emocijų ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių. Emocijos yra visai kitokie psichikos reiškiniai. Jais žmonės negauna naujos informacijos apie daiktus, reiškinius

ir jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove.

Temos tikslas. Mano temos tikslas yra apžvelgti emocijas ir jų ypatumus. Bandysiu atsakyti į klausimą: „Ar gerai pažįstame savo jausmus ir emocijas, ar galime pasakyti, kodėl mums kyla vienokie ar kitokie išgyvenimai?


1. EMOCIJOS IR JŲ YPATUMAI

1.1 EMOCIJOS

Emocinio gyvenimo įvairovė ir mūsų priklausomybė nuo išgyvenimų kelia daug klausimų:

• Kam žmogui iš viso reikia emocijų ir jausmų? Gal geriau vadovautis vien protu, nes emociniai išgyvenimai kartais esti visai nenaudingi ir net trukdo bendrauti ar dirbti? O kartais kelia tik skausmą ir rūpestį?

• Kodėl žmonės jaučia? Nuo ko priklauso tai, ką žmogus išgyvena?

• Ar visi žmonės jaučia vienodai? Iš ko galima spręsti, kokias emocijas žmogus išgyvena šiuo metu?

• Ką gali mums parodyti mūsų kūnas?

• Kokią informaciją galime perskaityti kito žmogaus veide?

Ką vadiname emocija? Kaip atskirti sąvokas: emocija, jausmas, nuotaika, afektas? Įvairūs autoriai šias sąvokas vartoja skirtingai. Kartais afektu vadinama emocijų išraišką, kurią mato kiti žmonės ir kuri kinta priklausomai nuo išgyvenamos emocijos (H. Kaplan). Nuotaiką kai kurie autoriai vertina, kaip sudėtinę emocijų dalį, kurią jaučia pats žmogus ir kurią mato aplinkiniai; tai depresija, pyktis, euforija, disfotija, ekstazė, anhedonija, gedėjimas (B. Sadokas).

Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą išreiškia žmogaus santykį su aplinka. Šis santykis atsispindi žmogaus emociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausiai jaučia nepasitenkinimą, įtampą ar kančią. Tada jis išgyvena neigiamas emocijas, nori ką nors pakeisti, kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos.

Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklauso nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai vykdomi kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio , jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, eigiamos emocijos neatslėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.

Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio elgesio komponentus. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informaciją jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis.

1.2. EMOCIJŲ KILMĖS TEORIJOS

Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja smegenųpožievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimu (fiziologine samprata),kiti žvelgia giliau į pasąmonės turinį, dar kiti sieja emocijas su motyvacijos sfera.

Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad psichikai vystantis emocijos turėtų išnykti. Emocijos – tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos – tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra prišingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija , kažkada turėjusi prisitaikomąją reikšmę.

Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (1884) bei danų gyd. K.G. Langės (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio ( kaip sakė V. Džeimas, „Mes bijome, nes bėgame“). Fiozologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, odėl to esame liūdni, kad verkiame. Minėti autoriai apvertė klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kuri žmogus vienaip ar kitaip supranta. Tada kyla emocijos bei fiziologiniai organizmo pokyčiai, o ne atvirkščiai.

Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofizikai V. Kanonas (1927) ir P. Bardas (1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta , kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostaze. t.y. pusiausvyra ir ramybę. Tačiau tuoj pat šiai minčiai pasipriešimo humanistinės pakraipos atstovai, teigdami, kad žmogus – tai fiozologinė sistema, ir jo egzistavimo tikslas neapsiriboja hoeoekstazės pasiekimu.

Visų šių teorijų ir samprotavimų pgrindinis trūkumas yra tas, kad jos niekaip nebando paaiškinti aukštesniųjų jausmų atsiradimo, tikslingumo.

XX amžiaus pradžioje Z. Froidas iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Z. Froidas manė, kad emocijos gludi giluminiuose žmogaus sluoksniuose. Emocijos – tai instinktyvūs potraukliai, tai vidinė varomojo jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Vystantis asmenybiai ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super – ego),malonumo principa keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z. Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą. Tokia yra dinaminė arba psichoanalitinė emocijų teorija.

Pagal S. Šachterio ir J. E. Zingerio dviejų faktorių teoriją (1964) emosijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz. sutikę miške vilką mes susigužiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenys ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinantį poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera – linksma ar įtempta. Kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo metu. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastų, kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo.

R.S. Lazario kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) į emocijas žiūri kaip į procesą. Emocijos – tai sudėtinga organizmo būsena, turinti tris komponentus:

• Kognityvinį vertinimą,

• Veiklos imulsus,

• Somatinę reakciją.

Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis

vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį. Autorius skiria tri pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio, ir liūdesio reakcijas. Palanki situacija ir teigiamos emocijos šioje teorijoje mažai nagrinėjamos.

Rusų psichofiziologas P. Simonomas (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jo svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informaciją apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. P. Simonovo teorija suteikia galimybę nustatyti emocijos ženklą, bet ji nėra universali.

Žymiai plačiau įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryšį su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Pirmieji darbai pasirodę 1982m., priklausė B. Bernardui ir H. Veimeriui. Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukeliantį reiškinį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklausonuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria. Kylančios emocijos priklauso nuo įvykio vertinamo teigiamai arba neigiamai.

