Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Egzistencializmas, postmodernizmas, vakarų drama, absurdo teatras

Autorius: Asta

Egzistencializmas: po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį tik praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egz filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiu egz mada.

Egz kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.

Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu.

Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egz filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egz su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.

Egz pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai Martynas Haidegeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje ir Italijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijoje vyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marselio katalikiškoji. Egz būdingi bruožai matomi ir lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje.

Pagrindiniai egz principai suformuluoti Haidegerio knygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas. Haidegeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiu savimi, reiškiasi toks koks yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėl atsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškoti prieglobsčio būklėje, kurią Haidegeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”. Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais. Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemės sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemės niokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visuotinybės teoriją.

Karlas Jaspersas akcentavo aktyvaus pasirinkimo laisvę. Tikroji egzistencijos prasmė, atsiskleidžianti ribinėse kaltės, kovos, kančios, mirties situacijose, kai išsivaduojama iš kasdieniškumo. Mirties akivaizdoje ypač išryškėja pasaulio ir gyvenimo beprasmybė, o mirtis lyg tampa gyvenimo veidrodžiu. K.J. siekė suformuoti individo etikos principus, padedančius jam neprarasti savo autentiškumo. Knygoje “Egzistencijos filosofija” K.J. pabrėžė technikos amžiuje didėjančią dvasios tuštumą ir vienatvę.

Heidegeris ir Jaspersas pasisakė prieš žmogaus susvetimėjimą. Stengėsi reabilituoti žmogų kaip asmenybę, kviesdami kiekvieną būti pačiu savimi. Egz filosofija kelia aukštus reikalavimus žmogui, pabrėžia jo atsakomybę už savo poelgius ir moralinę nuostatą. Totalitarinių sistemų viešpatavimo epochoje tai buvo vienintelis išsigelbėjimas.

POSTMODERNIZMAS: antroji tendencija 20a II pusės vakarų literatūroje sietina su post. Terminas atsirado VII dešimtmečio viduryje ir pirmiausiai buvo taikomas dailės ir architektūros kūriniams, jungiantiems “aukštą” ir “žemą” stilius, derinantiems šiuolaikines ir klasikines formas. Šiuo metu “postmoderno” sąvoka apibūdinamas epochos kultūrinis klimatas, šiuolaikinė žmogaus “jausmų struktūra”, siekimas integruoti savo egzistenciją į bendrą istorijos raidą. Post būdinga pagarba praeities menui ir tradicijai, tuo jis skiriasi nuo avangardistinių krypčių – futurizmo, dadaizmo, kubizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo. Tiek post kūrėjai, tiek ir jo tyrinėtojai įsitikinę, kad šiuolaikinis menininkas gali būti suprastas kai jis neneigia praeities kultūros, o ją naujai įprasmina. Amerikiečių rašytojas Džonas Bartas teigė, kad literatūra jau “išsisėmusi”, todėl tik belieka naujai kombinuoti žinomus siužetus, motyvus, formas. Klasikiniui menui būdingi vienovės ieškojimai pakeičiami stilizacija, skirtingiems kultūriniams klodams priklausančių formų kombinavimu.

Post ištakas galime rasti Džeimso Džoiso ir Tomo Sternso Elijoto kūryboje, kur nūdienis pasaulis perteikiamas graikų ir biblijinių mitų, Dantės ir kitų klasikų poetų būdingomis struktūromis. Post terminą literatūroje pirmas paaiškino Džonas Bartas ese “Išsisėmusi literatūra”.

Į post derėtų žiūrėti ne vien kaip į trečiąją modernizmo fazę, o kaip į ontologinį reiškinį. Post impulsas vakarų kultūroje ir literatūroje egzistavo įvairiais laikotarpiais, kada būdavo parodijuojami nusistovėję žanrai. Post tam tikra prasme – pakartojimo menas. Tai save, kultūros istoriją ir savo vietą joje suvokiančios epochos reiškinys. Post menininkas ne spontaniškas genijus – generuojantis vaizdus vien tik savo vaizduotėje, o menininkas, kuris kuria naujus vaizdus, rekonstruodamas jau anksčiau sukurtuosius. Post teoretikai: Žakas Lakanas, Žakas Devida, Mišelis Fukas.

