Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Egzistencializmas Remarko romane ,,Laikas gyventi ir laikas mirti”

Autorius: Dominykas

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogus svetimas, priešiškas pasauliui, nes šis priešiškas, nepavaldus žmogui. Tik maištu, veikla galima įveikti beviltiškumą. Erichas Marija Remarkas šios krypties rašytojas. Tad kodėl jo knyga ,,Laikas gyventi ir laikas mirti” priskiriama egzistencinei literatūrai?

1. E.M. Remarko biografija
Erichas Marija Remarkas (1898-1970)

Gimė Žemutinėje Saksonijoje knygrišio šeimoje. Nuo pat jaunystės jautė potraukį literatūrai, menui, muzikai ir priešiškumą biurgerių aplinkai. Lankė katalikiškąją mokytojų seminariją. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1916 m. išėjo savanoriu į karą. 18 m. jaunuolis pateko į Pirmojo pasaulinio karo frontą, kelis kartus buvo sužeistas. Po karo E.M. Remarkas pradeda reikštis literatūrinėje veikloje. Jau 1918 m. išleidžiami jo eilėraščiai bei trumpi prozos kūrinėliai. Pirmieji du romanai „Svajonių būstas” (1920) ir „Sustojimas horizonte” (1927-1928) liudija apie autoriaus susižavėjimą estetizmu ir gyvenimo filosofija. Savo esė „Dekadanso vadovas” (1924) jis akcentuoja instinktų svarbą, sakydamas, jog „protas – tai nepavykęs instinktas”, o instinktai yra visuomet teisingi.

Būsimasis rašytojas brendo veikiamas ne tik literatūrinių bei filosofinių impulsų, bet ir išeidamas gyvenimo mokyklą. Išbandė įvairiausias profesijas, daug keliavo, bet iš tiesų rašytojas išgyveno baisią depresiją. Giliai į sielą įsirėžę fronto vaizdai ir dvasiniai sukrėtimai verčia rašytoją tai išsakyti kūryboje. Per keletą savaičių parašo romaną „Vakarų fronte nieko naujo” (1929) ir susilaukia didžiulės sėkmės. Tačiau Hitleriui užėmus valdžią, knyga buvo sudeginta.

Teko palikti tėvynę. 1931 m. jis persikėlė gyventi į Šveicariją, 1938 m. iš jo buvo atimta Vokietijos pilietybė. Rašytojas išvyko į Niujorką, nuo 1947 m. jis – JAV pilietis. Sukūrė 14 romanų, vieną pjesę, kelis apsakymų bei esė rinkinius. Mirė Šveicarijos mieste Lokarne.
Taigi remiantis rašytojo biografija, jau galime teigti, jog tragišką, sąlygišką požiūrį į gyvenimą suformavo pats likimas. Dar būnant jaunuoliu, patekimas į Pirmojo Pasaulinio karo frontą, turėjo didelės įtakos tolesniam gyvenimui ir ypač kūrybai.

2. ,,Laikas gyventi ir laikas mirti”
Naują herojaus tipą E.M. Remarkas sukuria viename reikšmingiausių savo veikalų – romane „Laikas gyventi ir laikas mirti” (1954). Jauno kareivio Ernsto Grėberio išgyvenimai atskleidžia visos vokiečių tautos tragediją. Grėberis – taip pat fašizmo ir karo auka. Jis įsivaizdavo, jog kariauja už tėvynę, aklai pasitikėdamas valdžios vykdoma politika, tačiau palaipsniui, matydamas žmonių, draugų žūtį, jis pamažu suvokė karo beprasmiškumą. Grėberis išgyvena reikšmingą sąmonėjimo etapą. Jis gimė po Pirmojo Pasaulinio karo, užaugo pokarinių metų infliacijos ir neramumų skurde ir praregėjo paskutiniame kare. Jau nuo pat romano pradžios aprašomi žiaurūs fronto vaizdai. Nuo pirmojo sakinio jaučiamas mirties kvapas. Persipina mirties ir gyvenimo akimirkos. Kasdien kareiviai iš po atitirpusio sniego atkasa ir palaidoja daugybę lavonų. Tai pritrenkia tikroviškumu: ,,Tai buvo batas. Jis pusiau nusimovė. Kojos nuo vandens supuvo batuose ir mėsa sušuto. Kūnas išsmuko, o batas liko Hiršmano rankoje.”

