Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Diskusija apie poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą

Autorius: Remis

Diskusija apie poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą nusitęsė per keletą literatūrinės ir kultūrinės spaudos leidinių. Šios diskusijos pradžia bene 2003 m. balandžio mėnesio “Naujojo Židinio-Aidų” numeryje pasirodžiusi tema “Marcinkevičiaus fenomenas”. Šiai temai nagrinėti žurnale skirtos trijų skirtingu autorių nuomonės, taip pat diskusija, vykusi “Naujojo Židinio-Aidų” redakcijoje, kurioje dalyvavo Eligijus Raila, Pranas Morkus, Valentinas Sventickas, Julius Sasnauskas OFM. Straipsniuose nagrinėjama J. Marcinkevičiaus asmenybės bruožai, jo poezijos tekstai, įvaizdis Lietuvos kultūros prasmių kontekste. Tačiau vien šiais straipsniais diskusija apie J. Marcinkevičiaus kūrybą neapsiribojo, kaip atsakas i nagrinėtą temą minėto leidinio 7-8 numeryje pasirodo Arūno Pranciškaus Peškaičio OFM straipsnis “ Apginant likimą”. Panašios diskusijos persikelia ir i kitą leidinį-“Šiaurės Atėnus”, kurio 2003 m. rugpjūčio 9 d. numeryje pasirodo J Marcinkevičių koneveikiantis M. Kempinskio straipsnis. Vėlesniame minėto leidinio numeryje kaip atsakas i M. Kempinskio straipsnį D. Radzauskas taria užtariamąjį žodį J. Marcinkevičiui. Be šių straipsnių laikraštyje “Literatūra ir menas” G. Bernotaitė apžvelgia naujai išleistą J. Marcinkevičiaus knygą “Laiko drobulė”.

Visas diskusijas būtu galima suskirstyti i dvi dalis pagal nuomones: į palaikančius J. Marcinkevičiaus kūrybą, besižavinčius jo asmenybe, bei pripažįstančius, jog jis yra vertas geriausio XX a. lietuvių rašytojo vardo, ir , į tuos kurie teigia jog J. Marcinkevičius iliuzionistas, neskaitančios visuomenės simbolis, kad jo kūryboje aiškūs sovietinės sąmonės įvaizdžiai. P. Subačiaus straipsnyje “Mito pradžia” keliamas klausimas, kada ir kodėl J. Marcinkevičius įgijo tautos poeto vardą. Pirmieji žingsniai tautos poeto vardo link straipsnyje įvardijami taip “ SSRS Rašytojų sąjungos sekretoriui Nikolajui Tichonovui įstrigo periodikoje išspausdintas Marcinkevičiaus eilėraštis ‘Motina’. Ir įstrigo taip smarkiai, kad šio aukščiausiojo atstovo iš Maskvos lūpomis antrajame LSSR rašytojų suvažiavime 1954 m. rudenį dar nė knygos neišleidęs poetas, vakarykštis studentas buvo paskelbtas vieno geriausių lietuvių poezijos kūrinių autoriumi”(Subačius, 2003, 173). Esmė tame, kad priešingai nei daugelis lietuvių rašytojų J. Marcinkevičius savo kūryboje nevengė Partijos gretinti su savo motina “Partija prabyla motinos lūpomis, todėl ji ir brangi kiekvienam iš mūsų kaip motina”(Ten pat, 174). Tai, anot P. Subačiaus , viena priežasčių dėl kurių J. Marcinkevičius eilėraščiai ir naujai pasirodęs rinkinys “buvo išgirtas visuomenės reprezentaciniuose to meto literatūros kritikos veikaluose”(Ten pat, 174). Taip buvo pradėtas mitas apie būsimąjį liaudies poetą. J. Marcinkevičiaus poezija vadinama tokia, kuri tarnavo “komunistinei religijai”, o pats poetas “lyriku stebukladariu”, kuris “apgludino akademinius monstrus, paįvairino jubiliejinius eiliavimus, tais pačiai religiniai bei kaimiškai topais atmiešdama odes tiek apie sovietinius tiek apie tautinius herojus”(Ten pat, 178). R. Malickaitės straipsnyje “Justino Marcinkevičiaus poezijos dirbtuvė” tolau plėtojama tema, apie sovietinius įvaizdžius J. Marcinkevičiaus kūryboje, tačiau autorė mėgina i poezijos tekstus pažvelgti iš naujos mūsų laikų perspektyvos, daugiau skirdama dėmesio būtent J. Marcinkevičiaus kūrinių eilėdarai. Atkreipdama dėmesį į tai kaip kito J. Marcinkevičiaus kūrinių struktūra, kokie žodžiai dominavo poeto žodyne. R. Malickaitė teigia, kad “vėlyvesnėje sovietinio laikotarpio poezijoje, t. y. rinkiniuose ‘ Gyvenimo švelnus prisiglaudimas’(1978) ir ‘Būk ir palaimink’ (1980) dar labiau išryškėja intymios tematikos ir į oficialiąją ideologinę liniją taikančių ar ‘gerumo’ etiką propaguojančių eilėraščių poetikos skirtumai. Už kai kurių eilėraščių metaforų kyšo sovietinės sąmonės branginami įvaizdžiai ir simbolika, neišvengia postamentinės retorikos, publicistikos”(Malickaitė, 2003, 169). D. Zabielaitė straipsnyje “ Apie (ne)viliojanti (už)kalbėjimą” dėmesį skirią išsamiai J. Marcinkevičiaus draminės trilogijos “Mindaugas”, “Mažvydas” “Katedra” analizei. D. Zabielaitė kelia klausimus “ Kaip Marcinkevičius tekstualizavo istorinius faktus? Tai yra ar liko ištikimas faktinei tikrovei, ar veikiau pasitelkė laisva išmonę? Kaip interpretavo personažais pasirinktąsias istorines asmenybes? Pagaliau kokia buvo paties kūrėjo pozicija sovietų režimo atžvilgiu?”(Zabielaitė, 2003, 162) Atsakydama i šios klausimus straipsnio autorė pamini šiuos “sovietinės sąmonės struktūrinius komponentus” : antibažnytiškumą, religinį sinkratizmą, moralinę dviveidystę, tiesos ir melo neskyrimą, aiškių pasaulėžiūrinių įsitikinimų neturėjimą”(Ten pat, 167). D. Zabielaitė svarsto ar lengva šias dramas priimti ir suprasti šiuolaikiniam žmogui jau gerokai nutolusiam nuo sovietinio mąstymo stereotipų. Todėl kinta šios dramos vertė, nes kinta žmonių mąstymas ir vertybių suvokimas. Skaitant “Naujajame Židinyje –Aiduose” spausdintą pašnekesį, kuriame dalyvavo jau ankščiau minėti kultūros veikėjai, , atrodo, kad pagrindinis diskusijoje keliamas klausimas yra ar J. Marcinkevičius vertas geriausio XX a. lietuvių rašytojo vardo? Šioje diskusijoje išryškėja pakankamai aštri ir vienašališka nuomonė J. Marcinkevičiaus kūrybos klausimu. Poetas pavadintas “ neskaitančios visuomenės simboliu” , o jo “fenomenas –visuomenės deformacijų apraiška. Juo labiau visuomenei šiandien labai lengva su tuo žmogumi ir jo kūryba identifikuotis”(Justino Marcinkevičiaus darna, 2003, 156). Jo fenomenas netgi lyginamas su Algirdu Mykolu Brazausku, ar kun. Mikutavičiumi, dėl to, kad žmonės jais aklai tiki, , nes daugelis juose suranda savo pozicijos atitikmenį.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->