Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Autorius: Vaidotas

Šiuo metu Lietuvoje užimtumo klausimams valstybiniame lygyje skiriamas nepakankamas dėmesys. Priimami ekonominiai sprendimai dažniausiai nevertinami darbo rinkos požymiu, neanalizuojamas jų poveikis gyventojų užimtumui. Vienintelės struktūros, kurios rūpinasi gyventojų užimtumo problemomis ir jų efektyviu sprendimu yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža. Bet šių institucijų veikla susijusi tik su betarpišku darbo jėgos panaudojimo procesu, o kalbant konkrečiai, tai tik su tam tikra darbo jėgos panaudojimo proceso dalimi.

Gyventojų užimtumas tiesiogiai priklauso nuo bendros ūkio situacijos, todėl negalima teigti, kad darbo rinkos politika turi būti kažkokios vienos institucijos prerogatyva, o jeigu ir galima, tai ta institucija yra valstybė. Todėl darbo politika turi būti formuojama ir vykdoma kiekvienoje vietoje, kur atsiranda darbo santykiai. Europos šalyse jau seniai darbo rinkos politika traktuojama, kaip neatskiriama šalies ūkio vystymo dalis ir tai betarpiškai atsispindi darbo rinkos programose.

Aš pabandysiu išanalizuoti Lietuvos darbo rinkos politiką. Atlikdamas darbą pasistengsiu susipažinti su pagrindinėmis darbo rinkos problemomis, sužinoti kaip yra panaudojama darbo jėga ir pabandysiu įsivaizduoti ką reikėtų daryti, kad sumažintumėme nedarbo lygį šalyje.

1.SOCIALINĖ –EKONOMINĖ SITUACIJA LIETUVOJE
Lietuvoje 2002 metų pradžioje gyveno 3475.6 tūkst. žmonių, iš jų 33.7 proc. gyveno kaime. Moterys sudarė 53.3 proc. gyventojų skaičiaus. Darbingo amžiaus gyventojai sudarė 58.5 proc., pensinio amžiaus – 20.2 proc. Darbo jėgą sudarė 1790.9 tūkst. žmonių, užimtieji – 1586.0 tūkst. žmonių.(http:// www.ldb.lt)

Minimali mėnesinė alga nuo 1998 m. birželio 1 d. yra 430 Lt ir iki šiol nesikeičia.

Minimalus gyvenimo lygis
(MGL) sudaro 125 Lt per mėnesį ir šis dydis yra nustatytas nuo 1998 metų gegužės 1 d.

Oficialiai dirbančių žmonių skaičius respublikoje kasmet mažėja (žr. 1 lent.).

1 lentelė

1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m.

Socialiai apdraustų dirbančių skaičius 1325 1345.5 1321.1 1299.5 1274
Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje 2002 m. sausio 1 d. – 12.9 proc. Užslėptas nedarbo lygis gerokai didesnis už oficialųjį, nes dalis žmonių dirba nelegaliai.

Lietuvoje 2001 metais darbo vietų skaičius mažėjo žemės ūkio bendrovėse, akcinėse bendrovėse, viešosiose įstaigose.

Paskutiniaisiais metais jau nusistovėjo dirbančiųjų persiskirstymas pagal nuosavybės formas bei ekonominės veiklos šakas. Šalyje įsigalėjo privati nuosavybė.

2. DARBO RINKOS POLITIKA
2001 m. Lietuvos darbo rinkos situacija buvo gana įtemta: mažėjo užimtumas, nors ir lėtesniais tempais, bet ir toliau augo nedarbas. Tai nulėmė bendra šalies ekonominė būklė. 2002 m. situacija keitėsi- nedarbas kas mėnesį mažėjo ir vasaros viduryje jis buvo 10.5 proc. Pastaruosius mėnesius nedarbas Lietuvoje nedidėjo.

Spalio 1 d. didžiausias nedarbo lygis buvo registruotas Druskininkų (24,6 proc.), Mažeikių (22,8 proc.) ir Lazdijų (20,8 proc.) savivaldybėse. Mažiausias nedarbas išliko Kretingos (4,4 proc.), Elektrėnų (4,7 proc.) bei Trakų (po 5,6 proc.) savivaldybėse.(“Darbo biržos naujienos” LDB biuletenis Nr.9, 2002)

Iš didžiausių šalies miestų mažiausias nedarbo lygis registruotas Vilniuje (5,7 proc.), didžiausias – Panevėžyje (12,8 proc.). Nedarbo lygis Šiauliuose, metų pradžioje siekęs 13,5 proc., spalio 1 d. sumažėjo iki 9,8 proc. (žr. priedą Nr. 1)

