Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Draugystė

Autorius: Remis

Draugystė- tyras, neišsemiamas šaltinis
Net nebeprisimenu kada abi taip susibičiuliavom, tačiau nuo to laiko tapome neišskiriamos. Tiek daug prisiminimų, džiugių akimirkų, praleistų drauge, sieja mus, kad ji man tapo reikalinga lyg šaltinis, be kurio tikriausiai mirčiau iš troškulio.

Ši diena prasidėjo telefono skambučiu. Pakėlusi telefono ragelį išgirdau švelnų, šiek tiek tyloką ir nedrąsų, tačiau jau seniai pažįstamą balsą. Iš karto supratau, kad tai ji- geriausia mano draugė. Šis rytas buvo neišskirtinis juk beveik kasdien aš išgirstu tą mielą balsą, o jos šilta, tačiau drovi šypsena, sugeba praskaidrinti net tą nevykusią dieną, kada nedžiugina nei saulė, nei šilti knygos žodžiai, nei jūra, kurios seniai nemačiau. Ji lyg mažas, mielas stebuklas, kuris vis dažniau skverbiasi į mano laisvalaikį ir paslaptis, o aš tam visai nesipriešinu, nes ji padeda nugalėti mano liūdesį ir džiaugiasi mano sėkme.

Akvilė yra toks žmogus su kuriuo visada turiu temą pokalbiui, kartais mūsų nuomonės nesutampa, tačiau dėl to nesikivirčijame, juk visi mes individai, savitai keisti. Iš tikrųjų mes labai skirtingos, tačiau priešingybės traukia. Jai labai dažnai viskas atrodo nesvarbu, o aš net dėl nereikšmingų smulkmenų sielojuosi. Ši šviesiaplaukė dažnai man padeda paprasčiau pažvelgti į sudėtingus dalykus, kurie mano mintyse skamba kaip Hačernio filosofiniai klausimai.

Tiek daug mano galvoje knibžda malonių prisiminimų apie mūsų draugystę, kad net nebežinau kurį papasakoti. Tie prisiminimai mano kasdienybėje mirga kaip Jurgos Ivanauskaitės apsakyme, karoliais ir žaliomis plunksnomis siuvinėta raudona Salomėjos suknelė. Prisiminiau! Savo baltu laivu nuplukdinsiu jus į pievą, kurioje liko gražūs prisiminimai apie meilę. Su Akvile gulėjome savo laivo denyje ir žiūrėjome į gilų, vaiskų dangų. Tuo momentu man buvo visai nesvarbu, kad jau vysta gležnutės, rausvos gėlės mano drėgnoje rankoje. Aš jaučiausi laiminga ir įdėmiai klausiau jos žodžių, kurie ir dabar skamba mano ausy. Ji kalbėjo, kad jei kada nors mirsime, norėtų, kad mirtume čia, žalioje jūroje. Tada nejutau aštraus mirties kvapo, nepastebėjau kaip nuo mano minčių audros į krantą atsiritusios miršta žalios bangos. Viskas, kas nutiko dabar man atrodo nuostabu ir nepakartojama.

Geriausia mums bendrauti dviese, nes daugelis nesuvokia mūsų poelgių ir juokų, kuriais norime praskaidrinti savo gyvenimą. Kai, kurie pažįstami mūsų nesupranta ir mano, kad tai kvaila, o mums būna linksma būti mažomis mergytėmis, kurios negali abejingai praeiti pro žydinčią gėlę arba pro šalį prabėgusiam katinui nesugalvoti juokingą vardą.

Man labai smagu gyventi, kai žinau jog netoli yra artimas žmogus, kuris nušluostys mano ašaras, supras mano liūdesio priežastis, džiaugsis kartu su manim ir sugebės mane prajuokinti, kai man to labai reikės. Juk žmonės yra angelai su vienu sparnu, reikia dviejų sparnų, kad galėtum skristi.

Rašykite komentarą

-->