Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ekologinė verslo aplinka

Autorius: Tomas

Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Ypač visą tai mes jaučiame dabar, nes dar praeitame šimtmetyje pati gamta sugebėdavo neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes. Tačiau šios unikalios gamtos savybės, kaip ir visa kita, turi ribas.

Didžiausi aplinkos taršos židiniai yra šiose ūkio šakose : pramonėje, žemės ūkyje ir transporte.

Mūsų dvidešimtasis amžius, kuriam būdingas nepaprastai spartus gamybinių jėgų vystymasis, pasižymi ir tuo, kad kai kuriose pasaulio šalyse jis sukėlė aplinkos užterštumą, gręsiantį katastrofiškomis pasekmėmis. Todėl žmonija yra priversta peržiūrėti nusistovėjusius savo veiklos prioritetus ir ieškoti tarp jų vietos aplinkos apsaugai.

Akivaizdu, kad pavieniai asmenys ir apskritai visuomenė turi pakeisti gyvenimo būdą, kad sustotų aplinkos degradacija, kurią sukelia neperdirbtų ir žalingų medžiagų išskyrimas į aplinką. Pagal dažnai minimą formulę, aplinkos degradacija turėtų būti sumažinta 10 kartų, t.y. iki vienos dešimtosios, kad ekosistema būtų išsaugota ir išliktų ateities kartoms. Universitetai ir verslo pasaulis investuoja pinigus į mokslinius tiriamuosius darbus ir naujas technologijas, kad sumažėtų medžiagų srautas visuomenėje.

Taigi šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba. O šio darbo tikslas – trumpai apžvelgti ką ir kodėl turime saugoti, kokius sprendimus aplinkosaugos srityje turime padaryti prieš tapdami pilnateise Europos Sąjungos valstybe, kokią žalą daro automobilių išmetamosios dujos ir t.t.

1. EKOLOGINĖ VERSLO APLINKA
Tai aplinka, kuriai išsaugoti gana didelį dėmesį skiria ES, JAV, Japonija ir kitos pramoninės valstybės. Be to, tai viena pirmaeilių sričių, kurioms teikiama parama ir besivystančioms šalims. Neišsaugojus ekologinės arba aplinkos apsaugos funkcijos, negalime tikėtis ilgalaikės sėkmės. Todėl verslininkas visuomet turėtų apgalvoti ( ar moraline prasme, ar verčiamas fiskalinių nuobaudų), ką jis galės palikti ateitiems kartoms, nepaisydamas į trumpalaikio pelno bei naudos sau ir savo įmonei tarptautinėje rinkoje.

Ekologijos prigimtis. Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad ekologija – tai mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Tarptautinio verslo terminologija tariant, ekologinė aplinka – tai apskritai sveika, verslo, verslo dalyvių aplinka. Ir vienas pagrindinių tarptautinio verslo uždavinių – išsaugoti aplinką ateities kartoms.

Teisinės-ekologinės verslo aplinkos santykis. Norint išsaugoti verslo aplinką, turi būti leidžiami ir įgyvendinami tam tikri įstatymai, reguliuojantys įmonių, ypač gamybinių, veiklą, aplinkos teršalus ir pan. Vien tik ES veikia ne viena institucija, užsiimanti verslo aplinkos apsauga, jos užtikrinimu, analize ir informacijos teikimu visuomenei. Tačiau, anot kritikų, jų nepakanka, ir ES kritikuojama dėl to, kad verslo ir ekonomikos plėtrai skiriamas didesnis dėmesys nei verslo ekologijai.
1.1. Aplinkos apsaugos politika.
Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama globalaus ( ir viso kito verslo lygmens) apsauga. Verslo įmonės bei pavieniai asmenys daro didelę įtaką, o ir patys yra veikiami aplinkos apsaugos problemų ir įvairių institucijų, nustatančių užterštumo lygio ribas, gamtinių išteklių sunaudojimo ribinius kiekius ir pan. Nors ES viena pirmųjų ėmėsi priemonių ekologijai išsaugoti, vis labiau aiškėja, kad ekologija – tarptautinė, o ne kelių regionų sprendžiama problema. ES šalys narės pasirašė Amsterdamo sutartį, kuri įsigaliojo 1999 metų gegužės 1 dieną. Joje teigiama, kad aplinkos apsauga yra vienas svarbiausių sąjungos tikslų. Be to, aplinkos apsauga turi būti integruojama į kitas politikas. Šių principų priėmimas daro įtaką tiek komercijos, tiek pramonės, tiek paslaugų sritims, nes visuotinis aplinkos apsaugos integravimas yra visaapimantis. Taigi verslo įmonės turi atsižvelgti į nustatomus reikalavimus, gamindamos produkciją, saugodamos gamtos išteklius, teikdamos paslaugas ir t.t. Tačiau , viena vertus, dauguma įstatymų leidžiami, siekiant supaprastinti paslaugų, prekių, kapitalo, darbo judėjimą; iš kitos pusės, verslininkams, kuriems reikia visus sprendimus derinti su ekologijos reikalavimais, šių biurokratinių suvaržymų vis daugėja. Aplinkos apsaugos politikos nuostatų integravimas į kitas verslo politikas – tai ilgalaikis procesas, todėl jis vykdomas palaipsniui.
Aplinkos apsaugos priemonės. Apsaugoti verslo aplinką padeda įvairios priemonės:

1. Finansinės aplinkos apsaugos;

2. Techninės aplinkos apsaugos priemonės.

ES, siekdama išsaugoti verslo aplinką, vykdo LIFE finansinę programą, kurios tikslas – prisidėti prie aplinkos apsaugos politikos, kitų norminių aktų plėtros įgyvendinimo ir atnaujinimo srityse, susijusiose su aplinkos apsaugos politikos integravimu į kitas ES politikas. Ši programa finansuoja aplinkos apsaugos veiksmus ne tik ES valstybėse, bet ir potencialiose kandidatėse į ES (taip pat ir Lietuvoje). LIFE programa apima tris grupes:

• „LIFE – Gamta“, kuriai skiriama 47% visų lėšų;

• „LIFE – Aplinka“, skiriama 47% visų lėšų;

• „LIFE – Trečiojo pasaulio šalys“, kuriai skiriami likę 6% visų lėšų.

Visi šie projektai turi atitikti ES tikslus, prisidėti prie nuolatinės veiklos plėtros bei pateikti ir įgyvendinti su aplinkos apsauga susijusius sprendimus. Taigi tarptautinis verslas turi didelių galimybių dalyvauti užtikrinant tarptautinę ekologinę verslo aplinką. Be to, verslo įmonės gauna finansinių lėšų šių tikslų įgyvendinimui.