2.1 Užimtumas

Per pastarąjį dešimtmetį įvyko reikšmingų pokyčių gyventojų užimtumo srityje: užimtųjų skaičius sumažėjo beveik 300 tūkst. Pasikeitė užimtumo struktūra: 1990 m., iki ekonominių reformų pradžios, didžioji dalis gyventojų dirbo pramonėje (30 proc.), žemės ūkyje (18 proc.) bei statyboje (12 proc.) (Gruževskis B. “Darbas – užimtumo struktūros kaita. Socialiniai pokyčiai: Lietuva 1990-1998”. Vilnius,2000). Įgyvendinant reformas, 1992–2001 m. darbuotojų skaičius labiausiai sumažėjo pramonėje ir statyboje-beveik per pusę, didėjo paslaugų sferoje, kur dirba pusė visų dirbančiųjų. Vyko intensyvus dirbančiųjų judėjimas iš valstybinio į privatų sektorių. 1990-2001 metų laikotarpiu bendras dirbančiųjų valstybinėse įmonėse, įstaigose, organizacijose skaičius sumažėjo nuo 1332.9 tūkst. iki 495.2 tūkst. Atitinkamai užimtųjų privačiose įmonėse skaičius išaugo beveik du kartus (nuo 564.7 tūkst. iki 1090.8 tūkst.).

Susiformavo trys teritorijų pagal užimtumo situaciją grupės. Aukščiausiais-didžiųjų miestų (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje), vidutinis – vidutinių miestų, kuriuose dominuoja pramonė (Alytaus, Plungės, Utenos ir kt.), žemiausias užimtumas – miestelių ir rajonų, kuriuose dominuoja žemės ūkis (Lazdijai, Šalčininkai, Skuodas ir kt.). Labiausiai užimtųjų per pastaruosius penkerius metus sumažėjo Šiaulių (9.4 tūkst.), Panevėžio (9.0 tūkst.), Utenos (3.1 tūkst.) apskrityse, o padidėjo – Vilniaus (11.2 tūkst.), Kauno (8.2 tūkst.) apskrityse. Du trečdaliai visų užimtųjų dirbo mieste, trečdalis – kaime. (B. Gruževskis, A. Pocius Užimtumas. Lietuvos gyventojai 1900-2000. Vilnius, 2002 )

Daug problemų susikaupė žemės ūkio sektoriuje, kuriame dirba apie penktadalis šalyje dirbančių gyventojų. Vykdant žemės ūkio reformą, susikūrė smulkių ūkių, tačiau jie nepajėgūs užtikrinti ūkio savininkų ir jų šeimos narių efektyvaus užimtumo ir pragyvenimui reikalingų pajamų. Užimtumas žemės ūkyje didėjo iki 1996 m., kai šiame sektoriuje dirbo 24.1 proc. visų dirbančiųjų. Vėliau jis ėmė mažėti ir 2001 m. sudarė 18 proc. (keturis kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį). Pramonėje dirbančiųjų procentas – 20.7 , paslaugų 40.2 .

2001 m. Statistikos departamento duomenimis daugiausia šalies gyventojų pagal užimtumo statusą buvo samdomi darbuotojai (79.3 proc.). Darbdaviai ir dirbantys sau sudarė tik 16.7 proc.

Nevisiškas užimtumas – kai darbuotojai dėl darbo trūkumo dirba mažiau valandų nei numatyta Darbo sutarties įstatyme. Nevisiškai užimtų darbuotojų skaičius (Lietuvos darbo biržos duomenimis) 1996-1997 m. sumažėjęs daugiau nei du kartus, dėl prasidėjusios Rusijos krizės 1998 metais išaugo nuo 9.5 iki 16.7 tūkst. 1999 m. II pusmetį šių darbuotojų skaičius pradėjo mažėti ir 2001 metų pabaigoje sudarė 10.5 tūkst. Didžioji dalis įmonių, susiduriančių su nevisiško užimtumo problema, daugiausiai yra maisto pramonės įmonės. Pagrindinės to priežastys – nepakankama gaminamos produkcijos paklausa, užsakymų gamybos stoka, įvairios finansinės problemos.

