Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ekonominės integracijos skatinančios plėtrą

Autorius: Felicija

Integracija į Europos Sąjungą, greta siekio tapti NATO nare ir palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis šalimis, yra vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų. Integracija nėra vienkartinis įvykis, o veikiau ilgas procesas, kurio metu plečiamas ir gilinamas jau pradėtas bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių-narių. Visos pagrindinės mūsų šalies politinės jėgos sutaria dėl Lietuvos būsimos narystės ES.

Norime būti Europos Sąjungoje, kad sustiprintume mūsų europietišką identitetą, užtikrintume ir vystytume politinį ir ekonominį stabilumą, sukurtume pagrindą ekonomikos vystymuisi ateityje. Ekonominės politikos srityje Lietuvos įsijungimas į Europos Bendrąją rinką mums būtų naudingas daugeliu aspektų, pvz., užtikrintų greitą ir tolygią Lietuvos ekonomikos plėtrą, spartų gyvenimo standartų augimą, efektyvios konkurencinės aplinkos sukūrimą, regioninės politikos klausimų efektyvų sprendimą, palankių Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) principų įdiegimą Lietuvos žemės ūkyje.

I. EKONOMINĖS INTEGRACIJOS CHARAKTERISTIKOS

Ekonominė integracija – tai nacionalinių ekonomikų susijungimas, ribų, skiriančių ekonominę veiklą vienoje valstybėje nuo kitos panaikinimas.

Ekonominė integracija suvokiama kaip pavienių valstybių ekonomikų susiliejimas į vieną visumą, labai aktyviai formuojant visą verslo aplinką.

Pokario laikotarpiu pasaulio ekonomikos tapo atviros ir tarpusavyje susijusios. Kaune, Londone ar Tokijuje šiandien jaunimas geria Coca Cola, valgo mėsainius, dėvi LEVI‘S džinsus, klauso panašią muziką. Didžiulės korporacijos, tokios kaip Ford, Toyota, IBM, gamina ir parduoda savo produkciją kiekvienoje didesnėje valstybėje. Naujų rinkų ir naujų gamybos vietų paieška veda į “biznio globalizaciją”, kadangi įmonės pertvarko ir perkelia savo veiklą į užsienį, susiliejant su nacionalinėmis ekonomikomis.

Pasaulio ekonomikų didėjanti integracija spartėja dėl technologinių pasekmių: pigus oro transportas, kompiuteriai, telefonai, faksai, satelitinė televizija ir t.t., tačiau ją labai stabdo didžiausių valstybių prekybos nepakankamo liberalizavimo politika.

1. Ekonominės integracijos pakopos

Pokariniu laikotarpiu buvo pastebimas ne tik prekybos liberalizavimas ir biznio globalizacija, bet ir regioninių prekybos blokų formavimasis, apsprendęs gilesnę ir platesnę integraciją tarp dalyvaujančių narių. Kai kurios šalių grupės orientavosi į laisvą prekybą, pvz., Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos Susitarimai (The North American Free Trade Agreement – NAFTA), kitos į bendrą valiutą ar bendrą politiką, pvz., valiutinė sąjunga tarp Belgijos ir Liuksemburgo. Europos Sąjunga yra geriausiai žinoma iš šių blokų. Joje laisvai gali judėti prekės, paslaugos, darbo jėga ir kapitalas, nors ir ne visose šalyse – bendra valiuta.

Dauguma literatūros šaltinių išskiria 5 ekonominės integracijos pakopas:

1) Laisvos prekybos zona – (The Free Trade Area). Tai silpniausia ekonominės integracijos forma. Ji apima tarifų ir kvotų tarp zoną sudarančių šalių pašalinimą.

2) Muitų sąjunga – (The Customs Union). Tai vienu laipteliu aukščiau nei laisvos prekybos zona. Jai būdingi laisvos prekybos zonos požymiai, tačiau įpareigoja valstybes-nares užsiimti bendra prekybos politika santykiuose su likusiu pasauliu (pvz., priimant bendrus užsienio tarifus).

3) Bendra rinka – (The Custom Market). Jai būdingi visi muitų sąjungos bruožai ir laisvas gamybos veiksnių judėjimas, kuriant bendrą prekių, paslaugų, darbo ir kapitalo rinką, o didžiausias pasiekimas yra tas, kad laisvos prekybos principai įtraukia darbą ir kapitalą. Muitų sąjunga, kaip ir laisvos prekybos zona, apima prekių ir paslaugų judėjimą ribotai. Bendros rinkos tikslai įtraukia ne tik išorės kontrolės panaikinimą prekybai, migracijai, kapitalui, bet svarbiausia – vyriausybės politikos harmonizavimą tokiose srityse kaip mokesčiai, socialinis saugumas, visuomeninis aprūpinimas, pramonės ir regioninė politika, siekiant išvengti barjerų, kurie gali priešingu atveju tęsti nacionalinių rinkų segmentaciją.

4) Ekonominės politikos harmonizavimas vyksta nuolat, palaipsniui centralizuojant ekonominę politiką, derinant ją su nacionalinėmis politikomis.

5) Ekonominė ir valiutinė sąjunga (EVS) yra stipriausia integracijos forma. Ekonominė sąjunga apima centralizuotą ekonominę politiką, bet nėra siekiama harmonizuoti ar koordinuoti politiką kaip bendrosios rinkos atveju. Bendros rinkos ir ekonominės sąjungos skirtumai yra neryškūs. Valiutinė sąjunga apima centralizuotą valiutinę politiką. Valiutų keitimo normų svyravimai, kitimo kaštai akivaizdžiai trukdo laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Valiutinė sąjunga – bendros valiutos ir vieno Centrinio Banko sukūrimas – yra būtina sąlyga einant į bendrą rinką. Paprastai atrodo, kad reikia sujungti politinius suverenitetus, norint sukurti ekonominę ir valiutinę sąjungą ir siekiant, kad ji būtų visiškai skirtinga nuo susitarimų harmonizavimo ir koordinavimo politikos, kuri būdinga bendrai rinkai.

Kalbant apie ekonominę integraciją neišvengiamai paliečiama ir Europos Sąjungos tema. Visų pirma – tai ypač tikslus sėkmingos ekonominės integracijos praktinis pavyzdys, antra – tai Lietuvos ekonominės integracijos tikslas. Būtent tai ir paskatino mus rašant šį darbą remtis ne vien grynai teorine medžiaga, pateikiančia labai apibendrintą informaciją apie ekonominę integraciją. Mes pasirinkome mums rūpimais aspektais išnagrinėti Europos Sąjungos bendrąją rinką ir Europos Sąjungos ekonominę integraciją, taip atskleidžiant ekonominės integracijos privalumus.

2. Bendrosios rinkos kūrimo tikslai

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje apibrėžtas svarbiausias Bendrijos tikslas: „ …kuriant bendrąją rinką ir derinant šalių narių ekonominę politiką, skatinti Bendrijos ekonominės veiklos harmoningą raidą, nuolatinį ir subalansuotą augimą, stabilumo didėjimą, gyvenimo standartų paspartintą augimą ir artimus santykius tarp šalių narių”.

Bendrijos veikla pagal sutarties sąlygas ir numatytus įgyvendinimo terminus turi apimti:

• Muitų ir kiekybinių apribojimų bei kitų priemonių, turinčių analogišką poveikį, pašalinimą prekių importui ir eksportui tarp šalių narių;

• Bendrų muitų tarifų ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu sukūrimą;

• Kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui pašalinimą;

• Bendrosios žemės ūkio politikos sukūrimą;

• Bendrosios transporto politikos suderinimą;

• Sistemos, užtikrinančios konkurenciją bendrojoje rinkoje, sukūrimą;

• Procedūrų, leidžiančių koordinuoti ekonominę šalių narių politiką ir padedančių išvengti jų mokėjimo balanso pusiausvyros pažeidimų, patvirtinimą;

• Šalių narių teisės suderinimą, leidžiantį tinkamai funkcionuoti bendrajai rinkai;

• Europos socialinio fondo įkūrimą, siekiant pagerinti užimtumo galimybes ir pagerinti darbuotojų gyvenimo standartus;

• Europos investicijų banko sukūrimą, siekiant palengvinti Bendrijos ekonominę plėtrą, panaudojant naujus išteklius;

• Bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir teritorijomis, siekiant didinti prekybą ir skatinti bendrą ekonominę ir socialinę plėtrą.

3. Keturios laisvės: ekonominės integracijos perspektyva

Keturios laisvės:

1) Laisvas prekių judėjimas;

2) Laisvas darbo jėgos judėjimas;

3) Laisvas paslaugų judėjimas;

4) Laisvas kapitalo judėjimas.

Norint sukurti efektyviai veikiančią bendrąją rinką tarp Europos valstybių, reikėjo ne tik pašalinti visas kliūtis keturioms laisvėms, bet ir panaikinti rinką iškraipančias vyriausybių intervencines ir kitas priemones. Tai galėjo būti įgyvendinta plėtojant bendrąją rinką, gilinant integraciją, šalinant kliūtis visoms keturioms laisvėms įgyvendinti.

3.1. Laisvas prekių judėjimas

Laisvas prekių judėjimas apima muitų ir muitinių panaikinimą Europos Sąjungoje, bendrą užsienio prekybos bei muitų politiką, netarifinių kliūčių panaikinimą. Laisvas prekių judėjimas yra neįmanomas be techninių, subsidijų paskirstymo taisyklių, netiesioginių mokesčių suderinimo. Pasirengimas laisvam prekių judėjimui reikalauja nemažai finansinių išteklių.

Techninės prekybos kliūtys kyla iš skirtingų standartų ir techninių specifikacijų, taikomų pramonės prekėms ir maisto produktams. Bendrosios rinkos problema buvo ne nacionalinių taisyklių egzistavimas, bet skirtumų tarp nacionalinių taisyklių ir būdų ginti nacionalines rinkas nuo kitų šalių narių produkcijos egzistavimas.

Skirtingi techniniai standartai gali trukdyti prekybai labiau nei muitai. Jei produktas neatitinka techninių standartų, jo patekimas į rinką praktiškai neįmanomas.

Tačiau EB sutartis leidžia tam tikrus importo apribojimus tais atvejais, jei prekė susijusi su grėsme visuomenės moralei ir saugumui, vartotojų sveikatai. Visi kiti atvejai yra neleistini.

Laisvam prekių judėjimui būtinas teisinis reglamentavimas dėl įvairių priežasčių: pramoninės gamybos racionalizavimo, darbuotojų saugumo, vartotojų sveikatos ir aplinkos apsaugos užtikrinimo.

Laisvą prekių judėjimą Bendrijoje užtikrina atitinkamos EB sutarties nuostatos, numatančios pažeidimų kontrolės procedūras (226 str.). Europos Komisija remiasi šiomis procedūromis, kai tik ji užregistruoja bet kurioje šalyje narėje sutarties nuostatų pažeidimą. Informaciją apie pažeidimus pateikia Europos Parlamento nariai, spauda, bet dažniausiai – patys rinkos dalyviai, asociacijos ar kitos šalys narės, atsižvelgdamos į gautą informaciją apie kitos šalies narės rengiamus standartų ar techninių reikalavimų projektus.

