Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Dalykinis pokalbis ieškant darbo

Autorius: Arvydas

Šiuo metu, vyraujant dideliam nedarbui, ypač paaštrėjusi konkurencija dėl laisvų darbo vietų, tad norint gauti darbą, reikia būti ne tik geru specialistu, bet ir mokėti save parduoti, t.y. nepriekaištingai pateikti savo sugebėjimus potencialiam darbdaviui, subtiliai išsisukti iš keblių klausimų bei situacijų. Sudarius puikų įspūdį pokalbio metu, padidėja šansas užimti norimą darbo vietą. Garsiose firmose į vieną vietą pretenduoja daug kandidatų. Rizikuoti verta tiems, kurie mano esantys geriausi, kurie moka pateikti savo privalumus.

Šiame referate pateikiami patarimai, kaip pasiruošti darbo pokalbiui, kaip elgtis jo metu bei ką daryti po pokalbio. Žinoma, darbdavys taip pat renkasi darbuotoją savo firmai, todėl čia nepamirštama ir jo situacija, t.y. pasirengimas pokalbiui su kandidatu į laisvą darbo vietą, į ką atkreipti dėmesį, kokius klausimus užduoti.

Geras kandidatas yra ne tas, kurio išsilavinimas labiausiai atitinka siūlomas pareigas, bet tas, kuris padarys geriausią įspūdį. Didelės įmonės paprastai apmoko naujus darbuotojus, todėl priimant į darbą ne visada vadovaujamasi jų kvalifikacija. Svarbiausia, ar kandidatas yra dinamiškas, ar sugeba greitai išmokti naujų dalykų. Nepraranda galimybės tie, kurie atvirai prisipažįsta, kad ko nors nemoka, bet parodo norą išmokti. Kreipiamas dėmesys ir į kandidato sugebėjimą dirbti kolektyve. Individualistai, mėgstantys ir norintys dirbti vieni, atkrinta per pirmąją atranką. Vertinami aktyvūs, kūrybingi, netradiciškai žiūrintys į problemas ir jas sprendžiantys žmonės.

Norint įveikti savo neigiamus įsitikinimus, sukurti teigiamą įvaizdį, reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką apie kandidatą, nepamiršti, kad nors jie ir yra mūsų veidrodžiai, tačiau atspindi iškreiptą, neteisingą vaizdą. Reikia pažinti ir kurti save tokį, kokiu norite būti.

Savęs vertinimas (kai atrodo gerai, labiau savimi pasitiki, didžiuojasi) ir tai, kaip kandidatas yra suvokiamas aplinkos (jaučia kitų pritarimą), priklauso nuo jo įvaizdžio. Kai potencialus darbuotojas nepaiso savo išorės, jam geriau vengti rodytis žmonėms, viešai kalbėti. Kai kandidatas atrodo gerai, susilaukia didesnio aplinkinių pripažinimo, nes daro jiems malonų įspūdį. Tai pakelia nuotaiką, mažina stresą. Nuo nuotaikos, jausmų, nuo viso psichinio gyvenimo priklauso darbingumas.
Ką svarbu žinoti apie aprangą ir išvaizdą
Būtina kreipti dėmesį į savo išorinę išvaizdą, ypač į drabužius. Ši sukuria pirmą įspūdį ir todėl turi didelės reikšmės. Išvaizda, kūno kalba ir atsakymai turi sukelti darbdavio pasitikėjimą, sukurti pasitikinčio savimi žmogaus įvaizdį, tokio žmogaus, kuris gali gerai dirbti.

Labai svarbu, kaip kandidatas prisistatome ir kaip kalbame. Bendravimas – tai ne vien kalbėjimas. Atrankos metu darbdavys nori kuo tiksliau įvertinti kandidatus. Todėl neverbalinių žinučių svarba labai padidėja. Taigi kandidatai turi bandyti kontroliuoti informaciją, suteikiamą neverbaliniu būdu.

Darbdaviai turi per mažai informacijos, kuria galėtų pagrįsti galutinį sprendimą. Todėl potencialaus darbuotojo išvaizda sėkmei turi didelę įtaką. Fizinis patrauklumas turi įtakos atrankai. Šis reiškinys taip gerai žinomas, kad net buvo pavadintas “įspūdžio vadyba”.

Kuo vyresnis kandidatas, tuo svarbesnė tampa išvaizda. Darbdaviai nori energingų žmonių, nusiteikusių sunkiam darbui ir galinčių atlaikyti stresus. Iš kandidato gyvenimo aprašymo darbdavys sužinos kandidato amžių. Taigi metai nėra didelė problema (priešingu atveju nebūtų jis gavęs kvietimo). Svarbu, kokio amžiaus kandidatas atrodo ir kokios fizinės formos yra.

Jei visos kitos kandidatų savybės yra vienodos, darbą gaus tas, kuris atrodo energingiausias ar turi geriausią sveikatą.

Apranga yra labai svarbi “įspūdžio vadybos” strategijos dalis. Be abejo, atrinkėjai labai domisi tuo, ką sugeba dirbti, kokius gabumus turi kandidatas. Bet dėmesys drabužiams gali būti, o dažnai ir yra, sprendžiamasis faktorius. Patrauklūs ir rūpestingai apsirengę kandidatai paprastai geriau vertinami nei tie, kurie į savo išvaizdą nekreipia dėmesio. Reikia priminti, kad patrauklesni darbuotojai pasiekia didesnių laimėjimų.
Štai keletas pagrindinių aprangos taisyklių, kurių vertėtų laikytis:

• Pirmenybę teikiama žmogui tinkančiam stiliui ir spalvai, o ne aukštajai madai.

