Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Egzodo literatūros formavimasis

Autorius: Audrius

Egzodo literatūros formavimosi istorinės aplinkybės ir gairės. Kūrėjų kartos.

Ryškiausi reiškiniai, vardai, kūriniai.

XXa. yra tremties amžius. Nuo pat amžiaus pradžios žmonės traukėsi iš savo šalies.

XXa. vidurys Lietuvai yra dramatiškas. Po Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų pasirašymo, Lietuva, kaip Latvija ir Estija, neteko laisvės. Prasidėjo baugūs lietuvių trėmimai į Sibirą. 1941 06 14 – trėmimų pradžia. 1940-41 m. P.Cvirka ir S.Nėris pasitraukė į Rusiją, į Torontą pateko E.Mieželaitis, V.Mozuriūnas, P.Širvys. Vokiečių užimtoje Lietuvoje uždaromas VU. Vyksta naujos represijos, ypač baisios žydų žudynės. Į Štuthofą išvežtas B.Sruoga. Bet ir sunkiausiais laikais tarsi sustiprėjo tautos kūrybinis instinktas – išlikimo instinktas. Okupuotoje Lietuvoje pasirodo B.Brazdžionio rinktinė “Per pasaulį keliauja žmogus”, J.Baltrušaičio “Ašarų vainikas”, V.M-Putino “Rūsčios dienos”. Vokiečių okupacijos metais ėjo žurnalas “Kūryba”, almanachas “Varpas”. Ten spausdinami V.Krėvės, A.Vienuolio, B.Sruogos, A.Miškinio, B.Brazdžionio, J.Aisčio, H.Radausko, K.Bradūno, V.Mačernio, A.N.-Niliūno, H.Nagio kūriniai.

Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių įvairių tautų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė. Baigiantis II pasauliniam karui, iš Lietuvos pasitraukė apie 70proc. rašytojų. Tikroji egzodo literatūra prasidėjo po II pasaulinio karo. Lietuvių literatūra suskilo į – Lietuvoje kuriamą literatūrą, ir į egzodo. Tokia pat situacija ir Latvijoje bei Estijoje.

Svarbiausias egzodo literatūros bruožas – trumpas laikas: vienas ar du dešimtmečiai. Rašytojai arba grįždavo namo, arba mirdavo. Tačiau egzodo literatūra gyvuoja jau seniai.

Vyriausioji karta: Vydūnas, Krėvė, M.Vaitkus, I.Šeinius, J.Savickis, F.Kirša. Vidurinioji karta: J.Aistis, B.Brazdžionis, Vaičiulaitis, H.Radauskas, A.Škėma. Jaunoji karta: J.Blekaitis (literatūros ir teatro kritikas), K.Bradūnas, P.Jurkus, M.Katiliškis, H.Nagys, A.N.-Niliūnas, J.Kaupas (teatro ir lit. kritikas), V.Šlaitas. Po karo Lietuvoje liko nedaug rašytojų: L.Gira, S.Nėris, P.Cvirka, B.Sruoga (bet jie greitai mirė).Iš pripažintų liko V.M.-Putinas, A.Vienuolis.

Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė po kelis kontinentus. Traukdamiesi nuo fronto linijos, rašytojai pateko į Austriją ir Vokietiją, ten apgyvendinami barakuose ir stovyklose. Save vadino Dievo paukšteliais. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Lietuvių literatūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, turėjo sunkiai dirbti. Rašytojai dirbo fabrikuose ir žemės ūkiuose, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinėse duobkasiais, troleibusų konduktoriais ir kt.

H.Nagys ir A.N.-Niliūnas baigia mokslus, nes Vokietijoje veikia univ-ai. B.Brazdžionis stovyklose skaitė savo poeziją. Buvo atgaivinta lietuvių rašytojų draugija. Atsigavo lietuviška spauda: “Aidai” – 1945m. Miunchene, redagavo K.Bradūnas. Leidykla “Partija” leido lietuvių poetų knygas Vokietijoje. Ėjo žurnalai “Mūsų kelias”, “Naujasis gyvenimas”, “Ateitis”, “Mūsų žodis”. Meno žmonės bandė organizuoti savo kultūrinį gyvenimą, rengė tarp stovyklų šventes, vakarėlius.