Vis dėlto reikia pažymeti, kad dar nesukurta teorija, galinti paaiškinti visą išgyvenimų įvairovę.


1.3. EMOCIJŲ IŠRAIŠKA

Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocines išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta žmonių bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo – tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Dažnai vaiko pasakojimas apie įvykius darželyje – padriki tauškalai, nes svarbiausias tikslas yra ne papasakoti, o išsikrauti. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais – nrėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų jausmai nėra tokie svarbūs išsakyti, okartais juos sąmoningai slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio socialiniai santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba.

Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Ryškiausiai emocinę būsena išduoda veido raumenų veikla. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai – gęstai, laikysena, eisena – pantomimika – taip pat išreiškia emocijas. Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo. Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie tai, kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas.

Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairus organizmo pakitimai. Susijaudinus greičiau ir stipriau plaka širdis, supykus greičiau ir giliau kvėpuojama, pakinta raumenų (veido ir kūno) judesiai, įvairių liaukų veikla (teka ašaros, prakaitas, seilės).

Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba jis tiesiog pavargęs. Beje, yra žmonių, sąmoningai sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas – perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi ir kt. Todėl naivu tikėtis , kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis suprasti kitą žmogų. Daug vaisingesnės gali būtu pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai

suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirikdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus.

1.4. EMOCIJŲ VALDYMAS

Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti kaip jos valdo kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą. Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę arba nerimą. Patutę „suakmenėjusi“ veidą ir sunkų kvėpavimą – atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą. Tuo tarpu, raumenų atsipalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis. Pasinaudodami autogeninetreniruote, galėtumę išmokti valdyti savo emocijas, pradėdami nuo raumenų įtampos valdymo. Šiuo metodu atpalaidavę raumenys, iš karto pasijusimę nusiraminę ir galėsime tiksliau vertinti situaciją nerimo, įtampos ar streso metu.

Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vokiečių gydytojas Dž. Šulcas ir amerikiečių psichfiziologas E. Džeikobsonas. Jos metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. E. Džeikobsonas tyrinėjo emocinių būsenų ir raumenų įtampos registravimo metodus. Jis nustatė, kad kiekvieną emocinę būseną atitinka tam tikros raumenų grupės įtampa. Pvz. prislėgta nuotaika turi ryšį su kvėpavimo organų raumenų įtampa, iš baimės įsitempia liežuvio, lūpų, gerklų, sprando raumenys. Taigi mažinant psichinį jautrumą, reikia atpalaiduoti raumenys, mažinti jų aktyvumą. To pasiekiame tam tikrų specialių saviįtaigos formulių pagalba, kurių poreikis pagrįstas principų: žodis automatiškai veikia kūną. Raumenų atpalaidavimas rodo pasitenkinumą, ramybę, dvasinę pusiausvyrą.

Kitas būdas sąmoningai siekti dažnesnio teigiamų emocijų patyrimo – tai vieno iš neuroligvistinio programavimo autorių F. Puceliko siūlomų taisyklių laikymasis. Svarbiausia čia yra tai, kad savo mintyse turime naudoti kuo mažiau neigiamą patirtį sukeliančių žodžių – raktų, ir kuo daugiau – teigiamų. Pvz., užuot sau mintyse sakę: „Kokia šiandien bloga diena, aš jaučiuosi toks žioplys, man prastai sekasi“, derėtų galvoti: „Šiandien aš jaučiuosi ne toks laimingas, kaip norėčiau, šiandien man nelabai gera diena“. Tuo pačiu principu turėtumę galvoti ir apie save. Gerų žodžių ir minčių buvimas musų sąmonėje žadina tegiamą patirtį, geras emocijas ir prisiminimus, kurie ateičiai užprogramuoja palankius mums įvykius. Todėl juos ir vadiname raktais. Šios teorijos pagride glūdi teiginys, kad mūsų mintys kuria musų gyvenimą.

1.5. EMOCINĖS BŪSENOS

Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigimu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos.

Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kuri lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršys, džiaugsmas ar neviltis. Afektas – tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas – vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų irgalimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį.

J. Reikovskis aprašo tris pagrindines afekto būsenas:

1. „Užburto rato“ fenomenas – tai ryški tendencija prisiminti, svarstyti, įsivaizduoti tai, kas susiję su išgyventa emocija.

2. Itin silpna kontrolė. Afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodymai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emicija.

3. Blokavimas. Afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi. Įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų.

Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus visaapimantys sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgių ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantys poreikį žmoaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Pvz., aistringi krepšinio sirgaliai. Svarbiausias „aistruolių“ bruožas – aktyvi veikla juos dominančioje, aistrą keliančioje srityje.

Baimė kyla žmogui susidūrus su pavoju. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvenkti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Be baimės būtumę lengvai pažeidžiami. Priešingai nerimui, ji visada siejasi su konkrečiu aplinkos objektų (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimei bųdinga įtampa, susijaudinimas, stokojanti harmonijos veikla, pakitęs suvokimas. Didelė baimė mažina žmogaus veiklumą, slopina skausmą, sugebėjimą prisitaikyti prie pakytusių sąlygų. Tačiau ji įspėja žmogų apie gresiantį pavojų, skatina budrumą, padidina jautrumą, parengia būsimai veiklai. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. R. W.Emersonas tegia, jog žmonės gali bijoti beveik visko – „bijoti tiesos, bijoti likimo, bijoti mirties, bijoti vienas kito“.

