Studijoms.lt

1.Įvadas. Kaštai pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais.

2. Alternatyvieji kaštai ir pelnas. Realūs kaštai matuotini ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvieji kaštai. Pavyzdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą.

Į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

– atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas, forma,

– rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;

– palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini prarastų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad alternatyvieji kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai (nesvarbu, kurioje įmonėje jie naudojami) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvinių kaštų. Jis išteklių savininkui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutiktų bendradarbiauti.

Alternatyvinis požiūris į lėšų bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterinių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo.

Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kad realūs bet kokio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apima visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė.

Pelnas. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs išlaidoms, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.

Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savam versle, bet būtų paskolintas kitiems, o ši ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apskaičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžiamų prasmių.

3. Trumpojo laikotarpio kaštai. Toliau kalbant apie kaštus, tikslinga įmonės veiklą susieti su laiku. Vienus sprendimus galima įgyvendini greičiau, kitiems reikia daugiau laiko. Jei darbo rinka išvystyta, papildomus išteklius, susijusius su darbu, galima panaudoti greitai. Išimtis yra darbas, kuriam reikia specialaus ilgalaikio paruošimo. Norint išplėsti gamybines patalpas, reikia nemaža laiko projektui paruošti ir statyboms darbams.

Tam tikru laikotarpiu vienų gamybos veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, o kitų ne. Todėl vieni veiksniai vadinami kintamaisiais, o kiti – fiksuotais. Šiuo kriterijumi ir remiamasi skirstant įmonės laikotarpius į trumpa, ilgą ir labai ilgą.

Trumpojo laikotarpio metu bent vieno iš veiksnių sąnaudos yra pastovios. Paprastumo dėlei imkime, kad tas veiksnys yra kapitalas. Kitas veiksnys – darbas – šio laikotarpio metu gali būti laisvai keičiamas. Jo sąnaudos gali būti padidintos arba sumažintos. Trumpojo laikotarpio metu sprendžiam, kaip geriausiai panaudoti įmonės darbo objektus (pastatus, įrengimus).

Ilgojo laikotarpio metu gali būti pakeistos visų gamybos veiksnių sąnaudos, t.y. veiksnys, kuris buvo fiksuotas trumpu laikotarpiu, tampa kintamas. Tačiau nekintama lieka pagrindinė gamybos technologija. Ilgame laikotarpyje priimamai sprendimai, kaip pakeisti darbo objektus, t.y. įmonės gamybinį potencialą. Tai daroma pradedant verslą, plečiant veiklos sferą naujomis kryptimis, išliekant toms pačioms technologinėms galimybėms.

Labai ilgu laikotarpiu gali būti keičiama ir gamybos technologija. Šiuolaikinei gamybai būdinga nuolat atnaujinti technologiją. Įmonės nuolat turi spręsti, kiek pinigų reikia technologijoms kurti ir joms panaudoti.

Visų laikotarpių metu priimamai sprendimai skiriami tai pačiai problemai spręsti: siekti numatytų įmonės veikos rezultatų ribotų išteklių sąnaudų variacijomis. Laikotarpiai skiriasi tuo, kokių gamybos veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos sprendžiant tą problemą. Pastarasis teiginys turėtų saugoti nuo klaidingos tendencijos aiškinti įvairius laikotarpius kalendorinio laiko trukme.

4. Trumpojo laikotarpio bendrieji ir vidutiniai kaštai. Bendrieji kaštai apima visu kaštus, susijusius su sąnaudomis produkto gamybai. Jie dalinami į fiksuotus (BFK) ir kintamuosius (BKK).

Bendrieji fiksuoti kaštai nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produkcijos, trumpame laikotarpyje dalis kaštų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.

Paprasčiausi savo forma bendrieji kintamieji kaštai – tai kaštai, susiję su kintamojo veiksnio sąnaudomis gamybos procese. Kintamieji kaštai apskaičiuojami padauginus kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamieji kaštai auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.

Vidutiniai įmonės kaštai apskaičiuojami vienam produkcijos vienetui. Kaštai vienam produkcijos vienetui gali būti apskaičiuojami kintamojo veiksnio sąnaudoms, pastovaus veiksnio sąnaudoms ir visų veiksnių ir visų veiksnių vidutiniai bendrieji kaštai.

Vidutiniai fiksuoti kaštai apskaičiuojami dalijant bendruosius fiksuotus kaštus iš pagamintų produktų skaičiaus.

Vidutiniai kintamieji kaštai apskaičiuojami dalijant bendruosius kintamuosius kaštus iš produktų skaičiaus.

Vidutiniai bendrieji kaštai apskaičiuojami dalijant bendruosius kaštus iš produktų skaičiaus arba sudedant vidutinius fiksuotus ir vidutinius kintamuosius kaštus.