2.2.Nedarbas

Duomenimis apie nedarbo lygį ir bedarbius įprasta skelbti remiantis valstybinės darbo biržos informacija. Tačiau ne visi bedarbiai kreipiasi į ją. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darbo ieško privačiose darbo biržose, renka informaciją apie darbą iš žiniasklaidos, giminaičių, pažįstamų ar padedami darbdavių. Kitas būdas įvertinti užimtųjų ir bedarbių skaičių – atlikti gyventojų užimtumo tyrimus, apklausiant gyventojus apie užimtumą. Todėl nedarbo lygis tyrimo duomenimis skiriasi nuo registruoto darbo biržoje nedarbo lygio. (žr. priedus Nr. 2 ir Nr.3)

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1992-1994 metais nedarbo lygis augo lėtai, metų pabaigoje neviršydamas 3.6 – 4.5 proc., tačiau apimdamas vis naujus regionus ir socialines demografines gyventojų grupes (žr. priedą Nr. 4). 1995 metai išsiskiria nuolatiniu nedarbo lygio augimu (metų pabaigoje siekė 7.3 proc.), kuris susijęs su ūkio pertvarkymo plėtimu bei ekonomikos liberalizavimu. Nuo 1997 metų nedarbo lygis augo ir dėl Rusijos finansinės krizės, kurios poveikis Lietuvos ekonomikai bei dirbančiųjų užimtumui išryškėjo 1998 metų pabaigoje, o 1999 metų pabaigoje pasiekė 10 proc..

2001 metais oficialus vidutinis metinis nedarbo lygis – 12.5 proc. ir buvo aukščiausiais po Nepriklausomybės atkūrimo. 2001 metais nedarbo lygis augo visuose šalies rajonuose, tačiau skirtingais tempais. Didžiausiais nedarbo pokytis užregistruotas Druskininkuose, Joniškyje ir Mažeikiuose ir mažiausiai keitėsi Anykščiuose ir Varėnoje.

Išlieka ir dideli nedarbo teritoriniai skirtumai. Aukščiausias ir žemiausias nedarbo lygis skiriasi 4-5 kartus. Didžiausias nedarbas – Druskininkuose (24.6 proc.), o mažiausias -Kretingoje (4.4 proc.).

Rekordiškai mažas – 5,7 proc. – nedarbo lygis Vilniaus mieste fiksuojamas kelis mėnesius iš eilės. Šiuo metu didžiausia statybų aikštele pramintas Vilnius suteikia naujas darbo vietas ne tik miesto, bet ir visos šalies gyventojams. Šiuo metu į Vilnių dirbti atvyksta įvairių profesijų atstovai iš aplinkinių gyvenviečių ir miestų – Lentvario, Vievio, Kauno, Panevėžio.

2.3 Bedarbiai

Lietuvos darbo biržos duomenimis 2002 m. spalio 1 dieną darbo ieškojo 183052 asmenų, iš kurių 52.3 proc. sudarė moterys.

2002 metų spalio 1 d. duomenys (http:// www.ldb.lt)

Nedarbo lygis, proc. 10,5 %

Moterų 11,0 %

Vyrų 10,0 %

Jaunimo 13,8 %

Įregistruota bedarbių 183052

iš jų: moterų 95699 (52,3)*

vyrų 87353 (47,7)*

jaunimo 22282 (12,2)*

ilgalaikių bedarbių 56304 (30,8)*

gyvenančių kaimo vietovėse 72007 (39,3)*

gaunančių bedarbio pašalpą 20109 (11,0)*

* proc. įregistruotų bedarbių
2001 metais užregistruota 25.3 tūkst. bedarbių kaimuose, jų dalis bedarbių struktūroje padidėjo nuo 35 iki 39.3 proc.

3. NEDARBO PROBLEMA KAIME
Lietuvos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominėse veiklose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 metus bedarbių skaičius kaime išaugo net 22 proc. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą, yra kaimo bedarbis.

Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17 – 21 proc., didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius visuomenėje.

1994 metais žemės ūkyje dirbo daugiausiai šalies užimtųjų ir šiuo požiūriu jis tapo vyraujančia ekonomine veikla. Nuo 1996 metų pastebimas užimtųjų skaičiaus žemės ūkyje mažėjimas ir tai sąlygojo nedarbo augimą kaime. Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu.

Blogiausia užimtumo situacija kaime yra Alytaus, Utenos ir Kauno apskrityse. Jose nedarbo lygis siekia atitinkamai 21, 22 ir 18 proc.

Kaime didėja bedarbių skaičius, tarp jų ilgalaikiai bedarbiai, nedirbantys metus ir ilgiau, sudaro apie pusę visų bedarbių. Dėl augančio nedarbo nusikalstamumas ir kiti negatyvūs reiškiniai kaime įgauna vis didesnį pagreitį. Mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse vyrauja ypač nepalanki demografinė ekonominė socialinė situacija, apsunkinanti užimtumo problemų sprendimą atskiruose regionuose. Didelis nedarbas kaime 30 – 34 metų amžiaus kaimo gyventojų grupėje (apie 21 proc.) rodo, kad ekonomikos augimo laikotarpiu dažniausiai kvalifikaciją turi kelti tie bedarbiai, kurie jau turi specialybę, tačiau jiems ypač trūksta profesinių-techninių, specifinių (vadybos, buhalterinės apskaitos, užsienio kalbos ir kt.) žinių.