Šiame romane E.M. Remarkas kelia naują – vokiečių tautos atsakomybės – problemą. Todėl veiksmo centras iš fronto teritorijos perkeltas ir į užnugarį – Vokietiją, kur Grėberis parvyksta atostogų. Jis randa sugriautą, nuniokotą ir dažnai bombarduojamą šalį , savo gimtąjį miestelį Verdeną. Tėvai kažkur išsikėlę, žmonės gyvena nuolatinėje baimėje ir įtampoje. Nėra pas ką sugrįžti, kuo pasitikėti. Staiga gimusi meilė Elizabetai teikia jam šilumos ir paguodos. ,,Aš pagalvojau, kaip puiku, kad tos rankos gali daryti ir ką kita, ne tiktai šaudyti ir svaidyti rankines granatas” – tai lyg ir Grėberio pasipiršimas vienintelei gyvenimo moteriai. Atostogų jis parvykęs tik kelioms savaitėms, tačiau jos atstoja jam ištisus metus. Vis dėl to herojus neužsidaro vien savo intymiame pasaulyje. Jis skausmingai mąsto, kas yra kaltas dėl Vokietiją ištikusios tragedijos. Sugrįžęs į Rusijos frontą, herojus pajunta dar gilesnę neapykantą fašizmui ir aktyvaus maišto būtinybę, kuris jame formuojasi jau nuo pat kūrinio pradžios. Jis nušauna fanatiką Šteinbrenerį ir išlaisvina rusų partizanus. Tačiau romano pabaiga dviprasmiška: Grėberis žūva nuo tų pačių partizanų.
Taigi kūrinyje keliamos egzistencinės problemos. ,,Kareivio gyvybė priklauso nuo atsitiktinumo” – mąsto Grėberis. Karas – beprasmiškas, abi pusės bet kuriuo atveju lieka pralaimėję. Beribis aukų skaičius, sugriauti miestai. Ko verta gyvybė fronte? Arba garbingai žūti, arba tiesiog žūti. Kelio atgal nėra. Karas viską naikina. Tad nėra dėl ko kariauti, matant, kaip viskas nyksta, ir žinant, jog karas pralaimėtas. ,,Džiaukis, kad dar gyvas”- nuskamba Grėberio žodžiai. Taigi viskas yra taip laikina. Nuolatinis fašistinių valstybinių organų raginimas kariauti, tikinant, jog pergalė bus pasiekta, lemia siekį maištauti. Keliamas egzistencializmui būdingas klausimas: kas jis (žmogus) yra ir kokia jo būties prasmė. Šiame kūrinyje ta esmė būtent ir pasireiškia per siekį, troškimą ką nors pakeisti. ,,Mes mokėtume gyventi”. Taigi žmonėms trukdo tik karas ir visko pertekusi valdžia. Šteinenberio nužudymas ir buvo tarsi maišto pradžia. Grėberiui ši žmogžudystė tik nuritino sunkų akmenį nuo krūtinės, jis norėjo bent ši tą padaryti, kad ,,žmonės galėtų galvoti, ką nori, sakyti, ką nori, ir daryti, ką nori”, tai buvo pradžia karo pabaigos.

Išvados:

• Žodis egzistencializmas asocijuojasi su žodžiu egzistuoti. Tačiau romane iškyla žmogaus gyvybės klausimas. Karas viską naikina, tad ir žmogaus egzistavimas yra laikinas.

• Romane iškeliamas siekis maištauti, priešintis, nes tik taip galima įveikti baimę, beviltiškumą. Bent taip ką nors pakeisti.

• Vaizduojama žiauri karo atmosfera, kurioje žmogus atsiduria neišvengiamos mirties akivaizdoje.

Naudota literatūra:

E. M. Remarkas ,,Laikas gyventi ir laikas mirti”

V. Zaborskaitė ,,Trumpa lietuvių literatūros istorija”

http://ualgiman.tinklapis.lt/XXa.literatura.htm

Rašykite komentarą

-->