VAKARŲ DRAMA: galima išskirti vakarų Europos JAV pokario dramaturgijos keturias pagrindines kryptis – intelektualinė, psichologinė, socialinė, absurdo. Šių krypčių griežtai atskirti neįmanoma, kadangi dažnai kūryboje jos susipina. Ryškus pavyzdys “šveicarų mokyklos” atstovų Frydricho Diurenmato ir Makso Frišo dramaturgija, kuriai būdinga vakarų dramos tendencijų sintezė. Amerikiečio Artūro Milerio pjesėse glaudžiai siejasi aštri socialinė kritika ir intelektualinis pradas. Ženklūs pokyčiai įvyko anglijoje, kur “naujosios bangos” dramaturgai padarė perversmą teatre, ėmė kelti reikšmingas socialines problemas. Nemaža dalis anglų dramaturgų: Edvardas Bondas, Deividas Merseris, Džo Ortonas panaudojo “žiaurumo teatro” techniką aktualioms moralinėms problemoms spręsti.

Intelektualinė drama: Sartas, Kamiu, Marselis. Jų herojai žavi proto ir valios jėga. Šveicarų dramaturgai: Frišas, Durematas. Jiems įtaką darė prancūzų absurdo teatras, Beketas, Jonesko, intelektualinė egzistencialistų Sarto ir Kamiu drama, epiškasis brechto teatras. “Šveicarų mokykla” tarsi viską susintetino.

Psicologinė drama: amerikietis Viljamsas, žymiausias ne tik JAV, bet ir vakarų psichologinio teatro atstovas. Dėmesio centre dvasiniai herojų išgyvenimai, iliuzijų ir tikrovės konfliktas. Herojų į neviltį stumia meilės nepastovumas, žmonių nesugebėjimas gyventi draugiškai. Jų nesugebėjimas suprasti kokia svarbi yra santarvė ir meilė. Ateina groteskas, alegorija, sąmonės srautas, antiutopija.

Groteskas: (juokingas, nepaprastas) tam tikro meninio vaizdavimo būdas mene ar literatūroje, kai žmogus ar jo gyvenimas piešiamas tyčia perdedamas ar sumenkinamas sudarkytu komišku pavidalu. Kai gyvenimo tikrovę persipina su fantastika, gąsdinantieji kraupūs dalykai su nepaprastai juokingais.

Alegorija: tropų rūšis, tikrovės reiškinius reiškia gyvenimišku vaizdu. Vaizdo bruožai ar požymiai atitikdami pagrindinius alegoriškai išreikštos sąvokos arba reiškinio bruožus sukelia tokį vaizdinį, kokį rašytojas nori sukurti. (pvz.: teisingumas alegoriškai reiškiamas vaizduojant moterį užrištomis akimis ir svarstyklėmis rankose). Alegorijos dažnai naudojamos pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas vaizduojamas lapės pavidalu, gudrumas vilko.

ABSURDO DRAMA: 20a VI dešimtmečio pradžioje atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistinę, bei ekspresionistiniam teatrui būdingas formas, būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Egzistencialistinėje prozoje ir dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliai sukonstruotais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. Martinas Eslinas knygoje “Absurdo teatras” absurdo dramą dar sieja su antikos mimų, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos tradicijomis. Mechaniški, mugės lėlių teatrui būdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiška kompozicija išreiškia požiūrį į žmogų, kaip į bejėgę marionetę, racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Tragiški būties aspektai atskleidžiami išoriškai komiško farso forma, todėl vyraujantis absurdo teatro žanras – tragikomedija arba “komiška drama”.

Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą anti drama. Absurdo dramai būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų, prancūzų dramaturgo Jonesko Samuelio Beketo, Žano Ženė; JAV teatre Edvardo Olbio, Anglijoje Haroldo Pinterio kūryboje.

Rašykite komentarą

-->