Depresija – tai prislėgta, liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Debresija – ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: debresijos kankinamo žmogaus niekas nedžiugina – nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai: dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Esant debresiniai būsenai žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją. Viskas kas buvo, atrodo nereikšminga, pasiekimai nuvertinami, geri įvykiai užmirštami.

Empatija – tai kito žmogaus būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus, į jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Skiriamos tris empatijos formos:

1. emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas.

2. kognityvinė empatija, pagrista intelektiniais psichikos procesais: analogų ieškojimas, palyginimas ir pan.

3. numatančioji empatija, pasireiškia kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkečiose situacijose.

Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio būdų yra silpna reflekcija,

silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus ir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus.

Frustracija – psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas. Tai nesekmės išgyvenimas tais atvejais, kai žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su kliūtimis ir pamato arba įsivaizduoja, kad jo tikslai nepasiekiami, problemos neišspredžiamos. Frustraciją lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir kt.

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar baimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio ngalime tiksliai nurodyti. Nerimas anlizuojamas ir aprašomas dviem lygiais:

1. kaip žmogaus emocinė būsena, laikinas emocinis procesas, kurio intensyvumas tam pačiam žmogui gali keistis. Tai sąmoningai suvokiamas subjektyvus grėsmės pojūtis.

2. kaip asmenybės bruožas ( nerimastingumas), stabilus individo polinkis išgyventi nerimą, tam tikru intensyvumu.

Tyrinėtojai nurodo keleta nerimo priežasčių: įvairios socialinės problemos (neaiškus ekonominis statusas, konfliktai namie); ryškūs pasikeitimai žmogaus gyvenime (artimo žmogaus mirtis, ligos, neštumas, vedybos, skyrybos). Tai kasdieninio gyvenimo sunkumai bei problemos (nuolatinis laiko trūkumas, vienišumas, finansinė atsakomybė, nepasitenkinimas darbu).

Egzistencijos psichologijos atstovas V. Franklis mano, kad nerimas yra būtinažmogaus kaip dvasinės būtybės egzistavimo sąlyga: „žmogui reikia nerimo, dozuotos įtampos tarp to, kas esi ir to, kas nori būti“. Nerimas verčia žmogų būti aktyviu, ieškoti, įveikti kliūtis, nugalėti nesekmes.

Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri žmogaus išgyvenimai. Ryškesni išgyvenimai staiga arba palaipsniui gali pakeisti nuotaiką. Bet ir nuotaika gali veikti patyriamus išgyvenimus. Ji tarsi „nuspalvina“ mūsų psichinius procesus, pasireikšdama nestipriais difuziniai išgyvenimais. Jos priežastį sunku aptikti. Nuotaiką gali sąlygoti savijauta, svarbūs įvykiai, farmakologiniai preparatai (vaistai, alkoholis, narkotikai). Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių kryptį bei žmogaus elgesį. Priklausomai nuo musū nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti, nuliūdinti.

Stresas – tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairiausi ekstremalūs poveikiai. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio būdo, stresas gali būti:

• fiziologinis, sukeltas fizinių stresorių (šalčio, karščio, alkio, traumos, infekcijos);

• psichologinis.

Psichologinis stresas skirstomas į:

1. infornacinį, kuris kyla dėl infornacijos pertekliaus. Šiuo atveju žmogus nesugeba susitvarkyti su užduotimi, laiku priimti teisingo sprendimo ir atsakomybės už sprendimo pasekmes;

2. emocinį, kuris kyla kai yra grėsminga situacija, pavojus, pastovios neigiamos emocijos, įtampa.emocinio streso atveju kinta žmogaus psichinių procesų eiga, motyvacinė struktūra, elgesio būdas;

3. psichosocialinį, kuri sukelia konfliktai, nesekmės, nelaimės, problėmos šeimoje, netikrumas dėl ateities, su socialine žmogaus adbtacija susijusios priežastys.

Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantys veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą

ir tobulėjimą. Dažnai jis veikia kaip teigiamas, mobilizuojantis jėgas faktorius, skatinantys energingai veikti, aktyviai ieškoti išeities stresinėje situacijoje.

Užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus. Dažnai žmogus, sužinojęs apie kito nelaimę, išgyvenimus, pajuntajam gailestį ir užuojautą.

Įtampa – padidėjęs nemalonus motorinis ir psichologinis aktyvumas.

Panika –staigi, epizodinė, intensyvi nerimo ataka, susijusi su jausmų pertekliumi ir ryškiais fiziologiniais pokyčiais.

Gedėjimas – liūdesys, susijęs su realiu praradimu.

Euforija – intensyvus, pakilus, džiaugsmingas nusiteikimas.

Disforija – pažemintas, dirglus, prislėgtas nusiteikimas.

