Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Darbo dainos

Autorius: Ingrida

Darbas- daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad koks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdienybės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liaudies darbų.

Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti. Skirtingiems darbams buvo kuriamos vis kitokios dainos. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą- šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linarovio, o rudenį ir žiemą- kūlimo dainos. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus.

Taigi net sunkiausius darbus kaimo žmogus sugebėjo pagražinti dainos menu. Laukų darbai pažadindavo kūrėjų sielas aukštesniam meniniam skrydžiui negu namų darbai. Malimas buvo per daug vienodas, sekinantis. Tad retai jis teįskeldavo kūrybinę kibirkštį. Malimo dainelės- trumpi neįmantrūs dvieiliai, ketureiliai ar šiek tiek ilgesni kūriniai. Pavyzdžiui:
Malu malu viena, Savo mielo laukiu,

Pasižiūriu- diena. Girneles apsuksiu,

Girneles traukiu, Savo mielą sutiksiu.

Neretai darbo vaizdas tėra dainos įžangoje, o kituose posmuose plėtojamas visai kitoks, intymesnės temos. Verpimą rateliu primena nebent kaip garsinis ornamentas skambantis priedainis.

Ganymo dainos taip pat dažnai neapsiriboja darbo tema. Vienų mintys sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindo aimanos dėl sunkios piemenų būklės.
Kitų dainų visas dėmesys sutelktas į darbo eigą. Nuosekliai apdainuojama žemdirbiui įprasti augalų auginimo ir apdorojimo veiksmai. Dainos siekis- tiksliai išskaičiuoti viską nuo pradžios iki galo. Dainos gal kada ir turėjo maginę reikšmę: motyvų pastovumas verčia galvoti apie seną šių dainų kilmę.

Darbai per šimtmečius tapo reikšminga lietuvių dainų tema. Ėmė rastis dainų darbo tema, kuriose nebuvo apdainuojami konkretūs darbai. Jose gražiai susipynė darbo, jaunystės, meilės motyvai. Kaip idealas jose iškyla sumanių artojo ir audėjos paveikslai, beje, apie abiejų pagarbos vertus darbus dainuojama tame pačiame kūrinyje. Tai sudaro prasmingą paralelę- dainos kompozicijos pagrindą. Dainos prisigėrė kančių ir ašarų, retkarčiais prasiveržiančios maištingos dvasios. Bet pagrindinis darbo dainų įkvėpėjas buvo laisvas darbas- svarbus grožio ir gėrio kriterijus. Iš gausios darbo dainų aibės aptariami tik du labiau išsiskiriantys žanrai.

ŠIENAPJŪTĖS DAINOS. Šienapjūtė- pirmas svarbus vasaros darbas, pasiruošimas žiemai. Kiek išmanymo reikėjo šį sunkų darbą dirbti, matyt iš to, kaip rūpestingai ruošdavo
dalgius, juos atsidėję įtverdavo, iš anksto pasigamindavo pustykles. Ypač daug ištvermės reikėdavo jaunimui, kol prisiderindavo prie įgudusių šienpjovių ritmo.

Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t. y. dainomis, apipintomis priedainiais valio valio ir pan. Valiavimas žalių laukų platybėse iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo ūpas, išgyvenimai. Išgyvenimai susitelkia priedainyje , , Valio”. Jis kupinas gyvybiško džiaugsmo, veržiasi galingas plačiais šūksniais: , , Ei, valio valio!” Valiavimo garsumas turi prilygti girios didumui- turi būti taip garsūs, kad giria skambėtų. Valiavimai- tarsi himnas žmogaus darbui ir gamtai. Gal jie kažkada lydėjo ir aukos atnašavimą pievai, jos didenybei už daromą skriaudą. . .

Lietuviai šienpjoviai nebuvo bedruskiai šventeivos. Valiavimuose daug čia pat kuriamų juokų bei išdaigų. Ypač kai prasideda grėbėjos, kai vyrai, merginos ir moterys ima lenktyniauti, kas šmaikštesnį žodį pasakys: išjuokiamas prastas darbas, tingūs darbininkai ir šiaip pasižodžiuojama.

Per šienapjūtę dainos skambėdavo ir be minėto priedainio.

Apskritai dažni dramatiški, tragiški motyvai, galimas dalykas, yra tolimi senų šienavimo apeigų atgarsiai. Bet pačios dainos-tai ne mitinis augalijos mirties apdainavimas, jos žemiškos, tai įvairių žmogaus išgyvenimų įkūnijimas.

RUGIAPJŪTĖS DAINOS. Kas įmins mįslę, kodėl šienapjūtės dainos, ypač valiavimai, daugiausia paplitusios Šiaurės Lietuvoje, tuo tarpu rugiapjūtės dainos-pietinėje ir pietrytinėje, t. y. tarp rytinių ir pietinių dzūkų. Galima paaiškinti, kodėl moterys dainavo dzūkų rugiapjūtės dainas: mat jos čia pjautuvais rugius pjaudavo. Galima suprasti, kodėl valiavo rytų aukštaičių ir žemaičių vyrai-jie buvo šienpjoviai. Šiaurės Lietuvos vyrai, pakeitę moteris prie rugių, pjautuvą- dalgiu, nepratęsė senųjų rugiapjūtės dainų tradicijų, matyt todėl, kad jos per daug sutapusios su senuoju moterišku darbu ir vargais.

