Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Didžioji Nyderlandų tapyba

Autorius: Elena

1432 metais gegužės mėnesį Gente, šv. Bavono bažnyčioje buvo labai iškilmingai atidarytas garsusis altorius, kuris ir dabar laikomas vienu pasaulinės tapybos šedevrų. Jo aukštis buvo beveik trys su puse metro, o ilgis – daugiau kaip penki metrai. Milžiniška minia bažnyčioje buvo susižavėjusi ir nustebusi. Žmonės, kurie žiūrėjo į Gento altorių jo iškilmingo atidarymo dieną, pirmąkart išvydo rojų, pavaizduotą ne kaip dangišką, nerealų reginį, bet kaip visiškai konkretų, apčiuopiamą, džiugų ir kvapų pasaulio bei gamtos pavasarišką vaizdą.

Niderlandams jo menas buvo tarytum gigantiškas ir užtikrintas šuolis.

Po pusantro šimto metų olandų tapytojas ir Niderlandų dailininkų biografas

Karelas van Manderis rašė apie Gento altoriaus kūrėją :

“Tai, ko nepavyko įgyvendinti nei graikams, nei romėnams, nei kitiems, nors

ir labai jie stengėsi, pasisekė garsiajam Janui van Eikui, gimusiam prie

gražiosios Maso upės, kuri dabar gali konkuruoti su Arnu, Po ir didžiuoju

Tiberiu, nes jos pakrantėje užtekėjo toks šviesulys, kad net Italija, menų šalis,

buvo apstulbinta jo spindesio.”

Pilypas Gerasis apie Janą van Eiką yra pasakęs :

“Nėra lygių moksle ir mene mano tarnui ir tapytojui Janui.”

O lotyniškoje van Eiko epitafijoje parašyta :

“Čia ilsisi garsus nepaprastomis dorybėmis Joanas, kuris ypač mėgo tapybą ; jis tapė ir gyvybingus žmonių atvaizdus, ir žemę su žydinčiomis žolėmis ir visa, kas gyva, šlovino savo menu …”

Ne kartą buvo pastebėta, kad van Eiko tapyboje nėra patoso, nėra dramatizmo. Kai čia atsirado tapyba, dailininkas tartum iš pačios gamtos ir iš paties gyvenimo gavo tą paletę, kuri labiausiai tiko įkūnyti visam tam, ką jis matė aplinkui save. Iš pradžių jis labiau reagavo į vaivorykštinį margumą, negu į niuansus, švelniai susiliejančius į vieną toną. Dažnai jo pamėgtų gotiškų linijų dar galime pamatyti jo kompozicijose. Ir šio dailininko kūrybą sukritikavo puikus praėjusio šimtmečio pradžios vokiečių dailininkas Kasparas Davidas Fridrichas, kuris pasakė apie tapybą : “dailininkas turi tapyti ne tiktai tą, ką mato prieš save, bet ir tą, ką jis mato savyje. O jeigu jisai savyje nieko nemato, tai tegu meta tapybą”. Ir visgi Niderlandų tapybos meistrai laikėsi tokios taisyklės – pateikti savą, naują pasaulio suvokimą, o ne tiesiog užfiksuoti regimus daiktus ar vaizdus.

Tapyba čia atsirado ir suklestėjo tada, kai žmogui atsivėrė regimojo pasaulio grožis ir jisai ėmė tuo pasauliu gėrėtis. Šitą gėrėjimąsi pažadino ta didžioji epocha, kuri vadinama Renesansu ir apie kurią Engelsas pasakė, jog jai “reikėjo titanų ir … ji pagimdė minties, aistros ir charakterio titanus, visapusiškus ir mokytus”. Tai buvo “didžiausias progresyvus perversmas iš visų iki tol buvusių žmonijos perversmų”.

Atrodė, kad aukščiau pakilti nei didysis van Eikas, kuris mene išreiškė aukščiausią laipsnį, neįmanoma, tačiau naują srovę į Niderlandų tapybą įliejo įstabus dailininkas Rogiras van der Veidenas, kurį pavergė gamta, savo amžinu grožiu, moterišku, motinišku žavesiu. Jo šuolis mene atrodo tikrai didelis. Gal jis ir nepakilo aukščiau už Janą van Eiką, bet įnešė į tapybą, sukurtą van Eiko, patetinį momentą, vidinį dramatizmą.

XVI amžiuje viskas pasikeitė. Tai humanizmo ir žmogaus dvasios pakilimo amžius, žmogaus genijaus ir didžiųjų atradimų amžius, kai mokslas, literatūra, menas pasiekė aukštumas, neregėtas nuo antikinės kultūros žlugimo laikų, tai amžius, kai žmogaus protas sukilo prieš fanatizmą ir tamsybę, progreso amžius, bet kartu ir įnirtingo silpstančių reakcinių jėgų pasipriešinimo amžius. O Niderlanduose šis amžius buvo pažymėtas pirmosios pasaulyje buržuazinės revoliucijos, paveikusios visą to meto Europos vystymąsi. To amžiaus Niderlandai davė didįjį humanistą Erazmą Roterdamietį. Mokslas ir švietimas tuomet vis labiau vystėsi. Tačiau jau nuo XV amžiaus svarbiausią vaidmenį kultūroje, mene čia vaidina tapyba, nes iš visų menų jinai geriausiai atitinka betarpišką, jutiminį pasaulio suvokimą, kuris būdingas Niderlandams. Bet pačiai tapybai kažko labai svarbaus trūko. Janas van Eikas ir kiti ankstyvieji Niderlandų meistrai atrado regimąjį pasaulį, tačiau nepajuto tos vidinės laisvės, kuria alsuoja italų Renesanso meistrų tapyba. XVI amžiaus pradžios Niderlandų tapyba pavėlavo ištisu šimtmečiu, palyginus su italų. Norėdami išsivaduoti iš to gotiško sustingumo, išmokti laisvės ir laisvi valdyti regimąjį pasaulį, kaip Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas ir Ticianas, Niderlandų meistrai vienas po kito veržėsi į Italiją, net nenujausdami, kad daugeliui jų italų mokykla ateityje jiems bus pražūtinga.