Didelė dalis kaimo bedarbių iki 19 metų amžiaus grupėje – apie 14 proc. ir atitinkamai 20 – 24 metų amžiaus grupėje – 17 proc. Tai rodo, kad ženkli dalis kaimo jaunimo nesiekia mokslo arba neturi tinkamo profesinio išsilavinimo.

Nedarbą kaime reikėtų sieti ir su šalies bendra ekonomine situacija, Rytų rinkų praradimu bei nesugebėjimu įsitvirtinti naujose, taip pat žaliavų kainų kilimu, verslo pelningumo mažėjimu, kapitalo stoka ir t.t. Remiantis SVVPA (Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros) atliktais tyrimais, pagrindinės priežastys, stabdančios verslų plėtrą, yra menka vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kreditavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka, per mažas institucijų, teikiančių paramą smulkiam verslui, skaičius, savivaldybių darbuotojų biurokratizmas ir kt.

Darbo rinkoje ir toliau didėja aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų paklausa. Auga naujų specialybių ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos paklausa lengvosios, medienos dirbinių, plataus vartojimo prekių gamybos šakose, paslaugų sektoriuje, o mažiausia samdomo darbo paklausa išlieka žemės ūkyje. Dėl paklausios kvalifikacijos stokos, kaimo darbo jėga yra mažai tinkama darbui mieste. Prognozuojama, kad žemės ūkio konkurencingumo didėjimas, ūkio subjektų ir atskirų šakų restruktūrizacija, darbo našumo augimas turės neigiamų pasekmių užimtumui, nes ir toliau mažės dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ypatingai tai įtakos ūkininkaujančiuosius mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir smulkiuose ūkiuose. Lėta kitų ekonominių veiklų plėtra kaime neabsorbuoja didėjančio bedarbių skaičiaus, ypač tų, kurie anksčiau dirbo žemės ūkyje.

Įvertinus žemės ūkio gamybos augimą ir struktūrinius pokyčius Lietuvos kaime, didžiausias užimtumo žemės ūkyje mažėjimas iki 2004 metų prognozuojamas mažiau palankiose žemės ūkiui teritorijose – Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Anykščių, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Molėtų, Šilalės, Kelmės, Šilutės, Skuodo, Plungės rajonuose. Šiuose rajonuose reikėtų ypatingą dėmesį sutelkti į priemones, skatinančias ir palaikančias netradicinio žemės ūkio ir alternatyvios veiklos plėtrą kaimo vietovėse, dirbančiųjų švietimą, profesinį mokymą bei perkvalifikavimą, atsižvelgiant į atskirų regionų specifines sąlygas.

3.1. Skurdas kaime

Pagal 2000 metų namų ūkio biudžetų tyrimų duomenis, žemiau santykinės skurdo ribos gyveno apie 40 proc. žemdirbių, kai mažų ir vidutinių miestų 14 ir 7 proc. didžiųjų miestų gyventojų.

Kaimas išsiskiria ne tik skurdo mastu, bet ir gyliu. Skurdžiai gyvenančių kaimiečių vidutinės vartojimo išlaidos buvo 26 proc., o miestiečių – 22 proc. mažesnės už santykinę skurdo ribą. Skurstančiųjų skaičius kaime yra apie 3 kartus didesnis nei didžiuosiuose ir 2 kartus – mažuose ir vidutiniuose miestuose.

Svarbiausias žemės ūkyje dirbančiųjų skurdaus ir žemo gyvenimo lygio veiksnys yra santykinai mažos darbo pajamos. Vidutinės disponuojamos piniginės ir natūrinės pajamos, apskaičiuotos vienam namų ūkio nariui, per mėnesį 2001 metais buvo 250 Lt ir tai tesudarė 55 proc. miestų namų ūkių analogiškų pajamų lygio. Dar didesnis piniginių pajamų lygio skirtumas: žemdirbių gautos piniginės pajamos – apie 125 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį – tesudarė 30 proc. miestų gyventojų analogiškų pajamų. Labai mažas pajamas iš žemės ūkio veiklos gauna ūkininkaujantys smulkiuose (iki 10 ha) mažo našumo žemių ūkiuose.

Šiuo metu pajamų struktūros rodikliai rodo, kad vis didesnę dalį žemdirbio namų ūkio nario piniginėse pajamose sudaro ne pajamos iš žemės ūkio, verslų, amatų, o įvairios socialinės išmokos (39 proc.). Daugiau kaip pusę visų iš žemės ūkio veiklos gaunamų pajamų sudaro ne piniginės, o natūrinės pajamos.