• Tradiciškumui.

• Tamsesnės spalvos turi didesnę įtaką nei šviesios, be to, jos turi būti derinamos.

• Plaukai turi būti tvarkingai apsikirpti, sušukuoti.

• Vertėtų nusipirkti gerus batus ir kruopščiai juos nuvalyti.

• Jei rūbai nauji, prieš pokalbį reikia panešioti, kad žmogus apsiprastų.

• Kuo mažiau papuošalų.

• Apranga turi atitikti organizacijos tipą.
Kaip yra mada rūbams, taip organizacijoje yra mada stiliui ir spalvai. Kiekvienoje organizacijoje yra priimtas savas aprangos stilius. Todėl kandidato atitikimas įstaigos stiliui turi didelę įtaką. Apie įstaigos stilių gauti informacijos visai nesunku. Kelias dienas prieš pokalbį reikia aplankyti pretendentą dominančią įstaigą pietų metu. Šio vizito metu reikia atidžiai stebėti, kokio stiliaus ir spalvų rūbus bei aksesuarus dėvi darbuotojai. Kad sektųsi darbe, kandidatui nereikia būti tokiu pat kaip visi, bet tai gali jam padėti pokalbio metu.

Punktualumas ir kvepalai
Neverta ir sakyti, kad į pokalbį dėl darbo kandidatas turi atvykti laiku. Reikia paskaičiuoti, kiek laiko sugaištama kelyje ir pridėti mažiausiai ketvirtį valandos nenumatytiems trukdžiams. Jei dėl kokių nors priežasčių negali laiku atvykti pasikalbėti dėl darbo, būtina paskambinti ir perspėti. Jeigu kandidatas atvyko į didelį pastatą, reikia pasistengti kuo geriausiai atrodyti jau lifte. Jo bendrakeleivis gali būti būsimasis pašnekovas.

Kvėpintis vertėtų saikingai. Pernelyg intensyvus kvapas atbaido, tuo labiau jei darbdavys yra moteris, nes ji junta kvapus tris kartus geriau negu vyrai. O jei kandidatui dar “pasisekė” pasirinkti kvepalus, kurių būsima viršininkė nepakenčia, jis bus prapuolęs. Pirmiausia reikia “kvepėti profesionalumu”.

Patarimai moterims
Viskas, kas per daug krinta į akis, padeda atmesti tavo kandidatūrą. Taip pat ir užsienio kalbų nemokėjimas. Nė viena drabužių detalė neturi pernelyg kristi į akis. Makiažas turi būti beveik nematomas. Ryškiai raudonos lūpos, ryškiai apvedžiotos akys, per daug pudros ir skaistalų liudija, kad moteris neturi saiko bei skonio. Tą patį rodo neprižiūrėtos rankos, tamsiai nulakuoti nagai (geriau juos nulakuoti bespalviu arba šviesiai rausvu laku).

Nepalankų įspūdį palieka ir bižuterija apsikarsčiusi moteris. Leistinas brangenybių skaičius neturi viršyti trijų papuošalų (tarp jų – ir vestuvinis žiedas). Kandidatės geriausias sąjungininkas šiuo atveju bus perlai: subtilūs auskariukai, nedidelis vėrinys ir žiedelis. Šie klasikinės elegancijos simboliai suteiks dar daugiau moteriškumo ir įtikins būsimą viršininką, kad ji turi gerą skonį.
Kandidatei vertėtų apsivilkti suknelę ilgomis rankovėmis, geriau be didelės iškirptės – puikaus kūno demonstravimas nėra gerai vertinamas. Net ir pačiame vidurvasaryje nevalia būti be kojinių.

Klasikinė ir patikrinta drabužių derinimo taisyklė: marškinių tipo palaidinukė arba pusiau golfas, sijonas iki kelių, švarkas. Arba kostiumo kelnės (jokiu būdu ne džinsai) ir marškinių tipo palaidinukė. Arba jau anksčiau minėta suknelė.

Elegantiškos ir keliančios pasitikėjimą – balta, granato, pelenų spalvos. Niekada nereikia rengtis vien juodais drabužiais. Bet kokiu metų laiku tinka švara tviskantys bateliai. Labiausiai tinka elegantiškas portfelis arba aplankas negu mažas rankinukas.
Nevalia pamiršti šypsenos bei geros nuotaikos
Kas trečias darbdavys prisipažįsta, kad nesimpatiška išvaizda jam yra neprielankumo kriterijus. Reikalingi pozityvūs, kupini entuziazmo žmonės. Veide atsispindi viskas: gyvenimo džiaugsmas arba jo nebuvimas. Darbdavio sprendimui įtakos gali turėti šypsena ir atvira laikysena. Didesnę simpatiją kelia žavi baidyklė negu gražuolė, besirūpinanti tik savo išvaizda.

Viršininkas taip pat žmogus, todėl nori, kad jį suptų besišypsantys ir kupini energijos, o ne ant viso pasaulio pykstantys žmonės.

Be to, negalima pamiršti, jog darbovietės personalas taip pat gali turėti įtakos darbdavio sprendimui priimti kandidatą į siūlomą darbo vietą ar ne, tad vertėtų nusišypsoti sekretorei. Ji gali tapti kandidato pirmąja sąjungininke, kuri padrąsins.