Vienas iš pirmųjų į Italiją atvyko Janas Gosartas, pramintas Mabiuze. Jis buvo ne genijus, bet gabus tapytojas, piešėjas ir graveris, paveldėjęs iš praėjusiojo amžiaus Niderlandų meistrų įžvalgumą, ryškų piešinį ir polinkį į detalų vaizdą. Romoje jis prabuvo tik metus ar dvejus, o į tėvynę Gosartas sugrįžo tartum išmuštas iš vėžių ir bejėgis. Janas Gosartas įsigeidė laisvės, užsinorėjo įsiviešpatauti trijų matavimų erdvėje, galutinai išsiveržti iš gotiško ribotumo, tačiau vietoj laisvės išeidavo chaosas, vietoj dramatizmo – pigus teatrališkumas, dvelkiantis šalčiu ir dirbtinumo. Toks nevykęs antikos mėgdžiojimas, dar padarytas neva subtilus, kaip italų dvariškių rūmuose, parodo, kas gresia menui, kuris praranda savo individualybę ir bando kalbėti svetima kalba. Tačiau niderlandai iš italų išmoko dalykų , iš kurių kartais gaudavo gerų vaisių : geometrijos ir optikos, fizikos ir anatomijos.

Stambiausias XVI amžiaus pirmojo trečdalio Antverpeno meistras Kventinas Maseisas ( Masisas ) daug kur dar išlaikęs vėlyvosios gotikos manierą, labai daug pasimokė iš italų meistrų, o pirmiausia – iš Leonardo da Vinčio. Šis dailininkas – vienas iš buitinės tapybos kūrėjų. Daugelis Maseiso mokinių kartojo jo temą, grynai niderlandiškai detalizavo sąskaitų knygas, monetas, svarstykles. Tačiau to meto Niderlandų tapyboje buvo dailininkų, kurie atkakliai sekė nacionalinę tradiciją ir joje, tarytum be aiškios italų įtakos, drąsiai skynė kelią savo menui.

Toks dailininkas buvo šiaurės Niderlanduose gimęs Jeronimas Boschas. Šitas dailininkas – labai įstabus reiškinys. Daug kas Vakarų Europoje jame įžvelgia vos ne siurrealizmo tėvą, o siurrealizmas, kaip žinia, neigia mene logiką ir racionalizmą. Humanizmo epochoje, kai šviesus žmogaus protas, rodos, triumfavo prieš viduramžių tamsą, kažkokios gūdžios svajonės, baisios fantastiškiausios tamsos jėgų pamėklės, velnių ir demonų būriai staiga išnyra iš nebūties ir siautėja šio nuostabaus meistro bei jo pasekėjų kūryboje.

Vis dėlto visi Niderlandų meistrų kūriniai atrodo tik žaidimas, palyginus su tuo, ką pasiekė meistras Piteris Breigelis, po kurio Jeronimo Boscho velniai rodosi tik žaisliukai. Šis Niderlandų meistras yra visų laikų ir tautų dailininkų meno viršūnė. Apie jį rašė Karelas van Manderis, kad “gamtai labai pasisekė užtikti žmogų, kuris jau pats laimingai ėjo jos pasitikti, kai jinai išsirinko iš vieno nežinomo Brabanto kaimelio, išgarsinusio mūsų Niderlandus, protingą ir sąmojingą Piterį Breigelį ir padarė jį tapytoju, kuris vaizduotų valstiečius”. Greta Diurerio Vokietijoje, Leonardo da Vinčio, Rafaelio ir Mikelandželo Italijoje Piteris Breigelis, pramintas Valstiečiu, – vienas tų didžiausių Renesanso meno genijų, kurie savo kūryboje troško kuo giliau prasiskverbti į pasaulio sandaros esmę, įprasminti žmogaus būtį. Kūryba jam buvo didžiausias visų dvasinių jėgų įtempimas, didžiausias džiaugsmas, bet ir baisi kančia, nes, ieškodamas tiesos, ir stipriausias suklumpa kiekviename žingsnyje.

XVII amžius atverčia naują puslapį Niderlandų tapybos istorijoje. Niderlanduose vietoj vienos – dvi tapybinės mokyklos : flamandų ir olandų. Jos vystosi gretimais, bet visiškai savarankiškais keliais ir kiekviena iš jų kūrė pasaulinės reikšmės vertybes, pasiekusias mene didžiausių aukštumų. Breigelis, apvainikavęs Boscho ir kitų meistrų ieškojimus, išvedė flamandų peizažinę tapybą į pirmąją vietą pasaulyje. Portretinėje tapyboje, kuriai pradžią davė dar Janas van Eikas, XVI amžiaus meistrai irgi pasiekė aukšto lygio, o kai kurie jų gali būti laikomi vienais pirmųjų visos Renesanso epochos portretistų.

Renesanso epochos būdingas stilius palaipsniui ėmė užleisti vietą naujam stiliui – baroko. Baroko stilius nuo XVII amžiaus būdingas Europos bažnytiniam bei rūmų menui. Jis visiškai nesiremia saiko jausmu ir bet kokia hiperbolė gali sustiprinti jo dinamiškumą, jo įgimtą polinkį triukšmingiems akordams, iškilmingam heroizmui ir pompastiškumui.

Dar vienas niderlandas, pasaulio meno titanas, kilęs iš Antverpeno miesto, katras buvo vienas iš tų meno genijų, kurie sutelkė savyje visa, kas geriausia iš savo epochos bei savo tautos ir tai perdirbo savo asmeniniu temperamentu ir didžiuliu įkvėpimu – Piteris Paulius Rubensas. Išskyrus anksti mirusį Rafaelį, Rubensas, tikriausiai, yra dailininkas, kurio gyvenimas buvo laimingiausias, pilniausias, sėkmingiausias visais požiūriais. Nuo pat pradžių jo kūrybinė veikla susilaukė šlovės, kuri be paliovos augo, plito po visą Europą, o paskui didėjo kas šimtmetį. Panašiai kaip Janas van Eikas išreiškė regimojo pasaulio atradimą, Rubensas išreiškė jo pilną atkūrimą tapyboje. Ir vienas, ir kitas teigia

naują erą Niderlandų meno istorijoje, ir vienas, ir kitas toje naujoje eroje iškart pasiekė viršūnių.

Kai mirė Rubensas suklestėjo, nors nepasiekė tokių viršūnių kaip jis, nemažai flamandų tapytojų, tai : Antonijus van Deikas, kuris nebūtų kūręs, jei ne Rubensas, po Rubenso ir van Deiko mirčių svarbią vietą Niderlandų tapyboje užėmė Jakobas Jordansas, taip pat Fransas Sneidersas ir Paulius de Vosas, Adrianas Brouveris, kuris nors ir gyveno baroko stiliaus suklestėjimo epochoje, tačiau jo mene nėra nieko barokiško. Šis dailininkas – subtilus ir pajėgus koloristas, jam nepatiko iškilminga, didinga ir audringa, besiderinanti su bažnyčių bei rūmų architektūra. Davidas Tenirsas ( Tenjeris ) – taip pat garsus tos epochos tapytojas. Ši jo dvasia dar tebegyva toje aplinkoje, kuriai jis priklausė. Tenirsas – paskutinis didelio meno atgarsis, o jo darbų tematika, gausumas ir neabejotinas virtuoziškumas ilgam garantavo jam garbę.

