Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Dainos interpretacija

Autorius: Domantas

Turtingiausia, savičiausia (tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka. Šiai tautosakos grupei ir priklauso liaudies dainos. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas (lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas). Tai leidžia samprotauti apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbūt daugiausia ją kūrė moterys. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu – neišvengiamai – su žmogaus darbo ciklu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų… Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Vadinasi, norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, kartais tiesiog būtina šį tą žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Būdingas lietuvių liaudies dainų bruožas – šūksminė eilutė. Šūksminių frazių, kurių prasmės išvis nebegalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse, yra daug. Yra vartojamos frazės kaip sadūto tūto, dauno lylia čiūto, čiutyta rūtela, kalėda… Jos leidžia manyti, jog liaudies daina pirmiausia radosi iš melodijos. Melodija išties be galo svarbi liaudies dainai, nes joje labiausiai išsiskleidžia jausmas. Kaip ir melodija, liaudies dainose yra svarbios kai kurios detalės, kurių reikšmė (pvz.: bernelio aplinkos dažna detalė – žirgelis, dalgelis; mergelės – darželis. Bernelis – pjovėjėlis, artojėlis; geltonkasė mergelė – grėbėjėlė.) tokia ryški ir gili, jog jie yra tapę simboliais.

Lietuvių liaudies dainoms dažnai būdinga šakotinė struktūra arba kitaip – kompozicija (pvz.: daina prasideda apie ąžuolą. Po kelių strofų pradeda dainuoti tą patį, ką dainavo pradžioje, tik vietoj ąžuolo sako liepelė. Vadinasi, nuo tos vietos prasideda antroji dainos šaka. Tai ir yra vadinama šakotine kompozicija.). Dažnos dainos emocinį pagrindą sudaro kurių nors veikėjų santykiai (pvz.: dukrelės ir motinėlės, bernelio ir mergelės ir t.t.). Lietuvių kultūroje svarbiausi, savičiausi yra brolio ir sesers santykiai, kaip žmonių tarpusavio santykių modulis. Žinoma, turima galvoje tradicinius, senybinius santykius. Lietuvių liaudies dainose apie meilę retai kalbama tiesiogiai, perdėm atvirai, dažniausiai – užuominomis. Meilės dainų būdingos situacijos – bernelio ir mergelės susitikimas, mergelės lankymas.

Lietuvių liaudies dainose gausu poetinės leksikos. Daugumoje lietuvių liaudies dainose neapsieita be palyginimų ar sugretinimų (pvz.: bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė, bernelis ir ąžuolėlis, mergelė ir liepelė). Palyginimai ir sugretinimai yra labai nusistovėję, įprasti liaudies dainose. Jie yra panašūs į simbolius, tačiau tai ne simboliai. Dar viena liaudies dainų meninė priemonė – įasmeninimas arba personifikacija. Tai yra negyviems daiktams priskiriamos, suteikiamos gyvų žmonių savybės (pvz.: medžiai ir gyvūnai prabyla žmogaus balsu). Taip pat liaudies dainoms būdingi pastovūs arba nuolatiniai epitetai. Poetas, rašydamas eilėraštį, visada ieško naujų, netikėtų epitetų, o liaudies dainose jie nuolat kartojasi, keliauja iš vienos į kitą (liaudies dainoms būdingi epitetai: bernelis – baltas, gražus, mergelė – balta, graži, jaunoji, svirnelis – aukštas, lovelė – margoji.). Kita labai būdinga liaudies dainų stilistinė figūra – deminutyvai. Deminutyvai – mažybiniai ir maloniniai žodžiai (pvz.: brolelis, seselė, pulkelis, tvorelė, saulutė). Dainoms jie suteikia jausmingumo ir švelnumo.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->