Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Didžioji Nyderlandų tapyba

Autorius: Elena

1432 metais gegužės mėnesį Gente, šv. Bavono bažnyčioje buvo labai iškilmingai atidarytas garsusis altorius, kuris ir dabar laikomas vienu pasaulinės tapybos šedevrų. Jo aukštis buvo beveik trys su puse metro, o ilgis – daugiau kaip penki metrai. Milžiniška minia bažnyčioje buvo susižavėjusi ir nustebusi. Žmonės, kurie žiūrėjo į Gento altorių jo iškilmingo atidarymo dieną, pirmąkart išvydo rojų, pavaizduotą ne kaip dangišką, nerealų reginį, bet kaip visiškai konkretų, apčiuopiamą, džiugų ir kvapų pasaulio bei gamtos pavasarišką vaizdą.


Niderlandams jo menas buvo tarytum gigantiškas ir užtikrintas šuolis.

Po pusantro šimto metų olandų tapytojas ir Niderlandų dailininkų biografas

Karelas van Manderis rašė apie Gento altoriaus kūrėją :

“Tai, ko nepavyko įgyvendinti nei graikams, nei romėnams, nei kitiems, nors

ir labai jie stengėsi, pasisekė garsiajam Janui van Eikui, gimusiam prie

gražiosios Maso upės, kuri dabar gali konkuruoti su Arnu, Po ir didžiuoju

Tiberiu, nes jos pakrantėje užtekėjo toks šviesulys, kad net Italija, menų šalis,

buvo apstulbinta jo spindesio.”

Pilypas Gerasis apie Janą van Eiką yra pasakęs :

“Nėra lygių moksle ir mene mano tarnui ir tapytojui Janui.”

O lotyniškoje van Eiko epitafijoje parašyta :

“Čia ilsisi garsus nepaprastomis dorybėmis Joanas, kuris ypač mėgo tapybą ; jis tapė ir gyvybingus žmonių atvaizdus, ir žemę su žydinčiomis žolėmis ir visa, kas gyva, šlovino savo menu …”

Ne kartą buvo pastebėta, kad van Eiko tapyboje nėra patoso, nėra dramatizmo. Kai čia atsirado tapyba, dailininkas tartum iš pačios gamtos ir iš paties gyvenimo gavo tą paletę, kuri labiausiai tiko įkūnyti visam tam, ką jis matė aplinkui save. Iš pradžių jis labiau reagavo į vaivorykštinį margumą, negu į niuansus, švelniai susiliejančius į vieną toną. Dažnai jo pamėgtų gotiškų linijų dar galime pamatyti jo kompozicijose. Ir šio dailininko kūrybą sukritikavo puikus praėjusio šimtmečio pradžios vokiečių dailininkas Kasparas Davidas Fridrichas, kuris pasakė apie tapybą : “dailininkas turi tapyti ne tiktai tą, ką mato prieš save, bet ir tą, ką jis mato savyje. O jeigu jisai savyje nieko nemato, tai tegu meta tapybą”. Ir visgi Niderlandų tapybos meistrai laikėsi tokios taisyklės – pateikti savą, naują pasaulio suvokimą, o ne tiesiog užfiksuoti regimus daiktus ar vaizdus.

Tapyba čia atsirado ir suklestėjo tada, kai žmogui atsivėrė regimojo pasaulio grožis ir jisai ėmė tuo pasauliu gėrėtis. Šitą gėrėjimąsi pažadino ta didžioji epocha, kuri vadinama Renesansu ir apie kurią Engelsas pasakė, jog jai “reikėjo titanų ir … ji pagimdė minties, aistros ir charakterio titanus, visapusiškus ir mokytus”. Tai buvo “didžiausias progresyvus perversmas iš visų iki tol buvusių žmonijos perversmų”.

Atrodė, kad aukščiau pakilti nei didysis van Eikas, kuris mene išreiškė aukščiausią laipsnį, neįmanoma, tačiau naują srovę į Niderlandų tapybą įliejo įstabus dailininkas Rogiras van der Veidenas, kurį pavergė gamta, savo amžinu grožiu, moterišku, motinišku žavesiu. Jo šuolis mene atrodo tikrai didelis. Gal jis ir nepakilo aukščiau už Janą van Eiką, bet įnešė į tapybą, sukurtą van Eiko, patetinį momentą, vidinį dramatizmą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Rašykite komentarą

-->