Fransas Halsas pirmasis iš olandų dailininkų iškėlė iš tiesų nacionalinio meno vėliavą. Jis daug įnešė į pasaulinę meninę kultūrą. Fransas Halsas – pirmiausia portretistas, dažniausiai tapęs biurgerių portretus, nors kartu tuo pat metu jisai buvo labai liaudiškas dailininkas. Kai suklestėjo žanrinė, buitinė tapyba, vaizduojanti žmogų kasdieninėje aplinkoje, jo kasdieninius darbus, pirmieji olandų žanristai paveiksluose dar nesugebėjo surišti žmonių figūrų ir aplinkos tarpusavyje, ir pačios figūros dažnai buvo panašios į manekenus, Fransas Halsas tartum panėrė figūras į jiem tinkamą aplinką, glaudžiai susiedamas jas su išoriniu pasauliu. Be to, kai dailininkai pradėjo nemokšiškai piešti natiurmortus, negyvą gamtą, Fransas Halsas vėl pataisė padėtį, parodydamas savo kūriniuose, kaip tai reikia daryti. Vilemas Heda ir Piteris Klasas, abu beveik vienmečiai, labai panašūs vienas į kitą tapybos maniera, abu harlemiečiai ir abu artimai bendravę su Halsu, sukūrė natiurmortą kaip savarankišką žanrą. O amsterdamietis Vilemas Kalfas, dirbęs jau XVII amžiaus antroje pusėje, sukūrė tikrus šio žanro šedevrus.

XVI amžiaus Niderlandų tapyba skyrė didelį dėmesį peizažui, bet šis peizažas buvo dar sukaustytas daugelio sąlygiškumų. Tačiau Janas Porcelis, keletą metų dirbęs su Fransu Halsu Harleme, XVII amžiuje prijungė spalvinę gamą vienam pagrindiniam tonui, dažniausiai sidabriniam, ir pripildė paveikslą vieningo kompozicinio ritmo, tarsi vieningo alsavimo. Nors vienu iš pirmutinių tikrai nacionalinių olandų peizažistų galima pripažinti Janą van Gojeną. O Herkulesas Segersas įnešė į gamtos vaizdavimą naujų motyvų. Tos pačios apsiniaukusios olandų lygumos jo paveiksluose tapo didingos, jų melancholija – iškilminga. Amsterdamo tapytojas Artas van der Neras, septyniais metais jaunesnis už Gojeną, tęsė ir gilino olandų tapyboje lyrinę nuotaiką. Jo meninės nuotaikos graudesnės, nykesnės, bet nuoširdesnės.

XVII amžiaus 30 – 40 metais olandų tapyba pasiekia didžiausią suklestėjimą, kuris tęsėsi maždaug iki 1670 metų. Nuo šių metų olandų tapyba ėmė beviltiškai smukti. XVII amžiaus antrosios pusės olandų valdančiajai klasei nebepatiko Reisdalio, Nero, Gojeno, Hobemos ir kitų įžymių olandų tapytojų kūriniai, todėl jie mirė skurde.

Olandų tapytojų buvo labai daug, tai : Janas Stenas, iš didžiųjų

olandų tapytojų geriausias pasakotojas, sąmojingas, šmaikštus, smarkus linksmų istorijų kūrėjas. Jis gali būti laikomas XIX amžiaus buitinės tapybos pradininku. Gerardo Terborcho tapyba buvo kupina regimojo pasaulio kulto, to pasigėrėjimo, kuris buvo artimas dievinimui, kaip klasikinės senovės laikais. Jo lyg ir dvynys – jaunesnysis amžininkas Gabrielius Metsiu tapė tą pačią aukštuomenės buitį taip pat grakščiai ir nuostabiai. Tik Terborchas objektyvesnis, ramesnis, o Metsiu švelnesnis, lyriškesnis ir moteriškesnis už jį. Van der Helsto portretai savotiškai puikūs ir jis buvo nuostabus dailininkas. Karelas Fabricijus, 20 – ųjų metų kartos dailininkas, pats talentingiausias Rembranto mokinys. Kai kurie Fabricijaus paveikslai labai gilūs psichologiškai, panašiai, kaip ir Rembranto. Puikus Delfto dailininkas Piteris de Hochas teisėtai laikomas subtiliausiu tapybos poetu, parodo mums tipiškus jaukius Delfto buržuazinius būstus, namisėdas gyventojus, šį uždarą, tvarkingą pasaulėlį, apšviestą ramios ir džiugios dienos šviesos. Dar vienas Delfto tapytojas garsusis Janas Vermejeris van Delftas, arba Vermejeris Delftietis, buvo garsus, bet vėliau visų pamirštas, kaip Fransas Halsas, ir tik XIX amžiuje iš tikrųjų išgarsėjo, kai buvo pripažintas vienas nuostabiausių dailininkų visoje meno istorijoje. Ir pats “didžiausias iš didžiausių”, taip jį vadino Kramskojus, kurio kūrybą net rusų dailininkai ir menotyrininkai vienodai aukštai vertino, buvo Rembrantas Harmensas van Reinas. Net Repinas apie jį rašė, kad “Rembrantas labiau už viską mėgo “visumos harmoniją”, ir ligi šiol nė vienas dailininkas pasaulyje neprilygo jam šia tonacijų muzika, tuo visumos grakštumu bei tobulumu”. O visuma Rembrantui – Tai žmogus ir visata. Dailininkas žmogų, jo sielą, protą ir charakterį tyrinėja savo kompozicijoms savyje ir savo artimuosiuose, tuose, kuriuos geriausiai pažįsta ir labiausiai myli. O veikiantį žmogų , tai yra gyvenimą, norėdamas pakeisti jį tapyboje, studijuoja pagal tą senovinių legendų knygą, kuri iš vaikystės jam tapo žmonių vaidų ir žygių, meilės ir nesantaikos, pasiaukojimo ir keršto simboliu, pagal kasdieninę knygą kiekvienoje olandų reformatų šeimoje – Bibliją. Tačiau, kai 1642 metais mirė jo ištikima draugė, jo dievinama žmona Saskija, palikusi jam vienintelį metų vaikelį, Rembrantas dar labiau užsisklendė savo kiaute, nors ir taip buvo užsidaręs, atsiskyrėlis. Ir kai šis didis genijus mirė, niekas to nepastebėjo pompastiškoje buržuazinėje Olandijoje. Tik praėjus penkioms dešimtims metų po jo mirties, anglai pirmieji ėmė kolekcionuoti jo paveikslus, o vėliau ir visa Europa.