1945-48m. rašytojams gyventi buvo labai sunku, bet liet. lit-rai tai pakilimo metas.

Kai žmonės traukėsi, negalvojo, kad traukiasi amžinai, manė, kad bus galima sugrįžti, kad visa tai laikina. Bet niekas nesikeitė. 1947m. rašytojai įsitikino, kad “neturim pagrindo tikėti greitu grįžimu”(J.Brazaitis). Palengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrįžti į tėvynę – net į pavergtą. Geležinė

uždanga atskyrė rašytoją-tremtinį nuo jo kūrybos versmių – krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis rašė. “Taip ir žus geriausios mūsų jėgos: vienos – duoną kepdamos, kitos – paminklų akmenis tašydamos, trečios – lėkštes plaudamos” – rašė 1950m. A.Vaičiulaitis. Lietuviško meninio žodžio kūryba rašytojams tremtiniams liko vienintelė dvasino gyvenimo alternatyva, kurios nebuvo į ką iškeisti (Greimas ėmė rašyti prancūziškai, o Landsbergis rašė angliškai). Grįžę po darbų iš aukso kasyklos Kanadoje ar akmens skaldyklos Argentinoje, jie sėsdavosi prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų į Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum akmens paminklus Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.

Kadangi politiniame gyvenime niekas nesikeitė, o rašytojams reikėjo apsispręsti dėl ateities, todėl 1947m. prasidėjo tikroji emigracija. Rašytojai ėmė skirstytis, rinktis šalis. Buvo emigruojama į Angliją, Kanadą, Austriją. Emigracija į JAV prasidėjo nuo 1949m. (nes už žmogų reikėjo laiduoti). Vokietijoje liko J.Grinius ir A.Maceina. Didžiausios išeivių kolonijos buvo JAV, centras – Čikaga. Kanadoje (centras – Torontas, Monrealis) – H.Nagys (ten ir palaidotas), J.Kralikauskas. Australijoje (centrai – Melburnas, Sidnėjus) – V.Ramonas, J.Švabaitė. Pietų Prancūzijoje – J.Savickis, J.Aistis (bet 1949m. išvyksta į JAV), Švedijoje – I.Šeinius, Belgijoje – E.Čiūžas (palaidotas Lietuvoje). Anglijoje – K.Barienas, V.Šlaitas. Anglijoje turėjo savo spaudą. 1947m. įkurtas savaitraštis “Britanijos lietuvis” vėliau pavadintas “Europos lietuvis”. Nuo 1964m. leidžiamas literatūros metraštis “Pradalgė”.

Daugeliui rašytojų teko gerokai pavargti, kol gavo darbą, įsikūrė.

Buvo dvi išeivių generacijos, kurios skilo pagal idėjines ir estetines programas, tai:

– poetai “žemininkai” – K.Bradūnas, A.N.-Niliūnas, H.Nagys, J.Kėkštas, V.Mačernis. Antologija “Žemė”.

– “bežemiai” arba nužemintieji poetai, žemę praradę ir paniekinti. Pasak L.Sutemos, tai niekieno žemės žmonės. Karta be šaknų. Ji per jauna įaugti į Lietuvos žemę ir per sena naujai žemei. Mackus sako, kad jo karta – pati tragiškiausia karta, jie pasimetę tarp dviejų tautų, kalbų. Bežemiai : A.Mockus, L.Sutema, J.Mekas, V.Bogutaitė).

Ne visi poetai jungėsi į generacijas, atskiri buvo Brazdžionis, Aistis, Kirša.

1951m. išleista antologija “Žemė”. Autoriai: V.Mačernis, K.Bradūnas, A.Nyka-Niliūnas, H.Nagys, J.Kėkštas. J.Grinius parašė pratarmę, suskirstė visą lietuvių poeziją į tris laikotarpius: 1. Maištiškasis (nuo žodžio maištas) arba kitaip maironiškasis. 2. Aistiškasis. 3. Žemininkai (išeiviai). Pastaruosius domino žmogaus gyvenimo prasmė. Artima buvo egzistencijos problema. Visų trijų laikotarpių poetai buvo ir žemininkai. Vyriausioji karta nepritapo prie jokios generacijos.

