Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Egzistencializmas

Autorius: Laima

Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a. avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas, klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos, neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab. – XX a. pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto kultūra.

Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą „Egzistencija” šia reikšme pirmąkart pavartojo Kjerkegoras. Pasak egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš” branduolys, kurio dėka tasai „Aš” reiškiasi ne šiaip kaip atskiras empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas”, t. y. kažkas visuotina (bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė. „Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko egzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą, o, priešingai, „atvira galimybė”. Vienas iš svarbiausių egzistencijos apibrėžimų — jos neobjektyvinamumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus, žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija. Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip visuomeninių santykių visumos supratimą.

Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme, nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę, pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu, atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija, kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jų esmę, laikydama ją arba visai neegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajam pažinimui ir praktikai. Teisinga yra pažiūris, kad nei esmė negalima be egzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos ir visuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimo viešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojama tik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės, būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę.

Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė, akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.

Egzistencializmo filosofijos apžvalga

“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.” (Jeano-Paulio Sartre’as)

Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri yra tai tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Rašykite komentarą

-->