1.6. EMOCIJŲ FUNKCIJOS

Iš žmogaus emocinės būsenos ir išraiškos suprantame, kad jam liūdna, reikia pagalbos, pvz., verkia vaikas. Vaikas tarsi pasako, kad jam blogai. Jo emocijos atlieka komunikacinę (bendravimo) funkciją (raminame verkiantį vaiką). Tai glaudžiai susiję su emocijų išraiška. Svarbu, kad emocijų išraiška būtų adekvati ir padėtų, o ne apsunkintų bendravimo procesą. Komunikacijai yra svarbios trys emocijas išreiškiančių judesių rūšys:

1. natūralūs, bendri visiems žmonėms išraiškos judesiai;

2. konvensiniai, sutartiniai, turitys apibrėžtą reikšmę, siekiantys sukelti aiškiai numatyta reakciją, judesiai;

3. autistiniai, nukreipti įpatį save, neskirti emocijų perdavimui ar demonstravimui.

Emocijos atlieka vertinamąją funkciją . Pvz., kalbėdami su verkiančiu vaiku, sužinome, kad jo mama kažkur nuėjo ir ilgai negrįžta. Emocijų ženklas rodo, kaip vaikas vertina įvykusia situaciją. Vertinamoji emocijų funkcija žmogui yra gyvybiškai svarbi, tuo kad padeda atpažinti ir įsisąmoninti, ko mums labiausiai truksta šiuo momentų. Teigiamos emocijos rodo, kad mūsų organizmas yra sveikas, kad mūsų dvasinis gyvenimas mus tenkina.pajutę neigiamų emocijų anpludį (depresiją, nerimą, nepasitenkinimą), užduodame klausimą, ar mes iš tiesų gyvename taip, kaip norime.

Jau aptartojo verkiančio vaiko patirtos neigiamos emocijos slopina jo aktyvumą, o mes galine vaika nuraminti, paguosti. Vadinasi, skatiname jo teigiamų emocijų atsiradimą. Paguostas vaikas gali pradėti veikti (ieškoti mamos). Šiuo atveju emocijos atliks skatinamąją funkciją. Teigimos emocijos padidina aktyvumą ir pakelia veiklos tonusą., o neigiamos slopina.

Emocijos atlieka ir įvairiapusę reguliacinę funkciją. Emocijos gali globaliai paveikti žmonių santykius ir bendravimą. Jos regulioja nervinius – vegetacinius bei psichinius procesus (mąstymą, dėmasį, amintį). Mes greičiau suprantame ir įsimename tai, kas mums idomu ar naudinga. Ši funkcija gali būti dvejopa: psichinės veiklos tonuso pakėlimas arba slopinimas. Pagal tai emocijos skirstomos į stenines, kurios didinaįtampą, aktyvinančiai katina veiklą ir astenines, slopinančias ir dezorganizuojančias veiklą. Tai nuovargis, išsekimas.

IŠVADOS

O kiek daug sugeba jausti žmogus. Tyrinėtojai mano, kad mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugasmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostata, liūdesys.

Iš tikrųjų emocijų nuo protinio pažinimo ar loginio loginio samprotavimo atskirti neįmanoma. Emocijos yra pagrindinis žmogaus asmenybės energijos šaltinis. Kol žmgus šaltai ką nors vertina, jis dažnai lieka pasyvus. O kai kyla koks nors jausmas (pyktis, baimė, pavydas, nerimas ir t.t.), tada prasidedaaistringa vidinė bei išorinė veikla. Jausmai skatina veikti.

Norisi daryti išvadą, kad būtent emocijos sieja asmenybės sferas, kad jos susijusios su mūsų veikla, nes nuspalvina pažintinius procesus, tarpasmeninius santykius ir mūsų santykius su pačiu savimi. Tai lyg indikatorius, parodantis mūsų tikrą, nepameluotą, protingų samprotavimų nepakeistą reakciją į reiškinius, vykstančius aplink mus ir mumyse. Emocijos yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa, į kurią pasineriame ir galime ja megautis, jausdami, kad tikrai gyvename.


NAUDOTA LITERATŪRA

1. Myers G. David. Psichologija. Kaunas. Poligrafiją ir informatika. 2000.

2. Psichologija studentui. Kaunas. Technologija. 2002.

3. Jasikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius. Žodynas. 1999.


TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………… 3psl.

1. Emocijos ir jų ypatumai…………………………………………………………………………….. 4psl.

1.1. Emocijos ………………………………………………………………………………………………. 4psl.

1.2. Emocijų kilmės teorijos …………………………………………………………………………. .5psl.

1.3. Emocijų išraiška ……………………………………………………………………………………. 7psl.

1.4. Emocijų valdymas …………………………………………………………………………………. 8psl.

1.5. Emocinės būsenos …………………………………………………………………………………. 8psl.

1.6. Emocijų funkcijos ………………………………………………………………………………….12psl.

Išvados ………………………………………………………………………………………………………..13psl.

Naudota literatūra …………………………………………………………………………………………14psl.


ĮVADAS

Žodis ‚,psichologija“ yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyhe – siela ir logos – mokslas. Etimologiniu aspektu, psichologija reiškia mokslą apie sielą, kaip apie vientisą dvasinę substanciją. Tačiau tai nebūtų visiškai teisinga ir tikslu šiuolaikinio mokslo požiūriu. Gausių eksperimentinių ir teorinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti žmogaus egzistencijos lygmenis: fizinį, psichinį ir dvasinį. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį – medicina ir biologija, psichinį – psichologija, o dvasinį (t.y. žmogaus sielą) – teologija. Siekiant išvengti painiavos, vidiniams išgyvenimams, mintims ir troškimams įvardyti psichogijoje yra vartojamas ‚,psichikos“ terminas.