VYRIAUSIOS KARTOS DUOKLĖ. Karui einant į pabaigą, 1944m. vyriausios lietuvių rašytojų kartos branduolį sudarė Vydūnas, V.Krėvė-Mickevičius, M.Vaitkus, I.Šeinius, J.Savickis, P.Vaičiūnas, F.Kirša, V.M.-Putinas, B.Sruoga. Prie jų dar priklausytų Sruogos vienmečiai, bet literatūriškai “jaunesni” J.Švaistas ir P.Tarulis. Dalis jų (Vydūnas, Šeinius, Savickis) jau ir prieš tai gyveno užsienyje. Kita dalis (Krėvė, Vaitkus, Kirša, Švaistas, Tarulis), frontui artėjant prie Lietuvos sienų, pasitraukė į Vakarus, iš pradžių į Vokietiją, iš kur emigravo į JAV.

V.Krėvė-Mickevičius 1944m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Austrijoje. 1947m. išvyko į JAV. Pensilvanijos univ. dėstė slavų kalbas ir literatūrą. 1949m. išėjo jo kone visą gyvenimą rašyto veikalo “Dangaus ir žemės sūnūs” I dalis. 1950m. “Naujienų” dienraštyje paskelbė (Vinco Baltaūsio slapyvardžiu) apysaką “Pagunda”. Per dešimtį tremtyje praleistų metų Krėvė niekur nebepritapo, nebepajėgė su niekuo aiškiau identifikuotis; jautėsi iš visur išstumtas, nereikalingas.

Mykolas Vaitkus 1944m. pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Vienoje ir Lince.1951m. atvyko į JAV, dirbo kapelionu. Amerikoje Vaitkus paskelbė 6 poezijos rinkinius: “Vienatvėje” (1952), “Aukso ruduo” (1955), “Nuošaliu taku” (1956), “Alfa ir Omega” (1963), “Šerkšno sidabras” (1965) ir “Dienoraštis” (1966), kuriuose bandė ištikimai tęsti “Margumyne” pradėtą estetizuojančios ir kaskart vis labiau į simbolizmą linkstančios romantinės “amžinojo grožio” poezijos tradiciją.

Ignas Šeinius-Jurkūnas nuo 1940m. visam laikui apsigyvena Švedijoje. Rašė daugiausia švediškai. Amžiumi bei kūryba Šeinius priklauso estetizmo-impresionizmo-simbolizmo generacijai, įvykdžiusiai reikšmingą, nors ir pasyvią, lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją ir gerokai sumažinusiai atsilikimo nuo visuotinės literatūros distanciją. Vaizdavimo būdu bei stiliumi Šeinius yra pirmas nuoseklus impresionistas lietuvių literatūroje. Jis operuoja nebe buitinėmis detalėmis, bet spalvų ir nuotaikų “dėmėmis”. Šeiniaus kalba nebe liaudinė, bet kultūrinė, individualizuota.

Jurgis Savickis karo ir pokario metais gyveno Pietų Prancūzijoje, versdamasis daržininkyste bei sodininkyste. Į viešumą J.Savickis išėjo 1910m. “Lietuvos žiniose” išspausdindamas du realistinio pobūdžio dalykus – vaizdelį “Gyvenimo kančios” ir novelę “Marutės vargai”. Bet tikruoju jo literatūriniu debiutu laikytini “Šventadienio sonetai”, pasirodę jau nepriklausomoje Lietuvoje (1922). Į lietuvių novelę J.Savickis įvedė Europos didmiesčių atmosferą, kurioje pats gyveno. Stipriausias vėlyvojo laikotarpio J.Savickio kūrinys – “Žemė dega” (1956), dienoraštiniai užrašai, rašyti II pasaulinio karo metais Pietų Prancūzijoje. Šiame kūrinyje natūraliausiai atsiskleidė rašytojo polinkis į fragmentišką mąstyseną, būdingą moderniojo meno prigimčiai.