Laisvo paslaugų judėjimo įgyvendinimas susijęs su teisės derinimu, techninių kliūčių šalinimu, nauju techninio derinimo požiūriu ir jo įgyvendinimo priemonėmis – standartizavimu, sertifikavimu. Didelės reikšmės turi tokie teisiniai aspektai kaip nuosavybės (pramoninės ir intelektinės) apsauga, viešųjų pirkimų reglamentavimas ir kiti.

Teisės derinimas

Techninių kliūčių prekybai pramonės produkcija pašalinimas remiasi nacionalinių taisyklių derinimu su Bendrijos standartais. Tai nėra paprastas procesas, jis reikalauja šalyje veikiančių gamybos sistemų pakeitimo. Kiekviena šalis narė deda pastangų įtikinti partnerius, kad jos techninės taisyklės yra geriausios, ir turėtų būti Bendrijos pripažintos.

Teisės derinimo procedūros reikalauja daug darbo, bet ekonominei integracijai davė ir duoda naudingų rezultatų. Jei visose šalyse narėse naudojami tie patys standartai, tai produktas, pagamintas pagal tuos standartus kurioje nors šalyje, yra pripažįstamas ir kitose šalyse. Gaminį, neatitinkantį saugos reikalavimų (dažniausiai pagamintą ne pagal suderintus standartus), draudžiama pardavinėti bendrojoje rinkoje, apimant ir šalies gamintojos rinką. Ir atvirkščiai, šalis narė negali naudoti griežtesnių nacionalinių taisyklių nei Bendrijos reikalavimai.

Naujų techninių kliūčių prevencija

Jei produktas yra teisėtai pagamintas ir parduodamas vienoje šalyje narėje, jis turi būti įleistas ir į bet kurios šalies narės rinką. Nacionalinės nuostatos neturi diskriminuoti prekiautojų ar turėti diskriminacinio poveikio prekiaujant nacionaliniais produktais, palyginti su kitų šalių narių produktais. Šalis neturi trukdyti kitos šalies produktų konkurencijai tik todėl, kad produktai šiek tiek skiriasi nuo tėvyninių.

Naujas reguliavimo metodas

Tais atvejais, kai negalima pasiekti abipusio pripažinimo dėl skirtingų nacionalinių įstatymų ir jų esminių tikslų didelio skirtumo, teisinis reguliavimas apsiriboja pagrindinių saugos reikalavimų perėmimu. Šie reikalavimai reiškia, kad produktas, pagamintas laikantis pagrindinių saugos reikalavimų ir patekęs į rinką, turi būti pripažintas ir jis gali laisvai judėti visoje bendrojoje rinkoje.

Europos standartizacijos institucijos parengia techninius standartus, kurių gamintojas privalo laikytis, norėdamas pagaminti ir pateikti rinkai produktą, atitinkantį saugos reikalavimus.

Techninių standartų taikymas yra laisvanoriškas. Tai reiškia, kad gamintojas gali jų nesilaikyti, bet tada jis pats turi įrodyti produkto atitikimą saugos reikalavimams. Kita vertus, nacionalinės institucijos yra įpareigotos pripažinti, kad produktas pagamintas pagal suderintus standartus, atitinka esminius direktyvos reikalavimus.

Standartizavimas ir sertifikavimas

Naujo techninio reguliavimo požiūrio įgyvendinimo būdas – standartizavimas, t.y. sukūrimas standartų, nustatančių pramonės produktų specifikacijas. Suderintus standartus patvirtina (sertifikuoja) oficialios valdžios pripažintos nacionalinės institucijos.

Bendrijos standartizacijos politika, kurios tikslas – aprūpinti pramonę bendra technine aplinka, įgyvendinama direktyvų pagalba reglamentuojant informacijos teikimo procedūras techninių standartų ir normų srityje.

Atitikties standartams ir normoms sertifikato abipusis pripažinimas yra esminis siekiant laisvo prekių judėjimo.

Intelektinės ir pramoninės nuosavybės apsauga

Visoje Bendrijoje ginama intelektinė ir pramoninė nuosavybė atlieka svarbų vaidmenį šalinant laisvo prekių ir paslaugų judėjimo kliūtis. Ji yra viena iš būtinų ES vidaus rinkos funkcionavimo prielaidų ir verslo teisių gynimo priemonių. Griežta autorinių teisių apsauga ir su ja susijusios teisės laikomos pagrindu kuriant pridedamąją vertę ir užtikrinant konkurencingumą. Šioje srityje siekiama sukurti suderintas ir aiškias taisykles, kurios leistų visoms suinteresuotoms šalims gauti naudą iš bendrosios rinkos, užtikrinant balansą tarp autorinių teisių turėtojų ir vartotojų interesų. Kalbant apie pramoninę nuosavybę, EB taisyklės leidžia sukurti papildomos apsaugos sertifikatą produktams, kuris penkerius metus, pasibaigus patento galiojimui, saugo atradimus gamybos srityje.

Bendrijoje naudojamas prekių žymėjimas CE ženklu patvirtina pramoninių prekių atitiktį Bendrijos standartams, ir šalys narės yra įpareigotos savo teritorijoje pripažinti bet kuriuos produktus, turinčius šį žymėjimą.

Pagal Madrido susitikimo dėl tarptautinių ženklų registravimo (1989 m.) protokolą, tarpvalstybinės organizacijos, tokios kaip ES, turinčios savo prekės ženklo registravimo sistemą, gali dalyvauti tarptautinėje registravimo sistemoje. Tai leidžia apginti prekės ženklą ne tik Bendrijoje, bet ir šalyse, kurios yra patvirtinusios Madrido protokolą.

Viešieji pirkimai

Apie 15 proc. ES šalių narių ekonominės veiklos panaudojama oficialių valstybės institucijų darbui užtikrinti ir aprūpinti. Jei Bendrijoje egzistuoja rinka, tai ir viešasis sektorius turi būti atviras Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai.

Viešieji pirkimai darbams koordinuojami skelbiant apie juos Bendrijos oficialiajame leidinyje (Official Journal of the European Commonities, OJ), kad suinteresuotos šalys narės apie juos sužinotų vienu metu. Taip pat pateikiamos bendros pretendentų darbams vykdyti atrankos taisyklės. Kontrakto, kuriam taikomos šios procedūros, minimali vertė yra 5 mln. eurų. Viešųjų pirkimų darbams konkursų procedūros yra skaidrios, pretendentams pateikiamos svarbios reikalavimų detalės, leidžiančios tinkamai pasirengti konkursui.

Visos konkurse dalyvaujančios įmonės vertinamos pagal iš anksto paskelbtus kriterijus. Viešiesiems prekių pirkimams priskiriamos kasdieninio vartojimo prekės: ligoninių įranga, mokslinių tyrimų prietaisai ir įranga, nespecifinės prekės kariuomenei aprūpinti ir pan. Unifikuotų taisyklių viešiesiems pirkimams laikymąsi, verslo skundų dėl procedūrų pažeidimų tikrinimą užtikrina priežiūros komitetas.

Visų šalių narių įmonėms, dalyvaujančioms konkurse, taikomos vienodos sąlygos. Siekiama maksimalaus skaidrumo sektoriuose, geriausiai teikiančiuose paslaugas per sieną pagal suderintus prioritetus: aprūpinimas ir aptarnavimas, kompiuterinės technologijos, reklama, architektūra, inžinerija ir kai kurios finansinės paslaugos. Neprioritetiniais sektoriais laikomas viešbučių verslas, švietimas ir mokymas, socialinės ir teisinės paslaugos, iš kurių reikalaujama minimalaus skaidrumo. Vandens, energijos, transporto ir telekomunikacijų direktyva apima taip pat ir paslaugų, teikiamų tuose sektoriuose, pardavimą.

3.2. Laisvas darbo jėgos judėjimas

Laisvas darbo jėgos judėjimas – viena iš laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.

Tai didžiulis Europos integracijos laimėjimas – pokario metų ekonominės migracijos pavertimas laisvu darbo jėgos judėjimu. Laisvas darbo jėgos judėjimas ES piliečiams sąjungos viduje suteikia galimybę ieškoti geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Taigi jis skatina galimybes pagerinti individo gyvenimo standartus, kartu sumažina socialinę įtampą ir leidžia pagerinti darbo jėgos, likusios ES neturtingiausiuose regionuose, gyvenimo sąlygas.

Turtingiausioms šalims ir regionams migracija pateikia darbo jėgos, turinčios įtakos jų ekonominiam augimui. ES tai palengvina darbo pasiūlos reguliavimą pagal įmonių poreikį ir atveria labiau suderintos ir efektyvesnės ekonominės politikos Europos lygiu galimybes. Ekonominis darbo jėgos judėjimo liberalizavimas remiasi prielaida, kad panaikinus kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui darbininkai migruos ten, kur yra darbo jėgos stygius, ir todėl siūlomas darbo užmokestis yra didesnis. Bendrojoje rinkoje tai skatins našumą ir efektyvesnį išteklių paskirstymą.

Tačiau laisvas darbo jėgos judėjimas turi ir trūkumų. Tai sudėtingas įprastos gyvenimo vietos pakeitimas, vietinių gyventojų nedraugiškumas atvykusiųjų atžvilgiu, emigracijos regionų nuskurdinimas dėl žmogiškųjų išteklių netekimo, padidėjęs socialinių paslaugų poreikis imigracijos regionuose. Laisvas darbo jėgos judėjimas nėra panacėja įvairioms problemoms spręsti. Jis turi būti paremtas socialinėmis priemonėmis remti migrantus ir jų šeimas. Be to, jis turi būti susietas su efektyvia regionine politika, įgalinančia sukurti darbo vietas nepalankiuose regionuose.

Laisvas judėjimas neapsiriboja vien darbo jėga. Visi piliečiai turi teisę judėti ir laisvai apsistoti šalių narių teritorijoje. Ši teisė praktiškai įgyvendina Europos pilietybę. Europos šūkis – sukurti Europoje mobilią erdvę, kurioje judėjimas yra ne tik juridinė teisė, bet ir kasdieninė Europos žmonių realybė.

Bendroji darbo rinka

EEB sutartis turėjo tikslą sukurti bendrąją darbo rinką, kurioje darbo jėga judėtų be apribojimų ir nacionalinės diskriminacijos, galėtų apsistoti ir likti teritorijoje, kur ji įdarbinta.

Laisvo darbo jėgos judėjimo principas taikomas ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra legaliai įsikūrę šalyse narėse. Įmonė, įdarbinanti trečiųjų šalių piliečius legaliai ir nuolatinai, gali juos siųsti į kitą šalį narę teikti paslaugų. Laisvas darbo jėgos principas taikomas taip pat darbuotojams, suteikiant jiems darbą pagal transnacionalinio paslaugų teikimo reikalavimus. Taigi darbuotojui suteikus darbą kitoje šalyje narėje, jam taikomos tos šalies privalomos sąlygos.

Apribojimai gali būti taikomi viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais, o laisvo darbo jėgos judėjimo principas su kai kuriomis retomis, nesistemingai taikomomis išimtimis netaikomas nacionalinių viešųjų paslaugų sektoriaus darbuotojams. Specifinis atvejis yra sporto asociacijų taisyklės, siekiančios apriboti galimybes sportininkams palikti savo kilmės šalį. Šios taisyklės turi būti suderinamos su laisvo darbo jėgos judėjimo principu ir nesudaryti tam kliūčių.