Prie techninių verslo ekologinės aplinkos užtikrinimo priemonių yra priskiriamos šios:

• Ekologiškai švarių produktų rėmimas ( „ECO LABEL“ sistema); jo tikslas – skatinti aplinkai nežalingų ar mažesnę neigiamą įtaką turinčių produktų gamybą ir vartojimą;

• Aplinkos vadybos ir audito sistema (EMAS); kurios tikslas – skatinti nuolatinį įmonių ir organizacijų tobulėjimą aplinkos apsaugos srityje, suteikiant suinteresuotoms šalims informaciją, rengiant mokymus;

• Privačių ir visuomeninių projektų įtakos aplinkai įvertinimo sistema bei mokesčiai; tikslas – papildyti esamas priemones teikiant pagalbą vertinant planų ir programų, susijusių su atskira šalimi ar miestu, įtaką aplinkai ( transporto, energijos, atliekų valdymo, išteklių planavimo, telekomunikacijų ir turizmo srityse.)
Mokesčiai yra viena pagrindinių veiksmingiausių aplinkos apsaugos priemonių . Mokesčių tikslas – paskatinti verslininkus naudoti šiuolaikiškas, gamtinę žalą mažinančias gamybos technologijas. Pajamos, gaunamos už teršimo emisiją ( vandens, aplinkos teršimą), už produktus, darančius neigiamą įtaką aplinkai ( už pesticidų naudojimą), skiriamos aplinkos apsaugai užtikrinti bei kitiems mokesčiams sumažinti.

Aplinkos apsaugos sritys.

Aplinkos apsauga tarptautinio verslo praktikoje orientuojama į šias pagrindines penkias sritis:

1. Atliekų valdymą;

2. Triukšmo mažinimą;

3. Vandens užterštumo mažinimą

4. Oro užterštumo valdymą

5. Gyvūnijos ir augalijos apsaugą.
Siekiant valdyti ir kontroliuoti išvardytas sritis, priimama nemažai direktyvų, pasirašomos konvencijos, reguliuojančios atitinkamų sričių apsaugos principus, priemones ir minimalius reikalavimus. Reikalavimai, susiję su aplinkos apsauga, gali būti šie:

• Emisijų kiekiui;

• Gamybos procesui;

• Pačiam gaminiui;

• Aplinkos kokybei;

• Biologinei kokybei.
Plačiau paanalizuosiu pagrindines ekologinės apsaugos sritis.

Atliekų valdymas paprastai gali būti sprendžiamas įgyvendinant 3 strategijas.

• Mažinti atliekų, siekiant patobulinti paties produkto ir jo pakuotės dizainą.

• Skatinti atliekų perdirbimą, antrinių žaliavų panaudojimą.

• Siekti mažinti taršą, sukeliamą pačių atliekų naikinimo, deginimo.
Vienas sektinų atliekų valdymo pavyzdžių yra ES 1997 metais priimta direktyva, reglamentuojanti pasenusių ir nebenaudojamų transporto priemonių atliekų valdymą. Pasak jos nuostatų, šios atliekos surenkamos turi būti gamintojo sąskaita. Apskritai pasenusių ir nebenaudojamų transporto priemonių atliekų pašalinimas laikomas atliekų valdymo srities prioritetiniu tikslu. Iki 2006 metų turi būti perdirbama 85%visų pasenusių transporto priemonių, iki 2015 metų – 95%.

Tarptautiniu mastu atliekų valdymo klausimais rengiamos konferencijos su OSPAR komitetu, kurio tikslas – Šiaurės rytų Atlanto vandenyno aplinkos apsauga. Vienas pagrindinių konferencijos uždavinių – naftos įrengimų ir dujų platformų išmontavimas ir panaudojimas. Šių instaliacijų laužas jūroje yra uždraustas, o išmontavimas bei pašalinimas organizuojamas gamintojo sąskaita. Pagrindinė problema siekiant apsaugoti vandenynus ta, kad nėra bendrų visoms šalims teisinių sprendimų, be to, dauguma jų numato minimalius aplinkos apsaugos standartus.

Triukšmo mažinimas ilgą laiką buvo organizuojamas nustatant maksimaliai leistinas jo ribas, techninius reikalavimus jos sukėlėjams ( motociklams, lėktuvams ir kt. įrenginiams, esantiems ne pastatų viduje).

ES komisija, siekdama sumažinti triukšmą pačiuose jo susidarymo šaltiniuose, 1996 metais Žaliuoju raštu triukšmą priskyrė prie aplinkosauginių klausimų. Tačiau minėtame dokumente neišskirtos dvi triukšmo rūšys : triukšmas darbo vietoje ir namuose ( pas kaimynus). Šiuo dokumentu ribojamas labai triukšmingų transporto priemonių naudojimas naktimis, savaitgaliais; skatinamas mažiau triukšmingų transporto priemonių įsigijimas.

Nepaisant to, kad triukšmo mažinimas yra viena aktyviausiai bandomų spręsti problemų, jis tebėra sudėtingas dėl kasmet gausėjančio transporto priemonių srauto ir kitų triukšmo sukėlimo šaltinių.

Vandens užterštumas reguliuojamas direktyvomis, kuriose numatomas vandens užterštumo matavimas, užterštumo pokyčių stebėjimas, reglamentuojama geriamojo ir ne tik geriamojo vandens kokybė. Geriamajam vandeniui numatomi minimalūs organiniai, fiziniai ir cheminiai reikalavimai. Direktyvose numatomi ir šios analizės metodai.

Siekiant sumažinti vandens užterštumą, pvz., ES šalys yra pasirašiusios nemaža tarptautinių konvencijų. Tai ir Barselonos konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo užterštumo, OSPAR konvencija dėl Šiaurės rytų Atlanto apsaugos; Helsinkio konvencija dėl tarptautinių vandens šaltinių ir ežerų užterštumo kontrolės.

Pagrindiniai principai, siekiant apsisaugoti nuo vandens užterštumo, yra šie:

1. Atsargumo principas – tai reglamentas, numatantis neatidėliotinus veiksmu, kuriais siekiama išvengti teršalų emisijos.

2. Teršėjo kaštai- tai reglamentas, numatantis, kad teršėjas prisiima visas užterštumo prevencijos, kontrolės kaštus.

Be to, svarbi nuostata, kad dabartinė karta vartoja vandenį, atsižvelgdama į ateities kartų poreikiu. Siekiant išsaugoti tinkamą vandens kokybę, numatomi konkretūs veiksmai vandens būklės stebėjimo programoms įdiegti. Į tokias direktyvas įtraukiami šalių įsipareigojimai peržiūrėti vandens kainą, kad jis būtų naudojamas efektyviai, atlikti upių baseino rajonų analizę, siekiant įvertinti žmogaus veiklos įtaką vandens kokybei , ir t.t.