Taigi psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Gyvenime terminas „psichologija“ gali turėti įvairių reiškinių. Jis gali žymėti buitines, gyvenimiškas žinias, įvardyti tam tikrus reiškinius (pvz. jaunimo psichologija). Kiekvienas žmogus gali stebėti, analizuoti ir aiškinti savo ir kitų elgesį, mintis jausmus. Kiekvienas turi tam tikrų žinių apie psichologiją. Gerai žino ir pavaizduoja žmogaus vidinius išgyvenimus rašytojai, daug

psichologinių pastebėjimų yra liaudies kūryboje (pvz. „Nekąsk duobės kitam – pats įkrisi“, „Lenk medį, kol jaunas“ ir pan.). Bet tai nėra mokslinės žinios.

Kiekvienas mokslas siekia kaupti, anlizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi, empiriniu (gr. empeiria – pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai – tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota.

Mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti faktus, bet juos ir paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus, esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes, ir jas tikrindama.

Psichologija – tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

Dalis psichikos reiškinių mums žinoni iš praktinės pusės. Bendraudami su žmonėmis, pastebime, kad jie, be fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties, mąstymo, emocijų ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių. Emocijos yra visai kitokie psichikos reiškiniai. Jais žmonės negauna naujos informacijos apie daiktus, reiškinius ir jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove.

Temos tikslas. Mano temos tikslas yra apžvelgti emocijas ir jų ypatumus. Bandysiu atsakyti į klausimą: „Ar gerai pažįstame savo jausmus ir emocijas, ar galime pasakyti, kodėl mums kyla vienokie ar kitokie išgyvenimai?


1. EMOCIJOS IR JŲ YPATUMAI

1.1 EMOCIJOS

Emocinio gyvenimo įvairovė ir mūsų priklausomybė nuo išgyvenimų kelia daug klausimų:

• Kam žmogui iš viso reikia emocijų ir jausmų? Gal geriau vadovautis vien protu, nes emociniai išgyvenimai kartais esti visai nenaudingi ir net trukdo bendrauti ar dirbti? O kartais kelia tik skausmą ir rūpestį?

• Kodėl žmonės jaučia? Nuo ko priklauso tai, ką žmogus išgyvena?

• Ar visi žmonės jaučia vienodai? Iš ko galima spręsti, kokias emocijas žmogus išgyvena šiuo metu?

• Ką gali mums parodyti mūsų kūnas?

• Kokią informaciją galime perskaityti kito žmogaus veide?

Ką vadiname emocija? Kaip atskirti sąvokas: emocija, jausmas, nuotaika, afektas? Įvairūs autoriai šias sąvokas vartoja skirtingai. Kartais afektu vadinama emocijų išraišką, kurią mato kiti žmonės ir kuri kinta priklausomai nuo išgyvenamos emocijos (H. Kaplan). Nuotaiką kai kurie autoriai vertina, kaip sudėtinę emocijų dalį, kurią jaučia pats žmogus ir kurią mato aplinkiniai; tai depresija, pyktis, euforija, disfotija, ekstazė, anhedonija, gedėjimas (B. Sadokas).

Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą išreiškia žmogaus santykį su aplinka. Šis santykis atsispindi žmogaus emociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausiai jaučia nepasitenkinimą, įtampą ar kančią. Tada jis išgyvena neigiamas emocijas, nori ką nors pakeisti, kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos.

Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklauso nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai vykdomi kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio , jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, eigiamos emocijos neatslėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.

Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir

elgesio elgesio komponentus. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informaciją jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis.

1.2. EMOCIJŲ KILMĖS TEORIJOS

Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja smegenųpožievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimu (fiziologine samprata),kiti žvelgia giliau į pasąmonės turinį, dar kiti sieja emocijas su motyvacijos sfera.

Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad psichikai vystantis emocijos turėtų išnykti. Emocijos – tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos – tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra prišingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija , kažkada turėjusi prisitaikomąją reikšmę.

Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (1884) bei danų gyd. K.G. Langės (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio ( kaip sakė V. Džeimas, „Mes bijome, nes bėgame“). Fiozologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, odėl to esame liūdni, kad verkiame. Minėti autoriai apvertė klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kuri žmogus vienaip ar kitaip supranta. Tada kyla emocijos bei fiziologiniai organizmo pokyčiai, o ne atvirkščiai.

Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofizikai V. Kanonas (1927) ir P. Bardas (1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta , kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostaze. t.y. pusiausvyra ir ramybę. Tačiau tuoj pat šiai minčiai pasipriešimo humanistinės pakraipos atstovai, teigdami, kad žmogus – tai fiozologinė sistema, ir jo egzistavimo tikslas neapsiriboja hoeoekstazės pasiekimu.

Visų šių teorijų ir samprotavimų pgrindinis trūkumas yra tas, kad jos niekaip nebando paaiškinti aukštesniųjų jausmų atsiradimo, tikslingumo.

XX amžiaus pradžioje Z. Froidas iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Z. Froidas manė, kad emocijos gludi giluminiuose žmogaus sluoksniuose. Emocijos – tai instinktyvūs potraukliai, tai vidinė varomojo jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Vystantis asmenybiai ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super – ego),malonumo principa keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z. Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą. Tokia yra dinaminė arba psichoanalitinė emocijų teorija.