Migruojančios darbo jėgos socialinės garantijos

Socialinio saugumo užtikrinimas yra viena iš prielaidų efektyviam darbo jėgos judėjimui ir apsistojimui. Nuo 1958 m. migrantai darbuotojai turi tokias pat teises į socialines garantijas kaip ir juos priimančios šalies gyventojai. Jų vaikai gauna tokią pat paramą kaip šalies vaikai, ir pensininkams skaičiuojamos pensijos jų viso darbo laiko Bendrijos šalyse pagrindu.

Bendrajai darbo rinkai sukurti labai svarbu, kad potencialūs migrantai gautų informacijos
Bendrijoje esančias laisvas darbo vietas ir reikiamą joms užimti kvalifikaciją. Bendrijoje tokią informaciją teikia Europos užimtumo tarnyba (European Employment Services). Ši tarnyba turi patarėjų tinklą, kurį sudaro apie 400 nacionalinių įdarbinimo tarnybų, darbdavių organizacijų, profsąjungų, regionų administracijų ir universitetų atstovai, specialiai parengti dirbti su darbo ieškančiais asmenimis ir darbdaviais. Tinklo esmė – kompiuterizuota duomenų bazė, teikianti informaciją apie darbo, įdarbinimo, gyvenimo sąlygas Europos Sąjungoje. Europos užimtumo tarnyba ne tik informuoja apie darbo vietas visoje EEE, bet ir atlieka visų klausimų, susijusių su užimtumu Europoje, tyrimą. Europos Komisija užtikrina tinklo koordinavimą.

Įsisteigimo laisvė ir diplomų pripažinimas

ES laisvas darbo jėgos judėjimas ieškant darbo ir steigiant savo verslą grindžiamas tais pačiais principais. Įsisteigimo laisvė apima teisę siekti veiklos kaip asmeniui, sukuriančiam sau darbo vietą, ir teisę įsteigti ir valdyti įmonę pagal šalies, kurioje steigiama įmonė, nacionalinius reikalavimus. Taip pat yra apibrėžiama antrinio įsisteigimo laisvė, t.y. agentūrų, skyrių, filialų įsteigimas. Įsisteigimo laisvė draudžia taikyti užsieniečiams specialius reikalavimus, grindžiamus viešąja politika, saugumu ar sveikatos apsauga.

Skirtingai nei laisvė teikti paslaugas, susijusi su laisvu asmenų judėjimu, kur asmuo siekia ekonominio aktyvumo kitoje šalyje narėje kaip savarankiškai dirbantis asmuo (self-employed), neįdarbinantis kitų asmenų, įsisteigimo teisė reikalauja vystyti ekonominę veiklą šalyje narėje, nuolatinai įsikurti toje šalyje ir steigti verslą pagal toje šalyje veikiančias įmonių formas. Galima kliūtis šiai laisvei, neturinti diskriminacinio pobūdžio, yra įvairūs nacionaliniai reikalavimai darbuotojų ir vadovų išsimokslinimui, detalizuoti reikalavimai pradėti gamybos ar prekybos veiklą. Darbuotojai turi laikyti skirtingus egzaminus kvalifikacijai patvirtinti, o tai realiai apriboja laisvą darbo jėgos judėjimą, įskaitant ir įsisteigimą.

ES įveda naują įmonių rūšį – Europos bendrovę, kurią galės steigti ūkio subjektai, veikiantys dviejose ar daugiau ES valstybių. Europos bendrovės teisinis statusas ir jos veiklos reguliavimas bus vienodas visose šalyse narėse. Tai žymiai palengvins įsisteigimo laisvės įgyvendinimą.

Abipusis diplomų sertifikatų ar kitų kvalifikacijos įrodymų pripažinimas yra susijęs tiek su įsisteigimo laisve, tiek su profesiniu mokymu. Nepaisant šio dvigubo intereso, Bendrijoje iki šiol nepasiekta didelės pažangos sprendžiant šį klausimą.

1988 m. Tarybos priimta direktyva apibrėžė abipusio pasitikėjimo tarp šalių narių principus, universiteto studijų palyginamumo tarp šalių narių principus, diplomų abipusį pripažinimą prieš pretenduojant į darbo vietą ir skirtumų tarp šalių narių, ypač mokymo srityje, kompensavimo profesine patirtimi principą. Ši sistema reiškia, kad asmenys tam, jog jų kvalifikacija būtų pripažinta visose šalyse narėse ir jiems būtų leista veikti be kliūčių, turi atitikti tam tikrą minimumą sąlygų (kvalifikacijos, patirties ir profesinio išsimokslinimo).

3.3. Laisvas paslaugų judėjimas

EB sutartyje paslaugos traktuojamos kaip veikla, už kurią mokamas mokestis, ir netaikomos laisvo prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo nuostatos. Tačiau, kita vertus, visos laisvo paslaugų judėjimo nuostatos apima visą gamybos arba prekybos, amatininkų arba profesinę veiklą, kurios yra apibrėžiamos kitomis laisvėmis. Laisvas paslaugų judėjimas – galimybė teikti paslaugas visoje bendrosios rinkos teritorijoje.

Bendrijoje paslaugų sektorius sukuria apie 60 proc. Pridedamosios vertės ir apima didžiulę ekonominės veiklos sritį – nuo bankų ir draudimo iki transporto ir turizmo bei duomenų apdorojimo ir vadybos konsultacijų verslo. Paslaugos turi didžiulę įtaką ekonomikos ir užimtumo augimui ir yra veiklos ES vidaus rinkoje šerdis.

Finansų paslaugos, kurias teikia bankai, draudimo kompanijos ir vertybinių popierių biržos, kuriose vykdoma oficialių institucijų priežiūra, yra ypač svarbios, nes jos sudaro didžiulę rinką ir yra būtina veikla, sąlygojanti tinkamą kitų ekonomikos sektorių funkcionavimą. Šiais atvejais Bendrija turi suderinti du prieštaringus reikalavimus; reikalavimą išlaikyti griežtus finansinio saugumo kriterijus ir reikalavimą leisti sektoriui dirbti pakankamai lanksčiai, kad patenkintų naujus ir vis kompleksiškesnius klientų visoje Europos rinkoje reikalavimus, ypač atsiradusius įvedus eurą.

ES finansinių paslaugų teikimo taisykles būtina įgyvendinti efektyviai, naudojant lanksčius metodus, pritaikant šias taisykles rinkos sąlygoms, priimant papildomus teisės aktus tikslinėse srityse, apimančiose pensijų fondus ir nuostolių vartotojams atlyginimą.

Pagal abipusio pripažinimo principą, jei finansinės paslaugos legaliai įteisintos vienoje šalyje narėje, jos turi būti atviros naudotojams kitose šalyse narėse be derinimo su šių šalių įstatymais, išskyrus įstatymus, susijusius su vartotojų apsauga. Kontrolę turi vykdyti tos šalies vyriausybė, kurios teritorijoje yra įsisteigusi kompanija, teikianti paslaugas, kartu su valdžios institucijomis šalies, kurioje paslauga teikiama, kuri užtikrina tam tikrų bazinių komercinio reguliavimo taisyklių laikymąsi.

Ši sistema taikoma tiek tradicinėms transporto, draudimo, bankininkystės veikloms, tiek naujoms paslaugoms, tokioms kaip informacinės technologijos, rinkotyra ir audiovizualinės paslaugos. Teisę derinti reikia taikyti tik labai specifiniais atvejais, siekiant palengvinti tokių paslaugų judėjimą. ES siekiama derinti šalių narių teisę kovojant su neteisėtomis priemonėmis, leidžiančiomis neteisėtai pasinaudoti paslaugomis, tokiomis kaip mokama televizija, vaizdo, garso įrašai.

Panaikinus steigimosi laisvės ir laisvės teikti paslaugas kliūtis bankų ir finansinių institucijų veiklai, Taryba 1977 m. priėmė Bendrijos direktyvą, skirtą koordinuoti įstatymus, taisykles ir administracines nuostatas, susijusias su kredito institucijų verslu. Teisės aktais reglamentuojamas priežiūros sistemų abipusis pripažinimas, t.y. pripažįstami kredito institucijos priežiūros principai, taikomi šalyje, kurioje yra institucijos pagrindinė būstinė, ir „bendra banko licencija”, veikianti visoje Bendrijoje. Bendra licencija leidžia bankui, įkurtam šalyje narėje, atidaryti skyrių be jokių kitų formalumų arba pasiūlyti savo paslaugas kitose šalyse narėse. Ji taip pat apima abipusio Bendrijoje atidaromų ne šalių narių bankų filialų valdymo nuostatas.

Bendrijoje priimtų direktyvų pagrindu vykdoma kredito institucijų priežiūra, nustatant priežiūros objektą, metodus ir atsakomybę šalių narių, ypač daugianacionalinių finansinių kompanijų, kurių pagrindinė veikla yra kredito ar kitų finansinių įstaigų kūrimas. Priežiūros objektas yra mokumas, nuosavų fondų, rizikos ir nefinansinių interesų atitikimas. Be to, yra kontroliuojama kredito institucijų rizika, apsaugomi indėlininkai, apibrėžti reikalavimai metinei ir konsoliduotai atskaitomybei, nustatytas mokumo rodiklis, kreditų (teikiamų kitoms šalims narėms), mokėjimo kortelių panaudojimas, liberalizuojant elektroninius atsiskaitymus ir apsaugant vartotojus.

Draudimo, išskyrus gyvybės, srityje priimtos direktyvos koordinuoja įstatymus, taisykles ir administravimo nuostatas, palengvina efektyviai įgyvendinti paslaugų teikimo laisvę. Jos pateikia labai liberalių priemonių, kaip padengti daugelį gamybos ir prekybos rizikų kartu su adekvačia vartotojų apsauga.

EB taip pat draudžiama civilinė transporto priemonių atsakomybė, gyvybė.

Vertybinių popierių biržos ir finansinės paslaugos įstatymiškai reguliuojamos siekiant didinti investicijų lygį Bendrijoje ir apsaugoti investuotojus.

Investicinės firmos gali vykdyti savo veiklą Europos Sąjungoje pagal savo kilmės šalies narės išduotą bendrą leidimą, vadinamą Europos pasu. Priežiūrą vykdo kilmės šalies institucijos pagal unifikuotas taisykles, bendradarbiaudamos su šalies narės, kurioje veikia investicinė firma, institucijomis. Investicinės firmos turi teisę įeiti į visas reguliuojamas ES rinkas. Yra nustatytos minimalios taisyklės, skirtos garantuoti investuotojo pakankamą apsaugos lygį, jų turi būti laikomasi reguliuojamose rinkose.

Investicinės firmos ir kredito institucijos akcinis kapitalas turi būti pakankamas, kad garantuotų rinkos stabilumą, atitinkamą investuotojų apsaugos nuo bankroto lygį visoje ES ir užtikrintų sąžiningą konkurenciją tarp bankų, specifinės priežiūros subjektų ir investuotojų vertybinių popierių rinkoje. Šiam tikslui yra numatytas pradinio kapitalo minimumas ir akcinis kapitalas, kuris turi būti rezervuotas atsiskaitymams, valiutai keisti ir palūkanų rizikai padengti.