Oro užterštumo mažinimas yra ir privalo būti vienas prioritetinių veiksmų ekologinės verslo aplinkos programoje. Gal triukšmas, vanduo konkrečioje upėje dar gali būti svarstomas kaip problema konkrečiame regione, bet oro užterštumas yra tarptautinė verslo ( ir ne tik) problema. Gausėjančios emisijos, nuodingų medžiagų deginimas – visa tai turi įtakos didėjančiam oro užterštumei, didėjančiai vidutinei Žemės oro temperatūrai.

Siekiant imtis konkrečių veiksmų išsaugant kokybišką aplinkinį mūsų orą, 1992 metais pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija, 1997 metais – Kyoto protokolas, kuriais įsipareigota sumažinti oro terštumą, palyginti su 1990 metais, – 5%. Europos Sąjunga šį skaičių siūlė padidinti ir įsipareigojo oro užterštumą sumažinti iki 8%, iki 2010 metų – 15%.

Pagrindinės oro užterštumo mažinimo priemonės globalioje verslo aplinkoje yra šios :

1. Kiekvienoje šalies nacionalinėje ekologijos ( aplinkos apsaugos) politikoje numatyta sumažinti teršalų emisijų į orą ( energijos panaudojimo efektyvumas, vykstant atnaujinančius energijos šaltinius).

2. Bendradarbiavimas su kitomis šalimis ( pasikeitimas patirtimi ir informacija).

Todėl galima sakyti, kad iš visų pasaulio šalių veiksmingiausius oro taršos mažinimo būdus pasirinko ES; ji, atsižvelgdama į oro taršos mažinimo tikslą, sudarė konkrečią „Globalią klimato politiką“, ėmėsi veiksmų, gerinančių oro būklę. Programoje numatyti veiksmai susiję su energetikos, transporto ir pramonės sektoriais, vėliau numatant įtraukti ir žemės ūkio, miško ūkio ir atliekų valdymo sektorius.

ES didelį dėmesį skiria oro užterštumo iš transporto sektoriaus mažinimui. Ši strategija apima šiuos uždavinius:

• sumažinti taršą iš transporto priemonių ( pvz., katalizatoriais);

• sumažinti privačių asmenų degalų sunaudojimą ( pasitelkus automobilių gamintojus);

• skatinti švarias transporto priemones ( mokesčiais bei baudomis).

Siekiant sudaryti bendrą transporto priemonių teršalų mažinimo programą, suformuluoti šie uždaviniai:

1. Efektyvinti logistiką, įdiegti navigacines sistemas, sumažinti tuščių krovinių ir keleivinių automobilių skaičių, apmokyti vairuotojus efektyvaus vairavimo ( tai sumažintų benzino sunaudojimą iki 20%);

2. Skatinti mažai benzino suvartojančių automobilių gamybą ( tai sumažintų CO2 emisijas 30 %);

3. Traukinių transportas skelbiamas prioritetine sritimi, siekiant sumažinti teršalų išleidimą į atmosferą. Reglamentuose numatoma, kad traukiniai turi atitikti vartotojų poreikius ir turi būti pagerinta atliekamų paslaugų kokybė. Siūloma skatinti techninę harmonizaciją, tobulinti traukinių naudojimą, valdymą ir efektyvinti pervežimo paslaugų kainą;

4. Viešojo transporto srityje skatinama kuo daugiau naudotis ne nuosavu, o viešuoju transportu. Darbdaviai skatindami pirkti savo darbuotojams nuolatinius viešojo transporto bilietus. Remiamas viešojo transporto paslaugų kokybės gerinimas;

5. Kadangi laivų transportas mažiausiai teršia orą, skatinamas jo naudojimas, ypač trumpoms distancijoms;

6. Siekiant riboti oro transportą, kuris išleidžia į atmosferą apie 12% visų dujų, mažinamos leistinos teršalų ribos, transporto sistema efektyvinama, pasitelkus kainas, mokesčius, nustatant skrydžių distancijų limitus.

Teršalų apskritai gali būti sumažinta, sukūrus integruotą transporto sistemą, nustačius teisingas ir efektyvias transporto paslaugų bei degalų kainas.

Augalijos ir gyvūnijos apsauga galbūt mažiau aktuali tarptautiniu verslu užsiimančiam verslininkui, tačiau ir tai yra ekologinės aplinkos išsaugojimo dalis. Direktyvos, reguliuojančios augalijos ir gyvūnijos apsaugą, numato jų apsaugos zonas, išlaikant gimtąsias jų vietas, atkuriant nykstančią natūralią biologinę aplinką. Jos numato tikslus, kurių įgyvendinimo imasi kiekviena iš šalių vienomis ar kitokiomis valstybės taikomomis administracinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Tačiau esama nuomonių, kad direktyvų lankstumas susilpnina aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimą. Kita vertus, neįmanoma numatyti kiekvienai šaliai ir visoms šalims bendrų techninių standartų, kadangi augalija, jos būklė bei apsauga kiekvienoje šalyje turi tam tikrų savitumų.

Nepaisant kai kurių nesklandumų, direktyvų adekvatumo vertinimo, galima teigti, jog ES yra lyderė kovoje už švarią aplinką visame pasaulyje.

Ekologinės verslo aplinkos apsaugos plėtra. Verslo aplinkos apsaugos perspektyvos siejamos ne tik su numatymu strategijų, padedančių apsaugoti mūsų aplinką, bet ir su bendrų rinkų kūrimu. Ir pan. Jeigu vienose šalyse verslo ekologinei aplinkai išsaugoti yra numatytos ir sėkmingai taikomos konkrečios priemonės, tai niekas negarantuoja, kad taip yra ir kitose valstybėse, į kurias norima orientuoti savo verslą.

ES ne tik sėkmingai rūpinasi savo ekologinės aplinkos išsaugojimu ir atkūrimu, – ji numato ir ES šalims kandidatėms nuoseklų perėjimą prie ES taikomų aplinkos apsaugos nuostatų patvirtinimo ir įgyvendinimo. Šalys kandidatės turi patvirtinti ir pradėti įgyvendinti nacionalinės apsaugą užtikrinančias strategijas dar prieš stodamos į ES. Siekiant išsaugoti ekologinę aplinką, numatomos trys prioritetinės sritys:

1. Oro užterštumo mažinimo

2. Vandens užterštumo mažinimo

3. Atliekų valdymo
Plėtodamos nacionalines programas, šalys kandidatės turi apsvarstyti šiuos klausimus:

• Kaip atitinkamos programos prisideda prie energijos naudojimo efektyvumo užtikrinimo, naujų technologijų naudojimo, teisinių normų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą, įvedimo ir kt. teisės aktus;

• Kaip pramonės ir žemės ūkio gamyba prisideda prie aplinkos apsaugos plėtros programų

• Kokia nauda gali būti pasiekta pereinamuoju laikotarpiu.