Faustas Kirša 1944m. pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Luebuke, iš kur 1949m. emigravo į JAV ir ten beveik visą laiką gyveno Bostone. Paskelbė išeivijoje du eil. rinkinius: “Tolumos” (1947), “Šventieji akmenys” (1951). Kūrybiškai F.Kirša formavosi ir brendo rusų simbolistų įtakoje, įsisavindamas jų poetiką, estetiką ir kai kuriuos pasaulio sampratos elementus. Nuo pirmųjų bandymų iki “Šventųjų akmenų” jo poetika ir estetika pasiliks grynai simbolistinė.

Emigracijoje savo dienas baigė Vydūnas ir Keturakis.

VIDURINIOJI KARTA. Liepsnojančių frontų siaubui grįžtant į Lietuvą, ant ūkininkų vežimų išvažiavo ir miesto inteligentai, o tarp jų nemažas skaičius ir nepriklausomybės laikotarpyje subrendusių rašytojų. Tremtis ištiko B.Brazdžionį, H.Radauską, S.Santvarą, A.Gustaitį, V.Alantą, V.Ramoną, J.Jonkų. Jau gerokai anksčiau iš Lietuvos buvo išvykęs

Paskelbtas
prieš
Labai geras darbas.

J.Aistis, A.Vaičiulaitis.

J.Aistis – 1946m. išvyko į JAV. Kristalinis išraiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu jo kūrybos principu emigracinio laikotarpio kūriniuose: “Be tėvynės brangios” (1942), “Nemuno ilgesys”, “Sesuo buitis” (1951), “Kristaliniam karste” (1957). Čia išdainuojamas žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje, tėvynės ilgesys, graudūs tautinės valstybės žlugimo apmąstymai.

B.Brazdžionis – 1944m. pasitraukė į Vakarus. 1944-1949m. gyveno Vokietijoje ir darbavosi lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime. Čia išleido rinkinius “Svetimi kalnai” (1945) ir “Šiaurės pašvaistė” (1947), keletą knygučių vaikams – “Tėvų nameliai” (1945), “Mažoji abėcėlė” (1946), suredagavo lietuvių rašytojų metraštį “Tremties metai” (1947). 1949m. persikėlė į JAV. Čia išspausdino poezijos rinkinius: “Didžioji kryžkelė” (1953), “Vidudienio sodai” (1961) ir kt. Lietuvos oficialioje komunistinėje spaudoje Brazdžionis ilgus metus buvo ignoruojamas ar niekinamas. 1989m. apsilankė Lietuvoje (po 45 metų). Eilėraščiuose vyrauja kultūrinės asociacijos, senųjų civilizacijų motyvai, Naujojo Testamento vaizdai, vaikystės prisiminimai. Brazdžionis – bene vienintelis dabartiniame mūsų poezijos etape – plėtoja senoviškus žanrus.

H.Radauskas – 1944m. pasitraukė į Vokietiją, po 5 metų persikėlė į JAV. Jis yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kuriam apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai kontekstai. Radauskui poezija ne YRA, o VYKSTA: reikia mokytis įsisavinti vertybių skalę, iškylančią iš vidinių, tik pačioje poezijoje galiojančių, dėsnių ir santykių.

ŽEMININKŲ-LANKININKŲ KARTA (jaunoji karta) – kai kurių skaitytojų sąmonėse liko ryški tik viena jos dalimi – vadinamu “Žemės” kolektyvu. 1951m. antologijoje kolektyvą sudarė tik 6 žmonės (žr.anksčiau). Žemininkų ir jų kartos poezija buvo labai įvairi, giliai individualistinė, bet ją jungia prarastos žemės tematika. Žemininkų kartos įtakos dėka mūsų literatūra įgijo daug gilesnę lietuviškumo sampratą, nes buvo prasiskverbta pro nusistovėjusių, (dar iš romantizmo laikų atėjusių) literatūrinių standartų ir įpročių sluoksnį gilyn į pačią mitologinę tautos būsenos šaknį. Iš ten atsineštu lietuviškumu buvo nusmelkta visa tautos kultūros dabartis.