Neverbalinė kalba
Daugelis darbdavių kreipia dėmesį į rankos paspaudimą. Kadangi informacijos apie kandidatą yra mažai, tikėtina, kad kiekviena smulkmena bus pastebėta ir panaudota, ypač pokalbio pradžioje, kada sukuriamas pirmas įspūdis. Taigi privalu išmokti ranką paspausti tvirtai. Jei kandidatas labai susijaudinęs ir prakaituoja rankos, prieš paduodant ranką reikėtų diskretiškai ją nusišluostyti. Baimę ir balso drebulį geriausia iškart pateisinti pasisveikinus: “Labai atsiprašau, prieš pokalbį visada būnu susijaudinęs, bet tai man tuoj praeis”. Toks “nuginkluojantis” nuoširdumas bus geriau suprastas, negu kandidatas bus įtartas, jog turi kalbos defektą ar yra isterikas.

Niekas
neduos darbo, remdamasis vien rankos paspaudimu. Bet tvirtas ir draugiškas spustelėjimas gali prisidėti prie bendro įspūdžio, kurį norima sudaryti.

Kūno kalba labai galinga, todėl duodamas tinkamus neverbalinius ženklus, galite laimėti sėkmę.

Pagrindiniai neverbaliniai ženklai gali būti:

• Darbdaviui kalbant vis linktelėti galvą.

• Truputį pasilenkti į priekį klausantis ir atsakant.

• Akių kontaktas.

Naudojant neverbalinius ženklus, labiau tikėtina gauti aukštesnį įvertinimą už tuos kandidatus, kurie nieko nedaro arba daro tik keletą išvardintų dalykų.

Svarbu, ar žmogus patogiai sėdi. Patartina atsisėsti kaip galima giliau, patogiau. Jei susijaudinęs kandidatas atsisėsti ant kėdės krašto, tai kalbėdamas nepatogiai atsiloš, jei gaus sunkų ir netikėtą klausimą, atšoks atgal, lyg būtų gavęs smūgį. Sėdint teisingai, pavyks paslėpti susijaudinimą ir į klausimus galės atsakyti lengvai ir pasitikėdamas savimi.

Pokalbio metu reikia žiūrėti pašnekovui į akis – taip kandidatas atrodys labiau pasitikintis. Kai kuriems žmonėms sunku žiūrėti kitam į akis.

Pasiruošimas pokalbiui su darbdaviu

Bet kokio, net pirmo pokalbio metu kandidatas privalo išmanyti apie organizacijos veiklą, pasidomėti apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinoti apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis.

Reikia įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pabandyti išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Vertėtų žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galima sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį.

Neverta apsiriboti vien spaudiniais. Galima paklausti žmonių, kurie dirba dominančioje srityje.

Kuo daugiau per pokalbį kandidatas papasakos apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarys pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad darbas bus pasiūlytas. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti kandidato sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį.

Dažniausiai pateikiami klausimai
Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs.
“Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Privalu atminti, kad darbdaviui neįdomu, ar kandidatas save laiko linksmu žmogumi, ar mėgsta sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jis tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Reikia pasinaudoti proga ir apibendrinti savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį.

“Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakymas gali būti truputį linksmesnis, išryškinant paskutinę silpnybę, kuri jau įveikta.

“Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar kandidatas rimtai nusprendė ir ar organizacija turės naudos, jį pasamdžiusi. Kandidatui pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą reikia kuo išsamiau pagrįsti skaičiais, faktais. Šiuo atveju kandidato kvalifikaciją vertėtų susieti su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet negalima sakyti, kad domimasi dideliu atlyginimu arba galima mažiau mokėti. Vertėtų užsiminti, kad paliko didelį įspūdį tai, kas buvo skaityta ir girdėta apie organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius.

“Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami kandidato reakciją į užduodamą klausimą. Čia reikėtų kalbėti apie įgūdžius pasitikint savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, galima paminėti, kad kandidatas yra laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugeba parduoti produkciją, kitų darbuotojų įvertinimą sugebant vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokią informaciją, kuri nebuvo paminėta kandidato gyvenimo aprašyme (CV).

“Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Šiuo atveju reikėtų sakyti tiesą ir nekritikuoti buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei kandidatas buvo atleistas, nereikia teisintis. Jei tebedirba, vertėtų prisipažinti pašnekovui, kad jo dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir būtų neblogai, jei paprašytų, kad neprasitartų kandidato darbovietei anksčiau už jį patį.

Jei kandidatas buvo atleistas ekonominiais sumetimais, vertėtų užsiminti, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jam naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus.

”Kiek jūs uždirbdavote?” Į šį klausimą taip pat reikėtų atsakyti atvirai. Kandidatas turėtų pripažinti, kad tikisi didesnio atlyginimo.

“Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patariama atidėti, kol pasiūlys darbą.

Derybos dėl atlyginimo – paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėtina pagrindinė derybų taisyklė: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori kandidatą įdarbinti. Taip pat kandidatas sužinos, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jis pretenduoja. Niekada nediskutuojama apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, vertėtų pasakyti, kad kandidatas vis dar bando išsiaiškinti, ką tiksliai jam reikės daryti, ir neapsisprendė, kiek jo paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, reikia atsakyti klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų kandidatui mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, kandidatas turėtų atsakyti: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą kandidatui galėtų pasiūlyti. Išgirdęs apytikslį dydį, kandidatas turėtų pasiprašyti didžiausios siūlomos sumos.

POKALBIS SU DARBDAVIU

Svarbiausi patarimai, kaip elgtis pokalbio metu
• Prieš įeinant į kabinetą verta stabtelėti, šiek tiek palaukti, kol kandidatas bus pakviestas praeiti toliau.