Parlamento ir Tarybos direktyvoje numatyta minimali kompensacija investuotojui dėl nesėkmių investicinės firmos veikloje, turinčioje leidimą teikti paslaugas visoje ES pagal kriterijus, galinčius įrodyti gebėjimą apmokėti skolas. Taip pat numatyta sumažinti sisteminiams mokėjimams ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemoms būdingą riziką ir apriboti svyravimus, atsirandančius dėl tokios sistemos dalyvių nemokumo.

Investuotojai taip pat saugomi, užtikrinant atitinkamą ir visapusišką informaciją, leidžiančią įvertinti investavimo riziką.

Bendrųjų interesų paslaugos yra paslaugos, kurias viešojo valdymo institucijos įvardija kaip bendrus interesus ir įpareigojimą specifinėms viešųjų paslaugų institucijoms. Prie tokių paslaugų priskiriami pašto, telekomunikacijų, transporto, energetikos sektoriai, jų teikimas turi užtikrinti, kad visi piliečiai gaus tam tikras pagrindines aukštos kokybės paslaugas už prieinamą kainą. Egzistuoja nacionaliniai skirtumai, todėl turi būti atsižvelgta į Europos bendruomenės ypatingus bruožus.

Bendrųjų interesų paslaugos yra vienas iš pagrindinių bendrosios rinkos ir Europos Sąjungos konkurencingumo elementų. Jos turi varžytis su svarbiais pokyčiais ekonomikos, technologijų ir vartotojų poreikių srityse.

Europos bendrųjų interesų politika siekia trijų tikslų: aktyviai skatinti vidaus rinką ir Europos konkurencingumą, Europos lygiu stiprinti sektorių su transnacionaline dimensija/ypatingų Europos interesų sektorių koordinavimą, plėtoti Bendrijos priemones, skirtas remti bendrųjų interesų paslaugas.

Atskira direktyva yra reguliuojamos pašto paslaugos, kurios garantuojamos Bendrijoje, apribojant pašto monopoliją ir nustatant terminus kontroliuojamam pašto rinkos atvėrimui konkurencijai.
Siekiant užtikrinti nacionalinių paslaugų teikėjų gyvybingumą, galioja paslaugų, kurios rezervuojamos universalių paslaugų teikėjams, suderinti kriterijai.

3.4. Laisvas kapitalo judėjimas

Laisvas kapitalo judėjimas yra vienas iš esminių elementų, būtinų Europos vidaus rinkai funkcionuoti. Jis apima pinigų bei finansinio kapitalo judėjimą, tiesiogines investicijas ir kitas su kontrole susijusias kapitalo judėjimo formas. Mokėjimų liberalizavimas yra lemiama laisvo prekių, asmenų ir paslaugų judėjimo dalis.

Rinkos dalyviai, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, turi gauti pasiskolinti kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai turi turėti galimybę, pasiūlyti savo išteklius rinkoje ten, kur jų labiausiai reikia. Todėl svarbu, kad kapitalas judėtų laisvai ir mokėjimai būtų vykdomi tos šalies valiuta, kurioje yra kreditorius ar kredito gavėjas. Šis reikalavimas tampa paprastesnis 12-oje šalių narių įvedus bendrą valiutą.

Jau devintojo dešimtmečio pradžioje pašalintos visos laisvo kapitalo judėjimo kliūtys tarp asmenų (fizinių ir juridinių), reziduojančių šalyse narėse. Liberalizuotos pinigų ir kvazi-pinigų operacijos (finansinės paskolos, einamųjų ir depozitinių sąskaitų operacijos ir pan.). Tačiau šalys narės gali apriboti trumpalaikio kapitalo judėjimą, jei yra pažeidžiama jų pinigų ar valiutos keitimo kurso politika. Be to, yra draudžiamos bet kokios kliūtys laisvam kapitalo judėjimui ne tik tarp šalių narių, bet ir taip šalių narių ir trečiųjų šalių. Tačiau išvežant ar įvežant pinigų sumas jas būtina deklaruoti, kad nacionalinės institucijos galėtų vykdyti efektyvią priežiūrą, siekiant išvengti nacionalinių įstatymų ir taisyklių pažeidimo.

Bendrijos finansinė rinka yra visiškai liberalizuota nuo 1993 m. sausio l dienos. Tačiau egzistuoja tam tikros nuostatos ir taisyklės, skirtos galimų kriminalinio pasaulio pinigų plovimo operacijų prevencijai.

II. LIETUVOS TARPTAUTINĖS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS IR UŽSIENIO PREKYBOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Šiame skyriuje pateikiama svarbiausių Lietuvos išorės ekonominių santykių parametrų analizė pastaraisiais metais.

1. Pagrindinės Lietuvos išorės ekonominių ryšių tendencijos

Pagrindines Lietuvos išorės ekonominių ryšių tendencijas atskleidžia Lietuvos statistikos duomenys, pateikti 1 ir 2 lentelėse.

1 lentelė

Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai

Ekonomikos rodikliai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

1. BVP einamosiomis kainomis 16904 24103 31569 38340 42990 42655 45254 47968*

2. BVP metinis pokytis, % (palyginamosiomis kainomis) -9.8 3.3 4.7 7.3 5.1 -3.9 3.9 5.9*

3. Eksportas, mln. Lt 8077 10820 13420 15441 14842 12015 15238 18332

4. Importas, mln. Lt 9355 14594 18235 22577 23174 19338 21826 25413

5. Balansas, mln. Lt -1278 -3774 -4815 -7136 -8332 -7323 -6588 -7081

6. Eksporto santykis su BVP, % 47.8 44.9 42.5 40.3 34.5 28.2 33.7 38.2

7. Importo santykis su BVP, % 55.3 60.5 57.8 58.9 55.2 45.3 48.2 53

8. Užsienio prekybos balansas, % nuo BVP -7.6 -15,6 -15.2 -18,6 -19,4 -15,5 -14,6 -14.8

9. Einamosios sąskaitos balansas, % nuo BVP -2.1 -10.2 -9.2 -10.2 -12.1 -12.08 -6.0 -4.8

10. Tiesioginės užsienio investicijos, % nuo BVP 0.74 1.20 1.93 3.70 8.66 4.4 3.3 3.7

11. Valstybės skola (visa), mln. Lt. – – – 8077.4 9613.6 12069.5 12724.7 12903.4

t.t. užsieniui 1985 3359 4812 5607.3 6737.5 9715.3 9897.3 9856.1

12. Užsienio skola, % nuo BVP 11.7 13.9 15.2 14.6 15.7 18.4 21.9 20.5

Šaltiniai: Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste; Lietuvos statistikos departamento duomenys; Finansų ministerijos duomenys.

*Išankstiniai duomenys

Pirma, kaip matyti iš 1 lentelės, Lietuvos prekybos balanso
deficitas santykine išraiška nustojo augti, jo santykis su BVP stabilizavosi (siekia apie 15 procentų). Tai, kad prekybos balanso deficitas nustojo augti, patvirtina ir einamosios sąskaitos deficito sumažėjimas po keletos augimo metų. Ilgą laiką sudaręs apie 12% 2001 m. jis sumažėjo iki 4.8%. Šis deficito lygis nėra didelis, be to, jo susidarymą didele dalimi sąlygojo aukštos tiesioginės užsienio investicijos. 2001 m. einamosios sąskaitos balanso deficitas atėmus tiesiogines užsienio investicijas tesudarė 512 mln. litų (žr. 2 lentelę).

Antra, santykinai žemas išorinio finansavimo panaudojimo lygis. Lietuvoje užsienio skolos santykis su BVP 2000 metais sudarė tik 21.9%, tuo tarpu 1999 m. Lenkijoje šis santykis sudarė 38.9%, Čekijoje – 42.5%, Slovakijoje 53.3%, Vengrijoje 59.9%. Tiesa, Latvijoje ir Estijoje jis buvo gerokai žemesnis nei Lietuvoje (atitinkamai 6.6% ir 4.0%), bet joms mažiau reikėjo skolintis dėl didelių tiesioginių užsienio investicijų. Esant žemam šalies vidaus taupymo lygiui ir nepakankamai panaudojant išorinį finansavimą nesukuriama bazė sparčiam ekonomikos augimui perspektyvoje.

Analizei pratęsti giliau pažvelkime į mokėjimų balanso duomenis (2 lentelė). Analizuojant mokėjimų balansą šalia aukščiau minėtų tendencijų reikia atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius momentus.

Trečia, nuo 1998 metų mažėja einamosios sąskaitos deficitas absoliučia išraiška, kadangi eksportas vėl didėja. Šį reiškinį reikia laikyti teigiama tendencija, kurią įtakojo Lietuvos eksporto krypčių kaita, prekių konkurencingumo padidėjimas pakilus darbo našumui dėl išaugusio taupymo ir investicijų.

2 lentelė

Mokėjimų balansas (mln. Lt)

1996 1997 1998 1999 2000 2001

Einamoji sąskaita -2890,3 -3925,4 -5192,5 -4776,3 -2699,6 -2294,96

t.t. prekybos balansas -3584,8 -4590,0 -6073,4 -5618,3 -4415,0 -4432,2

t.t. paslaugų balansas 483,4 537,9 962,8 1221,6 1526,3 1825,9

Kapitalo ir finansinės sąskaitos balansas 2672,7 3134,8 4052,6 4966,8 2190,7 1697,8

Užsienio investicijos 3500,9 5023,9 5808,9 4969,6 3125,7 3724,9

TUI 609,7 1418,0 3702,0 1945,8 1515,5 1783,2

t.t. reinvesticijos 98,6 173.4 399,0 585,9 353,4 342,9

Portfelinės investicijos (VVP ir kitos) 858,3 722,2 -170,9 2051,0 1623,7 952,1

t.t. VVP 794,7 1,3 169,6 2114,5 1137,5 1017.2

Kitos investicijos (paskolos ir kitos) 2032,9 2883,7 2277,8 972,8 -13,5 1067,8

Šaltinis: Lietuvos banko duomenys

Ketvirta, nuo 1999 metų pradėjo mažėti prekybos balanso deficitas. Didžiausias prekybos balanso deficitas buvo pasiektas 1998 m. daugiausia didelio mašinų ir įrengimų bei transporto priemonių importo dėka. 1998 m. pasižymėjo kaip didžiausių investicijų metai tiek į valstybinį, tiek į privatų sektorių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastoviai gerėja paslaugų balansas. Jeigu 1995 jis buvo neigiamas, tai nuo 1996 m. iki 2001 m. jo perteklius išaugo beveik keturis kartus. Teigiamas paslaugų balanso saldo buvo pasiektas spartaus transporto bei kelionių paslaugų eksporto dėka.

2. Tiesioginės užsienio investicijos

Pastaraisiais metais tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įplaukimas į Lietuvą labai paspartėjo, o tuo pačiu metu padidėjo ir jų indėlis į ekonomikos augimą. TUI statistikos analizė atskleidžia šias tendencijas.