Nors šalys kandidatės pačios turi mobilizuoti reikalingu išteklius, ir ES prisideda prie šių tikslų įgyvendinimo – suteikia šalims kandidatėms teisinę bei administracinę techninę paramą, tarpininkauja tarp šalių ir tarptautinių finansinių institucijų ir kt.

ES suteikia aplinkos apsaugos galimybes ne tik šalims kandidatėms, bet ir visoms Europos šalims, siekia užtikrinti apsaugą visame žemyne. Dėl šių priežasčių ES kooperuojasi su Trečiojo pasaulio šalimis, tarptautinėmis organizacijomis, dalyvauja kitoje tarptautinėje veikloje. Lietuva, siekdama įstoti į ES, irgi turi būti parengusi oro, vandens užterštumo mažinimo ir kitas ekologines programas. Prie ekologinių sprendimo būdų galima būtų priskirti ir numatomą uždaryti Ignalinos AE, ir pan.

Tarptautinio verslo atstovai gali būti nesuinteresuoti rūpestingai saugoti savo aplinkos. Dėl to ekologinės gamtos išsaugojimas įtraukiamas į kitas verslo aplinkos strategijas. Aplinkos apsaugos užtikrinimas pradedamas suvokti ne kaip atskira veiklos sritis, bet kaip socialinių ir ekonominių procesų dalis.

Siekdama užtikrinti globalios verslo ekologinės aplinkos išsaugojimą, ES patvirtino Šeštąją aplinkos apsaugos programą, apimančią 2001-2010 metus. Joje numatoma, kad šalys turi:

• Užtikrinti dabartinių teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą, įgyvendinimą;

• Integruoti aplinkos apsaugos politikos nuostatas į kitas politikas;

• Bendradarbiauti su verslo sektoriais ir vartotojais, ieškodamos geriausių sprendimų;

• Užtikrinti informacijos apie aplinkos būklę bei jos išsaugojimą pateigimą gyventojams;

• Naudojant žemę, taikyti aplinkos apsaugą užtikrinančius metodus.
Programoje išskiriamos prioritetinės sritys:

1. Klimato pasikeitimas. Tikslas –stabilizuoti atmosferinių dujų koncentraciją tokiame lygyje, kuris nesudaro sąlygų klimato pasikeitimui.

2. Gamtos ir gyvybės unikalumo išsaugojimas. Tikslas – apginti ir išsaugoti funkcionuojančias gamtos sistemas ir sulaikyti gyvybės rūšių nykimą, apsaugoti dirvą nuo erozijos ir užterštumo.

3. Aplinkos ir sveikatos apsaugos užtikrinimas . Tikslas – pasiekti tokį aplinkos kokybės lygį, kai dirbtinai sukurtos sistemos, įskaitant radiaciją, neturėtų neigiamos įtakos žmonių sveikatai.

4. Gamtos išteklių maksimalus išsaugojimas ir atliekų šalinimas. Tikslas – užtikrinti, kad atkuriamų ir neatkuriamų gamtos išteklių suvartojimas neviršytų gamtos galimybių.
Šios programos praktinis taikymas turi užtikrinti globalaus verslo ekologinės aplinkos išsaugojimą, išryškinti skirtingų šalių bendradarbiavimo svarbą ieškant inovacijų, darbui imlių ir pagrįstų aplinkos apsaugos problemos sprendimų svarbą.

Taigi ekologinė aplinka yra ta aplinka, kuri iš pirmo žvilgsnio neatlieka didelio vaidmens verslininkų pasirinkimui vienos ar kitos strateginės vietos verslui organizuoti. Tačiau šios aplinkos veiksniai gana tiesiogiai susiję su politiniais ir teisiniais tarptautinio verslo aplinkos veiksniais ir formuoja bendrą tarptautinio verslo aplinkos koncepciją, taigi ir supratimą apie verslo galimybes konkrečioje rinkoje.

2. LIETUVOS TRANSPORTO SISTEMOS PLĖTRA ES NUOSTATOMIS
Transporto sistemos plėtra – dabarties ir ateities kartų gerovės užtikrinimas, turintis įtakos ne tik laisvam prekių judėjimui, energijos vartojimui, bet ir aplinkai, žmonių sveikatai, saugai ir komfortui. Todėl plėtojant transportą kartu sprendžiamos ir aplinkosaugos problemos.

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl transporto nacionalinės programos ir aplinkos apsaugos, dėl pasirengimo stojimo partnerystės programos, dėl nacionalinės Acquis priėmimo programos, LR susisiekimo ministerija įpareigota plėtoti subalansuotą susisiekimo sistemą, mažinti neigiamą transporto priemonių poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.

Nacionalinių teisės aktų suderinimas su Europos Sąjungos taisyklėmis ir direktyvomis yra svarbus žingsnis transporto infrastruktūros, transporto priemonių priežiūros, kuro kokybės kontrolės valdymo, pavojingų krovinių vežimo raidai, palankių aplinkos apsaugai ekonominių sąlygų sukūrimui transporto sektoriuje.

Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti tarptautinius susitarimus ir konvencijas dėl „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų ir rūgštėjimą sukeliančių emisijų mažinimo pagal Jungtinių Tautų 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijos deklaraciją „Darbotvarkė XXI amžiui“, dėl Tolimųjų oro taršos pernašų, mažinant sieros junginių, azoto oksidų bei lakiųjų organinių junginių emisijas transporto sektoriuje.

Lietuvos transporto ir aplinkos apsaugos priemonėms įtakos turi ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (užterš), kitų tarptautinių organizacijų sprendimai, taip pat Europos Sąjungos veiksmų programa dėl subalansuotos transporto plėtros ir judėjimo strategijos. Ekonominius Lietuvos transporto ir ryšių plėtros rodiklius taip pat lemia aplinkosauginių įstatymų derinimas prie ES direktyvų.

Europos industrinių valstybių patirtis rodo, kad siekiant išvengti perteklinio automobilių skaičiaus didėjimo būtina skatinti regioninio ūkio autonomiją. Pavyzdžiui, efektyvi geležinkelių ir elektroninio ryšio infrastruktūra padėtų atgaivinti Lietuvos geležinkelio ir visuomeninio transporto sistemas, sparčiau įdiegti eismo valdymo sistemas. Skatinant alternatyvaus visuomeninio transporto panaudojimą, sumažės eismo intensyvumas miestų centruose.