Niderlandų puikieji meistrai, kurių įkvėpta kūryba, karštas darbas bei minčių troškimai padeda mums ir dabar geriau, pilniau suprasti pasaulio ir žmogaus grožį.

1432 metais gegužės mėnesį Gente, šv. Bavono bažnyčioje buvo labai iškilmingai atidarytas garsusis altorius, kuris ir dabar laikomas vienu pasaulinės tapybos šedevrų. XV amžiuje atskiras feodalines valdas sujungia ir paima į savo valdžią galingi kaimyninės Burgundijos hercogai, tokie narsūs ir garsūs valdovai, kaip Pilypas Gerasis ir Karolis Drąsusis. XV amžiaus paskutinįjį ketvirtį Niderlandai įjungiami į pasaulinę Habsburgų imperiją. XVI amžius – tai humanizmo ir žmogaus dvasios pakilimo amžius, žmogaus genijaus ir didžiųjų atradimų amžius, kai mokslas, literatūra, menas pasiekė aukštumas, neregėtas nuo antikinės kultūros žlugimo laikų. O Niderlanduose šis amžius buvo pažymėtas pirmosios pasaulyje buržuazinės revoliucijos, paveikusios visą to meto Europos vystymąsi. 1572 metais baisiąją Baltramiejaus naktį, vadovaujamos karaliaus, prancūzų valstybinės valdžios suorganizavo protestantų žudynes. 1569 metais Briuselyje mirė dailininkas Piteris Breigelis. XVII amžiuje Niderlanduose vietoj vienos – dvi tapybinės mokyklos : flamandų ir olandų. Jos vystosi gretimais, bet visiškai savarankiškais keliais ir kiekviena iš jų kūrė pasaulinės reikšmės vertybes, pasiekusias mene didžiausių aukštumų. 1577 metais Vokietijoje, Kelno apylinkėse gimė garsus dailininkas Rubensas. 1608 metais Rubensas grįžo į Antverpeną ir jau kitais metais gavo Niderlandų ispanų vadovų – erchercogo Alberto ir infantos Izabelės titulą. 1609 metais Rubensas vedė Izabelę Brant, mokslininko ir humanisto dukterį. 1628 – 1629 metais Rubensas išvyko su diplomatiniu pavedimu į Madridą, kur kartu su kitu tapybos genijumi, Velaskesu, apžiūrinėjo turtingiausius karališkuosius paveikslų rinkinius, studijavo ir kopijavo Ticianą, kuris iš visų Renesanso titanų jam artimiausias. 1630 metais vyko į Londoną ir ten paruošė taiką tarp Ispanijos ir Olandijos sąjungininkės – Anglijos. 1624 metais jam ispanų karalius suteikė bajoro titulą su teise turėti nuosavą herbą, o 1630 metais ispanų ir anglų karaliai vienu metu dovanojo jam riterio titulą. 1595 metais olandai įsibrovė į dabartinę Indoneziją ir palaipsniui plėtė tenai savo valdas ispanų ir portugalų sąskaita. XVII amžiaus 30 – 40 metais olandų tapyba pasiekia didžiausią suklestėjimą, kuris tęsėsi maždaug iki 1670 metų. Nuo 1760 metų olandų tapyba ėmė beviltiškai smukti. 1632 metais gimė trečiasis Delfto tapytojas Janas Vermjeris van Delftas, arba Vermjeris Delftietis. 1606 metais Leidene gimė Rembrantas Harmensas van Reinas. 1620 metais, būdamas visai jaunas, jis įstojo į Leideno universitetą, kurį greitai metė, prieš tėvų valią, ir atsidavė vien tapybai. 1631 metais, kai mirė tėvas, Rembrantas persikėlė į Amsterdamą, kur buvo jau ne kartą lankęsis. 1634 metais jis vedė jauną patriciją, burmistro dukterį, Saskiją van Eilenburg. 1642 metai buvo jo kūrybos klestėjimo metas, kada jis pasiekė didelių viršūnių. Tais pačiais 1642 metais mirė jo ištikima draugė, dievinama žmona Saskija, palikusi jam vienintelį metų vaikelį, ir tuomet Rembrantas dar labiau užsisklendė savo kiaute, nors ir taip buvo užsidaręs, atsiskyrėlis. Tais 1642 metais visuomenė nusisuko nuo Rembranto. 1657 metais jis buvo paskelbtas neturtingu skolininku, kitais metais visas jo turtas parduotas iš varžytynių, ir jis neteko net

dirbtuvės. 1668 metais mirė Rembranto sūnus Titus. 1670 metais, pirmaisiais po Rembranto mirties, olandų tapyba ėmė smarkiai smukti.

2. Egipto civilizacija

Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septynių didžiųjų pasaulio stebuklų . 450 m. prieš mūsų erą Egiptą išvaikščiojo ir jį aprašė Herodotas .

Renesanso laikais italų architektas Sebastianas Serlijus 1546 m. Antverpene išleido veikalą apie antikinius pastatus . Jame jis aprašė ne tik Romoje esančius Egipto obeliskus , bet ir didžiąsias piramides bei sfinksus .

Pirmoje XVII a. pusėje anglas matematikas bei astronomas J. Grivsas ( 1602 – 1652 ) išleido veikalą , specialiai nagrinėjantį piramides , pavadinęs jį “Piramidografija” ( 1646 ) .

Moksliškas senojo Egipto paminklų tyrinėjimas prasidėjo tik XIX a. , po to , kai čia pabuvojo Napoleono ekspedicijos dalyviai ir išleido veikalą – “Egipto aprašymas” ( 1798 – 1801 ) , o Žanas Fransua Šampoljonas 1822 m. paskelbė savo darbą , padėjusį pagrindus hieroglifų rašto skaitymui .

XIX a. pažymėtinas buvo prancūzų mokslininkas Ogiustas Marjetas (1821 –1881). Prie Sakaros miesto , netoli pakopinės piramidės , jis atkasė sfinksų alėją ir šventųjų jaučių – Apių kapinyną .

