Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Dvasinė kultūra

Autorius: Vladimiras

Visais laikais tikėjimas buvo labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė domėjimosi pasaulio visuma, būties prasme, savo kilme ir kitais dvasinės kultūros elementais. Žmogus visada jautė ryšį ne tik su savo aplinkos žmonėmis, jį supančia gamta, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį, tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Visa tai ypač gerai atsispindi laidojimo papročiuose. Vienas iš svarbiausių su dvasine kultūra bei tikėjimu susijusių elementų, geriausiai atsispindinsiančiu laidosenoje, yra ugnis. Deginimo paprotys ir kiti laidojant atliekami ugnies ritualai, ugnies (saulės) simboliai įkapių ornamentikoje turėjo didelę maginę reikšmę ir yra labai ryškus to meto žmonių dvasinės kultūros atspindys.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti kai kuriuos vėlyv. geležies a. laidojimo papročius ir interpretuoti ugnies vaidmenį juose bei aptarti su ugnimi susijusių simbolių prasmę. Bus vadovaujamasi IX-XIIa. chronologine riba. Tiriant žmonių vertybinę orientaciją ir pasaulėvaizdį, susijusius su laidosena, būtina atsižvelgti į tam tikrus laidojimo principus: laidoseną atskirose baltų genčių teritorijose; deginimo papročio plitimo tendencijas; ugnies apeigų pėdsakus nedegintiniuose kapuose. Taip pat svarbu paminėti ugnies (saulės) atkartojimą kai kurių vėlyv. gel. a. papuošalų ornamentikoje. Visų šių aspektų apibendrinimas bei interpretacija padeda suvokti ugnies reikšmę to meto žmonių gyvenime kaip vieną dvasinės kultūros elementų.
Darbe bus remiamasi šių laidojimo paminklų duomenimis:
Plokštiniai kapinynai: Anduliai (Klaipėdos raj.), Genčai (Kretingos raj.), Gintališkė (Plungės raj), Girkaliai (Klaipėdos raj), Griežė (Mažeikų raj), Jazdai (Kretingos raj.), Kiauleikiai (Kretingos raj.), Laiviai (Kretingos raj.), Lazdininkai (Kretingos raj), Pakalniškiai (Šakių raj.), Palanga (Kretingos raj.), Pryšmančiai (Kretingos raj.), Žviliai (šilalės raj.), Nendriniai (Kapsuko raj.), Paežeris (Šilalės raj.).

Pilkapiai: Čiobiškis (Širvintų raj.), Kapitoniškės (Kaišiadorių raj.), Žvirbliai (Vilniaus raj.).

Deginimo paprotys
Viena iš ryškiausių ugnies panaudojimo formų, susijusių su dvasine vėlyv. gel. a. žmonių kultūra, yra mirusiųjų deginimo paprotys. Lietuvoje jis buvo žinomas dar prieš mūsų erą (naujajame žalvario amžiuje), bet nuo pirmųjų mūsų eros amžių jau visoje Lietuvoje vyrauja griautinis laidojimo būdas, t.y. mirusieji laidojami nedeginti. Tačiau apie I m. e. tūkstantmečio vidurį (V-VIa.) iš naujo pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys. Ypač sparčiai jis išplinta rytų Lietuvoje, pilkapių srityje, tačiau tuo pat metu pasirodo ir vidurio Lietuvoje, plokštinių kapinynų srityje, tik skirtumas tas, kad čia šalia degintinių dar kurį laiką aptinkami ir griautiniai kapai, kurie laipsniškai mažėja ir galutinai užleidžia vietą mirusiųjų deginimo papročiui. V-VIa. savo mirusiuosius pradeda laidoti lietuviai (siaurąja prasme) ir jotvingiai, tuo metu šis paprotys plinta tarp aukštaičių, o įsivyrauja VIIa. VI-VIIa. pavienius, o nuo VII-VIIIa. vis dažniau mirusiuosius sudegina skalviai bei lamatiečiai. Nuo VIIIa. antros pusės tai būdinga ir kuršiams (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Tuo tarpu žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai toliau laidojami nesudeginti. Šiuo laikotarpiu deginimas gyvuoja ir tarp baltų genčių, gyvenusių į rytus nuo Lietuvos- aukštutiniame Dniepro baseine, taip pat tarp nadruvių, galindų ir prūsų. I tūkstantmečio pabaigoje ir II pradžioje deginimo paprotys tampa vyraujantis ir išplinta į vakarus .

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->