Pirma, užsienio investicijoms (TUI, ilgalaikės paskolos, portfelinės investicijos) iki 1998 m. buvo būdinga spartaus augimo tendencija. 2001 m. kumuliatyvinė jų apimtis pasiekė 2.66 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu kai 1995 m. sudarė tik 352 mln. JAV dolerių. Tiesa, ypač aukštą TUI rodiklį 1998 m. lėmė AB “Lietuvos telekomas” privatizavimas. Bendras užsienio investicijų srautas, mažėjęs 1999 m. ir ypač 2000 m., 2001 m. vėl atsigavo ir 600 mln. litų viršijo 2000 m. srautą. 2000 m. rezultatui neigiamą poveikį turėjo sumažėjęs vyriausybės skolinimasis užsienyje vykdant griežtą fiskalinę politiką. Neigiamai reikia vertinti tai, kad Lietuvoje labai mažos plyno lauko investicijos, nes privatizavimas kaip TUI pritraukimo instrumentas baigia išsisemti.

Antra, auga TUI dalis bendrame užsienio investicijų sraute – 2000 m. bei 2001 m. TUI dalis sudarė atitinkamai 48.5% bei 47.9% (1996 m. sudarė tik 17.4%). Auga ir TUI vaidmuo finansuojant einamosios sąskaitos deficitą. Lyginant TUI srautą su einamosios sąskaitos deficito dydžiu, 1999 m. šis santykis sudarė 40.7%, 2000 m. – 56,1%, o 2001 m. – 77.7%. Palyginimui galima paminėti, kad 1996 m. tik 21.1% prekybos balanso deficito buvo finansuota iš TUI.

Trečia, TUI indėlis į Lietuvos ekonomikos plėtrą nors ir auga, tačiau dar vis atsilieka nuo Estijos ir Latvijos. UNCTAD duomenimis 2000 metais TUI Lietuvoje sudarė 2.3 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje jos siekė atitinkamai 2.8 mlrd. ir 2.1 mlrd. JAV dolerių. Lietuvoje TUI santykis su bendruoju kapitalo formavimu (gross fixed capital formation) 1999 m. sudarė 20.3%, Latvijoje – 21.3%, o Estijoje – 23.6%. 1999 m. visų TUI santykis su BVP Estijoje sudarė 47.9%, Latvijoje – 26.9%, o Lietuvoje – 19.7%.

Ketvirta, atkreipia dėmesį faktas, kad Lietuvoje pastoviai auga tiesioginės investicijos iš Skandinavijos (šiuo metu jos sudaro apie pusę visų tiesioginių investicijų) ir atitinkamai mažėja TUI iš Vokietijos (2001 m. pirmą pusmetį – 8.9%) bei JAV (9.7%) dalis. Maža dalis investicijų į gamybą (2001 pirmą pusmetį – 28%), o santykinai didelė dalis į tas šakas, kurios sukuria nedaug eksporto – telekomunikacijas (16%) ir prekybą (20%).

Penkta, TUI mažai prisidėjo prie atskirų regionų ekonominio išvystymo lygių išlyginimo. Daugiau kaip pusė visų investicijų (51.6%) teko Vilniui, tačiau tarp jų net 44% investicijų yra į prekybą. Investicijos į Kauną ir Klaipėdą sudaro maždaug po 12%, tačiau šiuose miestuose daugiau investicijų į gamybą.

Šešta, Lietuva kol kas nepasinaudojo savo LEZ nei eksportui paspartinti, nei TUI pritraukti. Latvijoje specialios ekonominės zonos veikia žymiai sėkmingiau. Užsienio kapitalui pritraukti Lietuva kol kas nepasinaudojo ir nuo 1997 m. galiojančiu koncesijų įstatymu.

Septinta, palyginus su kitomis VRE šalimis Lietuvoje taikoma nedaug paskatų TUI pritraukti. Lietuva šiuo metu taiko tik atleidimą nuo mokesčių ir tam tikrais atvejais diskretines priemones, tuo tarpu kitų valstybių įstatymai numato žymiai daugiau paskatų: paramą įsigyjant žemę ar kuriant infrastruktūrą, kuriant darbo vietas, perkvalifikuojant darbo jėgą ir t.t. Dar neišspręstas žemės įsigijimo užsieniečiams klausimas. Yra daug administracinių kliūčių užsienio investicijoms ir investuotojams (apskaita, mokesčių ir muitų administravimas ir kt.).

Lietuvos Vyriausybė yra priėmusi dvi programas skatinti TUI ir eksporto plėtrą. Tai Tiesioginių investicijų skatinimo programa, o taip pat Eksporto plėtros ir skatinimo programa, priimta 1998 m. ir atnaujinta 2000 m. Jeigu Tiesioginių investicijų skatinimo programa praktiškai neveikia, tai Eksporto plėtros ir programa yra įgyvendinama.

3. Lietuvos užsienio prekyba

Lietuvos užsienio prekybos raida per pastaruosius 6 metus (1996-2001 m.) atskleidė tam tikras teigiamas bei neigiamas tendencijas.

Pirma, sparčiai auga prekyba su ES. Pastaraisiais metais eksportas į ES augo pastoviai, o iš viso 1996-2001 m. jis beveik padvigubėjo. Importas iš ES taip pat pastoviai augo ir per tą patį laikotarpį padidėjo 53.6% (taigi, eksportas augo sparčiau nei importas). Tačiau vis dar su ES išlieka neigiamas prekybos balansas (2001 m. jis sudarė 2.4 mlrd. Lt, kai 1998 m. buvo net 5.3 mlrd.).

Antra, ypač sparčiai auga prekyba su JAV. 1996-2001 m. Lietuvos eksportas į JAV išaugo 6.5 karto ir pasiekė 0.71 mlrd. Lt, o JAV rinkos dalis Lietuvos eksporte 2001 m. pasiekė 3.9% Tiesa, 2000 m. Lietuvos eksportas į JAV buvo dar didesnis – jo absoliutus dydis siekė 739 mln. Lt, o dalis Lietuvos eksporte – 4.9%. Lietuvos importas iš JAV per tą laiką išaugo tik 61%. Lietuva su JAV dabar turi daugmaž subalansuotą prekybos balansą.

Trečia, neigiamai reikia vertinti eksporto į NVS mažėjimą, ypač absoliučia išraiška, nuo 6.1 mlrd. Lt. 1996 m. iki 2.5 mlrd. Lt. 2000 m. Žymus eksporto išaugimas 2001 m. iki 3.6 mlrd. Lt leidžia tikėtis, kad jo žymus kritimas iki 2.2 mlrd. Lt 1999 m. buvo tik laikina Rusijos krizės pasekmė. Tačiau jeigu tai ne laikinas reiškinys, o galutinis rinkų praradimas, tai tas gali turėti neigiamas ilgalaikes pasekmes – pavyzdžiui, gali sumažėti Vakarų eksportuotojų ir investuotojų dėmesys Lietuvai kaip tramplinui į NVS rinkas. Tačiau teigiamai galima būtų vertinti Lietuvos eksporto diversifikavimą eksporto į NVS sumažėjimo pasekoje. Eksporto į Rusiją sumažėjimą nuo 3.2 mlrd. litų 1996 m. iki 1.0 mlrd. 2000 m. taip pat galima vertinti kaip esminį rinkų praradimą. Eksporto išaugimas 2001 m. iki beveik 2 mlrd. Lt leidžia tikėtis, kad tas rinkas galima susigrąžinti. Statistika rodo, jog Lietuva praranda rinkas ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje ir ypač Baltarusijoje. Tuo tarpu importas iš NVS po 1999 m. krizinio kritimo beveik stabilizavosi, jame apie 70% sudaro mineralinių produktų importas iš Rusijos.

Ketvirta, nežiūrint gerų politinių santykių menka prekyba su Skandinavijos šalimis. 2001 m. eksportas į jas sudarė 10.9% viso Lietuvos eksporto, o importas – 9.4% Į Skandinaviją buvo eksportuojama medžio, naftos produktai ir tekstilė, o importuojama aukštųjų technologijų ir elektros prekės bei pusgaminiai tekstilės pramonei. Sparčiau auga prekyba tik su Švedija ir Danija. Integracija su Skandinavijos šalimis daugiausiai vyksta per TUI.

Penkta, Baltijos Laisvos prekybos sutartis (LPS), kuri veikia nuo 1994 m. (žemės ūkio prekėms – nuo 1997 m.), davė nemažą postūmį prekybai su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuvos eksportas į Latviją 1996-2001 m. išaugo beveik du kartus ir 2001 m. viršijo Lietuvos eksporto apimtis į Vokietiją, tuo tarpu prekyba su Estija yra nežymi. Tik 2001 m. Lietuvos eksportas į Estiją išaugo ženkliau (nuo 343 mln. Lt iki 594 mln. Lt.). Lietuva prekyboje su šiomis šalimis turi teigiamą prekybos balansą, kuris yra ypač didelis prekyboje su Latvija (2001 m. eksportas į Latvija sudarė 2.3 mlrd. Lt, o importas – tik 0.4 mlrd. Lt). Baltijos LPS, be abejo, prisidėjo prie TUI išaugimo visose šalyse, nes apjungus rinkas Baltijos valstybės pasidarė patrauklesnės užsienio investuotojams.

Šešta, nedidelis eksportas į Vidurio Europos laisvos prekybos asociacijos (VELPA) šalis (tik 7.3% 2001 m.), nors jo dalis ir auga. Svarbesnė prekybos partnerė šioje grupėje yra tik Lenkija. 2001 m. eksportas į šias šalis išaugo net apie 30%, o 1996-2001 m. laikotarpiu – net 2.4 karto. Šios grupės šalys kol kas buvo daugiau importo šaltiniai.
Štai 2001 m. Lietuva į jas eksportavo prekių už 1.33 mlrd. Lt, o importavo už 2.0 mlrd. Lt. Pagrindinėmis mažos prekybos priežastis yra santykinių pranašumų panašumas, menkas rinkų pažinimas ir nepakankamas Lietuvos eksportuotojų aktyvumas. Kol kas nėra ir būtinumo konkuruoti ir gauti masto ekonomiją.

* * *

Statistiniai duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą pagal atskiras prekių grupes džiugina, kad šalyje yra šakų, kurios sėkmingai bent trumpalaikėje perspektyvoje konkuruoja užsienio ir net ES rinkose, tačiau jie atskleidžia ir kai kurias nepalankias Lietuvai tendencijos. Svarbiausia iš jų yra ta, jog Lietuvos eksporto šakinė struktūra yra tokia, kuri būdinga besivystančioms šalims. Joje nedidelis lyginamasis svoris šiuolaikinių šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, o eksporte vyrauja mažai kvalifikuotam darbui, gamtiniams ištekliams ir energijai imlios šakos.

Daug importuojama ir eksportuojama mineralinių produktų – naftos ir jos produktų (2001 m. jų dalis eksporte siekė 23.6%). Ši prekybos dalis tiesiogiai susijusi su viena įmone – AB “Mažeikių nafta”. Nuo jos efektyvumo priklauso, ar šios prekės eksportas ir importas didės ar ne. Antra svarbi eksporto bei importo prekė – tekstilė ir siuviniai. 2001 m. jų dalis eksporte sudarė 16.3%, o importe – 8.8%. Tekstilės gaminių eksportas 1996-2001 m. išaugo apie 50%. Tai eksportas, paremtas pigia darbo jėga, kuris Lietuvai integruojantis į ES ir kylant darbo jėgos kainai turi ribotas perspektyvas.

