Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Demokratijos ištakos

Autorius: Reda

Šiandien kiekvienam žmogui, kuris skaito laikraščius, klauso pranešimus, priklauso partijai ir bendrai dalyvauja politiniame gyvenime, nuolat tenka girdėti žodžius: “demokratas”, “demokratija”, “demokratinis”; tačiau toli gražu ne visi, kas tuos žodžius girdi ir net ne visi iš tų, kurie juos vartoja, žino ir supranta, ką tie žodžiai reiškia.

Žodis demokratija kilęs iš graikų žodžių “demos” – liaudis ir “kratija” – valdymas. Išvertus į lietuvių kalbą, demokratija reiškia liaudies valdymą. Tai valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir veikianti pagal konstitucijoje nustatytus įgaliojimus vyriausybė.

Istorija rodo, kad nuolat buvo ieškota būdų, kaip kartu gyvenantiems žmonėms organizuotis, tvarkyti bendrą gyvenimą, kad kuo labiau būtų patenkinti kiekvieno poreikiai, kuo lengviau įgyvendinti idealai ir interesai, kuo geriau palaikomi draugiški santykiai su gretimomis valstybėmis. Nuo senovės laikų būta žmonių, mąstančių apie politinę sistemą, kurios nariai laikytų vienas kitą politiškai lygiais, turinčiais vienodas galimybes naudotis savo sugebėjimais, ištekliais ir institutais, reikalingais tam, kad žmonės galėtų valdytis patys. Praktiškai šią idėją bandyta įgyvendinti V a. pr. Kr. Pirmojoje pusėje Atėnuose. Nors graikų buvo nedaug ir jie buvo įsikūrę mažoje teritorijoje, tačiau turėjo išskirtinės įtakos pasaulio istorijai. Atėniečiai įgyvendino tai, ką būtų galima pavadinti pirmąja demokratija. Graikų požiūriu, demokratinė tvarka turėjo atitikti šiuos reikalavimus:

 Piliečių interesai turi būti harmoningi, kad piliečiai galėtų turėti bendrą aiškų visuotinio gėrio supratimą ir jo siektų;

 Piliečių ekonominė padėtis turi būti lygi, jie turi išpažinti tą pačią religiją, negali itin skirtis jų išsilavinimas, priklausyti skirtingoms rasėms ar kultūroms;

 Tai įmanoma tik esant nedideliam piliečių skaičiui;

 Piliečiai privalo turėti galimybę susirinkti ir tiesiogiai priimti įstatymus bei politinius sprendimus.

Santvarkos esmė ta, kad laisvieji piliečiai dalyvaudavo valstybės valdyme. Valstybės piliečiai (vyrai, kuriems sueidavo 18 metų ir kurių tėvas bei motina būdavo atėniečiai), rinkdavosi į Tautos susirinkimą ir jame aptardavo ir spręsdavo visas bendras problemas. Balsuodami pakeldavo rankas, o sprendimą priimdavo balsų dauguma. Diduomenė ir piliečiai turėdavo lygias teises; piliečiais buvo laikomi tik suaugę vyrai. Moterys, vergai ir atvykėliai iš kitų miestų nebuvo piliečiai. Kiekvienas pilietis reikšdavo savo nuomonę, siūlydavo idėjas, kritikuodavo valdininkus. Tautos susirinkime vyravo žodžio laisvė, todėl sprendimus dažnai
nulemdavo mokėjimas įtaigiai kalbėti. Kalbėti galėdavo kiekvienas bet kokia pageidaujama tema. Pareigūnai atsiskaitydavo už savo veiklą. Jie nesinaudodavo jokiomis privilegijomis, o už mažiausią nusižengimą būdavo šalinami iš pareigų. Savo darbą jie laikydavo pilietine pareiga, o atlyginimo ėmimas buvo laikomas gėdingu dalyku. Geriausias atlyginimas už veiklą – garbingi apdovanojimai ir šlovė. Tie, kurie rūpinosi tik savo asmeniniais reikalais, nesisielodavo dėl valstybės, buvo vadinami idiotais.

Atėnuose atsirado pirmosios konstitucijos, kurios aiškiai apibrėžė piliečių teises ir pareigas. Demokratinis valdymas padėjo šiam miestui – valstybei suklestėti. Atėnų demokratija, gyvavusi daugiau nei 200 metų, turėjo įtakos dabartinei demokratijos teorijai.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->