Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Dievų gyvenimas Homero poemose

Autorius: Vaidotas

Pirmieji likę graikų poezijos paminklai yra ,,Iliados” ir ,,Odisėjos” poemos. Jos kilusios 10 – 8 amžiuje prieš mūsų erą. Padavimai sako, kad ,,Iliadą” ir ,,Odisėją” sukūrė aklas dainius Homeras. Naujaisiais laikais yra dvi nuomonės: vieni mano, kad poemas parašė vienas asmuo, kiti – kad jos yra liaudies kūrinys, tik vėliau užrašytas. Šiuo metu dauguma tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Homero poemos ,,Iliada” ir ,,Odisėja”bei kiti senovės graikų literatūros kūriniai yra žymiausi antikinės literatūros kūriniai yra žymiausi antikinės literatūros paminklai, skaitomi originalo kalba arba verčiami į kitas kalbas. ,,Iliada” ir ,,Odisėja” sukurtos Trojos karo mito motyvais.

,,Iliadoje” nepasakojama apie visą Trojos karą, kuris tęsėsi dešimt metų. Poemoje šnekama apie vieną to karo epizodą, trunkantį apie dešimt mėnesių.nuosekliai dėstomoje įvykių eigoje atskleidžiami veikiančiųjų asmenų santykiai: priešiškumas, simpatija, susidūrimai kovos lauke. Homeras pateikia daug žinių apie žmonių papročius, gyvenimo būdą, religiją, politiką, visuomenę, šeimą.išryškinamos kasdieninio žmonių gyvenimo detalės.

Vienas iš savitų ,,Iliados” pasakojimo bruožų – dažnai minimi stebuklai, kuriuos paprastai daro dievai. Homero pasaulis neįsivaizduojamas be nemirtingų dievų, kurie niekad nepatiria mirtingųjų žmonių lemties. Homero aprašyti dievai – olimpiečiai, gyvenantys Olimpo kalne Tesalijoje. Vyriausias graikų dievas, dievų valdovas Dzeusas pasaulį buvo pasidalijęs su broliais: vandenų valdovu Poseidonu ir mirusiųjų pasaulio valdovu Hadu. Šalia Dzeuso yra būrys kitų dievų ir deivių: jo žmona Hera, jo vaikai Atėnė, Apolonas, Hefaistas, Arėja ir kiti.

Dievai sprendžia kiekvieno kario ar stovyklos likimą; kiekvienas dievas turi savo globojamą numylėtinį didvyrį. Ginčai tarp dievų nėra retas dalykas. ,,Iliadoje” Afroditė yra trojėnų, o Hera ir Atėnė – graikų pusėje. Dievai yra pavydžios būtybės, jų kerštas nuožmus, net jei pateisinamas. Dzeusas derina skirtingų dievų norus, o tai tiesiog susiję su vienos ar kitos kariaujančios pusės sėkme mūšio lauke.

,,Iliadoje” dievus matome Olimpe, besitariančius ar puotaujančius, arba žemėje, įsimaišiusius į kautynių sūkurį, kad apsaugotų karį ar jam padėtų priešintis kito dievo sumanymui. Dievai tuomet įgauna ir žmogaus pavidalą, bet kai nutaikyta strėlė prašvilpia pro šalį ar taikinys staiga dingsta atsiradusiame debesyje, neabejojama jų buvimu.

Žmonės
bijo dievų ir dažniausiai jiems paklūsta. Kasdienius darbus lydi maldos, vyno ir maisto aukojimas dievams, ir nemirtingieji nėra tam abejingi; Dzeusas nesiryžta nužudyti Hektoro’ nes jis aukodamas sudegino daug jaučių. Nors dievai ir vadinami visagaliais, bet ir jie turi paklusti dar ir už juos stipresnei likimo žaismei. Didvyrio gyvenimas yra kupinas nuolatinės įtampos tarp to, ką paskyrė likimas ir dievai, ir savo valios diktuojamų sprendimų. Žmogus gerbia dievus, klauso jų, nori sužinoti jų valią, tačiau kartais neatsisako ir laisvo poelgio, nors už tai paprastai yra baudžiamas.

Dievai daugybę kartų kišasi į žmonių gyvenimą: padeda, pataria, trukdo ir pan. kartais gali pasirodyti, kad poemų veikėjai bukos, nieko nesugebančios, dievų stumdomos būtybės. Žinoma, amžinai jauni ir nemirtingi dievai – galingi kosmoso dėsnių sergėtojai, ir su tuo negalima nesiskaityti. Dievas Homero poemose dažnai atsiranda tam, kad išryškintų pačiame žmoguje glūdinčias ypatingas dvasios galias (dažniausiai teigiamas, o kartais neigiamas). Dievai paprastai pasirodo tada, kai žmogus atlieka nepaprastus darbus. Jų dalyvavimas daro žmogaus žygius ir poelgius didingesnius ir herojiškesnius.