• Sveikinantis su pašnekovu galima tvirtai paspausti oponentui ranką ir pasakyti: “Malonu susipažinti” arba “Ačiū, kad skyrėte man laiko”.

• Negalima sėstis, kol nepasiūlys. Sėdėti tiesiai, bet ne per daug įsitempus

• Pokalbį pradeda pašnekovas. Tikriausiai jis pasistengs, kad kandidatas jaustųsi laisvai. Atsakius į pirmąjį pašnekovo klausimą arba pačiam jį uždavus, kandidatas turėtų pasijusti labiau pasitikintis savimi.

• Apsikeitus mandagumo frazėmis, reikėtų papasakoti apie save ir kodėl būtent šis kandidatas yra tinkamas šiam darbui. Kalbant reikia žiūrėti pašnekovui į akis. Balso intonacija išlaikoma vienoda, be to, nekalbama nei per lėtai, nei per greitai. Vertėtų pasistengti, kad bendraujant nebūtų naudojami netinkami įpročiai , pavyzdžiui, nereikia taršyti plaukų.

• Pokalbis yra dialogas, bet ne monologas. Sėkmingiausiai jis pavyksta tuomet, kai pašnekovai po lygiai kalba ir klauso. Tačiau jeigu pašnekovas nukrypsta nuo temos, negalima jo nutraukti.

• Reikia atidžiai įsiklausyti į pašnekovo klausimus. Susijaudinus ir išsigandus lengva pamiršti pokalbio pagrindinę mintį. Svarbu atminti, kad pašnekovo intonacija, loginiai kirčiai ir pauzės gali daryti įtaką kandidato atsakymams.

• Pradėjus kalbą apie dabartinį ar buvusį darbą, jokiu būdu nereikia pareikšti neigiamų minčių ir atsiliepimų apie buvusį (vis dar esamą) darbdavį arba organizaciją, verčiau pasakyti, kad išeita iš ankstesnio darbo, nes nebuvo perspektyvų tobulėti.

• Nederėtų užduoti savanaudiškų klausimų: ar reikės dirbti viršvalandžius, kiek dienų truks kandidato pirmosios atostogos. To bus galima paklausti tik įsidarbinus.

• Negalima rūkyti. Jei kandidatui siūloma cigaretė, vertėtų mandagiai atsisakyti, net jeigu pašnekovas rūko.

• Pokalbiui pasibaigus svarbu nedelsti ir išeiti. Pašnekovas pats duos ženklą, kada pokalbis baigtas. Jis padėkos kandidatui už vizitą ir gal būt pasakys, kad jam buvo malonu susitikti. Pašnekovas gali pažvelgti į laikrodį arba tiesiog atsistoti. Kandidatui gali pasakyti: “Pranešiu maždaug per savaitę” arba “Paskambinkite po savaitės”. Jeigu pašnekovas tylės, tuomet jam vertėtų paklausti: “Ar galima paskambinti po savaitės ir sužinoti galutinį sprendimą?”

Išeinant pažvelgiama pašnekovui į akis, paspaudžiama ranka ir padėkojama už susitikimą.
Atsakinėjant į klausimus, svarbu stengtis parodyti savo gerąsias puses, tačiau reikia turėti saiką. Pokalbio metu gali būti patikrinti kiti kandidato sugebėjimai – darbas kompiuteriu, užsienio kalbų mokėjimas. Dažnai tokie pokalbiai vyksta užsienio kalba.
Antroje pokalbio dalyje įstaigos konsultantas arba viršininkas tau trumpai papasakos apie įstaigą ir konkrečiai apie kandidato būsimą darbą. Tai geriausias laikas paklausti, tačiau nereikia pabrėžti, kad kandidatui labiausiai rūpi atlyginimo dydis, vertėtų pasidomėti būsimomis pareigomis ir atsakomybe. Taip galima įgyti simpatijos parodant susikaupimą ir mokėjimą klausytis.

Nenumatytos aplinkybės
Toks pokalbis yra savotiškas žaidimas, ir net kandidato rankose visi koziriai, ne visada yra galimybė laimėti. Tai šiek tiek panašu į suviliojimą. Kandidatas yra protingas, inteligentiškas, atrodo puikiai, iš jo trykšta humoras, ir vis tiek nesiseka nieko suvilioti.

Atėjus į pokalbį gali atsitikti taip, kad sutinkamas žmogus, kuris neapkenčia blondinių, o kandidatė kaip tik ir yra šviesiaplaukė. Arba priimant į darbą pataikoma ant švaros maniako, todėl galima prarasti visas galimybes dėl mažiausios dėmelės ant palaidinukės apykaklės.

Kiti atmeta kandidatus dėl to, kad ant jų veidų yra raukšlių arba strazdanų, kad nešioja auskarus arba yra kairiarankiai. Tokios aplinkybės nuo kandidato nepriklauso. Tereikia nenusiminti, bus dar kitų kartų.

Ar reikia užsipulti darbdavį
Pirmasis darbdavio ir kandidato pokalbis paprastai būna labiau “žvalgybinis”. “Žvalgosi” tiek viena kita. Vis dėlto pirmenybė klausti priklauso darbdaviui – būtent jis jaučiasi padėties šeimininkas ir užduoda rūpimus klausimus. Todėl pirmojo pokalbio metu tikrai nevertėtų imti iniciatyvos į savo rankas, užsipulti būsimą darbdavį: “Pirmiausia noriu jūsų paklausti”. Nebent jis pats tai pasiūlytų. Tačiau dažniausiai darbdavys pirmasis viską išsišniukštinėja, išsiklausinėja ir tik pokalbio pabaigoje duoda laiko kandidatui šiam svarbiam klausimui užduoti. O kad klausimų būtų ir jie pasirodytų įdomūs darbdaviui, kandidatas turi tuo pasirūpinti iš anksto. Mat, jeigu atėjęs į pokalbį žmogus visiškai neturi jų darbdaviui, tai irgi nėra gerai.