Labai reikšmingas egiptologijos mokslui yra 1922 m. atkastas Tutanchamono kapas . Rasta daug nežinomų kapų , paminklų , papirusų tekstų .

Lietuvoje Egiptu susidomėta jau XVI a. . 1584 m. ten nuvyko pirmasis iš Lietuvos Mykolas Kristupas Radvila Našlaitėlis , įžymaus reformacijos skleidėjo Radvilos Juodojo sūnus . Jis du mėnesius išbuvo Egipte ir savo kelionę į Rytus objektyviai ir vaizdžiai aprašė . Buvo išleistos keturios jo knygos lotynų kalba ir aštuonios – lenkų ; paskutinioji , dvyliktoji , išėjo 1962 m.

Vėliau senojo Egipto paminklus pradėjo kaupti Archeologinė komisija Vilniuje . 1859 m. profesorius E. Eichvaldas steigiamam egiptologijos skyriui dovanojo dvi krokodilų mumijas ir hieroglifais išrašytą statulėlę . Reikšmingesnė buvo A. Branickio , Stanislovo Augusto sesers sūnaus , dovana . 1861 m. jis atvežė iš Baltosios Cerkvės ir dovanojo muziejui Tebuose rastą moters mumiją su sarkofagu . Tais pat metais Vilniaus universiteto medicinos profesorius A. Adomavičius skaitė platų pranešimą apie tris skirtingus balzamavimo būdus įvairių socialinių klasių žmonėms . Jis nustatė , kad sarkofage mumija moters , gyvenusios Ramzeso III laikais .

1861 m. vasarą Egipte praleido M. Tiškevičius ir Vilniaus gydytojas I. Žiogelis . Jie kasinėjo Sakaros , Karnako , ir kitus Tebų griuvėsius , aplankė žymesnes vietas abipus Nilo , nuo Kairo iki Nubijos . M. Tiškevičius parsivežė turtingą senienų kolekciją , kurios 900 eksponatų dovanojo įvairiems Vakarų Europos muziejams , ir tik 222 eksponatus , tarp jų dvi vaikų mumijas – Vilniaus Archeologinės komisijos muziejui . Savo kelionę aprašė knygoje : “Kelionės po Egiptą ir Nubiją užrašai” (1863 ) . I. Žiogelis 1880 m. Vilniuje išleido “Senojo Egipto istoriją” .

XX a. lietuvių kalba apie senąjį Egiptą rašė ir universitete paskaitas skaitė egiptologė Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė ( 1885 – 1941 ) , įžymaus rusų egiptologo B. Turajevo mokinė .

Ilgas – 3000 metų Egipto valstybės gyvavimas skirstomas į tris laikotarpius : Senąją , Viduriniąją ir Naująją karalystes . Dėl ypatingai lėto egiptiečių

kultūros keitimosi , kurį daugelis egiptologų vadina egiptietišku konservatyvumu , o rusų akademikas V. Struvė ir egiptologė M. Matje tiesiog sustingimu , kūrinių , sukurtų ankstyvaisiais ir vėlyvesniais istorinio gyvenimo laikais esminis skirtumas yra nedidelis .


Architektūra – pagrindinė senojo Egipto meno šaka . Ji sąlygojo visų dailės šakų vystymąsi ir apsprendė jų charakterį .

Egipto architektūra savo paskirtimi buvo trejopa – gyvenamieji namai , kapai ir šventyklos . Iki mūsų laikų gerai išsilaikė tik abi uolose iškaltos Abu – Simbelio ir didžiosios Gize piramidės , apie kurias nustebinti arabai sakydavo : “Viskas bijo laiko , o laikas bijo piramidžių .”

Senosios karalystės I ir II dinastijų valdymo metu (3200 – 2780) kultūra ir dailė vystėsi Abidose , į šiaurę nuo Tebų , ypač to meto sostinėje Tinite . Tai vadinamasis Tinito laikotarpis .

Tolimesniam Egipto architektūros augimui ypač reikšmingi faraonų kapai . III dinastijos faraono Džoserio (2780 – 2680) kapas – piramidė ( architektas Imhotepas ) yra pirmas akmens pastatas , kurio monumentalumas vystėsi nebe horizontalės linkme , o į aukštį .

Iš visų Egipte statytų piramidžių įžymiausios yra trys , esančios Gize vietovėje : tai Cheopso , Chefreno ir Mikerino . Gize piramidės pastatytos jau tiksliau pagal kanonų reikalavimus . Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje , aptvertos mūro siena .

Senosios karalystės pabaigoje , įsigalėjus saulės kultui , imta statyti saulės šventyklas . Mūru aptvertame kieme stovėjo koplyčios , o centre – kolosalinis akmens obeliskas – semitinės kilmės saulės simbolis .

Šio meto architektūros vystymasis ėjo dviem kryptim – nomarchai savo valdose ir toliau vystė periferijos dailę , kurioje greta sekimo Memfio daile reiškėsi individualūs , vietai būdingi principai , o valdovų architektūroje buvo laikomasi Senosios karalystės tradicijų .

Mentuchotepo I kapo šventyklos statybos nauji pasiekimai turėjo įtakos tolimesniam Egipto architektūros augimui , ypač Naujosios karalystės pradžioje . Apie gyvenamųjų namų architektūrą galima spręsti iš atkasto faraono Sesostrio II piramidės statytojų miestelio , esančio prie dabartinės Kahuno vietovės . Masyvi siena skyrė miestą į dvi dalis . Didžiajame , rytų , plote buvo kunigų , architektų namai , sodai , ūkio pastatai , vakariniame – maži amatininkų nameliai . Visi pastatai iš plytų .

Viduriniosios karalystės architektūra , kaip ir kitos to meto dailės šakos , nebeturi Senajai karalystei būdingų ramybės bruožų . Atrodo, jos kūrėjus slėgė žinojimas , kad jų darbai ne amžiams skirti ; jie matė senųjų paminklų griuvėsius , net išplėštą Cheopso piramidę , buvo išgyvenę bado laikus .

Viduriniosios karalystės architektūra , kaip ir kitos to meto šakos , nebeturi Senajai karalystei būdingų ramybės bruožų . Ji staigiai ėmė nykti ir , vidaus kovų suvarginta , nebeatsispyrė prieš atėjusius iš Azijos hiksus .