Vartojimo išlaidų struktūra rodo žemdirbių namų ūkio gyvenimo žemą lygį: didžiausią vartojimo išlaidų dalį skirdami maistui (60 proc.), žemdirbiai sveikatos apsaugai skiria tik apie 3 proc., laisvalaikiui – 2 proc., švietimui skiriamų pinigų dalis nesiekia ir procento (0,1 proc.).

3.2.Kodėl didėja nedarbas kaime?
Nestabili Lietuvos žemės ūkio politika, neišvystyta palanki kreditavimo sistema, nepakankama vidaus rinkos apsauga, jos vystymas ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, o taip pat nedarbą kaime.

Užimtumo mažėjimą sąlygojo spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra. Įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.

Mažėjant žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų dirbančiųjų paklausai, daugumos kaimo žmonių išsilavinimas, profesinis pasirengimas, intelektas neatitinka augančių rinkos ekonomikos poreikių. Profesinio rengimo sistema nėra pakankamai išplėtota, t.y. neužtikrinanti visuotinio profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Regionų ekonominės plėtros ir kitos programos, sukurtos nedarbo problemoms spręsti, dėl lėšų trūkumo nėra įgyvendinamos.

3.3.Ką reikėtų daryti?

Sprendžiant nedarbo problemas kaime, siūloma skatinti ir remti netradicinio žemės ūkio arba žemės ūkio produktų ne maisto reikmėms plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taip pat teikti paramą investitoriams, investuojantiems į gamybinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse ir įdarbinantiems kaimo gyventojus. Atsižvelgiant į menką kaimo dirbančiųjų mobilumą, vertėtų skatinti vietines užimtumo iniciatyvas, taip pat taikyti mokesčių lengvatas darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas kaime. Labai svarbu didinti kaimo jaunimo teritorinį mobilumą, praktinių įgūdžių tobulinimą, rengiant tarpvalstybines įdarbinimo sutartis su tomis šalimis, kuriose jaučiamas tam tikrų kategorijų darbuotojų trūkumas.

Atsižvelgiant į regioninį nedarbo lygį, vertėtų susirūpinti bedarbių pašalpų skyrimo tvarkos tobulinimu, bedarbio pašalpą siejant su draudimo ir bedarbystės laikotarpiu, išeitinių pašalpų mokėjimo pertvarkymu. Esant ribotoms šalies investicinėms galimybėms, būtina prioritetą teikti verslo mokymui bei konsultavimui, išskiriant regionus su menkiau išvystyta verslo infrastruktūra ir ypatingai dideliu nedarbo lygiu. Kaimo gyventojų nedarbo mažinimo problemos turėtų būti sprendžiamos aktyviai dalyvaujant kaimo ūkinės savivaldos organizacijoms, taip pat panaudojant šalies, ES bei tarptautinių fondų teikiamą paramą.

Ūkinės veiklos įvairinimui ir jos plėtros paspartinimui svarbu gerinti švietėjišką veiklą kaimiškuose didelio nedarbo rajonuose, dėti pastangas netradicinių produktų rinkos paieškai. Greta profesinio mokymo daugiau dėmesio reikėtų skirti asmeninių bei moralinių savybių (atsakingumo, sąžiningumo, punktualumo ir pan.) ugdymui. Kaimo bendrojo lavinimo mokyklose tikslinga būtų vykdyti moksleivių profesinį orientavimą ir konsultavimą.

Siekiant mažinti nedarbą kaime ypatingai svarbus bedarbių integravimo į darbo rinką sistemos kūrimas – visų pirma, trišalių mokymo ir įdarbinimo sutarčių skatinimas, būtinas atskirų kvalifikacijų darbuotojų paklausos-pasiūlos derinimas, priartinant profesinį mokymą prie atskirų teritorijų rinkos poreikių.

Pastarajame dešimtmetyje Lietuvos kaime ir ypatingai žemės ūkyje vykstantys ekonominiai ir socialiniai procesai turėjo neigiamos įtakos darbo jėgos kokybiniams rodikliams, mažėjo jos poreikis prekinės produkcijos gamyboje. Įvertinus žemės ūkio gamybos plėtros mastus, ekonominius bei
demografinius pokyčius ir imlumą darbui, iki 2006 metų užimtųjų skaičius turėtų sumažėti apie 19 proc. ir žemės ūkio prekinės produkcijos gamyboje turėtų dirbti apie 12 proc. visų užimtųjų šalies ekonominėje veikloje. Naujų darbo vietų poreikis ne žemės ūkio veikloje būtų vidutiniškai apie 4 tūkst. kasmet. Užimtumo mažėjimas Lietuvos žemės ūkyje didins nedarbą kaime. Todėl darbo poreikio sumažėjimą žemės ūkio veikloje būtina įvertinti ir į tai atsižvelgti rengiant regionų plėtros programas, kuriose užimtumo mažėjimas būtų derinamas su naujų darbo vietų kūrimo tempais.