K.Bradūnas – 1944m. pasitraukė į Vokietiją. Emigravęs į Ameriką, įsikūrė Baltimorėje. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį “aš”, už tai pajusti – eilėraščio paskirtis. K.Bradūno lyrikoje, ypač knygose “Apeigos” (1948), “Devynios baladės” (1955), “Morenų ugnys” (1958), “Sidabrinės kamanos” (1964), žemė yra kertinis žodis, apgaubtas romantinės adoracijos aureole kaip fundamentinė vertybė.

H.Nagys – pasitraukęs į Vokietiją, studijas tęsė Freiburgo univ. ir Innsbrucko univ. Austrijoje, kur gavo daktaro laipsnį už disertaciją apie Georg Trokl poeziją. Nagio poezijos arenoje susitinka trys sąvokos: kasdieninės žmogiškosios egzistencijos tema, poetinio žodžio transformuojanti galia ir poetinė, tobula tikrovė,

kylanti iš susidūrimo kasdieninės tikrovės ir poetinio žodžio. Paskutiniuose dviejuose rinkiniuose Nagio poezija pilna vilties ir pasitikėjimo poetinės tikrovės tiesa.

A.N.-Niliūnas – 1944m. rudenį pasitraukė į Vokietiją ir ten gyveno iki 1949m. Jo eilėraščių rinkiniai (“Orfėjaus medis” (1953), “Balandžio vigilija” (1957), “Vyno stebuklas” (1974), “Žiemos teologija” (1983)) paženklino aiškų poetinio žodžio atsiplėšimą nuo nepriklausomybės laikų lietuviškos tradicijos šaltinių ir išėjimą į bendrą Europos kultūros horizontą. Niliūno poezija yra lietuviška, tačiau, laikmečio ir poeto interesų poveikyje, ji įgijo metafizinio gylio, veržėsi išspręsti egzistencines mįsles. Jo poezija lyrines emocijas perkūrė į apibendrintas būsenas, orientavosi į kultūrvaizdį, ypač vakarietišką, atsivėrė kalbos ir kultūros klausimams, bet išliko ištikima žemei.

“Žemės” kolektyvas pradėjo vienintelę po karo ir sovietų okupacijos įmanomą tautos kultūrinių jėgų renesansą. Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių nedidelė grupelė apsisprendė elgtis kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę, kitų tautų tarpe.

“Literatūros lankai” – tai neperiodinis literatūros kritikos žurnalas, leidžiamas 1952-1959m., leido beveik tas pats kolektyvas kaip ir “Žemę”. Išėjo aštuoni numeriai. Buvo ruošiamas JAV, bet spausdinamas Argentinoje, tuo metu ten gyveno Kėkštas ir buvo galimybė nebrangiai spausdinti. Vienas iš redaktorių buvo ir pats J.Kėkštas. Vėliau jis susirgo, grįžo į Lenkiją. Svarbiausias žurnalo bruožas – literatūros kritika. Nei “Žemės” antologija, nei “Literatūros lankai” nepaskelbė programatinių, aiškiai apibrėžtą literatūrinį sąjūdį nusakančių manifestų ar meno kūrinių. Pirmojo numerio “redakcijos žodyje” rašoma: “Literatūros lankų” tikslai yra aiškūs ir paprasti: grąžinti prarastą literatūros, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją ir išlaikyti nuolatinį kontaktą su Vakarais. “Žemės” kaip sąvokos arba sąjūdžio profilis išryškėjo J.Griniaus įvade į “Žemės” antologiją ir įvairių autorių straipsniuose meno ir kultūros temomis “Literatūros lankų” žurnale.

Paryžiuje lenkų kalba buvo leidžiamas žurnalas “Kultūra”. Jau nuo 1955m. spalio mėn. numeryje duodamas pluoštą, daugiausia žemininkų kartos, lietuvių poezijos vertimų į lenkų kalbą, apžvelgia ir naujosios lietuvių poezijos kelią išeivijoje.