Manoma , kad pirmasis klasikinės šventyklos kūrėjas buvo įžymus architektas Inenis , kuris Karnake , prie Viduriniosios karalystės laikais pastatytos dievo Amono – Ra šventyklos , pastatė kolonomis ir faraono Totmeso I statulomis papuoštą kiemą ir piloną . Ypač reikšminga , kad Naujosios karalystės pradžioje architekto Inenio iniciatyva pradėta kapus kalti atskirai , vakarinio Tebų kranto uolose . Šie kapai greitai plėtėsi ir pavirto planingomis daugiaruimėmis požemio šventyklomis , kurias puošė kolonos, daugybė skulptūrų , reljefų ir tapybos darbų . Kapo šventykla buvo statoma atskirai , vakariniame Nilo krante , prie gyvybės ir mirties ribos .

XIX dinastijos dailei būdingas posūkis atgal . Noras gražinti šventyklas neturėjo ribų ir privedė prie perkrovimo : imta didinti kolonų skaičių bei apimtį , o pačias kolonas raižyti hieroglifų tekstais bei reljefais . Tačiau realistinė Tel – el – Amarnos laikotarpio dailės kryptis išliko ir vėlesniais laikais .

Nepaisant statinių didelių maštabų , jų turtingumo ir ištaigingumo , XIX dinastijos architektūra pasireiškė schematišku pedantiškumu , tobulai atliktu , nors kartais neišbaigtu vidaus ir išorės apiforminimu . Ji rodo smukimo pradžią . Jos kūriniai stokoja to tauraus saikingumo , gracijos bei jėgos , tų ypatybių , kuriomis pasižymėjo XVIII dinastijos kūryba .

Tolimesnį Egipto architektūros augimą stabdė Naujosios karalystės pabaigoje

( XIII – XI a. pr. M. e. ) pasikeitusios politinės ir ekonominės sąlygos , prasidėjusios nesėkmės užsienio politikoje . Naujai iškilusios tautos susijungusios sugniuždė chetus , užgrobė Egipto žemes Azijoje ir priartėjo prie pat Egipto sienų . Smarkiai spaudė libiečiai . Jau XX dinastijos faraonui Ramzesui III teko gintis nuo Egėjo tautų , kurios veikė kartu su libiečiais . Kraštą vargino ir vidaus suirutės , didėjo dirbančiųjų nepasitenkinimas . Valstybė nusilpo , sustojo statybos . Tačiau Ramzeso III laikais dar buvo pastatyta Honsu šventykla Karnake ir monumentali kapo šventykla vakarinėje Tebų dalyje .

Egipto skulptūros pradžia siekia neolito laikus . Jos atsiradimą sąlygojo kultinė paskirtis , pirminės magijos poveikyje plitęs buities daiktų puošimas gyvulių bei žvėrių atvaizdais . Paskutiniųjų neolito amžių kapuose jau randama žmogaus pavidalo statulėlių . Jos grubaus darbo , labai apibendrintos , kojos , rankos dar slypi akmens ar molio masėje , išryškinti tik tie kūno organai , kuriems buvo teikiama daugiau maginės reikšmės .

Jau II dinastijos laikais Egipto skulptūroje buvo nusistovėję esminiai stiliaus bruožai ( faraono Chasechemo statula ) , kurie ypač plačiai pasireiškė IV dinastijai valdant . Nuo tada išsiskiria dviejų krypčių skulptūros kūriniai : vieni – valdančiuosius , kiti – liaudį vaizduojantieji .

Pirmąją arba oficialiąją Egipto plastiką sąlygojo architektūros ir religijos reikalavimai . Medžiaga turėjo būti patvari , nebijanti laiko , o veidas – atspindėti tik esmingiausius portretuojamojo bruožus . Todėl Egipto oficialiosios skulptūros pagrindinis stiliaus bruožas – statiškumas ir frontališkumas : galva statmena pečiams , žvilgsnis nukreiptas tiesiai pirmyn . Egiptiečiai frontališkumo dėsniu grindė rimties bei garbingumo supratimą .

Skulptūra turėjo atitikti ir egiptiečių

žmogaus idealo supratimą : dievai ir žmonės turėjo būti vaizduojami liekni , laiko neliečiami , amžinai jauni , žavūs . Kuriant niekad nesenstančių dievų statulas , šis stiliaus reikalavimas buvo nesunkiai išlaikomas . Tačiau , vaizduojant žmones , amžinos jaunystės būtinumą komplikuodavo antrasis principas , reikalavęs , kad statulos būtų panašios į mirusįjį , Ką galėtų atpažinti savo kūną . Tarp šių dviejų kraštutinumų – grynai idealistinio ir pagal galimybę natūralistinio – augo Egipto skulptūra visais istorijos laikais .

Egipto skulptūroje svarbią vietą užima sfinksai . Sfinksu norėta išreikšti faraono dieviškumą . Tai pirmos skulptūros , statytos ne maldyklose ; jas galėjo matyti visi žmonės . Ypač reikšmingas Egipto dailėje didysis sfinksas , iškaltas iš kalkakmenio uolos , netoli faraono Chefreno slėnio šventyklos . Jo kūnas primena gulintį liūtą , o plytos rusvumo veidas perteikia Chefreno portretinius bruožus . Galvą dengia raudonų mėlynų dryžių faraono skarelė ir šventoji gyvatė – urėjus ; smakrą puošia faraoniška barzdelė .

Reikia pažymėti egiptiečių techniką . Egiptiečių menininkai dirbo pačiais primityviausiais įrankiais . Nenuilstama kantrybė – jų kūrybos pagrindas . Visos skulptūros padarytos mažu variniu kaltuku ir mediniu lygintuvu . Gludinimo įrankiai – apskritas rutulys , vanduo ir smėlis . Darbas buvo ilgas ir sunkus , nes tik kalkakmenį galima skaldyti didesnėmis skiltimis , o kietųjų akmenų aštriu kaltuku teįmanoma nutrupinti smulkias skeveldrėles ; šlifuoti juos dar sunkiau .