4.ILGALAIKIS NEDARBAS – GILIAI ĮSIŠAKNIJUSI PROBLEMA
Respublikinės darbo biržos iniciatyva Darbo ir socialinių tyrimų institutas 2001 metais atliko specialų ilgalaikių bedarbių sociologinį tyrimą. Tyrimas, kuriame dalyvavo per 2000 ilgalaikių bedarbių parodė, kad ilgalaikis nedarbas – giliai įsišaknijusi problema, kuri didėja metai iš metų.

Didėja ilgalaikių bedarbių skaičius. Pradedant 1993 metais, teritorinėse darbo biržose užregistruoti pirmieji ilgalaikiai bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė viršijo 12 mėn. Šių metų pradžioje jų buvo užregistruota 74.5 tūkst., kai tuo tarpu prieš metus – 62.4 tūkst. Kas trečias registruotas teritorinėse darbo biržose bedarbis – ilgalaikis bedarbis. 2002 metų kovo 1 dienai jų skaičius dar padidėjo iki 75.6 tūkst. Daugiau nei pusę visų ilgalaikių bedarbių (51 proc.) sudaro vyrai. (I. Blažienė “Gyventojų pajamos ir jų normalizavimas.” Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2002.)

Ilgalaikis nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Lemiama ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki 125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos gyventojų socialiniam sluoksniui. Ilgalaikis, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms, nedarbas iškelia ir kitas problemas – profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą ir nepasitikėjimą savimi.

Ilgalaikiai bedarbiai – sunkiausiai integruojama į darbo rinką bedarbių dalis. Didžioji ilgalaikių bedarbių dalis – du trečdaliai yra be profesinio pasirengimo, beveik kas dešimtas neturi pagrindinio išsilavinimo, kas trečias yra vyresnis nei 50 metų amžiaus. Pagal atliekamas apklausas, tik kas antras bedarbis siekia susirasti darbą, mažiau kaip dešimtas – įsigyti naujas profesines kvalifikacijas ar kompetencijas. Didesnė jų dalis nei visų bedarbių tarpe registruojasi tikslu gauti bedarbio pašalpą (kas trečias) ir pažymas socialinėms išmokoms bei kompensacijoms (kas penktas).

Registruota ilgalaikių bedarbių dalis nuo visų bedarbių Lietuvoje artėja prie ES šalių lygio, kur arti pusės visų bedarbių yra ilgalaikiai bedarbiai.

Ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas. Lietuvos darbo birža skiria didelį dėmesį ilgalaikių bedarbių integracijai į darbo rinką, siekdama užtikrinti, kad kiekvienam ilgalaikiam bedarbiui būtų suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. 2001 metais į gyventojų užimtumo priemones buvo nukreipta 22.7 tūkst. daugiau šių bedarbių negu 2000 m.. Įdarbinta 26.3 tūkst. ir nukreipta į aktyvios darbo rinkos politikos programas 41.4 tūkst. Šiais metais numatoma gyventojų užimtumo priemones suteikti 100 tūkst. ilgalaikių bedarbių.

Vien bedarbių rėmimo įstatyme numatytų darbo rinkos politikos priemonių pagalba išspręsti ilgalaikio nedarbo problemų negalima. Siekiant realiai spręsti ilgalaikio nedarbo problemas būtinas visų darbo rinkos partnerių dalyvavimas.

