Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ekspresionizmas mene

Autorius: Rokas

Ekspresionizmas; Literatūroje ryškiausiai atsispindėjo XIX a. pab. – XX a. pr. Pagrindiniai šio literatūros sąjūdžio steigėjai, teoretikai ir atstovai – vokiečiai ir austrai. Ekspresionistai atmeta natūralistų materialistinę žmogaus sampratą ir impresionistų pasyvų išorės įspūdžio fiksavimą. Jeigu natūralizmas stengėsi kiek galima tiksliau vaizduoti žmogų ir aplinką, tai ekspresionizmo pirmine pastanga reikia laikyti grįžimą į patį žmogų ir kūrybinio pasaulio formavimą pačiame žmoguje. Ekspresionizmas akcentuoja ne išorės pasaulį, bet sielą.

Ekspresionistinis stilius – konvulsyvus, kapotas, staigus. Siekiama kiek galima tiksliau ir trumpiau išsakyti pirmykštį kūrėjo išgyvenimą. Lyrikoje vaizdai kondensuoti ir ypatingai stiprūs savo ekspresijoje. Refleksyvinis elementas pirmauja. Dramose stengiamasi tipizuoti ir žmogiškąją esmę įkūnyti simbolistiniuose personažuose (Vyras, Moteris, kareivis ir t.t.). Įvedamas natūralistų išmestas monologas. Lyrinės įtampos dažnai palydimos muzika. Romanuose ne tiek dėmesio kreipiama į fabulą ir intrigą, kiek į personažų dvasinės būsenos perdavimą. Realybės ir sapnų planai dažnai sukeičiami arba vaizduojami paraleliai. Visiškai ignoruojama „fotografiškoji” daiktų ir reiškinių tvarka ir logika.

Kitų Vakarų Europos literatūroje ekspresionizmas nebuvo populiarus. Nerandame jo lietuvių literatūroje. Kai kurie ekspresionistiniai metmenys (ypač stilistikoje) aptinkami J.Savickio, P.Tarulio ir vieno kito Keturių vėjų sekėjų prozoje, taip pat minimų keturvėjininkų poezijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo apie ekspresionizmą ir jo atstovus vėl buvo gyvai diskutuojama vokiečių ir austrų literatūriniuose leidiniuose ir daliai jaunųjų autorių (F.Kafka, G.T. Vaklis ir kt.) darė žymios įtakos.

Morisas Meterlinkas (1862-1949)

Gimė Belgijos uoste Gente, Flandrijos provincijos centre. Moriso tėvai buvo turtingi inteligentai. Dažni vizitai į muziejų, kurio direktorius buvo jo tėvas, nuo mažų dienų lavino būsimojo rašytojo fantaziją. Daug dvasingumo Morisui davė ir mokymasis jėzuitų šv. Barboros koledže-internate. 1885 m., baigės Gento katalikų universitetą, M. Meterlinkas – teisės mokslų daktaras – kurį laiką dirbo advokatu. Tačiau tarnybinė karjera buvo trumpa ir nevaisinga. 1889 m. M. Meterlinkas išleido simbolistinių eilėraščių rinkinį „Šiltnamiai”, vėliau dar dvi poezijos knygas: “12 dainų” (1896) ir “15 dainų” (1900).

1891 m. jis gavo pirmąjį apdovanojimą – Belgijos premiją už pjesę „Septynios princesės”, tačiau jos atsisakė. Nuostabiose simbolistinėse pjesėse „Kunigaikštytė Melena” (1889), „Nekviestoji viešnia” ir „Aklieji” (abi 1890), „Pelėjas ir Melisanda” (1892) jaučiamas pesimizmas, nerimo atmosfera, jų herojai – likimo aukos. Daug vietos savo dramose jis skyrė tylai. Rašytojas tikėjo, kad ne vien žodžiais gali susikalbėti žmonių sielos, kad tik tyloje galima perduoti giliausias mintis, slapčiausius jausmus, nuotaikas. Todėl daugeliui jo pjesių būdinga paslaptinga pasakos atmosfera, veikėjai kalba trumpomis, bet reikšmingomis frazėmis.

Vieno teatrinio sezono pažiba tapo pjesė „Mona Vana” (1902), kurią parašė savo mylimajai, gyvenimo draugei, aktorei ir dainininkei G. Leblanc, atlikusiai pagrindinius vaidmenis žymiausiose jo pjesėse. Tačiau jo kūrybos viršūne yra laikoma pjesė-pasaka „Žydrioji paukštė” (1905). Ji buvo statoma garsiausiuose pasaulio teatruose, o iš teatro scenos, kaip ir kai kurios kitos jo pjesės, buvo perkeltos į kino ir televizijos ekranus.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->