Egipto skulptūros gana statiškos , tačiau jų veidai gyvybingi . Šito gyvybingumo joms suteikdavo akys . Akys paprastai būdavo daromos iš vieno arba kelių skirtingų rūšių akmenų ir gipso mase įlipinamos į akių tuštumas . Akies baltymui skulptoriai dažnai naudodavo visai baltą akmenį , vyzdžiui – gabalėlį juodo . Luvre esančio raštininko akyse į vyzdžio vidurį įstatytas sidabrinis spurge lis , kuris , šviesai krintant , švyti ir suteikia veido bruožams ypatingo gyvumo . Sustiprėję Viduriniosios karalystės valdovai stengėsi savo paminklais prilygti Senosios karalystės valdovams . Tačiau dauguma kultinės paskirties skulptūrų schematiškos , suidealintos , pozos sustingusios ; silpnai moduliuotos akys . Be to , faraonai , norėdami save iškelti , statėsi statulas ne tik kapų šventyklose , bet ir už jų sienų . Jos dažniausiai kolosalinės ; jų tikslas – įtvirtinti liaudies sąmonėje faraono didybę . Šios krypties viršūne reikia laikyti nuostabias Sesostrio III skulptūras , kurių portretinis panašumas ir veido psichologiškumas pasiekė nepakartojamo tobulumo . Meniniu požiūru stiprūs yra sfinksai su faraono Amenemheto III skulptūriniais portretais . Apie Naujosios karalystės pirmojo laikotarpio meną daugiausia medžiagos teikia faraonės Chatšepsut šventyklos skulptūros . Jų buvo sukurta daugiau kaip du šimtai . Šis skulptūrų skaičius rodo , kad , vadovaujant architektui Senmutui , dirbo didelis būrys geriausių Tebų mokyklos dailininkų . Vienos faraonės Chatšepsut statulos buvo skirtos šventyklos eksterjerui – tai kolosai , stovintieji prieš pilonus arba kolonas , ir sfinksai . Tačiau jos turėjo mažiausiai panašumo , jose faraonės Chatšepsut bruožai nužymėti labai apibendrintai . Statulos , skirtos šventų šventovei , turėjo būti labai panašios : to reikalavo kultinė jų paskirtis . Jas kūrė įžymiausi to meto skulptoriai . Šventų šventovės pagrindinė statula padaryta iš marmurui giminingo kalkakmenio , o kitų keturių veidai bei rankos dažytos rausvai ir padengtos laku . Nepaisant vyriškų faraonės rūbų bei galvos apdaro , dailininkas sugebėjo perteikti moteriškąjį Chatšepsut žavumą , švelnumą .

Daug sumanumo ir apdairumo parodė Egipto skulptoriai , apvaldydami medžiagą . Juk dažnai tekdavo kapą kalti blogame kalkakmenyje arba uoloje , kurios akmuo skildavo sluoksniais , neleisdamas išryškinti skulptūrinių formų . Vėlesnių amžių menininkai pasiekė didelio portretinio panašumo , iš akmens išgavo minkštas linijas , iškėlė žmogaus asmenybę , pabrėždami jo kūno grožį .

Egipto architektūrai būdinga stambios neskaidytos plokštumos . Tačiau rūstūs mūrai niekados nestovėjo pliki . Iš lauko ir vidaus juos puošė reljefai ir tapybos vaizdai . Egiptiečiai mylėjo gyvenimą , jie norėjo ir po mirties gyventi taip , kaip būdami gyvi . Todėl tikėdami paveikslo magiška galia , stengdamiesi įamžinti

save ir pagerbti valdovus , kapų sienas išrašydavo spalvotais gyvenimo vaizdais . Egipto tapybos , reljefo , grafikos , ornamento ir hieroglifų bendras ir pagrindinis elementas yra linija , piešinys . Linijos bei piešinio dailė prasidėjo dar ankstyvaisiais akmens amžiais. Piešiniais papuošti uolų skardžiai , buities daiktai , urvų sienų plokštumos rodo jau tam tikrą dailės laipsnį . Pradžioje jie dar eskizinio pobūdžio , palaidai išdėstyti , ilgainiui vis labiau organizuojami , o jau Narmerio paletės papuošimai turi aiškią , išbaigtą kompoziciją .

Egipto dienų išdekoravimą galima skirstyti į keletą grupių : piešiniai , kurių kontūro linijos nuspalvintos ; piešiniai , kurių ne tik kontūro linija , bet ir visas plotas nuspalvintas , tai yra tapybiniai darbai . Kontūrinių piešinių gausu akmens amžiaus dekoracijose .

Viduriniosios karalystės pradžioje reljefai bei tapybos darbai , kaip ir skulptūra , staiga neatsiplėšė nuo Senosios karalystės stiliaus . Sustiprėjęs vidurinysis luomas ieškojo konkretumo visame gyvenime : buvo atrastos iki tol nežinomos tiesos matematikoje bei medicinoje , išryškėjo realistinė kryptis literatūroje ( pasakojimas apie Sinuchetą ) , nauja linkme vystėsi tapyba ir reljefas . Ypač geri to meto sienų tapybos darbai ,išsilaikę Beni–Hasano srities kapuose . Paminėta El–Beršo srityje esanti Tchutichotepo mastaba . Ant jos sienų esantis paveikslas vaizduoja didžiulės žmonių minios gabenamą nomarcho statulą . Reljefas rodo , kad ir nomarchai svajojo apie kolosalias skulptūras , nors savo svajones galėjo realizuoti tik reljefe . Iš kitos pusės čia matome , koks primityvus buvo darbo panaudojimas ir kokiomis priemonėmis buvo sukurti Egipto meno paminklai .

Ir Naujosios karalystės laikais valdovų kapų reljefų bei tapybos darbų temos lieka tos pačios – tai mirusiojo gyvenimo vaizdai arba ritualinės scenos . Šalia jų šventyklose ima įsigalėti karo ir puotų vaizdai . Vizirių kapuose vaizduojamos eilės žmonių , nešančių dovanas . Karo vadų kapuose – naujokų šaukimas , kariuomenės paradai ; kunigų kapuose – darbai šventyklų dirbtuvėse , aukso bei karo grobio priėmimas , diduomenės kapuose – puotų vaizdai . Sienų paveikslus paaiškina greta įrėžti hieroglifų tekstai , kuriuose literatūrine kalba dėstoma mirusiojo biografija . Šios biografijos pastūmėjo ir literatūrą , ir dailę realizmo kryptimi . Jos davė pradžią dabar plačiai žinomai apysakai “ Sinuchetas “ . Naujosios karalystės laikais tapyboje ir reljefe dar labiau stiprėjo palinkimas į realizmą . Dailininkai , vaizduodami žmogų , stengėsi parodyti jo judesius , kūno apimtį ir nepastebimai tolydžio tolo nuo tradicinio schematinio žmogaus vaizdavimo . Kūnus pradėta dažyti natūralia rusva spalva , nesilaikant kanono , reikalaujančio vyrų kūnams raudonai rudos , o moterims – geltonos spalvos . Vis labiau pabrėžiamas šviesos ir šešėlių žaismas , vengiama aštrių kontūrų . Naujosios karalystės linijos , lyginant jas su Senosios karalystės siluetų stačiais kampais lūžtančiomis linijomis , pasidarė suapvalintos .