5. Ilgojo laikotarpio kaštai. Trumpuoju laikotarpiu gamybos funkcija išreiškia ryšį tarp kintamų išteklių sąnaudų ir rezultatų. Kadangi laikėmės prielaidos, jog kintamasis veiksnys yra darbo sąnaudos, tai verslo įmonės sprendimai apėmė pasirinkimo galimybes, kokios turi būti kintamojo veiksnio sąnaudos. Ilguoju laikotarpiu pagrindiniai gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas – laikomi kintami ir todėl nuo įmonės sprendimų priklauso dviejų veiksnių sąnaudų kombinacijų pasirinkimas. Kiekviena šių gamybos veiksnių sąnaudų kombinacija lemia tam tikrą rezultatų dydį.

Įmonė gali minimizuoti sąnaudas (o kartu ir kaštus), keisdama vieną veiksnį kitu tol, kol vieno veiksnio ribinis produktas, gautas padidinus šio veiksnio sąnaudas 1 litu, netampa lygus kito veiksnio 1 lito dydžio sąnaudų ribiniam produktui. Kaštų minimizavimo sąlygą galima išreikšti tokia lygybe:
RPK / PK = RPL / PL
čia RPK – ribinių kapitalo sąnaudų produktas; RPL – ribinių darbo sąnaudų produktas;

PK – kapitalo sąnaudų vieneto kaina; PL – darbo sąnaudų vieneto kaina.
Jei abi lygties pusės nelygios, dėl veiksnių pakeičiamumo gali sumažėti kaštai.

Jeigu kinta gamybos veiksnių kainos – pvz., vienas jų pinigai, įmonė gali vadovautis substitucijos principu, t.y., jeigu veiksnių kainos santykinai kinta, turi būti keičiamas gamybos būdas (veiksnių sąnaudų struktūra). Santykinai pigesnio veiksnio sąnaudos turi būti didinamos, o brangesnio – mažinamos.

Veikdamos pagal substitucijos principą, įmonės pasitarnauja visai visuomenei, nes taupo tuos išteklius, kurie yra brangūs, vadinasi, labiausiai riboti visuomenėje.

Galimybė ilguoju laikotarpiu keisti visų gamybos veiksnių sąnaudas pakerta mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnio sąlygas. Kaip pasikeis ryšys tarp sąnaudų ir rezultatų, jei keičiamos visų veiksnių sąnaudos? Ar joms padvigubėjus, patrigubėjus, produkto dydis taip pat padvigubės, patrigubės? Šis klausimas paprastai siejamas su rezultatyvumu dėl gamybos mastų.

Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų – kai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms, labiau negu proporcingai padidėja rezultatai.

Pastovus rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai proporcingai auga su gamybos veiksnių sąnaudomis.

Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai auga mažesne proporcija negu didėja išteklių sąnaudos.

Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų pasiekiamas didėjant gamybos apimčiai dėl kelių priežasčių:

Specializacija. Didėjant įmonės veiklos apimčiai, didėja ir galimybės specializuoti išteklių panaudojimą įmonės viduje. Pirmiausia tai pasakytina apie darbo pasidalijimą tarp darbuotojų. Jo privalumus parodė dar A. Smitas , aprašydamas smeigtukų fabriką. Didelėse įmonėse gali būti steigiami specializuoti valdymo aparato padaliniai. Jų darbas taip pat tampa našesnis.

Erdvės veiksnys. Paprastai didelės įmonės išteklių sąnaudos yra mažesnės veiklos rezultatų vienetui todėl, kad sąnaudų nereikia skaidyti į tokias pat smulkias dalis, kaip kad rezultatai. Pvz., žaliavų, medžiagų arba pagamintų produktų saugojimo kaštai susiję su sąnaudomis statybinių medžiagų, būtinų sandėlio statybai. Tačiau statant didelius sandėlius, jų vieno erdvės vieneto kaštai mažesni, negu statant mažus.

Transportavimo veiksnys. Sąnaudos, susijusios su transportavimu vienam produkto vienetui, mažėja didėjant rinkos plotui. Tai yra todėl, kad pervežimo nuotolis priklauso nuo rinkos ploto spindulio, o jos imlumas produktams – nuo ploto. Remiantis skritulio ploto formule πR2, galima teigti, jog rinkos spinduliui padidėjus du kartus, produktai bus išvežioti keturis kartus didesniame plote, vadinasi, transporto išlaidos, tenkančios vienam produkto vienetui, sumažės du kartus, jeigu kitos sąlygos išliks tos pačios.

6. Ryšys tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpių kaštų. Ilgojo laikotarpio kaštai rodo vidutinių kaštų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai veiksnių kainos pastovios, o visų veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos. Trumpojo laikotarpio vidutiniai kaštai rodo jų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai ne visų veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, nors tų veiksnių kainos ir lieka pastovios.

Literatūros sąrašas

1. A. Jakutis ” Ekonomijos teorijos pagrindai”

2. A. Rastenienė ” Mikroekonomika”