Nuo ko pradėti
Aišku, nereikėtų pradėti klausinėti nuo to, kokį atlyginimą kandidatui bus mokamas. Žinoma, tai labai svarbus klausimas, galbūt net lemiantis jo apsisprendimą. Šį klausimą vertėtų pasilaikyti ateičiai. Bus rimtesnis įspūdis, jei į pokalbį kandidatas ateis šiek tiek pasidomėję apie firmą ir rinką, kurioje ji dirba. Galima paklausti darbdavio, ar daug turi konkurentų, ar rinka smarkiai užkimšta, su kokiais klientais dirba, kokiems gamintojams atstovauja, iš kur vežasi produkciją ir pan. Darbdavys turi pajusti, kad nuoširdžiai siekiate sudaryti įspūdį apie verslą, kuriame kandidatui teks dirbti. Galima pasidomėti, kokio dydžio kompanija, ar ji sena, kaip sekėsi iš pradžių ir kaip dabar, kokio dydžio kolektyvas. Kuo daugiau kandidatas išpeša informacijos apie kompaniją, tuo geriau sužino, ar iš tiesų nori joje dirbti. Be to, taip jis geriau suvoks, ar ši kompanija verta pasitikėjimo. Šie klausimai darbdavio atžvilgiu nėra keisti.
Ką būtina žinoti apie darbą
Antroji klausimų grupė susijusi su būsimuoju darbu. Gal kandidatas jį įsivaizduoja vienaip, o darbdavys – visai kitaip. Todėl tikslinga paklausti, ko jis iš kandidato tikisi, kokios bus užduotys, kokių reikalavimų jam kelia ir kokių rezultatų tikisi. Galbūt ieškomas žmogus, kuris po pusmečio taptų padalinio vadovu arba išplėstų firmos veiklą už Lietuvos ribų. Tuo tarpu konkrečius klausimus – ar suteikiamos socialinės garantijos, kokio dydžio atlyginimas, kokios atostogos ir pan. geriau pasilikti antram pokalbiui.
Keblus atlyginimo klausimas
Atlyginimo klausimą pirmasis turėtų paliesti darbdavys. Dažniausiai būtent jis teiraujasi kandidato, kokio atlyginimo šis tikisi. Todėl būtų gerai, kad kandidatas žinotų, ką atsakyti. Be to, jei jis “nešokinėja” iš vienos pareigybės į kitą, nesunkiai nutuoks, apie kokią sumą verta pagalvoti. O jei bijo užsiprašyti per daug arba per mažai, reikėtų atvirai pasisakyti, kiek gauna dabar. Verta pridurti, kad norėtų gauti bent šiek tiek (ar daug) daugiau. Tuo tarpu koketuoti ir visokiais būdais išsisukinėti tikrai nedera. Darbdaviui, kaip ir kandidatui, šis klausimas labai svarbus. Jei žmogus išdėsto per didelius savo lūkesčius, jei jis 3-4 kartus paprašo didesnio atlyginimo, nei numatyta skirti, geriau negaišti laiko nė vienai pusei.

Yra darbdavių, kurie būna numatę atlyginimą, kurį gali mokėti. Tokiais atvejais net jei žmogus viršija limitą 200 Lt, į kitą pokalbį jis nebekviečiamas, nors ir idealiai atitinka visus reikalavimus. Taigi per daug užsiprašyti arba kategoriškai pareikšti, kad kandidatą domina tik suma nuo …, visada rizikinga. Verčiau bandyti kaip nors išsisukti pasinaudojus įvairiomis diplomatinėmis priemonėmis: šiandien gaunu tiek, ateityje norėčiau daugiau, tačiau galima derėtis: sutinkama palaukti, kol kompanija “įsivažiuos”.
Baimę klausti lydintys kuriozai
Kalbant apie konkrečias smulkmenas visiškai korektiška darbdavio paklausti, kokia atlyginimo dalis bus nuolatinė, kokia kintama, nuo ko ji priklausys, kaip bus skaičiuojama, ar bus tarnybinis automobilis, ar bus mokama už benziną, ar bus ir kuriuo metų laiku atostogos, kokių socialinių garantijų tikėtis ir pan. Reikia pasidomėti ir apie darbo sutartį, ji terminuota ar ne.
Pasitaiko ir taip, kad kandidatui, jei šis nepasidomi pats, nepasakoma, kad jis ateina per motinystės atostogas ir vėliau teks išeiti. Būna visokių kuriozų. Jei žmogus laiku neišsiaiškina, pradėjęs dirbti po savaitės ar po mėnesio gali sužinoti visokių naujienų: kad jam atlyginimas bus “į vokelį”, kad darbo reikalais turės visur važinėti savo automobiliu ir pan.
Truputį jaudintis yra normalu ir netgi sveika, tačiau leisti, kad „juodos mintys” drumstų kandidato sąmonę pokalbio metu, būtų didžiulė klaida. Nereikia blaškytis ir nervintis. Svarbiausia, kad darbdavys suprastų, jog, priimdamas kandidatą, priima tikrai naudingą žmogų.
Pokalbiui pasibaigus