Jeigu palyginus išeivijos ir Lietuvos kūrybą 1950-1960m., tai beveik du pirmuosius pokario dešimtmečius Lietuvoje tvyrojo literatūrinė tuštuma. Lietuvoje literatūra ideologizuota, egzistavo vien priverstinis ir politinis žodynas. Tuo pačiu metu gyvoji, naujų kelių ieškanti ir juos nevaržomai randanti lietuvių literatūra klestėjo išeivijoje. Viena po kitos buvo spausdinamos puikaus tradicinio braižo knygos, bet buvo eksperimentuojama ir naujomis kryptimis, gaunant visai neblogą rezultatą. Tuo tarpu tėvynėje bent kiek analogiškos apraiškos galėjo pasirodyti tik gerokai vėliau, vėluojant dešimtmečiais. Lengviau Lietuvoje buvo nuo 1965m. Geriausias išeivijai buvo šeštas dešimtmetis: 1952m. – A.N.Niliūno “Orfėjaus medis”, 1955m. – H.Radausko “Strėlė danguje”, 1957m. – M.Katiliškio “Miškais ateina ruduo”, 1958m. – A.Škėmos “Balta drobulė” ir kt. Nuo 1970m. antrosios pusės Lietuvoje kūrybinis pakilimas: S.Geda, V.Bložė, M.Martinaitis, J.Aputis, o išeivijoje krizė, nes nėra laisvo santykio su lietuvių kalba ir reikalingas Lietuvos pažinimas. Egzodo literatūrai reikalingos sąlygos: geras kalbos mokėjimas, geras tikrovės pažinimas. Lietuvoje rašantiems literatūrologams ligi pat pastarųjų metų išeivijos literatūra beveik neegzistavo. Jokia literatūrinė studija apie išeivijos literatūros visumą ar apie kurį nors išskirtinį jos rašytoją knyginio veikalo pavidalu tėvynėje ligi pat pastarųjų metų nei buvo parašyta, nei buvo išleista. Išeivijoje kūrė J.Savickis, I.Šeinius, B.Brazdžionis, V.Ramonas, J.Jonkus, A.Gustaitis, H.Radauskas, H.Nagys ir kiti., kai Lietuvoje pasilikusieji jų bendraamžiai A.Miškinis, K.Inčiūra, K.Boruta, K.Jakubėnas ir kiti buvo kišami į kalėjimus, tremiami į Sibirą ar užmušami pačioje Lietuvoje. Didžiausias išeivijos rašytojo rūpestis – apsaugoti išsineštą gimtąją kalbą nuo erozijos.

82 metų tarybinėje lietuvių literatūros istorijoje apie Radauską ir Kėkštą rašoma tik “susiformavę kitoje kultūros zonoje lietuvių poetai”. Apie Savickį, Bradūną, Brazdžionį, Nagį, Niliūną, Aistį: “prieštaringų autorių knygas teko iš naujo įvertinti ir įvesti į šiuolaikinį literatūrinį gyvenimą”. Apie išeivius užsimenama vos keliais žodžiais.

1983m. prasidėjo svarstymai dėl to, kad reikėtų parodyti viso šio egzodinio laikotarpio portretą. Paskata buvo ir tai, kad Lietuvoje tada buvo išleista (1982m. leidimo) dvitomė “Lietuvių literatūros istorija”, kurioje išeivijos literatūros pokario dešimtmečiams neskirta jokio dėmesio, dabartinės egzodo lit. tenai nėra.

Apie egzodo literatūros studiją išeivijoje imta galvoti 1968m., kada pasirodė K.Bradūno redaguotas veikalas “Lietuvių literatūra svetur 1945-1967”. Tai buvo labiau eseistinio pobūdžio leidinys, kaip ir Oklahomos universiteto 1970m. išleista Šilbajorio knyga “Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers”. Rimtas dėmesys pokario dešimtmečių išeivijos literatūrai parodytas ir keturių tomų P.Naujokaičio “Lietuvių literatūros istorijoje”, kur išeivijos kūrybai skirta daugiau negu pusė 1976m. išleisto ketvirtojo tomo. Taip pat prie studijų api egzodo literatūrą galime priskirti V.Skrupskelytės akademinį antologijos “Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971” įv

Paskelbtas
prieš
Labai geras darbas.

Rašykite komentarą

-->