Naujai komponuojamos ir grupinės scenos , pasikeitė vaizdų siužetai . Labai dažnai rodomos puotų scenos ; jose ponios , šokėjos , tarnaitės , muzikantai . Ponios , iškilmingai pasipuošusios , sėdi , apsuptos nuogų tarnaičių , šokėjų , dainininkų . Įdomūs kareivių bei žvejų vaizdai .

Naujosios krypties dailę kūrė tie patys Tebų mokyklos dailininkai . Tačiau pirmieji ieškojimai , nedrąsūs bandymai vaizduoti faraoną ir jo šeimos narius nesuidealintus ne visada buvo sėkmingi , kartais jie iš tikrųjų priminė karikatūras . Tik vėliau naujo stiliaus kūriniai pasiekė tikro meistriškumo . Gyvų , judančių figūrų vaizdavimas reikalavo ir lankstesnės silueto linijos . Reikia tik pažvelgti į kapų reljefuose pavaizduotus bėgančius kareivius bei į tarnų grupę , stovinčią prie mirusios karalaitės , kad įsitikintume , kokia graži ir gyva yra šių reljefų linija .

Egipto taikomosios dailės šaknys siekia gilią praeitį , o viršūnė – siejasi su graikų bei romėnų laikų kūryba . Jei paleolito ir mezolito laikų kultūrinis palikimas – primityvaus darbo kauliniai bei akmens ginklai ir įrankiai – nedaug teturi dailės elementų , tai neolitas rodo , kad , žmogui įsitvirtinant pastovioje vietoje , augo poreikiai , o kartu sugebėjimas apvaldyti gamtos jėgas , įvairias medžiagas .

Archeologinių kasinėjimų duomenimis , paskutiniųjų trijų neolito laikotarpių , kurie pagal radimo vietą vadinami Badari , Negada I ir Negada II , kultūrinis palikimas – įvairūs buitinės bei ritualinės paskirties daiktai – sudaro Egipto taikomosios dailės pagrindą . Neolito laikais jau naudotas varis , tačiau javai dar kirsti dantytu titnago pjautuvu . Keramika pradžioje buvusi formuota ir glaistyta ranka , Badari laikais pasiekė aukšto technikos lygio : sienelės plonos , dekoruotos kaneliūromis , viršutinis kraštelis juodas . Negandos I laikais kaneliūrų jau nebėra , tobulesnė forma , sieneles puošia buitinės bei kultinės kompozicijos .

Neolito pradžioje imta auginti linai ir austi audeklai . Audimui pradžią davė šiaudinių kilimų , demblių bei krepšių pynimas . Rasta akmeninių verpsčių .

Senojoje karalystėje paminėti puikūs akmens indai . Pirmųjų dinastijų valdymo laikais nusistovėjo akmens vazų formos – labai paprastos , geometrinės , padarytos iš bazalto , granito ar alebastro . Kultinės paskirties – žemos , pusiau skritulinės , sunkios . Pirmiausia akmens vaza buvo iškertama iš akmens bloko , išorinė jos pusė gludinama ir tik po to iškalamas arba išgręžiamas vidus . Neolito laikais buvo gręžiama ranka , vėliau – sukamuoju prietaisu . Šis prietaisas davė žiedžiamojo rato mintį .

Egiptas neturi miškų . Faraonų laikais ten augo nedideli akacijų , tamariskų ir palmių gojai , be to , sikomorų , persėjų , ievų medžiai ir erškėtkrūmiai . Trūkumas savojo miško vertė jo ieškoti kaimynų kraštuose .Šaltiniai skelbia , kad statybinį mišką egiptiečiai gaudavo kaip karo grobį , dovanomis , išsikeisdavo arba pirkdavosi .

Kietas akacijos medis buvo naudojamas laivams ir baldams . Savas Egipto medis sikomoras plačiai naudotas tualetiniams reikmenims , bet baldų , padarytų iš šio medžio , iki mūsų dienų neišliko . Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas vaidilutės Šamoit sarkofagas padarytas iš smulkių sikomoro dalelių , suklijuotų neištirta mase .

Baldams buvo naudojamos vejerinės palmės , nes finikinės skaidosi pluoštais . Tačiau daugiausia baldų buvo dirbama iš atvežamo medžio , o jo ypač daug įveždavo Naujosios karalystės metu .

Medžių apdirbimui vartotas kirvis , pjūklas , grąžtas , medinis plaktukas . Nukirstam medžiui nulupdavo žievę , supjaustydavo į lentas , dirbo labai atsargiai ; brangino smulkiausias skiedreles .

Viduriniosios karalystės taikomosios bei dekoratyvinės dailės vystymuisi teigiamos reikšmės turėjo miestų augimas , atsivežtinis auksas , brangiųjų medžių rūšys bei dramblio kaulas iš užkariautų kraštų .

Naujosios karalystės taikomoji dailė skirstoma į dvi dalis , tarp kurių yra trumpas , bet reikšmingas Tel– el– Amarnos laikotarpis . Naujosios karalystės laiku taikomoji dailė žydėte žydėjo : jai būdingas formų įvairumas , sudėtingumas ir ryškus dekoratyvumas – daugiaspalvės inkrustacijos , glaisto turtinga spalvinė paletė ir sudėtingos kompozicijos ornamentai . Naujosios karalystės metu akmenį indų gamyboje pakeitė minkštas , permatomas alebastras . Dabar vietoj žemų sferinių pradėta kurti siauras , ištęstas arba į šonus išsišakojusias vazas .

Egipto taikomojoje dailėje daug lėmė ir konservatyvumas . Egiptas brangino tai , kas turi gilias šaknis , nusistovėjusias formas , patikrintus darbo būdus . Tos pačios akmens vazų formos , kurių pradžia siekia Badari kultūros laikus , kartojosi ir Naujosios karalystės Egipte ; baldų , papuošalų , lino audinių bei keramikos formos nesikeičia tūkstantmečiais .

Taikomojoje dailėje , labiau negu kitose dailės šakose , daug lėmė paveldimumas . Yra žinomi aštuonių kartų tos pačios dailės šakos kūrėjai .Tradicijos , iš kartos į kartą perduodamos , laiko veikiamos , turėjo ; jos atmetė tai , ko gyvenimas nebepateisino , ir priėmė nauja , ko jis būtinai reikalavo

Rašykite komentarą

-->