Kartais žmonės gauna pasiūlymą darbui vien todėl, kad vieninteliai iš visų pretendentų raštu padėkoja pašnekovui už susitikimą. Šis paprastas ir mandagus gestas atskleidžia minėtus tris vertingus bruožus: ryžtą, entuziazmą ir atsakomybę.
Kandidato elgesys po interviu su darbdaviu
Paprastai žmonės, ieškantys darbo, grįžę po interviu su darbdaviu, tiesiog atsipalaiduoja, nuleidžia rankas ir laukia darbdavio skambučio. Lietuvoje nėra įprasta elgtis kitaip. Tačiau tvirtai pasiryžus susirasti darbą reikia imtis visų įmanomų priemonių.
Praėjus interviu kandidatas turėtų nusiųsti darbdaviui padėkos laišką. Tai gali nuskambėti keistai, tačiau tuo jis tikrai išsiskirtų iš kitų savo konkurentų. Šiuo žingsniu jis dar kartą atkreiptų darbdavio dėmesį į save. Turėtų būti nuolatos keliami klausimai sau: “ką paprastai daro kiekvienas ieškantis darbo?”, “ką aš dar galėčiau padaryti kitaip siekdamas įtikinti darbdavį, jog aš esu geriausias kandidatas, tinkantis siūlomam darbui?”. Nereikia bijoti daryti neįprastus veiksmus ir tuo parodyti darbdaviui, kad būtent šis kandidatas tikrai yra geriausias žmogus šiam darbui.
Padėkos laiškas kandidato darbo paieškoje yra ne tik teisingas sprendimas, bet ir efektyvi darbo paieškos strategija. Kiekviena padėka yra papildoma galimybė parduoti jo kvalifikaciją, žinias ir sudaryti teigiamą įspūdį skaitytojui. Ieškant darbo jis turi parodyti savo atkaklumą.
Padėkos laiškas išsiunčiamas vienos dienos laikotarpyje po jūsų interviu. Pradžioje pažymima pozicija, į kurią pretendavo ir kada vyko interviu. Laiškas turi būti asmeniškai adresuotas žmogui, su kuriuo vyko pokalbis. Kreipiamasi vardu, pavarde ir pareigomis. Laiške dar kartą pažymima, jog šis kandidatas yra susidomėjęs siūloma darbo vieta bei firma, kurioje tektų dirbti. Taip pat reikėtų parašyti, jog jis bet kada gali ateiti papildomam pokalbiui arba atsiųsti papildomos informacijos, jei reikia.
Pagrindinės padėkos laiško dalys:

Kreipimosi pagrindas.

Susidomėjimas darbu.

Trumpas kandidato savybių, žinių, kvalifikacijos pristatymas.

Galimybė parašyti papildomą informaciją, kuri nebuvo paminėta interviu metu.

Padėka.

Pažymėjimas laiko, kuriuo kandidatas buvo susitaręs dėl darbdavio atsakymo.
Padėkos laiško pavyzdys

Gerb. p. J. Macaiti,
Dėkoju už suteiktą galimybę susitikti su Jumis šį rytą dėl pardavimų vadybininko darbo vietos. Mūsų pokalbis leido geriau susipažinti su firmos “Pelikanas” veikla bei keliamais reikalavimais darbui.

Mano gilios specialybės žinios ir turima darbo patirtis tikrai teigiamai įtakotų Jūsų kompanijos veiklą. Mano puikios anglų kalbos žinios ir darbas kompiuteriu praverstų dirbant pardavimų vadybininku.

Aš susisieksiu su Jumis sekančią savaitę pasiteirauti apie Jūsų sprendimą dėl darbuotojo pardavimų vadybininko vietai užimti.

Dar kartą dėkoju už sugaištą laiką ir suteiktą dėmesį man.
Su pagarba,
V. Petruškevičius
Neverta pamiršti, kad AČIŪ nekainuoja nieko, bet nulemia daug ką.
Jeigu kandidatas nusprendė atsisakyti darbo pasiūlymo, vis vien vertėtų padėkoti pašnekovui. Tai ne tik mandagumo gestas, nes ateityje gali prireikti jo patarimo ar pagalbos.
DARBO POKALBIS IŠ POTENCIALAUS DARBDAVIO PUSĖS
Kad pokalbis su kandidatais būtų efektyvus
Pasirinkti naują darbuotoją sudėtinga užduotis kiekvienai įmonei. Juk svarbu rasti patį geriausią specialistą, kuris galėtų pritapti kompanijoje bei efektyviai dirbti.

Dalis organizacijų tokiose situacijose kreipiasi į personalo atrankos specialistus, tikėdamiesi, kad taip sutaupys laiką bei ras tinkamiausią kandidatą. Kitos organizacijos dėl vienų ar kitų priežasčių atrankas vykdo pačios. Tuomet į naujo darbuotojo paieškos ir atrankos procesą neretai įtraukiami keli įmonės darbuotojai, kartu turintys atlikti ir savo tiesiogines funkcijas.

Norint įvertinti visus atsiliepusius kandidatus, rasti geriausius ir sugaišti tam kiek įmanoma mažiau laiko, siūloma gerai pasiruošti pokalbiui, apgalvoti temas, kuriomis norėsite kalbėti su kandidatais, pasiruošti klausimus, kuriuos norėsite užduoti. Pokalbio apgalvojimas bei išankstinis klausimų pasiruošimas leidžia struktūruoti susitikimų su kandidatais laiką bei suteikia galimybę objektyviau sulyginti kandidatus. Šie patarimai siūlomi personalo atrankos specialistų.

