Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Egzodo literatūros formavimasis

Autorius: Audrius

Egzodo literatūros formavimosi istorinės aplinkybės ir gairės. Kūrėjų kartos.

Ryškiausi reiškiniai, vardai, kūriniai.

XXa. yra tremties amžius. Nuo pat amžiaus pradžios žmonės traukėsi iš savo šalies.

XXa. vidurys Lietuvai yra dramatiškas. Po Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų pasirašymo, Lietuva, kaip Latvija ir Estija, neteko laisvės. Prasidėjo baugūs lietuvių trėmimai į Sibirą. 1941 06 14 – trėmimų pradžia. 1940-41 m. P.Cvirka ir S.Nėris pasitraukė į Rusiją, į Torontą pateko E.Mieželaitis, V.Mozuriūnas, P.Širvys. Vokiečių užimtoje Lietuvoje uždaromas VU. Vyksta naujos represijos, ypač baisios žydų žudynės. Į Štuthofą išvežtas B.Sruoga. Bet ir sunkiausiais laikais tarsi sustiprėjo tautos kūrybinis instinktas – išlikimo instinktas. Okupuotoje Lietuvoje pasirodo B.Brazdžionio rinktinė “Per pasaulį keliauja žmogus”, J.Baltrušaičio “Ašarų vainikas”, V.M-Putino “Rūsčios dienos”. Vokiečių okupacijos metais ėjo žurnalas “Kūryba”, almanachas “Varpas”. Ten spausdinami V.Krėvės, A.Vienuolio, B.Sruogos, A.Miškinio, B.Brazdžionio, J.Aisčio, H.Radausko, K.Bradūno, V.Mačernio, A.N.-Niliūno, H.Nagio kūriniai.


Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių įvairių tautų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė. Baigiantis II pasauliniam karui, iš Lietuvos pasitraukė apie 70proc. rašytojų. Tikroji egzodo literatūra prasidėjo po II pasaulinio karo. Lietuvių literatūra suskilo į – Lietuvoje kuriamą literatūrą, ir į egzodo. Tokia pat situacija ir Latvijoje bei Estijoje.

Svarbiausias egzodo literatūros bruožas – trumpas laikas: vienas ar du dešimtmečiai. Rašytojai arba grįždavo namo, arba mirdavo. Tačiau egzodo literatūra gyvuoja jau seniai.

Vyriausioji karta: Vydūnas, Krėvė, M.Vaitkus, I.Šeinius, J.Savickis, F.Kirša. Vidurinioji karta: J.Aistis, B.Brazdžionis, Vaičiulaitis, H.Radauskas, A.Škėma. Jaunoji karta: J.Blekaitis (literatūros ir teatro kritikas), K.Bradūnas, P.Jurkus, M.Katiliškis, H.Nagys, A.N.-Niliūnas, J.Kaupas (teatro ir lit. kritikas), V.Šlaitas. Po karo Lietuvoje liko nedaug rašytojų: L.Gira, S.Nėris, P.Cvirka, B.Sruoga (bet jie greitai mirė).Iš pripažintų liko V.M.-Putinas, A.Vienuolis.

Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė po kelis kontinentus. Traukdamiesi nuo fronto linijos, rašytojai pateko į Austriją ir Vokietiją, ten apgyvendinami barakuose ir stovyklose. Save vadino Dievo paukšteliais. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Lietuvių literatūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, turėjo sunkiai dirbti. Rašytojai dirbo fabrikuose ir žemės ūkiuose, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinėse duobkasiais, troleibusų konduktoriais ir kt.

H.Nagys ir A.N.-Niliūnas baigia mokslus, nes Vokietijoje veikia univ-ai. B.Brazdžionis stovyklose skaitė savo poeziją. Buvo atgaivinta lietuvių rašytojų draugija. Atsigavo lietuviška spauda: “Aidai” – 1945m. Miunchene, redagavo K.Bradūnas. Leidykla “Partija” leido lietuvių poetų knygas Vokietijoje. Ėjo žurnalai “Mūsų kelias”, “Naujasis gyvenimas”, “Ateitis”, “Mūsų žodis”. Meno žmonės bandė organizuoti savo kultūrinį gyvenimą, rengė tarp stovyklų šventes, vakarėlius.

1945-48m. rašytojams gyventi buvo labai sunku, bet liet. lit-rai tai pakilimo metas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->