,,Odisėja” – ,,Iliados” tęsinys. Pagrindinė ,,Odisėjos” tema yra Trojos karo didvyrio Odisėjo grįžimas į Itakę. Odisėjas yra Itakės karalius dešimtį metų audros ir vėtros blaškė Odisėją po visas pasaulio jūras, jis patyrė daug nuotykių ir vargų. Dievai Odisėjui ne visada palankūs, o jūra ne visuomet rami. Jūrų dievas Poseidonas ypač pyksta ant Odisėjo, nes šis apakino jo sūnų kiklopą Polifemą. Iš poemos sužinome ir apie kitų vadų sugrįžimą iš Trojos į Graikiją. Taigi, ,,Odisėja” yra apskritai grįžimo poema. Nors ,,Odisėja” pratęsia ,,Iliados” pasakojimą, bet vis dėlto šie kūriniai yra gana skirtingi. ,,Odisėjoje” daugiau nekalbama apie karą, bet parodomi Odisėjo patiriami nuotykiai ir vargai grįžtant į tėvynę. Veiksmas vyksta įvairiose vietose. Tai kelionės aprašymas.

Ir ,,Odisėjoje” dievai užima svarbią vietą. Visi dievai, išskyrus Poseidoną, gailisi didvyrio ir padeda jam. Odisėjas ilgisi savo žmonos Penelopės, bet jį savo oloje prievarta laiko nimfa Kalipsė, trokšdama jį padaryti savo vyru. Dievai siunčia į jo namus deivę atėnę, kuri padrąsina Odisėjo sūnų Telemachą ir ragina vykti ieškoti žinių apie tėvą. Dzeusui paliepus Kalipsė išleidžia Odisėją į namus, bet Poseidonas sutrukdo jo kelionę.

Taigi, ir ,,Iliados”, ir ,,Odisėjos” herojai nuolatos susiduria su dievais, turi aiškintis mįslingas jų užmačias, galų gale darosi visai neaišku, kur prasideda ir kur baigiasi paties žmogaus valia ir galimybės. Žmogaus gyvenimas priklauso ir nuo likimo, ir nuo dievų valos, kartais žmogui pavyksta sužinoti, koks likimas jo laukia, ar kokia yra dievų valia.

,,Iliada” ir ,,Odisėja” vaizduoja tą patį graikų gyvenimą. Tik vienoj atsispindi daugiau karo meto graikai, kitoj – taikos meto. Abiejose poemose veiksmas vyksta dviem plotmėm: dangaus ir žemės, dievų ir žmonių gyvenime. Iš žemės pasaulio Homeras nukelia skaitytoją į dievų sritį. Parodo čia abiejose poemose tuos pačius dievus. Aukštajame Olimpe gyvena visagalis Dzeusas, kitų mažesnių dievų ir deivių apsuptas, besipykstantis su jais, besibarantis, smarkiai bebaudžiantis arba vėl atleidžiantis savo vaikams, jiems meiliai besišypsantis, kartais nusileidžiantis auksiniais ratais tvarkos padaryti žmonių tarpe ir apsireiškiantis perkūnais ir žaibais. Čia ir jo žmona Hera, jo svarbiausi vaikai – Palada Atėnė, mokslo, karo deivė, Afroditė, meilės deivė, Apolonas, meno dievas; čia Poseidonas, jūrų valdytojas. Šalia jų pinas daugybė nimfų, nereidų, pusdievių. Visiems jiems Homero fantazija suranda žmogiškus pavidalus: jie kaip žmonės, su visomis žmogaus dorybėmis ir jo bjauriausiomis ydomis: pasileidimu, kivirčais, peštynėmis, pavydu, meile ir neapykanta. Dievai nulemia ir žmonių darbus: arba padeda ar sukliudo. Vieniems žmonėms simpatizuoja vieni dievai, kitiems kiti. Kad dievai žiūrėtų aukštojo teisingumo, o ne simpatijų, to dar nematyti. Tik vienas nepažįstamas Likimas, kuriam Homero fantazija nemokėjo nė pavidalo sugalvoti, lieka amžiais teisingas: už gera atlygina, už bloga baudžia. ,,Odisėjoje” ir pats dievų gyvenimas švelnesnis, palyginti su iliadiškais, jie daugiau sudvasinti, suabstraktinti. ,,Iliadoje” ir ,,Odisėjoje” šlovinamos niekad nesenstančios vertybės – narsumas, atlaidumas ir gailestingumas, tėvynės meilė, ištikimybė, mąstoma apie žmogaus vietą pasaulyje, pareigas dievams, artimiesiems, tėvynei.
LITERATŪRA:

1. J.Ambrazevičius, J.Grinius, A.Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. – V., 1991

2. E.Kuosaitė-Jašinskienė, D.Dilytė-Staškevičienė, G.Bartkus. Visuotinė literatūra. – K.,1990

3. S.Žukas. Homero ,,Iliada” ir ,,Odisėja”. – 2000

Rašykite komentarą

-->