Pirmas pokalbis su kandidatu neturėtų trukti ilgiau nei 20 – 30 min. Jo metu svarbu susidaryti įspūdį apie kandidatą ir išsiaiškinti kandidato darbinę patirtį, motyvus ieškant darbo ir asmenines savybes, t.y. dalykus, kurie bus labai svarbūs ir gali įtakoti darbo rezultatus.

Svarbu atminti:
1. Susitikimo metu reikia paklausti, ką kandidatas žino apie įmonę (svarbu, kad būtų pasiskaitęs, pasidomėjęs) bei pats darbdavys turi trumpai papasakoti apie savo įmonę bei poziciją, į kurią asmuo pretenduoja. Kuo daugiau informacijos apie įmonę bei darbo vietą turės kandidatas, tuo tiksliau galės įvertinti savo galimybes bei norą dirbti būtent čia.

2. Kandidatas turi būti paprašytas papasakoti apie save arba save apibūdinti. Reikia stebėti, ar kandidatas kalba lengvai, paprastai, be didelių pauzių. Jei kandidatas sunkiai kalba kuria nors tema, tikėtina, kad ji jam yra skaudi. Reikia pagalvoti, ar tai netrukdys jo darbui? Ar darbdaviui patinka, kaip kandidatas save apibūdina?

Pokalbio metu darbdavys turi pasiruošti keletą provokuojančių klausimų. Netikėti klausimai leidžia pamatyti, kaip kandidatas reaguoja netikėtoje situacijoje. Reikia atkreipti dėmesį į:

Kaip sklandžiai atsako į klausimą?

Ar susijaudina?

Ar nepasimeta?

Šiuolaikinis verslo pasaulis kupinas netikėtumų. Svarbu, kad darbuotojas nepasimestų ir mokėtų išsisukti netikėtose situacijose.
4. Pateikti „zonduojantys” klausimai leidžia patikrinti kandidato profesines žinias apie buvusias arba galimas situacijas ir kandidato elgesį jose. Pavyzdžiui, „kaip elgtumėtės, jeigu gautumėte keletą sudėtingų užduočių vienu metu ir abi jas turėtumėte atlikti tuoj pat?“, „jeigu būtumėte priimtas į šią poziciją, nuo ko pradėtumėte? “, „kaip manote, su kokiais sunkumais galite susidurti….“ ir t.t.

5. Pokalbio rezultatai gali būti įspūdingi, bet apgaulingi. Neretai konkursus tam tikrai darbo vietai užimti laimi tie kandidatai, kurie geriausiai sugeba bendrauti su darbdaviu. Iš ankstinis pasiruošimas interviu, temų ir klausimų išskyrimas padės pokalbį struktūruoti, palyginti skirtingų kandidatų atsakymus. Ar įspūdį darbdaviui palikęs žmogus ne tik gerai bendrauja, bet taipogi yra geras savo srities specialistas?

6. Patariama pasikliauti nuojauta. Ar darbdaviui simpatiškas šis žmogus? Ar jis būtų priimtinas firmos kolektyve bei komandoje? Ar jis pritaptų prie kolektyvo?

Kartais vos pamačius žmogų galima suprasti, kad jis netinka įmonės ieškomai pozicijai. Tokiu atveju su kandidatu reikia kalbėti trumpai. Galima pasiteirauti apie motyvus, paskatinusius dalyvauti šiame konkurse, apie darbinę patirtį. Jeigu darbdavio susidarytas įspūdis nesikeičia – šis žmogus netinkamas, pokalbio nebereikia pratęsti. Tokiam kandidatui pasakoma, kada turėtų laukti atsakymo. Atsakymas nėra sakomas iškart.

7. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į kandidato atsakymus, bet ir į jo elgesį, aprangą, kalbos manieras. Ar kandidatas atėjo tinkamai apsirengęs? Ar bendrauja tinkamai, išlaiko reikalingą distanciją? Ar jo kūno kalba neprieštarauja žodžiams?

8. Būtina pasižymėti pastabas. Kandidato atsakymai į klausimus, elgesys bei kalbos ypatumai yra fiksuojami. Pastabos leidžia darbdaviui lengviau prisiminti šį kandidatą ir jo ypatybes po to, kai bus susitinkama su visais kandidatais arba praėjus kuriam laikui.

9. Jei yra galimybių, firmai vertėtų kreipkitės į specialistus, galinčius atlikti psichologinius testus, žinių bei įgūdžių patikrinimą. Šios procedūros padės išvengti nemalonių netikėtumų ir darbdavys turės daugiau garantijų, kad pasirinko teisingai. Tikrumo gali suteikti ir gautos rekomendacijos. Jas geriau surinkti pačiam darbdaviui ir nepasikliauti vien kandidato atneštomis rašytinėmis rekomendacijomis.

10. Jei įmonė nepasitiki testais, siūloma pačiam darbdaviui juos išbandyti. Tuomet galima palyginti gautus rezultatus ir tai, ką pats darbdavys mano apie save. Testų rezultatai darbdaviui gali padėti atsirinkti tokias asmenines savybes turinčius kandidatus, kurie labiausiai tiktų darbdavio komandai.

Išvados
Pokalbį su būsimuoju darbdaviu galima palyginti su minų lauku. Tereikia
įsivaizduoti krūvą talentingų kandidatų gyvenimo aprašymų ant potencialaus darbdavio stalo. Jis nori sužinoti, kuris iš jų sugebės labiausiai išsiskirti iš kitų kandidatų: ar lengvai sutaria su kitais žmonėmis, sugeba laikytis terminų, ar tikrai labai reikia atsiradusios laisvos darbo vietos.