Transporto politika aplinkosaugos srityje – tai atsakomybės už griežtą kuro kokybės bei neigiamo eismo poveikio aplinkai kontrolė. Efektyvi kuro kokybės gerinimo ir kontrolės sistema labai svarbi ekonominiu, finansiniu, aplinkosaugos ir žmonių sveikatos požiūriu. Lietuva 1998-2002 metais įvykdė įsipareigojimus dėl sieros ir švino kiekio sumažinimo degaluose pagal ES reikalavimus – nuo 1998 m. sausio 1 d. importuojamas ir naudojamas tik bešvinis benzinas, o dyzelinio kuro sieringumas atitinka ES normų reikalavimus.

Nesaugus cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų vežimas yra pagrindinė grunto ir požeminio vandens taršos priežastis, kelianti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Siekiant išvengti šios taršos ateityje numatyta diegti geriausias prieinamas technines priemones, panaudoti ekonominius instrumentus.

Lietuvos įstatyminės bazės derinimas su ES – sunkus, daug laiko ir lėšų reikalaujantis procesas. Tai ypač būdinga transporto sektoriui, sudarytam iš daugelio elementų: infrastruktūra, krovinys, vežėjas, kuras, poveikis aplinkai, žmonių saugumui ir jų sveikatai. Transporto aplinkosaugos srityje Aplinkos ministerija yra pagrindinė įstatymų leidžiamoji institucija, tačiau už transporto aplinkosaugos politikos įgyvendinimą atsakomybė tenka Susisiekimo ministerijai.
Susisiekimo ministerija turi įgyti reikiamus pajėgumus, mokyti personalą ir parengti jį darbui pagal EMAS ir ISO 14000 standartus infrastruktūros plėtros, vežėjų vadybos (automobiliai, traukiniai, orlaiviai ir laivai), pavojingų krovinių ir cheminių atliekų valdymo, kuro kontrolės ir transporto priemonių priežiūros bei kitose srityse, įgyvendinant higieninius bei aplinkosaugos reikalavimus transporto srityje. Plėtojant šį procesą pirmiausia būtina atsižvelgti į Baltosios knygos, Acquis priėmimo programos direktyvas, sudarančias sąlygas ekonominei integracijai, plečiant Europos transporto tinklą.

Transporto priemonių keliamos taršos ir su tuo susijusio neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimas yra vienas aktualiausių Lietuvos aplinkos apsaugos politikos klausimų. 1997 m. Vienoje Jungtinių Tautų regioninėje konferencijoje „Transportas ir aplinka“ Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje pripažįstama, kad transportas yra labai svarbus šalių visuomeniniam gyvenimui, ekonominei ir socialinei plėtrai, tačiau tuo pačiu metu transportas yra pagrindinis aplinkos oro taršos šaltinis. Pasirašiusios šią Deklaraciją šalys įsipareigojo bendradarbiauti, siekiant mažinti transporto keliamą neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, stengiantis subalansuotai plėtoti transporto sektorių.

Įvairios priemonės ir veiksmai transporto taršai mažinti numatyti valstybinėse programose, tam tikrų ūkio šakų strategijose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose dėl priemonių atmosferos užterštumui automobilių išmetamosiomis dujomis mažinti, dėl valstybinės programos „Transportas ir aplinkos apsauga“. Įgyvendinamos priemonės, susijusios su degalų gamybos ir kokybės gerinimu, degalų kokybės kontrolės sistemos tobulinimu, alternatyvaus ir švaresnio kuro naudojimo skatinimu, taršos normatyvų griežtesniu reglamentavimu, transporto techninės priežiūros stiprinimu, transporto eismo miestuose optimizavimu bei kelių kokybės gerinimu atitinka transporto neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo tikslus.

Teršalų kiekis, išmetamas į atmosferą, priklauso nuo sudegintų degalų kiekio ir nuo automobilio konstrukcijos: to paties tipo automobilio, pagaminto 1970 m., anglies viendeginio normatyvas išmetamosiose dujose neturėjo viršyti 54.3 g/km, pagaminto 1983 m. – 27.1 g/km, 1996 m. – 2.2 g/km. Šiuo metu 75 proc. lengvųjų automobilių Lietuvoje senesni nei 11 metų, o vidutinis automobilių amžius – 14 metų. Didžiulė aplinkos oro tarša yra intensyvaus automobilių transporto eismo zonose, ypač didžiuosiuose šalies miestuose, o ypač Vilniuje. Atlikti tyrimai rodo, kad Vilniuje automobiliai išmeta 88 proc. visų į atmosferą patenkančių teršalų.

Ekopolitiniu požiūriu didžiausias tarpvalstybinės atmosferos taršos problemas kelia Lietuvos pramonės objektai: Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, Akmenės cemento gamykla (Lietuvos gamtinė aplinka: būklė procesai, tendencijos, 1994). Mažeikių NPG, dirbant vidutiniu pajėgumu, teršiamos teritorijos spindulys siekia 36 km, tuo tarpu nuo įmonės iki sienos tėra 2,5 km. Todėl pavojingos taršos bei specialių aplinkos tyrimų zona apima dalį Latvijos teritorijos. Išmetamų medžiagų kiekis dėl itin netolygaus įmonės darbo smarkiai kinta metų eigoje ir yra sunkiai prognozuojamas.

Naujosios Akmenės cemento gamyklos taršos zona apima 18 km (6 km nuo įmonės iki sienos su Latvija). Įmonei dirbant visu pajėgumu, teršalai pasiekia kaimyninę šalį, todėl seniau buvo sukurta tarprespublikinė oro kokybės stebėjimo sistema.

Vilniaus oro teršimo radiusas vidutiniškai sudaro 21 km, todėl tarpvalstybinių problemų nekelia.

Kaimyninių šalių pasienyje nėra didelių atmosferos taršos objektų. Potencialiai pavojinga šiuo požiūriu tėra Gardino azotinių trąšų gamyklos veikla, tačiau neigiamas jos poveikis Lietuvos teritorijai neįrodytas.
2.1. Ką geriau pilti į automobilio baką?
Variklių išmetamieji deginiai pradėjo daryti žymų neigiamą poveikį planetos orui, klimatui ir net atmosferos ozono sluoksniui. Kaip minėta, šioje srityje nusikalstamai pirmauja autotransportas. Tyrimai parodė, kad dyzeliniai varikliai išskiria 10 kartų mažiau nuodingų medžiagų už benzininius, tačiau jų deginiuose yra penkiskart daugiau suodžių ir sieros bei azoto junginių. O suskystintos dujos, lyginant su dyzeliniais degalais, aplinką teršia apie 5 kartus mažiau.