Nemenką lyginamąjį svorį (2001 m. – 12.3%) sudaro maisto produktų eksportas, nors jis palyginus su 1996 m. ir sumažėjo (tais metais jis siekė net 17.1%). Neramina tai, kad dar vis daug eksportuojama žaliavinių gyvūnų produktų, ir ypač pieno produktų – 2001 m. net už 851.7 mln. litų ir tai sudarė net 4.6% Lietuvos eksporto. Pažymėtina, jog aukštos pridėtinės vertės paruoštų maisto produktų ir gėrimų Lietuva kasmet daugiau importuoja, nei eksportuoja. Tai rodo ne tai, kad Lietuva daug importuoja paruoštų produktų (daugiau kaip pusę importo sudaro daržovės bei vaisiai, gėrimai, tabakas), o tai, kad ji mažai tokių produktų eksportuoja. 2001 m. eksporto apimtys leidžia tikėtis, jog ši neigiama tendencija ilgainiui gali būti nugalėta (pirmą kartą buvo viršytas 1996-1997 m. šių produktų eksporto lygis ir eksportas pasiekė 885 mln. Lt).

Dar viena svarbi eksporto šaka, kurioje sukuriama palyginus nedaug pridėtinės vertės, yra chemijos pramonė, kurios eksportas 2001 m. siekė 6.4% viso eksporto (2000 m. sudarė 7.9%).

Tuo tarpu šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, bei šiuolaikinių aukštųjų technologijų dalis Lietuvos eksporte nėra didelė. Mašinų ir įrengimų pramonės dalis 2001 m. sudarė 10.7%, o prietaisų – tik 1.1%. Po 1999 m. krizės po truputį atsigauna tiek mašinų ir įrengimų, tiek ir prietaisų eksportas ir jau 2001 m. jis pasiekė iki krizinį piką, buvusį 1997 m.

Lietuvos eksporte ir importe nemažą dalį sudaro transporto priemonės. 2001 m. jų buvo importuota už 2.9mlrd., o eksportuota už 1.7mlrd. Taigi daugiau kaip pusė importuotų transporto priemonių buvo reeksportuota. Nemažą vaidmenį reeksportas vaidina ir kitose šakose. Teigiamas transporto paslaugų balansas taip pat yra reeksporto išdava. Didelis reeksporto ir jį aptarnaujančių paslaugų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje sudaro pagrindą įgyti iš prekių ir paslaugų tranzito svarbų konkurencinį pranašumą.

Apibendrinant Lietuvos prekybos analizę reikia pažymėti, jog Lietuvai bus labai sunku ir toliau išlaikyti aukštus eksporto augimo tempus, jei nepasikeis eksporto šakinė struktūra ir joje nepadidės dalis prekių, kuriose įdaiktinta daugiau pridėtinės vertės. Pakilus pirminių išteklių (žaliavų, darbo jėgos) kainoms pakils ir gamybos kaštai ir Lietuvos eksportui bus sunku konkuruoti su pigiu eksportu iš žemų kaštų šalių. Optimizuoti eksporto struktūrą galima skatinant naujų sektorių kūrimąsi ir plėtrą bei restruktūrizuojant esamus. Net ir šiuo metu klestintį drabužių siuvimo sektorių reikėtų palaipsniui restruktūrizuoti padidinant joje prekių, sukurtų Lietuvoje, lyginamąjį svorį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nemaža dalis Lietuvos eksporto susiduria su verslo ciklo svyravimo problema, dėl ko eksportas plėtojamas netolygiai. Tokie svyravimai mažiau būdingi aukštų technologijų šakoms, todėl eksporto struktūros pagerinimas padidintų ir jo stabilumą.

Eksporto struktūros pagal prekių paskirtį (žr. 3 lentelę) analizė tik patvirtina nelabai optimistines išvadas apie eksporto struktūrą ir jos dinamiką.

2001 m. duomenys rodo, jog nuo 1998 m. mažėjęs atsistato investicinių prekių importas. Jeigu 1996 m. jų dalis importo struktūroje sudarė 13.5%, 1998 m. – 16.1%, po to nukrito iki 12.5% 2000 m., tai 2001 m. jau pasiekė 14.2% Norėtųsi tikėti, kad tą lėmė ne investicinis bumas prieš numatytą pelno mokesčių lengvatų investicijoms panaikinimą nuo 2002 m. (tokia išvada peršasi, kadangi investicinių prekių importo dalis už 9 mėn. 2001 m. sudarė 12.9%). Eksporto struktūroje investicinių prekių lyginamasis svoris palyginus su 1996 m. irgi po truputį kyla, tačiau palyginus su tarpinio vartojimo prekėmis, kurioms būdingas žemas pridėtinės vertės lyginamasis svoris, jų dalis kol kas labai nedidelė, nes pastarosios sudaro virš pusės Lietuvos eksporto – 2001 m. 52.5%. Jei prie jų dar pridėti benziną, kurio dalis auga, tai tarpinio vartojimo prekių dalis Lietuvos eksporto sieks arti 2/3 eksporto vertės. Tai rodo, jog yra labai didelis rezervas padidinti prekių su didesniu pridėtinės vertės kiekiu dalį šalies eksporte.

3 lentelė

Eksportas ir importas pagal makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC), procentais

Eksportas Importas

1996 1998 1999 2000 2001 1996 1998 1999 2000 2001

Iš viso 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100

Investicinės prekės 5.0 5.2 5.3 5.5 5.5 13.5 16.1 14.9 12.5 14.2

Tarpinio vartojimo prekės 53.8 52.0 54.2 53.8 52.5 59.2 54.0 56.7 61.9 59.3

Vartojimo prekės 31.4 30.8 33.6 29.6 28.0 19.3 21.2 22.5 18.7 19.3

Benzinas 5.0 6.6 4.9 8.2 8.5 0.8 0.3 0.4 0.1 0.1

Lengvieji automobiliai 4.7 5.2 1.8 2.7 5.3 5.9 6.8 3.4 4.0 6.2

Kiti 0.1 0.2 0.2 0.1 0.3 1.3 1.6 2.1 2.8 0.9
Šaltinis Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2001.

Kitos trys lentelės yra iš “Lietuvos pramonės konkurencingumo” tyrimo, kurį atliko Ūkio ministerija ir Lietuvos ūkio institutas, remiantis 1995-1999 m. duomenimis. Jos patvirtina, jog Lietuvos pramonės gaminių gebėjimas konkuruoti industrinių šalių rinkose esant dabartinei jos struktūrai yra labai ribotas, o Lietuvos eksporto augimas esant dabartinei jo struktūrai neturi didelių perspektyvų ekonomikos augimo ir gyvenimo lygio kėlimo požiūriu.

4 lentelė

Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikaciją 1998 m., proc.

Šalys Aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta
kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė

Lietuva 3.5 36.7 9.2 50.6

ES (15) 16.75 31.06 21.76 30.43

JAV 18.19 38.88 17.44 25.50

Japonija 15.46 33.67 21.71 29.15
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir Lietuvos ūkio institutas. Lietuvos pramonės konkurencingumas. www.ekm.lt (5 lentelė).

Ūkio ministerijos atlikti pramonės konkurencingumo tyrimai parodo, jog Lietuvos pramonė, sprendžiant pagal joje panaudotos darbo jėgos kvalifikaciją negali konkuruoti su išvysčiusiomis valstybėmis. Lietuvoje dominuoja žemos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė, kurioje užimta net 50.6% darbo jėgos. Tuo tarpu aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonėje dalis sudarė tik 3,5%. Palyginimui galima pasakyti, kad ES šios proporcijos buvo atitinkamai 30.4% ir 16.8%, o JAV – 25.5% ir 18.2%.

Tyrimo duomenys parodo, jog Lietuvoje dominuoja orientuota į reklamą maisto, odų, leidybos pramonė, sudaranti 32.0% kapitalui imlios naftos perdirbimo ir chemijos pramonės šakos (28.2%) bei darbui imli tekstilės, medienos apdirbimo pramonė 20.9%. Tačiau labai mažą dalį (tik 5.9%) sudaro orientuota į mokslo tyrimus bei aukštas technologijas pramonė (farmacijos, kompiuterių, radijo, automobilių), kuri pasaulyje yra konkurencingiausia. Dvi didžiausios šakų grupės remiasi tais veiksniais, kurių Lietuva neturi arba turi nepakankamai. Viena, Lietuvos įmonės neturi pakankamai marketingo gebėjimų ir lėšų, antra, kapitalas šalyje yra ribotas ir brangus veiksnys.

5 lentelė

Lietuvos pramonės struktūra pagal gamybos veiksnių naudojimo intensyvumą 1998 m., proc.

Šalys Pamatinė pramonė Kapitalui imli pramonė Darbui imli pramonė Orientuota į reklamą pramonė Orientuota į mokslo tyrimus pramonė

Lietuva 13.0 28.2 20.9 32.0 5.9

ES 25.41 15.55 15.31 21.28 22.46

JAV 21.26 13.51 12.22 23.17 29.84

Japonija 24.86 16.01 16.00 21.00 22.13
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir Lietuvos ūkio institutas. Lietuvos pramonės konkurencingumas. www.ekm.lt (6 lentelė).

6 lentelės duomenys apie Lietuvos pramonės struktūrą pagal technologijų lygį tik patvirtina jos atsilikimą. Matome, kad Lietuvoje dominuoja žemų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73% visos produkcijos, o aukštų technologijų pramonė tesudaro 4,4%. Tokia pramonės struktūra nėra perspektyvi. Nors galima surasti rinkos nišas ir tokių šakų gaminiams, bet jose paprastai yra labai didelė konkurencija. Tokia pramonė negali būti pagrindu paspartinti šalies ekonomikos augimą ir pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį. OECD atlikti 29 šalių tyrimai parodė, jog tiesioginė pelno norma investuojant į inovacijas yra gerokai didesnė už vidutinę ir siekia net 40 procentų, todėl Lietuvos pramonės restruktūrizavimas, paremtas naujomis technologijomis ir žiniomis, gerokai padidintų Lietuvos įmonių efektyvumą. Tačiau Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos duomenimis šalyje mokslų ir technologijų plėtroje tiesiogiai dalyvauja tik 10-15 tūkstančių tyrėjų, o pagrindiniu finansavimo šaltiniu yra valstybės biudžetas. Tuo tarpu ES šalyse virš 60 procentų šių išlaidų finansuoja privatus sektorius.

6 lentelė

Lietuvos pramonės struktūra pagal technologijų lygį 1998 m., proc.

Aukštų technologijų pramonė Vidutiniškai aukštų technologijų pramonė Vidutiniškai žemų technologijų pramonė Žemų technologijų pramonė

4.4 12.8 9.8 73.0
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir Lietuvos ūkio institutas. Lietuvos pramonės konkurencingumas: www.ekm.lt (7 lentelė).

4. Lietuvos užsienio prekybos sąlygų kaitos Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare hipotetinė analizė

Lietuva ruošiasi
tapti Europos Sąjungos nare nuo 2004 metų. Kadangi jau šiuo metu yra likę nedaug apribojimų prekybai ir investicijoms, tai narystė ES vargu ar turės didesnės tiesioginės įtakos tiek prekybai, tiek investicijoms. Kaip rodo ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) atliktas tyrimas, prekybos sąlygos su ES mažai pasikeis, tuo tarpu su trečiosiomis šalimis šiek tiek pablogės. Be Lietuvos Europos Sąjungos narėmis taps ir kitos Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys, kurių daugelis jau dabar yra giliau nei Lietuva integruotos į Europos ekonomiką ir joms ES bus lengviau konkuruoti. Tačiau netiesioginis narystės poveikis gali būti labai didelis. Tai ir politinės ar įsivaizduojamos verslo rizikos sumažėjimas, komunikavimo problemų palengvėjimas ir kiti veiksniai, kurių poveikį Lietuvos ekonominei integracijai sunku kiekybiškai prognozuoti.