5. JAUNIMO NEDARBAS
Jaunimas lieka labiausiai nedarbo pažeidžiama grupė. Per 2000 metus buvo užregistruota 62.6 tūkst. arba 24.3 proc. Jaunų (iki 25 m. amžiaus) bedarbių, iš jų 18 metų asmenys sudarė 5.3 proc. Kas ketvirtas bedarbis, kuris kreipėsi į darbo biržą, buvo iki 25 metų amžiaus.(“Lietuvos darbo rinka skaičiais 1991-2000 metais”. Lietuvos darbo birža. Vilnius, 2001.). Aukštesnį jaunimo nei kitų bedarbių ne grupių darbo lygį, esant ekonominiams socialiniams veiksniams bei sumažėjusiai darbo paklausai, nulemia jų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Teritorinėse darbo biržose nemaža dalis registruotų jaunų bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Dauguma jų vaikinai.
Jaunimui pasirenkant veiklos sferą, pastebimos dvi tendencijos: pirma, vis daugiau jaunų žmonių, baigę pagrindinę mokyklą, toliau mokosi vidurinėse mokyklose ir siekia aukštesniojo arba aukštojo mokslo. Nemaža jų dalis dar mokydamiesi derina studijas ir darbą, įgyja darbinės patirties, susiranda darbdavį. Jaunų iki 25 metų bedarbių tarpe baigę aukštąsias mokyklas sudaro tik 3-4 proc. Antra, dėl pablogėjusių socialinių ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja netgi pagrindinio išsilavinimo. Po pagrindinės mokyklos baigimo palyginti maža jaunimo dalis mokosi profesinėse mokyklose. Gausėja jaunų žmonių, kurie stengiasi kuo greičiau įsidarbinti arba pasinaudoti įstatymų jiems ir darbdaviams numatytomis lengvatomis ar socialinėmis garantijomis ir pašalpomis. To siekia ir į aukštąsias bei aukštesniąsias mokyklas neįstoję vidurinių mokyklų absolventai. Jų gretas dėl įvairių priežasčių papildo nebaigę profesinių mokyklų arba jas baigę, bet pasirinkę nepaklausias darbo rinkoje profesijas jaunuoliai.

6. DARBO RINKOS PROBLEMŲ TOLIMESNĖS SPRENDIMO PRIEMONĖS
Didėjant konkurencijai darbo rinkoje ir reikalavimams darbo jėgai, dalis asmenų yra išstumiami iš darbo rinkos dėl darbo vietų skaičiaus mažėjimo, turimos žemos kvalifikacijos, nesugebėjimo prisitaikyti prie technologijų keitimosi, patyrimo stokos. Nedarbas ypač palietė atskiras demografines gyventojų grupes: jaunimą, vyresnio, ypač priešpensinio amžiaus asmenis, kuriems ypatingai sunku prisitaikyti prie sparčiai kintančių rinkos sąlygų ir reikalavimų. Dėl to didėja ilgalaikių bedarbių skaičius. Svarbi problema yra ir kaimo bedarbių skaičiaus didėjimas. Dauguma jų – nepaklausių profesijų, įgyja tik vidurinį arba pagrindinį išsilavinimą.

Situacija darbo rinkoje pasižymi darbo pasiūlos ir paklausos nesubalansuotumu. Nors ieškančių darbo asmenų skaičius keletą katrų viršija esamų laisvų darbo vietų skaičių, tačiau tam tikrų aukštos kvalifikacijos specialistų paklausa viršija pasiūlą ir dažnai lieka nepatenkinama nesant pakankamai reikiamos kvalifikacijos specialistų.

7.LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2002-2004 METŲ PROGRAMA
Veiksmai ir priemonės nedarbo problemų sprendimui yra numatytos Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programoje. Strateginiai programos tikslai yra: 1) įveikti neigiamas struktūrines ūkio reformos bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, 2) didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą bei subalansuoti darbo rinką, 3)pasirengti dalyvauti vieningame Europos Sąjungos užimtumo strategijos koordinavimo procese.

Pagrindinės veiksmų kryptys, kuriomis numatoma siekti šių tikslų, yra:

1. Darbo vietų skaičiaus plėtojimas. Numatoma tobulinti darbo vietų kūrimo skatinimo sistemą jungiant visas galimas panaudoti lėšas bei skatinti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtrą, kuri vietos partnerių bendradarbiavimo ir iniciatyvos pagrindu sudarytų sąlygas vystyti vietos ūkį, didinti užimtumą bei spręsti nedarbo, skurdo problemas.

2. Užimtumo rėmimo tobulinimas. Numatomos priemonės pradedančio darbinę veiklą jaunimo užimtumo gebėjimams didinti, ilgalaikiams bedarbiams, taip pat priemonės švietimo ir profesinio rengimo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemoms tobulinti, naujoms, atitinkančioms rinkos poreikius, mokymo programų rengimui, profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimui bei mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo galimybėms skatinti.

Numatoma įgyvendinti darbo rinkos politikos finansavimo reformą, suformuojant atskirą draudimo nuo nedarbo sistemą, atskiriant aktyvių ir pasyvių darbo rinkos politikos priemonių finansavimą.

3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas. Siekiant didinti darbo rinkos lankstumą, numatoma parengti teisinę bazę lanksčioms darbo organizavimo ir apmokėjimo formoms plėtoti, vystyti terminuoto , naminio, distancinio darbo formas, sudaryti sąlygas savarankiškam užimtumui didėti. Numatomos priemonių grupės darbuotojų atleidimo mechanizmui tobulinti.

4. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas. Siekiant formuoti visiems prieinamą darbo rinką, užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje, remti asmenų su negalia užimtumą, numatoma atsisakyti privalomo įdarbinimo kvotų nustatymo darbdaviams įdarbinant socialiai pažeidžiamas gyventojų grupes; didinti socialiai pažeidžiamų gyventojų integraciją į darbo rinką, susiejant ją su socialinės pagalbos teikimo sistema; remti moterų smulkųjį ir vidutinį verslą; sukurti sąlygas, kurios motinoms ir tėvams sudarytų galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas.

5. Užimtumo politikos integravimas. Numatomos priemonės užimtumo politikos integravimui didinti bei suinteresuotų institucijų priimamų politinių sprendimų ir veiksmų, turinčių įtakos užimtumui, koordinavimui gerinti. Numatyta tobulinti užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemą, pertvarkyti darbo rinkos institucinę struktūrą, suderinant ją su vykdoma teritorine administracine reforma ir naujomis realiomis darbo rinkos funkcionavimo sąlygomis.

IŠVADOS
Lietuvoje vykstanti ekonominė ir socialinė transformacija padarė įtaką darbo rinkos vystymuisi. Ji nulėmė nedarbo, kaip naujo reiškinio, atsiradimą mūsų visuomenėje. Po 1990 metų gyventojų užimtumo raida Lietuvoje vyko labai sudėtingomis sąlygomis. Iš vienos pusės – politiniai ir socialiniai pokyčiai, iš kitos – perėjimas į rinkos ekonomiką. Kito ne tik ekonominiai prioritetai, produkcijos asortimentas ir apimtys, prekių ir žaliavų srautų kryptys, keitėsi instrumentai, įranga ir medžiagos, bet tuo pačiu faktiškai pasikeitė individo statusas darbo rinkoje. Kadangi ekonomikos perėjimas buvo labai platus ir intensyvus, užimtumas taip pat radikaliai pasikeitė.

Galima pasidžiaugti, kad 2001 m. Lietuvoje pirmą kartą per šešerius metus buvo sustabdytas bedarbių skaičiaus augimas. 2001 m. gerokai paspartėjo BVP augimo tempai, ypač sparčiai augo užsienio prekybos apimtys. Tačiau tarp ekonominės situacijos gerėjimo ir padėties darbo rinkoje nėra tampraus ryšio. Kur kas pagerėjus ekonominei situacijai, bendras bedarbių skaičius per 2001 m. faktiškai nepakito. Kita vertus, mūsų šalies darbo rinkoje 2002 m. pirmą pusmetį bedarbių skaičius ryškiai pamažėjo.

Kelia nerimą tai, jog 2000-2001 metais gerokai sumažėjo gyventojų ekonominis aktyvumas. Gyventojų aktyvumo sumažėjimas netiesiogiai liudija, jog mažėja siekiančių pragyventi iš darbo žmonių. Kitos negatyvios darbo rinkos tendencijos: ilgalaikių ir kaimo bedarbių gausėjimas bei savarankiškai užimtų (dirbančių sau) dalies mažėjimas. Pastaroji tendencija ypač nepalanki smulkiajam verslui.

LITERATŪRA
1.Bagdanavičius J., Stankevičius P., LukoševičiusV. Ekonomikos terminai ir sąvokos.Vilnius, 1999.

2.Blažienė I. Gyventojų pajamos ir jų normalizavimas Lietuvoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2002.

3.Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1996-2000. Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Vilnius, 2002.

4.Darbo rinka ir gyventojų užimtumas. Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. 2001, 2 ketvirtis. .

5.Darbo rinka skaičiais 1991 – 2000 metais. Lietuvos darbo birža. Vilnius, 2001.

6.Gruževskis B. Darbas – užimtumo struktūros kaita. Socialiniai pokyčiai: Lietuva 1990-1998. Vilnius, 2000.

7.Gruževskis B. Užimtumas. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999. Vilnius, 1999.

8.Gruževskis B., Pocius A. Užimtumas. Lietuvos gyventojai 1900-2000. Vilnius 2002.

9.Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai Lietuvoje ir Europoje. Lietuvos ekonomikos apžvalga. Statistikos departamentas 2001, lapkritis.

10.Paulavičius K.B. Darbo rinka. Vilnius, 1998.

11.Statistikos metraštis 2001. Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Vilnius, 2001.

12. Veikla 2000 metais. Lietuvos darbo birža. Vilnius, 2001.

13.Internetinis puslapis http:// www.ldb.lt

14.Internetinis puslapis http://www.lsd.lt

Rašykite komentarą

-->