Pasaulyje apie 7 procentai automobilių važinėja varomi dujomis, Europoje – 12 procentų. Kai kur taksi važinėja tik prisipylę dujų. Taip, pavyzdžiui, yra Japonijos sostinėje. Municipalinė Italijos miestų valdžia prognozuoja, kad po trejų metų suskystintomis dujomis bus varoma jau pusė visuomeninio transporto. Vokiečiai prognozuoja iki 2015 metų padidinti dujomis varomų automobilių skaičių iki 400 tūkstančių. Taip elgtis reikalauja bendros ES direktyvos ir tarptautiniai valstybių įsipareigojimai.

Taigi, Lietuvos įmonės, energetikos objektai ir transporto priemonės kasmet į atmosferą išmeta apie milijoną tonų kenksmingų medžiagų. Apie 80 procentų jų išsiveržia iš automobilių

AB “Mažeikių nafta”, jos vadovų teigimu, kol kas sugeba pagaminti tik 60 procentų Europos standartus atitinkančio benzino. Importuojamas kuras, sako, būna dar nuodingesnis. Mokslininkai vis atkakliau siūlo automobiliuose naudoti biokurą. Tačiau kiekviena naujovė dažniausiai turi įveikti nemenkas valdininkų, organizacines, net psichologines užtvaras. Todėl bene greičiausias atmosferos “taupymo” būdas – automobiliuose vartoti suskystintas dujas.

Mūsų krašte aplinka teršiama tiek, kad gamta pati savaime jau nebegali apsivalyti. Kyla vis didesnė grėsmė žmonių sveikatai, pasirodo anksčiau nematytos ligos. Padėtį apsunkina tai, kad Lietuvos automobilininkų priemonės labai senos. Tenka pripažinti, kad jau tapome Vakarų Europos senų automobilių kapinynu. O senos mašinos daugiau sunaudoja kuro, blogiau jį sudegina, labiau teršia orą.

Automobilių neuždrausi, nes pas mus transportas sukuria jau apie 7 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Nesunku atspėti, kad didėjant tranzitui esame verčiami ieškoti išeičių. Planuojama, kad 2005 metais bendras automobilių skaičius viršys 1,5 milijono. Absoliuti dauguma naudoja šiluminius variklius, kuriuose dega benzinas, dyzelinas, žibalas ir suskystintos dujos. Daugiausiai (apie 54 proc.) sunaudojama benzino, kuris labiausiai teršia aplinką. Deja, ekologiškiausių degalų – suskystintų dujų – transporto reikmėms sunaudojama tik 12,6 proc. Tai per metus sudaro apie 90 – 120 tūkstančių tonų.

Savotiškas dujų bumas prasidėjo 1999 metais, nes tada buvo palankesnės kainos. O 2000metais Lietuvoje dujas jau naudojo 5-6 procentai lengvųjų automobilių, kurių skaičius vis didėjo. Specialistų apskaičiavimu, lengvajame automobilyje suskystintų dujų įranga atsiperka jau po 14 tūkstančių kilometrų ir kiekvienam kilometrų vėliau sutaupo po 10-12 litų. Ką tai duoda valstybės mastu? Jeigu dujas šiandien naudotų bent 20 procentų automobilių, tai sutaupytų apie 400 milijonų litų. Jei ketvirtadalis valstybės ir savivaldybių automobilių važiuotų šiuo ekologišku kuru, tai per metus susitaupytų apie 100 mln. litų biudžeto lėšų. Be to, važiuojant dujomis, sutaupoma apie 5 procentus tepalų.

Lietuvoje per mėnesį suvartojama apie 10 tūkstančių tonų suskystintų dujų. Mažeikiuose pagaminama penkiskart mažiau. Trūkstamas kiekis importuojamas. Suskystintomis dujomis prekiauja 172 degalinės, 94 iš jų – tik dujomis, nes kitos yra mišrios prekybos. Specialistai mano, kad degalinių struktūra nėra palanki dujas perkantiems automobilininkams. Todėl dujinių degalinių skaičių reikia nuolat plėsti, pakeisti infrastruktūrą. Vertėtų sukurti dujinės įrangos sertifikavimo, gamybos, montavimo ir eksploatavimo sistemą. Kartą per porą metų automobilį reikia pateikti įrangą montuojančiai įmonei, kad patikrintų patikimumą, pakeistų susidėvėjusias detales. Aišku, reikalinga didesnė įvežamų dujų kokybės kontrolė, taip pat – didmeninės prekybos vietose ar degalinėse.

Suskaičiuota ekonominė automobilių žala gamtai. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus dėl benzino vartojimo tokia žala Lietuvoje sudarė apie 321 mln. Lt, dėl dyzelinio kuro – 53,2, o dėl suskystintų dujų – tik 1,2 mln. litų. Mokslininkai sako, kad jeigu pasiektume, kad bent pusė automobilių, visų pirma, valstybinių institucijų, komunalinio ūkio, visuomeninio transporto naudotų dujas, tai kasmet būtų galima išvengti 160 – 200 mln. Lt nuostolių dėl aplinkos teršimo.
2.2. Automobilinių teršalų žala žmogaus organizmui
Vien Lietuvoje per metus į atmosferą automobiliai išmeta apie 250 milijonų tonų teršalų, tarp kurių daugiausia anglies ir sieros dvideginio, azoto oksidų, angliavandenilių, sunkiųjų metalų bei lakiųjų organinių junginių. Kaip jie veikia žmogaus organizmą? Specialistų teigimu, anglies monoksidas (CO) yra nevisiško sudegimo produktas, paprastai vadinamas tiesiog smalkėmis, jis veikia per kraują ir yra ypač pavojingas sergantiesiems širdies nepakankamumu bei vaikams.

Anglies dvideginis (CO2) nėra toksiškas, tačiau kaip tik jis yra didžiausias vadinamojo šiltnamio efekto kaltininkas – biosfera nepajėgia jo įsisavinti, todėl šiltėja klimatas. Nustatyta, kad kasmet CO2 kiekis atmosferoje padidėja maždaug 4 procentais.

Sieros dvideginio (SO2) įtaka žmogui ir aplinkai priklauso nuo jo koncentracijos ir poveikio laiko. Netgi nedidelė SO2 koncentracija sukelia kvėpavimo takų, akių bei gleivinės suerzinimą, blogai veikia bendrą savijautą. Sieros dvideginio koncentracijai didėjant, sutrinka kvėpavimo organų funkcijos ir iškyla realus pavojus žmogaus gyvybei. Be to, ši medžiaga, reaguodama su vandens garais virsta rūgštimi, kuri taip pat naikina gamtą, sukelia eroziją ir koroziją.