Užsienio reikalų ministerijos atliktas pramoninių prekių prekybos sąlygų pasikeitimo tyrimas parodė, jog prekybos režimo pasikeitimas palies tik 30 procentų Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Tuo tarpu didesnės prekybos dalies Lietuvos narystė ES nepalies, nes jau dabartiniu metu pramonės prekių prekyboje su ES, Baltijos ir VRE šalimis yra taikomas nulinis tarifas.

Prekybos režimo pasikeitimas didesnės įtakos turės tik prekybai su Rusija, JAV, Baltarusija, Japonija, Ukraina, Kinija, Taivanu, Korėjos Respublika, Indija, Uzbekistanu, Kanada, Izraeliu, Malaizija, Kazachstanu (iš viso 14 valstybių), prekyba su kuriomis sudaro apie 28% visos Lietuvos prekybos apyvartos. Į šias valstybes 1999 m. buvo eksportuota lietuviškos kilmės pramonės prekių už 1217.0 mln. Lt., o importuota – už 6264 mln. Lt. Prekyboje su šiomis šalis pasikeis muitų tarifų lygis; be to, Lietuva praras JAV, Kanados bei Japonijos taikomas bendrosios preferencijų sistemos lengvatas.

Didžiausią prekybos sąlygų pasikeitimo poveikį patirtų Lietuvos eksportas į Ukrainą bei JAV. Prekybiniuose santykiuose su Ukraina Lietuvai tapus ES nare nustotų galioti laisvosios prekybos sutartis, o prekyboje su JAV eksporto sąlygos pablogėtų todėl, kad JAV šiuo metu Lietuvai taiko bendrąją preferencijų sistemą, tuo tarpu ES šalims ši sistema negali būti taikoma. Lietuvai tapus ES nare ir nutraukus laisvos prekybos sutartį eksportas į Ukrainą pabrangtų pagal 1999 m. prekybos sąlygas apie 11%, o pagal 2000 m. prekybos sąlygas – tik 2%; absoliučia išraiška tai sudarytų 28 ir 17 mln. Lt. Importo pabrangimas būtų ženklesnis. Esant 1999 m. prekybos apimtims ir struktūrai jis sudarytų 87 mln. Lt., o 2000 m. – 83 mln. Lt. Importas iš JAV imant 1999 m. duomenis pabrangtų 11.2 mln. Lt., o 2000 m. – 4.4 mln. Lt.

Importas iš Rusijos pabrangtų 22-25 mln. Lt., iš Japonijos 16-17 mln. Lt., tačiau dalį importo pabrangimo kompensuotų importo atpigimas, kuris sudarytų atitinkamai 12 ir 13 mln. Lt. Vertinant lyginamuoju skirtumu prekybos režimo pasikeitimo poveikis prekybai su Rusija nėra toks didelis. 1999 m duomenimis importo pabrangimas lyginamąja išraiška sudarytų tik 0.7%, o atpigimas – 0.04% 2000 m. Šie prekybos sąlygų pasikeitimo rodikliai būtų dar mažesni, atitinkamai tik 0,5% ir 0.01% Be abejo, prekybos režimo pasikeitimas prekybai kai kuriomis prekėmis gali turėti esminį poveikį. Tačiau tuo metu, kai Lietuva taps ES nare, prekybos režimas tarp ES ir Rusijos gali būti kitoks, nes dabartiniu metu daugeliui Rusijos žaliavinės kilmės prekių ES taiko antidempingo muitą, kuris yra laikino pobūdžio ir Lietuvos įstojimo laikotarpiu gali netekti galios.

Lietuvai tapus ES nare ji pati turės taikyti ES prekybos sąlygų lengvatas besivystančios šalims. Tai liečia bendrąją preferencijų sistemą besivystančioms valstybėms, laisvą prekių įvežimą 11-kai Viduržemio jūros šalių bei lengvatas, numatytas Lomė konvencijoje 71 Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybei. ES vykdo liberaliausią prekybos politiką besivystančių šalių atžvilgiu, šiuo metu visas besivystančių šalių ne žemės ūkio produktų eksportas į ES yra be muitų. Neseniai ES priėmė sprendimą netaikyti jokių tarifų ir kiekybinių apribojimų eksportui iš 50 labiausiai atsilikusių šalių grupės valstybių (iniciatyva “Viskas išskyrus ginklus”). Pagal Europos-Viduržemio jūros valstybių partnerystės programą numatyta, kad iki 2010 m. su jomis bus sukurta laisvos prekybos zona. Atsižvelgiant į nedidelius Lietuvos importo iš šių valstybių mastus, o taip pat į tai, kad šios šalys daugiausia eksportuoja gaminius, kurie Lietuvoje negaminami, ruošiant strategiją šis prekybos sąlygų pasikeitimas nebuvo vertintas. Tačiau būtina atlikti išsamesnę studiją, kaip narystė ES palies importą iš besivystančių šalių, kuris į ES auga kasmet po 15%. Ateityje daugelis muitų tarifų besivystančių šalių prekėms turėtų būti panaikinti ar žymiai sumažinti, ES rinkos priėjimas besivystančių šalių prekėms turėtų dar labiau pagerėti. Kadangi šios prekės gali sudaryti nemažą konkurenciją būsimųjų narių eksportui į ES, ir ypač tekstilės gaminių, VRE šalys jau dabar turėtų aiškiai išdėstyti savo interesus ir taip įtakoti ES derybinę poziciją.

Lietuva yra stambi tekstilės ir siuvimo gaminių eksportuotoja, todėl Lietuvos tekstilės eksportuotojus domina, kaip narystė ES Sąjungoje atsilieps lietuviškų tekstilės gaminių konkurencingumui vietinėje rinkoje bei užsienyje. URM atlikta studija nevisiškai atsižvelgė į šios šakos specifiką ir todėl būtinas atskiras tyrimas. Šiuo metu visas Lietuvos tekstilės eksportas tesudaro apie 1 procentą ES importo, kuris 2000 m. siekė 70 mlrd. eurų, todėl Lietuvos eksporto galimybės į ES labai didelės. Tačiau neaišku, kaip Lietuvos gaminių konkurencingumui atsilieps ES importų kvotų panaikinimas nuo 2005 m. pagal PPO susitarimą dėl tekstilės gaminių. Vien 1995-2000 m. ES tekstilės importas išaugo 54%. Nors ES konvenciniai tarifai tekstilės gaminiams jau dabar yra žemi (šiuo metu vidutinis ES tarifas yra 9%), tačiau ateityje jie dar labiau sumažės (pagal ES įsipareigojimus PPO įšaldytas tarifas 2005 m. yra 7.9%), be to, jie taikomi tik labai nedidelei importo daliai, nes didesnė dalis importo vyksta lengvatinėmis prekybos sąlygomis pagal tris aukščiau minėtas lengvatų sistemas. Pagrindinė importo ribojimo priemonė besivystančioms šalims buvo kvota, kurios nuo 2005 m. neliks. Jau šiuo metu netaikomos kvotos importui iš labiausiai atsilikusių valstybių.

Kol kas Lietuvoje nėra studijų, kurios įvertintų narystės ES poveikį prekybai žemės ūkio produktais. ES daugeliui maisto produktų taiko aukštesnius muitų tarifus nei Lietuva, todėl tikėtina, kad Lietuvos žemės ūkio gamintojai bus labiau nei dabar apsaugoti nuo importo iš trečiųjų valstybių. Lietuvos eksportuotojai esant dabartinei ES tvarkai už savo eksportą į trečiąsias šalis papildomai gautų išmokas iš ES biudžeto, kas sustiprintų jų konkuravimo galimybes. Kol kas sunku atlikti poveikio skaičiavimus, nes ES dar nėra apsisprendusi dėl Bendrosios žemės ūkio politikos ateities ir dėl išmokų dydžio ir likimo. Kai tik paaiškės Bendrosios žemės ūkio politikos ateitis Lietuva turėtų atlikti išsamią poveikio analizę. Joje taip pat reikėtų atsižvelgti ir būsimųjų PPO derybų nuostatas žemės ūkio srityje, kurių formavimuisi ypač aktyvų vaidmenį suvaidino ES. Ji siūlo sumažinti tiek eksporto subsidijas, tiek vidaus paramą “gintarinėje dėžėje”, tačiau bent artimiausiu metu kol kas nežadama jų panaikinti.

5. Lietuvos darbo jėgos migracija

Lietuvos statistikos departamento duomenimis migracijos saldo 1994-2000 m. buvo pastoviai neigiamas, o išvykstančiųjų skaičius kasmet viršydavo atvykstančiųjų skaičių 20-23 tūkstančiais žmonių. Taigi, vien remiantis šiais duomenimis galime teigti, jog per nurodytą laiką iš Lietuvos išvyko apie 150 tūkst. žmonių.

Kai kurių tyrimų duomenimis 10 metų pradiniu Lietuvos narystės ES laikotarpiu kasmet apie 240 tūkstančių žmonių iš Lietuvos dirbtų užsienyje, dauguma jų – laikinai.

Emigracija prisideda prie kito gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnio – gimstamumo mažėjimo. Vykstant abiems šiems procesams Lietuvoje nuolat mažėtų gyventojų skaičius, tuo galop iškeldamas imigracijos būtinumą ir atitinkamos imigracinės politikos reikalingumą.

III. GALIMYBIŲ ANALIZĖ, LIETUVAI ĮSTOJUS Į ES

Lietuvos buvimas milžiniškos ES vidaus rinkos viduje ir su tuo susijusi laisvė prekiauti Lietuvoje pagamintomis prekėmis be jokių tarifinių ir netarifinių kliūčių atveria dideles galimybes šalies ūkio plėtrai. Sudėjus kartu su galimybėmis užsitikrinti Lietuvoje mažesnius gamybos kaštus, Lietuva tampa labai atrakcinga vieta, bet kartu su kitomis VRE šalimis, trečiųjų šalių tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI) (pirmiausia JAV, Japonijos, Kanados, Australijos, Taivano, Honkongo, kitų Pietryčių Azijos augančių ekonomikų, Pietų Afrikos, taip pat NVS šalių investuotojams).