Pagal S. Šachterio ir J. E. Zingerio dviejų faktorių teoriją (1964) emosijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz. sutikę miške vilką mes susigužiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenys ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinantį poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera – linksma ar įtempta. Kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo metu. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastų, kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo.

R.S. Lazario kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) į emocijas žiūri kaip į procesą. Emocijos – tai sudėtinga organizmo būsena, turinti tris komponentus:

• Kognityvinį vertinimą,

• Veiklos imulsus,

• Somatinę reakciją.

Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį. Autorius skiria tri pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio, ir liūdesio reakcijas. Palanki situacija ir teigiamos emocijos šioje teorijoje mažai nagrinėjamos.

Rusų psichofiziologas P. Simonomas (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jo svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informaciją apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. P. Simonovo teorija suteikia galimybę nustatyti emocijos ženklą, bet ji nėra universali.

Žymiai plačiau įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryšį su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Pirmieji darbai pasirodę 1982m., priklausė B. Bernardui ir H. Veimeriui. Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukeliantį reiškinį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklausonuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria. Kylančios emocijos priklauso nuo įvykio vertinamo teigiamai arba neigiamai.

Vis dėlto reikia pažymeti, kad dar nesukurta teorija, galinti paaiškinti visą išgyvenimų įvairovę.


1.3. EMOCIJŲ IŠRAIŠKA

Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocines išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta žmonių bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo – tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Dažnai vaiko pasakojimas apie įvykius darželyje – padriki tauškalai, nes svarbiausias tikslas yra ne papasakoti, o išsikrauti. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais – nrėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų jausmai nėra tokie svarbūs išsakyti, okartais juos sąmoningai slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio socialiniai santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba.

Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Ryškiausiai emocinę būsena išduoda

raumenų veikla. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai – gęstai, laikysena, eisena – pantomimika – taip pat išreiškia emocijas. Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo. Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie tai, kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas.

Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairus organizmo pakitimai. Susijaudinus greičiau ir stipriau plaka širdis, supykus greičiau ir giliau kvėpuojama, pakinta raumenų (veido ir kūno) judesiai, įvairių liaukų veikla (teka ašaros, prakaitas, seilės).

Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba jis tiesiog pavargęs. Beje, yra žmonių, sąmoningai sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas – perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi ir kt. Todėl naivu tikėtis , kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis suprasti kitą žmogų. Daug vaisingesnės gali būtu pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirikdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus.

1.4. EMOCIJŲ VALDYMAS

Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti kaip jos valdo kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą. Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę arba nerimą. Patutę „suakmenėjusi“ veidą ir sunkų kvėpavimą – atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą. Tuo tarpu, raumenų atsipalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis. Pasinaudodami autogeninetreniruote, galėtumę išmokti valdyti savo emocijas, pradėdami nuo raumenų įtampos valdymo. Šiuo metodu atpalaidavę raumenys, iš karto pasijusimę nusiraminę ir galėsime tiksliau vertinti situaciją nerimo, įtampos ar streso metu.

Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vokiečių gydytojas Dž. Šulcas ir amerikiečių psichfiziologas E. Džeikobsonas. Jos metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. E. Džeikobsonas tyrinėjo emocinių būsenų ir raumenų įtampos registravimo metodus. Jis nustatė, kad kiekvieną emocinę būseną atitinka tam tikros raumenų grupės įtampa. Pvz. prislėgta nuotaika turi ryšį su kvėpavimo organų raumenų įtampa, iš baimės įsitempia liežuvio, lūpų, gerklų, sprando raumenys. Taigi mažinant psichinį jautrumą, reikia atpalaiduoti raumenys, mažinti jų aktyvumą. To pasiekiame tam tikrų specialių saviįtaigos formulių pagalba, kurių poreikis pagrįstas principų: žodis automatiškai veikia kūną. Raumenų atpalaidavimas rodo pasitenkinumą, ramybę, dvasinę pusiausvyrą.

Kitas būdas sąmoningai siekti dažnesnio teigiamų emocijų patyrimo – tai vieno iš neuroligvistinio programavimo autorių F. Puceliko siūlomų taisyklių laikymasis. Svarbiausia čia yra tai, kad savo mintyse turime naudoti kuo mažiau neigiamą patirtį sukeliančių žodžių – raktų, ir kuo daugiau – teigiamų. Pvz., užuot sau mintyse sakę: „Kokia šiandien bloga diena, aš jaučiuosi toks žioplys, man prastai sekasi“, derėtų galvoti: „Šiandien aš jaučiuosi ne toks laimingas, kaip norėčiau, šiandien man nelabai gera diena“. Tuo pačiu principu turėtumę galvoti ir apie save. Gerų žodžių ir minčių buvimas musų sąmonėje žadina tegiamą patirtį,

geras emocijas ir prisiminimus, kurie ateičiai užprogramuoja palankius mums įvykius. Todėl juos ir vadiname raktais. Šios teorijos pagride glūdi teiginys, kad mūsų mintys kuria musų gyvenimą.

1.5. EMOCINĖS BŪSENOS

Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigimu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos.

Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kuri lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršys, džiaugsmas ar neviltis. Afektas – tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas – vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų irgalimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį.

J. Reikovskis aprašo tris pagrindines afekto būsenas:

1. „Užburto rato“ fenomenas – tai ryški tendencija prisiminti, svarstyti, įsivaizduoti tai, kas susiję su išgyventa emocija.

2. Itin silpna kontrolė. Afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodymai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emicija.

3. Blokavimas. Afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi. Įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų.

Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus visaapimantys sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgių ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantys poreikį žmoaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Pvz., aistringi krepšinio sirgaliai. Svarbiausias „aistruolių“ bruožas – aktyvi veikla juos dominančioje, aistrą keliančioje srityje.

Baimė kyla žmogui susidūrus su pavoju. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvenkti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Be baimės būtumę lengvai pažeidžiami. Priešingai nerimui, ji visada siejasi su konkrečiu aplinkos objektų (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimei bųdinga įtampa, susijaudinimas, stokojanti harmonijos veikla, pakitęs suvokimas. Didelė baimė mažina žmogaus veiklumą, slopina skausmą, sugebėjimą prisitaikyti prie pakytusių sąlygų. Tačiau ji įspėja žmogų apie gresiantį pavojų, skatina budrumą, padidina jautrumą, parengia būsimai veiklai. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. R. W.Emersonas tegia, jog žmonės gali bijoti beveik visko – „bijoti tiesos, bijoti likimo, bijoti mirties, bijoti vienas kito“.

Depresija – tai prislėgta, liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Debresija – ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: debresijos kankinamo žmogaus niekas nedžiugina – nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai: dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Esant debresiniai būsenai žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją. Viskas kas buvo, atrodo nereikšminga, pasiekimai nuvertinami, geri įvykiai užmirštami.

Empatija – tai kito žmogaus būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus, į jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Skiriamos tris empatijos formos:

1. emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas.

2. kognityvinė empatija, pagrista intelektiniais psichikos procesais: analogų ieškojimas, palyginimas ir pan.

3. numatančioji empatija, pasireiškia kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkečiose situacijose.

Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio būdų yra silpna reflekcija, t.y. silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus ir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus.

Frustracija – psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas. Tai nesekmės išgyvenimas tais atvejais, kai žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su kliūtimis ir pamato arba įsivaizduoja, kad jo tikslai nepasiekiami, problemos neišspredžiamos. Frustraciją lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir kt.

Nerimas – emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar baimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio ngalime tiksliai nurodyti. Nerimas anlizuojamas ir aprašomas dviem lygiais:

1. kaip žmogaus emocinė būsena, laikinas emocinis procesas, kurio intensyvumas tam pačiam žmogui gali keistis. Tai sąmoningai suvokiamas subjektyvus grėsmės pojūtis.

2. kaip asmenybės bruožas ( nerimastingumas), stabilus individo polinkis išgyventi nerimą, tam tikru intensyvumu.

Tyrinėtojai nurodo keleta nerimo priežasčių: įvairios socialinės problemos (neaiškus ekonominis statusas, konfliktai namie); ryškūs pasikeitimai žmogaus gyvenime (artimo žmogaus mirtis, ligos, neštumas, vedybos, skyrybos). Tai kasdieninio gyvenimo sunkumai bei problemos (nuolatinis laiko trūkumas, vienišumas, finansinė atsakomybė, nepasitenkinimas darbu).

Egzistencijos psichologijos atstovas V. Franklis mano, kad nerimas yra būtinažmogaus kaip dvasinės būtybės egzistavimo sąlyga: „žmogui reikia nerimo, dozuotos įtampos tarp to, kas esi ir to, kas nori būti“. Nerimas verčia žmogų būti aktyviu, ieškoti, įveikti kliūtis, nugalėti nesekmes.

Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri žmogaus išgyvenimai. Ryškesni išgyvenimai staiga arba palaipsniui gali pakeisti nuotaiką. Bet ir nuotaika gali veikti patyriamus išgyvenimus. Ji tarsi „nuspalvina“ mūsų psichinius procesus, pasireikšdama nestipriais difuziniai išgyvenimais. Jos priežastį sunku aptikti. Nuotaiką gali sąlygoti savijauta, svarbūs įvykiai, farmakologiniai preparatai (vaistai, alkoholis, narkotikai). Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių kryptį bei žmogaus

Priklausomai nuo musū nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti, nuliūdinti.

Stresas – tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairiausi ekstremalūs poveikiai. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio būdo, stresas gali būti:

• fiziologinis, sukeltas fizinių stresorių (šalčio, karščio, alkio, traumos, infekcijos);

• psichologinis.

Psichologinis stresas skirstomas į:

1. infornacinį, kuris kyla dėl infornacijos pertekliaus. Šiuo atveju žmogus nesugeba susitvarkyti su užduotimi, laiku priimti teisingo sprendimo ir atsakomybės už sprendimo pasekmes;

2. emocinį, kuris kyla kai yra grėsminga situacija, pavojus, pastovios neigiamos emocijos, įtampa.emocinio streso atveju kinta žmogaus psichinių procesų eiga, motyvacinė struktūra, elgesio būdas;

3. psichosocialinį, kuri sukelia konfliktai, nesekmės, nelaimės, problėmos šeimoje, netikrumas dėl ateities, su socialine žmogaus adbtacija susijusios priežastys.

Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantys veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Dažnai jis veikia kaip teigiamas, mobilizuojantis jėgas faktorius, skatinantys energingai veikti, aktyviai ieškoti išeities stresinėje situacijoje.

Užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus. Dažnai žmogus, sužinojęs apie kito nelaimę, išgyvenimus, pajuntajam gailestį ir užuojautą.

Įtampa – padidėjęs nemalonus motorinis ir psichologinis aktyvumas.

Panika –staigi, epizodinė, intensyvi nerimo ataka, susijusi su jausmų pertekliumi ir ryškiais fiziologiniais pokyčiais.

Gedėjimas – liūdesys, susijęs su realiu praradimu.

Euforija – intensyvus, pakilus, džiaugsmingas nusiteikimas.

Disforija – pažemintas, dirglus, prislėgtas nusiteikimas.

1.6. EMOCIJŲ FUNKCIJOS

Iš žmogaus emocinės būsenos ir

išraiškos suprantame, kad jam liūdna, reikia pagalbos, pvz., verkia vaikas. Vaikas tarsi pasako, kad jam blogai. Jo emocijos atlieka komunikacinę (bendravimo) funkciją (raminame verkiantį vaiką). Tai glaudžiai susiję su emocijų išraiška. Svarbu, kad emocijų išraiška būtų adekvati ir padėtų, o ne apsunkintų bendravimo procesą. Komunikacijai yra svarbios trys emocijas išreiškiančių judesių rūšys:

1. natūralūs, bendri visiems žmonėms išraiškos judesiai;

2. konvensiniai, sutartiniai, turitys apibrėžtą reikšmę, siekiantys sukelti aiškiai numatyta reakciją, judesiai;

3. autistiniai, nukreipti įpatį save, neskirti emocijų perdavimui ar demonstravimui.

Emocijos atlieka vertinamąją funkciją . Pvz., kalbėdami su verkiančiu vaiku, sužinome, kad jo mama kažkur nuėjo ir ilgai negrįžta. Emocijų ženklas rodo, kaip vaikas vertina įvykusia situaciją. Vertinamoji emocijų funkcija žmogui yra gyvybiškai svarbi, tuo kad padeda atpažinti ir įsisąmoninti, ko mums labiausiai truksta šiuo momentų. Teigiamos emocijos rodo, kad mūsų organizmas yra sveikas, kad mūsų dvasinis gyvenimas mus tenkina.pajutę neigiamų emocijų anpludį (depresiją, nerimą, nepasitenkinimą), užduodame klausimą, ar mes iš tiesų gyvename taip, kaip norime.

Jau aptartojo verkiančio vaiko patirtos neigiamos emocijos slopina jo aktyvumą, o mes galine vaika nuraminti, paguosti. Vadinasi, skatiname jo teigiamų emocijų atsiradimą. Paguostas vaikas gali pradėti veikti (ieškoti mamos). Šiuo atveju emocijos atliks skatinamąją funkciją. Teigimos emocijos padidina aktyvumą ir pakelia veiklos tonusą., o neigiamos slopina.

Emocijos atlieka ir įvairiapusę reguliacinę funkciją. Emocijos gali globaliai paveikti žmonių santykius ir bendravimą. Jos regulioja nervinius – vegetacinius bei psichinius procesus (mąstymą, dėmasį, amintį). Mes greičiau suprantame ir įsimename tai, kas mums idomu ar naudinga. Ši funkcija gali būti dvejopa: psichinės veiklos tonuso pakėlimas arba slopinimas. Pagal tai emocijos skirstomos į stenines, kurios didinaįtampą, aktyvinančiai katina veiklą ir astenines, slopinančias ir dezorganizuojančias veiklą. Tai nuovargis, išsekimas.

IŠVADOS

O kiek daug sugeba jausti žmogus. Tyrinėtojai mano, kad mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros – tai džiaugasmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostata, liūdesys.

Iš tikrųjų emocijų nuo protinio pažinimo ar loginio loginio samprotavimo atskirti neįmanoma. Emocijos yra pagrindinis žmogaus asmenybės energijos šaltinis. Kol žmgus šaltai ką nors vertina, jis dažnai lieka pasyvus. O kai kyla koks nors jausmas (pyktis, baimė, pavydas, nerimas ir t.t.), tada prasidedaaistringa vidinė bei išorinė veikla. Jausmai skatina veikti.

Norisi daryti išvadą, kad būtent emocijos sieja asmenybės sferas, kad jos susijusios su mūsų veikla, nes nuspalvina pažintinius procesus, tarpasmeninius santykius ir mūsų santykius su pačiu savimi. Tai lyg indikatorius, parodantis mūsų tikrą, nepameluotą, protingų samprotavimų nepakeistą reakciją į reiškinius, vykstančius aplink mus ir mumyse. Emocijos yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa, į kurią pasineriame ir galime ja megautis, jausdami, kad tikrai gyvename.


NAUDOTA LITERATŪRA

1. Myers G. David. Psichologija. Kaunas. Poligrafiją ir informatika. 2000.

2. Psichologija studentui. Kaunas. Technologija. 2002.

3. Jasikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius. Žodynas. 1999.

Rašykite komentarą

-->