Azoto oksidai po panašių cheminių reakcijų taip pat virsta azoto rūgštimi ir stipriai veikia žmogaus kraujotakos sistemą, sukelia galvos svaigimą, o esant didesnėms koncentracijoms sunkiai apnuodija organizmą. Angliavandeniliai erzina kvėpavimo takus, sukelia vėmimą, galvos svaigimą, mieguistumą, kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus. Kai kurie angliavandeniliai yra kancerogeniški, todėl gali išprovokuoti piktybinių auglių atsiradimą .

Sunkiųjų metalų poveikį skirtingai nuo kitų teršalų žmogus pajunta gerokai lėčiau, tačiau medikai ypač būgštauja dėl šių medžiagų savybės kauptis organizme. Pavyzdžiui, švinas, per kvėpavimo takus patekęs į kraują, prasiskverbia į vidaus organus ir audinius, kaupiasi kauluose ir pažeidžia kaulų čiulpų funkcijas, sukelia mažakraujystę etc.
3. KUR GAUTI PINIGŲ APLINKOSAUGAI?
Kodėl Lietuvoje dažnai trypčioja vietoje visos verslo, ypač smulkaus ir vidutinio, plėtros programos? Manau, nereikia būti minties galiūnu, kad atsakytum į šį klausimą – trūksta investicijų, kitaip tariant, paprasčiausiai nėra pinigų, o be jų neįmanoma pradėti ar plėtoti savo verslo, įsigyti šiuolaikinių aplinkai nekenkiančių technologijų bei įrangos.

Žinoma, egzistuoja ir kitos problemos – iniciatyvos stoka, per aukšti konkursų reikalavimai, bet dažniausiai juk girdime lakonišką “Nėra pinigų”.

Negalime šiandien, kaip kadaise “Sekundės” bankas, garsiai šaukti: “Pinigų yra, pinigų yra, pinigų yra”, nes jie ant žemės nesimėto ir dykai neduodami, tačiau jų gauti įmanoma, tik reikia žinoti, kur, kaip ir ką padaryti.

1. Dvišaliai donorai.

Jeigu netikėtai namie pristigome duonos, druskos ar svogūno, kur bėgame pirmiausia? Pas kaimyną, ar ne? Šis principas visiškai tinka ir verslo idėjų ar projektų finansavimui, ypač aplinkosaugos srityje, nes išmetami teršalai nežino sienų ir dažnai pasiekia kaimynus, todėl danai, švedai, suomiai, vokiečiai, norėdami apsisaugoti, skiria pinigų mūsų aplinkai tvarkyti.

Kaip prie tų pinigų prieiti?

Reikia kreiptis į Aplinkos ministeriją su tipine paraiška (jos elektroninę versiją galima rasti ministerijos tinklalapyje http://www.gamta.lt. Informacija apie aplinką – Aplinkos ministerijos paruošti dokumentai – Aplinkos ministro įsakymas dėl užsienio paramos koordinavimo… – Projekto aprašas).

Joje išdėstome savo projektą. Paraiška bus apsvarstyta minėtame įsakyme nurodyta tvarka ir, pripažinus ją tinkama, pateikta nurodytam ar kuriam kitam užsienio donorui finansuoti.

Tai, kad šis kelias visai realus, rodo Krekenavos, Mažeikių, “Skinijos”, Sidabros, “Samsono”, “Lidestos”, Beržų skerdyklų, Žemaitijos ir Marijampolės pieninių, AB “Grigiškės”, “Vilniaus Vingis”, “Skaiteks”, “Ekranas”, “Dirbtinis pluoštas”, “Vernitas”, “Alytaus tekstilė” ir kitų įmonių sėkmė.
2. Daugiašaliai donorai.

Daugiašaliai donorai – tai įvairios tarptautinės organizacijos (Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Šiaurės šalių taryba ir kt. ), finansuojančios projektus, turinčius aplinkosauginę reikšmę.

Daugiausia investicijų (~52 mln. eurų kasmet) gaunama iš ISPA programos, bet jos skirtos tik stambiems infrastruktūriniams vandentvarkos, atliekų tvarkymo ir oro taršos mažinimo bei transporto plėtros projektams, todėl skiriamos stambioms savivaldybėms bei apskritims ir privačiam verslui tiesiogiai neprieinamos, nebent atliekami rangos darbai ir mes norime dalyvauti darbų konkursuose projektams įgyvendinti.

Smulkesnės informacijos galima rasti ministerijos tinklalapyje http://www.gamta.lt – Informacija apie aplinką – Europos Komisijos paruošti dokumentai, o apie konkursus – spaudoje arba Centrinės finansų ir kontraktų ministerijos tinklalapyje http://www.cfcu.lt.
3. Įvairūs fondai.

Lietuvos aplinkos apsaugos fondas

Potencialus klientas, norėdamas pateikti Fondui svarstyti aplinkosauginį investicinį projektą, pirmiausia turi užpildyti Projekto informacinę formą (PIF). Ją galima rasti fondo tinklalapyje http://www.laaif.lt.

Šios formos pildymo tikslas – taupant kliento bei Fondo darbuotojų laiką ir darbo sąnaudas, pasikeisti glausta, koncentruota informacija apie numatomą įgyvendinti projektą. Remdamasis PIF pateiktais duomenimis, Fondas nustato, ar būsimas projektas ir pageidaujama jo finansavimo forma iš principo atitinka bendrąsias Fondo finansavimo sąlygas ir patvirtintus prioritetus.

Šios formos blanką galima rasti ir atsispausdinti suradus nuorodą “Projekto informacinė forma”. Teisingai ją užpildyti padės rekomendacijos, išdėstytos nuorodoje “Naudingi patarimai, pildant Projekto informacinę formą”.

Gavęs užpildytą PIF, Fondas ją išnagrinėja ir per 10 darbo dienų pateikia klientui atsakymą apie sutikimą svarstyti investicinį projektą arba pasiūlymų dėl PIF koregavimo. Jeigu formos koreguoti nereikia, kartu su atsakymu klientui pateikiama užpildyti Paraiška investicijų projektui.

Kartu su užpildyta paraiška klientas pateikia Fondui investicinį projektą, kuris ruošiamas remiantis Rekomenduojamu investicinio projekto turiniu.

Jį galima rasti nuorodoje “Rekomenduojamas investicinio projekto turinys”.

Prie užpildytos paraiškos ir investicinio projekto būtina pridėti finansavimo suteikimui reikalingus dokumentus. Jų sąrašas pateiktas paraiškoje.