Lietuva turi galimybę įgyti pranašumą konkurencinėje kovoje tarptautinėse rinkose, pasinaudodama tuo, kad ji (taip pat ir Lenkija) ribosis su Rusijos eksklavu ES teritorijoje – Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Kol kas tai ir galimybė, ir grėsmė kartu, nes išorės ekonominius ryšius čia labai įtakoja politiniai sprendimai. Gali būti, kad dar šį dešimtmetį (ypač jei Rusija bus priimta į PPO, kas gali įvykti jau 2004 m.) Europos Sąjunga (27 šalys) ir Rusija pasirašys laisvos prekybos sutartį, numatytą dabar veikiančioje ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje. Tokiu atveju susiformuos pradžioje neformali didžiulė visos Europos (turint galvoje jau veikiančią Europos ekonominę erdvę, jungiančią ES ir Europos laisvos prekybos asociacijos [ELPA; EFTA] šalis) ir dalies Azijos laisvosios prekybos erdvė. (Šiandien dar sunkiau įsivaizduojamas ateityje šis procesas ims įgyti realesnius kontūrus, ypač nuo 2005 m. pradėjus palaipsniui funkcionuoti abiejų Amerikos žemynų laisvos prekybos asociacijai (FTAA), jungiančiai visas Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes, išskyrus Kubą, ir nuo 2010 m. taip pat realius kontūrus įgaunant Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių ekonominio bendradarbiavimo forumo (APEC) laisvosios prekybos erdvei – šiuo atveju pradedant nuo išsivysčiusių šio regiono šalių). Visais atvejais per šį 15-metį ES ir Rusijos laisvosios prekybos erdvės įkūrimo klausimas bus pažengęs į priekį ir Lietuvos logistinis vaidmuo, skiriant deramą dėmesį transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimui (multimodalinių transporto procesų plėtrai), gali smarkiai išaugti.

Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą (Europos Sąjungą) atveria galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turi didžiulius ir realius šansus imti sparčiai mažinti savo technologinį (tuo pačiu ir ekonominį) atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain) – pradedant nuo žemiausių grandžių, t.y. nuo paprasčiausių produkto gamybos technologinių grandžių ar operacijų. Pažanga įmanoma tik slenkant ta grandine aukštyn, prie vis sudėtingesnių gamybos stadijų ir artėjant prie produkto kūrimo, t.y. tyrimo ir diegimo, stadijos.

Yra kol kas dar silpni požymiai (nežymus tempų lėtėjimas, truputį padidėsianti neatsinaujinančių išteklių naudojimo keliama įtampa), kad išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikos plėtra šiek tiek lėtės. Tai suintensyvins konkurenciją ir kaštų mažinimui nukreiptas investicijas, kas, savo ruožtu, padidins ekonomiškai atsilikusių VRE šalių gamybos plėtros perspektyvas.

Formuojantis, nuo 2005 m., abiejų Amerikų laisvos prekybos erdvei (FTAA) (ir nuo 2010 m. analogiškai erdvei APEC ribose), išliks (gali net ir sustiprėti) tam tikros įėjimo į rinką kliūtys ES partneriams iš FTAA ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad išliks motyvai investuoti partnerių šalyse, siekiant lengviau apeiti tas kliūtis – ir Lietuva, kaip ir kitos ES narėmis tapę VRE šalys, bus atrakcinga vieta tokioms investicijoms.

Kai kuriems specialistams abejonių gali kelti faktas, kad šiuo atveju integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalys (Lietuva ir ES). Ar neslypi čia rimti pavojai vienai ar kitai pusei, kurie grasintų ir pačios integracijos sėkmei? Viena iš pasaulyje egzistuojančių analogijų – Šiaurės Amerikos laisvos prekybos asociacijos (NAFTA) įkūrimas 1994 m., kai buvo sukurta laisvos prekybos erdvė, apimanti JAV, Kanadą ir Meksiką. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, ekonominė asociacija turėjo “…santykinai nedidelį teigiamą poveikį JAV ekonomikai ir santykinai didelį teigiamą poveikį Meksikai.”

Galimybes ekonominiam augimui atveria ir lito kurso fiksuotas susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS), t.y. bendra valiuta.

Optimalios valiutos erdvės teorija aiškina, kad optimali (t.y. nuostolių nesukelianti) kelių valstybių pinigų sąjunga galima tik esant tam tikroms sąlygoms. Jų yra keturios:

(a) pakankamai didelis šalių-pinigų sąjungos narių tarpusavio prekybos laipsnis (darantis juntamą poveikį nacionalinei ekonomikai);

(b) atvira ekonomika;

(c) atlyginimų ir kainų lankstumas;

(d) darbo mobilumas.

Lietuvos atveju tas sąlygas galima manyti esant tokias. Pirma, Lietuvos užsienio prekybos vertinė apimtis jau dabar sudaro apie 80 proc. BVP vertės, tame skaičiuje prekyba su ES artėja prie 50 proc. visos prekybos vertės. Taigi, Lietuvos prekyba su ES yra pakankamai didelė jau dabar, todėl bendra valiuta atneštų didelę naudą.

Antra, Lietuvos ekonomikos atvirumas jau dabar yra labai didelis, išorinių ekonominių ryšių požiūriu ji yra viena iš liberaliausių Europos valstybių. Todėl ir ši sąlyga garantuos, kad bendra valiuta atneš teigiamas pasekmes ekonomikai.

Trečioji sąlyga, atlyginimų ir kainų lankstumas, kaip ir visose Europos valstybėse, nėra bent kiek didesniu mastu vykdoma darbo užmokesčio atveju. Tai reiškia, kad bendra valiuta asimetrinio šoko sąlygomis pasireikš savo neigiamomis pasekmėmis – tokiu mastu, kokiu asimetrinis šokas sumažins šalies eksportą (eksportas nesumažėtų tik jei atitinkamai kristų darbo užmokestis) ir dėl to – gamybą (nes pablogėjusių eksporto sąlygų negalima bus amortizuoti valiutos kurso kritimu ar devalvavimu. Juolab nebus galima stabdyti padidėsiančio nedarbo prekybos politikos priemonėmis suvaržant, kad ir laikinai, užsienio prekių importą).

Ketvirtoji sąlyga iš dalies vykdoma ir juolab bus vykdoma Lietuvai esant ES nare (kai pasibaigs ES šalių išsiderėtas pereinamasis laikotarpis laisvo asmenų judėjimo srityje). Lietuvos darbingo amžiaus žmonių nusiteikimas laikinai ar neapibrėžtam laikui išvykti kitur dirbti, kaip rodo kai kurie tyrimai, yra pakankamai paplitęs. Kita vertus, anksčiau įstojusių į ES šalių patirtis parodė, kad iš tikrųjų ryžtasi persikelt kitur dirbti mažesnis nei buvo tikėtasi žmonių skaičius. Lietuvai tas skaičius turėtų būti mažesnis nei kaimyninių šalių, būsimų ES narių, nes jos gyventojų išsilavinimas ir profesinis pasirengimas truputį atsilieka, šitaip teikdamas mažiau šansų ir silpnesnius motyvus keltis kitur. Visumoje tai reiškia, kad asimetrinių šokų atveju Lietuva dideliu mastu turės pati spręsti padidėjusio nedarbo problemą ir grumtis su fiskalinėmis problemomis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad įsijungimo į eurosistemą (pradiniame laikotarpyje – į VKM-II) teigiamos pasekmės Lietuvos atveju turėtų pranokti neigiamas pasekmes; taigi, Lietuvai naudinga įstoti į pinigų sąjungą. Kartu su tuo Lietuvai teks savo ekonominėje politikoje numatyti atitinkamas, rezerve laikomas, fiskalines ir kitokias priemones, būtinas švelninti asimetrinio šoko pasekmes. (Pažymėtina, kad tokiomis situacijomis eurosistemos šalims numatyta ir partnerių pagalba).

IŠVADOS

Nuo Romos sutarties praėjus 45 metams, ES ekonominė integracija yra pažengusi labai toli. Europos Sąjungos rinkoje yra užtikrinamas keturių pagrindinių laisvių – prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos – judėjimas.

Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios ekonomikos dalimi, tiesioginę įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos pokyčiai. Pasaulio ekonomika vystosi cikliškai. Pastarieji dešimtmečiai ekonomikoje išsiskiria ypač dideliais globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, naujų technologijų plėtra.

Verslo situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek ir vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos bendrąją rinką, auganti konkurencija, sparti naujų technologijų raida. Prie pagrindinių vidaus veiksnių priskirtini nuolatinis verslo valdymo efektyvumo, produktyvumo didinimas, gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą tiek vidaus, tiek ir ES bei kitose rinkose ir įeiti į naujas rinkas, užtikrinti produkcijos atitikimą griežtiems saugos reikalavimams bei užtikrinti finansavimo šaltinius verslui plėtoti.

Lietuvos pasirengimas narystei ir narystė ES turi tiesioginės ar netiesioginės įtakos bemaž visiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Lietuvos tikslas įstoti į ES yra pagrįstas politiniais ir ekonominiais interesais. Narystė ES garantuos politinį ir teisinės aplinkos stabilumą – dvi labai svarbias sąlygas verslo bei investicijų sprendimams priimti.

ES rinka šiandien yra ne tik viena didžiausių pasaulio rinkų pagal dydį, bet ir, ko gero, didžiausia pagal ekonominę galią ir augimo perspektyvas. Nėra jokios abejonės, kad būti šios rinkos dalimi ir turėti galimybę plėtoti verslą joje yra didžiulis privalumas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. BUDREIKAITĖ, D. Lietuvos ekonominė integracija į Europos Sąjungos bendrąją rinką: patirtis ir strateginės kryptys. Pinigų studijos, 2001, Nr.2.

2. ČIČINSKAS, Jonas, MIŠKINIS, Algirdas. Ilgalaikė Lietuvos ekonomikos plėtros strategija. Išorės ekonominių santykių strategija. Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [žiūrėta 2003 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ekm.lt/catalogs/33/strategijos/tarptautine_prekyba.doc

3. EL—AGRAA ALI. M. The European Union. Economics and policies. 6th ed. Harlow: Pearson Education, 2001.

4. GRUMBINAS, J. Lietuvos integracija į Europos sąjungą: Referatas. Kauno technologijos universitetas, Europos integracijos katedra, 1999.

5. KOLYTA, Saulius. Lietuvos narystė ES: kaip įvertinti pasekmes verslui? Euroverslo naujienos, 2002 [žiūrėta 2003 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.nrda.lt/2002_12_20b.htm

6. KOLYTA, Saulius., MASANDUKAITĖ, Audronė, MIKŠYS, Aloyzas, RASTAUSKAITĖ, Jūratė, VAITKEVIČIUS, Danas. Verslo Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje vadovas. Vilnius: Fantazija ir forma, 2002 [žiūrėta 2003 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.euro.lt/vadovas/Esvadovas.pdf

7. MOUSSIS, Nicholas. Access to European Union. Law, economics, policies. European study services. l0th resvised ed. 2001.

8. PUKELIENĖ, Violeta, MAČYS, Gediminas. Europos integracijos politiniai ir ekonominiai procesai: Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 1997.

9. VITKUS, Gediminas. Europos Sąjunga: Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Eugrimas, 1999.

10. VITKUS, Gediminas. Valstybiniai ir viršvalstybiniai sprendimai Lietuvoje: integracijos į Europos sąjungą vaidmuo. Vilnius: Tyrimas parengtas konferencijai “Lietuva: dabartis ir perspektyvos”, 1999 m. rugsėjo 23-24 d. [žiūrėta 2003 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.erc.lt/Transition%20conf/pranesimai-lt/santrka21.htm

11. WEIDENFELD, W., WESSELS, Wolfgang. Europe from A to Z. Guide to European Integration. Institut fuer Europeaische Politik. European Commission, 1997.

12. ŽITKUS, Leonas. Eurovadyba: kada perimsime europietišką vadybos filosofiją? Kauno technologijos universiteto Europos institutas, 2003 m. sausio 21 d. [žiūrėta 2003 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.euro.lt/evn/showarchive.php3?ArticleID=26

Rašykite komentarą

-->