Rugiapjūtė tampa išsivadavimo ir vilčių išsipildymo laikotarpiu. Kai gerai įsižiūri, matai, kad rugiapjūtės dainos-tai įvairiomis teminėmis linkmėmis besirutuliojanti kūryba. Čia yra vietos ir darbo, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių apmąstymams bei pašlovinimams.

Jas dainuodavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Balsas, rodos, pakildavo iki pat padangės, nusklisdavo per visus rėžius iki miško, vėl grįždavo aidų aidas. Jos išsiskleisdavo plačiai ir iškilmingai, kaip senovinė apeiginė giesmė. Manyta, kad būtinai reikia dainuoti garsiai: kas garsiai dainuoja, tas gerai ir dirba. Dainuojant būta ir paslaptingo susitelkimo lyg per apeiginį atnašavimą. Dainininkė Karolina Statulevičienė nuo Ragelių(Rokiškio raj. ) pasakoja, kaip dainuodavo dainą, , Kas tar teka par dvarelį?”:

, , Iš rytą, kai saula teka, jų baruos gieda. Atsistoja, žiūri in saulį ir gieda. . . Giedodamas mislydava, kad saula duos rodzojų: gerumą grūdų, pagadų, išdžiavinimą rugių. . . ”

Teminiu atžvilgiu rugiapjūtės dainų motyvų taip pat nedaug. Vienos dainos darniai pradinius gamtos ar dvaro motyvus jungia prie kitų- taip pat iš esminių žmogui klausimų srities.

Rugiapjūtės dainų tematika, pasakytume, moteriška. Greta gamtos ir darbo, čia iškyla piršlybų, vedybų motyvai, įvairios jų atmainos. Dainininkams rūpi ir motinos išgyvenimai vaikams išsisklaidant. Rugiapjūtės dainų turinys būtų ne visiškai atskleistas, jei pamirštume dukros ir marčios skirtumų lyginimą.

Be šeimos priespaudos, baudžiavos laikais moters pečius ėmė slėgti papildoma našta: rugiapjūtė dvaro laukuose. Žiaurus išnaudojimas pono dvare rado atgarsį rugiapjūtės dainose. Dainoje, , Rūta žalioji” pervargusi pjovėja prašo vakare paleisti namo. Ji viliasi, laukia žmoniškumo. Bet jei ponas bus negailestingas, ji pasitiki saulutės ir kitų dangaus šviesulių teisingumu:

Rūta žalioj, Rūta žalioj,

Jei tu manęs neleisi, Vakarinė žvaigždė,

Rūta žalioj. Rūta žalioj.
Rūta žalioj, Rūta žalioj,

Paleis mane saulelė, Ir šviesusis mėnulis,

Rūta žalioj. Rūta žalioj.
Iš dainos padvelkia teisingumu gerumu. Gamtos motyvai rugiapjūtės dainose, kaip ir daugelyje kitų tradicinių dainų, labai svarbūs. jie ne tik atskleidžia nepaprastą dainininkų artimumą gamtai, jų harmoningus santykius. Gamtos vaizdai padeda žmogui pačiam atsiverti, kurti poetinį savo troškimų, išgyvenimų vaizdą.

Rugiapjūtės dainų kalba ne daugiažodė. Neretai eilutę sudaro vienas du, o visą posmą-keturi-šeši žodžiai. Jie nužymi tik vaizdo ribas: vienas žadinimas išorinės tikrovės vaizdinys, kitas-vos vos praveriamas vidinis gyvenimas, dar kitas-perteikiamas vertinimas. Iš sklindančių žodžių visada jaučiamas taurinantis pakilumas, dvasios skaidrumas.

Lietuviai, kaip reta kita Europos tauta, turi daug ir įvairių darbo dainų. Jos išsiskiria įdomiu, nevalstietišku gyvenimu: vaizduojamas žvejų darbas, buitis, gamta. Tradiciniai, , balanos gadynės” darbai dainų grožyje turėjo savo dvasinę atsvarą. Toje gadynėje dainos buvo kuriamos, ir ten tikrasis jų pašaukimas. Vėliau, staiga pakitus gyvenimui kaime, įsiveržus ir naujai žemės ūkio technikai, tradicinės dainos tapo nereikalingos. Jos išstumiamos iš gyvenimo, ir išlieka tik meniški įtaigūs, populiarūs kūriniai, įsilieja į mūsų amžiaus bendrą dainų repertuarą.

Tarp didelių priešybių-sunkaus alinančio darbo, materialinių gėrybių, be kurių neįmanoma egzistuoti, ir išaukštinančios, dvasią turinčios poetinės kūrybos-per tūkstantmečius susiformavo dvasinė jungtis, turėjusi esminę reikšmę žmogaus ir visos bendruomenės būčiai. Įtaigi gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvų plėtotė darbo dainose rado dainininkių artimumą gamtai ir gebėjimą svarbius, nuolat jaudinančius jų būties dalykus sieti su gamtos reiškinių tėkme.

Rašykite komentarą

-->