Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Daktaro Fausto charakteristika

Autorius: Elena

Legenda apie burtininką daktarą Faustą pardavusį savo sielą velniui atsirado XVI a. Vokietijoje ir greitai paplito Anglijoje bei kitose vakarų Europos šalyse. Daktaras Johanas Faustas – istorinė asmenybė. Yra dokumentų įrodančių, kad Faustas mokėsi keliuose universitetuose ir juose įgijo mokslinius laipsnius. Daug keliavo po Vokietiją, buvo astrologas ir magas. Dar Faustui būnant gyvam apie jį jau sklido legendos. Jam mirus legendų tik padaugėjo, o XVI a. pabaigoje Vokietijoje išėjo knyga, kurioje buvo surinkti ir užrašyti įvairūs pasakojimai apie Fausto gyvenimą ir sutartį su nelabuoju.

O dabar aprašysiu daktaro Fausto išvaizdą. Jis yra senas žmogus: „Kai tau septyniasdešimt šešeri metai kraujas jau menkai šildo“. Senojo daktaro apranga: „Jis apsisiautęs mantija, pamušta lapės kailiu, ant galvos šilta kepuraitė“.

Daktaras buvo išsilavinęs žmogus. Mokėjo šnekėti keliomis kalbomis: „Argi jūs nestudijavot lotynų, senovės graikų, arabų, prancūzų, anglų, ispanų kalbų?“. Turėjo daug knygų iš įvairių pasaulio šalių: „Nekenčiate knygų, kurios jums kainavo tiek pinigų! Knygų, atsigabentų iš Italijos, Prancūzijos, Anglijos, iš Levanto šalių, dievai žino iš kur, iškastų iš žemės, supirktų iš vienuolių!”. Jis buvo ižymus ir gerbiamas gydytojas: „Jūs toks pat garsus senovės laikų Teosfratas arba mūsų dienų Paracelsas.“. Faustas – magas: „ore nubrėžęs magišką ženklą, Faustas garsiai ištarė užkeikimą. Jisai iššaukė ugnies dvasią.“, „Ir pagaliau, argi jūs Krokuvos, Toledo, Salamankos universitetuose nesimokėte magijos? Jums tereikia ištarti užkeikimą, ir gamtos dvasios paklūsta.“

Daktaras buvo atkaklus: „Ar gali užtekti žinių? Tam tūkstančio gyvenimų nepakaktų.“. Nors jis tai ir suprato tačiau jis vis tiek stengėsi žinoti daugiau, žinoti viską, ir r būti sumaniam.

Senasis daktaras yra sumanus: „Driežas! Tik ištarė jis šitą žodį, ir prisiminė salamandrą – ugnies dvasią“, „Aš sunaikinsiu tas knygas, kaip sudaužiau kolbą su beverčiu eliksyru, kad jos neskatintų naujų klaidų.“. Faustas – protingas žmogus: „Taip, vadinasi, Koperniko teisybė! – sušuko Faustas. – Saulė, o ne žemė pasaulio centras. Probatum est – štai įrodymas, Bažnyčios kunigaikščiai, mokslo vyrai ir visi, kurie Koperniką vadinote kvailiu.“, daktaras tik sumanumo dėka suprato kaip įveikti Mefistofelį: „Ugnis – skaisti stichija! – sušuko Faustas. – O tavo valioje tik gaisrų, pražūties ir pragaro liepsna. Štai kodėl tu taip bijojai saulės.“.

Daktaras – kuklus, bei savikritiškas: „Klausykite, Vagneri! Aš panašus į žmogų, kuris stovi ant vandenyno kranto, prisirinkęs pilną saują spalvotų akmenukų. Tai viskas, ką jam padovanojo jūros bangos. Kažkur už horizonto nežinomos šalys, gražios salos, tačiau jis neturi laivo, negali jų pasiekti. O dulkėtos knygos, nejaugi nežinosiu daugiau, negu parašyta jų puslapiuose?“, „Aš nemokša.“.

Faustas – naivus ir pasitikintis žmonėmis: „Aš, daktaras Johanas Faustas, sudarau šią sutartį su pragaro demonu Mefistofeliu, kuris nuo šios dienos ištikimai man tarnaus dvidešimt ketverius metus.“

Senasis daktaras – prieštaringa asmenybė, nes jo poelgiai ne visada sutapdavo su jo pasisakymais ar įsitikinimais. Daktaras nebūtų sutikęs su Mefistofelio pasiūlymu jei būtų jaunesnis, ar daugiau žinotų, Jį sužavėjo jaunystės spindesys, užvaldė noras viską pamatyti, viską sužinoti.

Daktaras Faustas buvo renesanso žmogus, nes turėjo ryškų potraukį prie natūralumo, racionalaus žinojimo ir laisvų žmonių santykių. Jis žmogų suvokė kaip asmenybę bei individualybę, buvo humanistas, užsiėminėjo humanistų veikla.

Rašykite komentarą

-->