Schemišką šių procedūrų išdėstymą galime rasti nuorodoje “LAAIF veiklos schema”.
Savivaldybių aplinkos apsaugos fondai

Nors mūsų savivaldybės gana varganos, jų aplinkos apsaugos fondai nėra labai skurdūs, nes gauna 70 proc. visų mokesčių už taršą, surinktų savivaldybės administruojamoje teritorijoje. Deja, bendrų taisyklių šiuo atveju nėra ir su projektiniu pasiūlymu reikia kreiptis į konkrečią savivaldybę.
PHARE Access ir Mažųjų projektų fondai

Šie fondai gali finansuoti įvairius, ne vien aplinkosauginius, projektus, tačiau visa bėda ta, kad jie šelpia tik nevyriausybines ir visuomenines organizacijas. Jeigu esame būtent tokie, galima panaršyti tinklalapius http://www.access2000.lt ar http://www.pharespf.lt ir gauti visą reikalingą informaciją.

Kad veltui negaišt laiko, štai keli kriterijai, kuriuos turi atitikti pareiškėjas, norėdamas gauti nuo 10000 iki 300 000 eurų subsidiją:

• turi būti registruotas Lietuvoje;

• turi būti ne pelno siekianti organizacija;

• turi būti vietinė ar regioninė valdymo institucija; vietinių ir regioninių valdymo institucijų asociacija; pramonės rūmai; profesinė asociacija; prekybos sąjungų asociacija; nevyriausybinė organizacija; regionų plėtros agentūra; mokykla; koledžas; universitetas; sveikatos organizacija (medicinos įstaiga);

• privalo turėti centrinę būstinę Europos Sąjungos arba PHARE šalyse;

• privalo būti tiesiogiai atsakingas už projektų parengimą bei valdymą ir nebūti tarpininkas;

• turi turėti stabilius ir pakankamus finansinius išteklius, užtikrinančius organizacijos veiklą projekto įgyvendinimo metu ir, jei reikia, prisidėti prie jo finansavimo;

• turi turėti patirties ir sugebėjimų valdyti tokios apimties projektus, kokiems prašoma subsidijos.

Švedijos Baltijos milijardo fondas

Tai ne tik gražiai skambantis fondo pavadinimas – tai realus milijardas kronų, skirtas Švedijos verslui įsitvirtinti Baltijos šalyse. Tačiau ir mes galime pasinaudoti šio fondo pinigais, aišku, tik tuo atveju, jei norime įsigyti švediškos įrangos ar technologijų – tada fondas gali padengti 50 proc. išlaidų. Šia galimybe jau pasinaudojo Vilkyškių pieninė, gavusi solidžią Švedijos vyriausybės pagalbą. (Visą informaciją galime rasti tinklalapyje http://www.utrikes.regenringen.se anglų ir rusų kalbomis).

Taigi pinigų yra, tik reikia aktyviau jų ieškoti, naudotis šiuolaikinių informacijos technologijų teikiamomis galimybėmis. O kas ieško, tas randa.
IŠVADOS
Investicijos į aplinkosaugą atsipirks

Europos ekspertų atlikta analizė rodo, jog Lietuvos investicijos į aplinkosaugą atsipirks, nes sumažės gyventojų sergamumas, bus sudarytos patrauklesnės sąlygos reakreacinei veiklai, bus apsaugoti komercinę vertę turintys gamtos ištekliai.

Europos Komisijos inicijuota studija “Aplinkosauginių standartų įgyvendinimo šalyse-kandidatėse į ES nauda” numato, kad Lietuvoje kasmet aplinkosauginių standartų įgyvendinimui reikės skirti iki 200 mln. Lt. Pusę reikiamų lėšų – apie 100 mln. Lt kasmet – ketina skirti Europos Sąjungos fondai, kitą dalį sudarys valstybės biudžeto, tarptautinių finansinių institucijų lėšos. Didžiausios investicijos planuojamos atliekų tvarkymo sistemų ir vandenvalos įrenginių statybos srityse.

Įgyvendinus Oro kokybės direktyvas – sumažės tarša bei rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis (bronchitu, astma). Prognozuojama, kad 2010 m. Lietuvoje bus išvengta apie 200 ankstyvų mirčių bei apie 1-1.5 tūkst. bronchitinių susirgimų.

Įgyvendinus vandens kokybės direktyvas, gyventojai naudos geresnės kokybės geriamąjį ir maudyklų vandenį, bus sudarytos patrauklesnės sąlygos rekreacinei veiklai.

Prognozuojama, kad dėl Atliekų tvarkymo direktyvų įgyvendinimo sąvartynuose verčiamų atliekų kiekis iki 2020 m. gali sumažėti apie 2-3 kartus, dėl to sumažės paviršinių ir požeminių vandenų tarša.

Derybas su ES dėl Aplinkos skyriaus Lietuva baigė 2001 m. birželio pabaigoje, išsiderėjusi tris pereinamuosius laikotarpius: pakuočių ir pakavimo atliekų tvarkymo, miestų nuotėkų valymo, lakių organinių junginių srityse. Per šešerius metus Lietuvai reikės įsteigti 10-12 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, sutvarkyti netinkamus naudoti atliekų sąvartynus. Taip pat Lietuva įsipareigojo, jog iki 2010 m. miestų ir miestelių nutekamųjų vandenų išvalymo lygis atitiks ES standartus. Todėl per dešimtmetį į nuotėkų valymo įrenginių statybą ar rekonstrukciją reikės investuoti 2 mlrd. litų. Planuojama, kad mažiausiai pusę šių išlaidų padengs ES fondas ISPA.

LITERATŪRA

1. A.Jakutis ir kt. EKONOMIKOS TEORIJOS PAGRINDAI, Kaunas 2000, ISBN 9986-965-35-7

2. P.Kavaliauskas KRAŠTOVAIZDŽIO ATEITIS POLITINĖS RAIDOS KONTEKSTE, Verslo žinios/Įmonių naujienos , 2002/07/09

3. M.Wallstrom GERESNIO APLINKOSAUGOS VALDYMO LINK Pranešimas po vizito Lietuvoje, 2001 11 23

4. S.Smailys KUR GAUTI PINIGŲ APLINKOSAUGAI ARBA KELI PASIDAIRYMAI PO SVETIMAS KIŠENES , Euroverslo naujienos

5. http: www.gamta.lt

6. http:www.euro.lt

7. http:transp.lt

8. http:www.cfcu.lt

9. http:www.laait.lt

10. http:www.pharesprt.lt

11. http:www.access2000.lt

12. http:www.am.lt

Rašykite komentarą

-->