Daug gabių žmonių buvo atmesta dėl tokių elementarių dalykų kaip smunkančios kojinės, ar blogas kūno kvapas, ar todėl, kad pokalbio metu per daug laisvai jautėsi: persūdė savo kalbą familiarumais, prisistūmė kėdę per arti pokalbio vedėjo, pradėjo raustis svetimuose popieriuose ir apžiūrėti ant stalo buvusius niekučius.

Nėra kokios nors vienos garantuotos gudrybės, kaip elgtis pokalbio su darbdaviu metu, bet kandidatas gali žymiai padidinti savo galimybes, žinodamas, kaip reikėtų ir derėtų elgtis.
Taigi kandidato apranga turėtų atitikti darbo, dėl kurio jis vyksta į interviu, stilių, specifiką.

Į interviu nevalia vėluoti. Kandidatas turi laiką suplanuoti taip, kad vietoje, kur bus interviu, jis būtumėte prieš 10-15 min. iki paskirto susitikimo laiko pradžios.

Galima su savimi turėti užrašų knygelę, juodą šratinuką, vizitinę kortelę, kelias papildomas CV kopijas. Vertėtų atsinešti rekomendacinius laiškus, vairuotojo pažymėjimo, atitinkamo mokslo baigimo pažymėjimo, kitų reikalingų dokumentų kopijas.

Patartina apgalvoti klausimus, kuriuos būtų galima pateikti interviu metu. Derėtų paruošti atsakymą į klausimą, kodėl kandidatas yra pats tinkamiausias specialistas siūlomai darbo vietai užimti.
Daugiau nei 50 proc. viso bendravimo sudaro neverbalinis. Kandidato laikysena, veido išraiška, gestai, akių kontaktas, apranga – neverbalinės komunikacijos dalys, kurių negalima pamiršti.

Patartina būti natūraliam pasisveikinant, reikėtų tvirtai paspausti ranką, tačiau tik tuomet, jei ji bus pasiūlyta.
Interviuotojas pradeda dialogą. Kandidatas turi atidžiai klausytis. Įsitikinkite, ar siūlomas darbas atitinka jūsų norus, įsitikinimus, kompetenciją.

Papasakokite apie jūsų sugebėjimus. Niekas kitas už jus to nepadarys.
Būkite lankstus. Darbdaviai ieško tokių darbuotojų, kurie greitai adaptuojasi naujame kolektyve, gerai dirba komandoje be didelių skundų ar specialių užgaidų. Papasakokite kokią nors istoriją iš praeities, iliustruojančią jūsų lankstumą.
Visus užduodamus klausimus derėtų sutikti su šypsena.

Atsakymai į klausimus turėtų būti sąžiningi ir tiesūs. Prieš atsakant, reikėtų sudėlioti atsakymą galvoje. Jei kandidatas nesuprato klausimo, tegul paprašo pakartoti ar paaiškinti. Nereikai skubėti, tačiau būti ryžtingu labai svarbu.

Atsakant į sudėtingą, galintį neigiamai atsiliepti kandidato įvaizdžiui, klausimą, patartina naudoti “sumuštinio modelį”: pateikiama teigiama informacija, šalia jos pridedama neigiama dalis, o užbaigiama teigiama išvada. Teigiama pabaiga palieka gerą įspūdį.

Pvyzdžiui:

Klausimas: Man rodos, paskutinius penkerius metus jūs niekur nedirbote?

Atsakymas: Aš studijavau, auginau vaiką ir tvarkiau mūsų namų reikalus. Dabar aš esu visiškai pasiruošusi darbui ir turiu atitinkamą jūsų siūlomam darbui kvalifikaciją.
Baigiant pokalbį rikai apibendrinti, kodėl jis yra tinkamiausias kandidatas. Svarbu paminėti kandidato stipriąsias puses, kurios gal buvo užmirštos interviu metu.

Jei kandidatas nori šio darbo, taip ir turėtų pasakyti.
Po interviu įvertinkite, kas pavyko geriausiai, ką galima būtų pataisyti. Be to, vertėtų nepamiršti 24 valandų laikotarpyje nusiųsti padėkos laišką asmeniui, su kuriuo vyko pokalbis.
Niekada nereikia bijoti sulaukti neigiamo atsakymo. Tai taip pat šioks toks rezultatas. Kiekvieną neigiamą atsakymą reikia vertinti kaip pamoką: pamėginti išsiaiškinti konkrečias priežastis, dėl kurių kandidatui nepasisekė. Nevalia suversti visos kaltės darbdavio simpatijai ar antipatijai. Ir svarbiausia nepamiršti – už savo vietą po saule reikia kovoti. Todėl išgirdus neigiamą atsakymą, negalima pulti į neviltį, o reikia bandyti darbdavį įtikinti, kad kandidatas yra pasiruošę mokytis
Naudoti šaltiniai:

www.adgloriam.lt

www.takas.lt

www.strategija.lt

www.cvonline.lt

www.psichologai.lt

http://distance.ktu.lt

Max Egger „Tobulas pokalbis”

Dr. Nomeda Ausmanienė (UAB “Noriu darbo” personalo sprendimų grupės personalo konsultantė-psichologė), “Verslo žinios”, priedas “Karjera ir vadyba”, 2003 Sausio 30 d.

Inga Saukienė „Kaip pasiruošti pokalbiui dėl darbo“, žurnalas „Laura“, 2000 liepa, Nr. 7

Rasa Rakauskaitė „Pokalbis su būsimu darbdaviu“, žurnalas „Psichologija tau“, 22-24psl., 2001 sausis/vasaris, Nr. 1

Personalo Konsultavimo Centras “NOVA LUX”

Rašykite komentarą

-->