Studijoms.lt

Referatai, konspektai

dabartines etikos bruozai

Autorius: Valdas

Dabartinė Europos šalių etinė mintis plėtojosi europietiškos filosofijos kontekste ir patyrė tuos pačius konceptualinius pokyčius kaip ir kitos filosofijos disciplinos. Jau XIX a. pabaigoje atsirado tos idėjos,kurios nubrėžė XX a. pirmosios pusės filosofijos raidos kryptis ir kartu kritiškai pažvelgė į tradicines, filosofines problemas. Buvo tolstama nuo daugelio problemų, kurias sprendė tradicinė filosofija – hėgeliško objektyvaus idealizmo, metafizinio materializmo, natūralizmo ir kt. Buvo atsisakoma nuo budingo spekuliatyvaus sistemiškumo, metafiziškumo. Naujos besiorientuojančios į mokslo metodus filosofijos, kaip pozityvumo, neorealizmo atmainų, dalinai fenomenologijos kūrėjai siekė remtis tikrovės faktais ir stengėsi tiksliai apibrėžti bei pagrįsti savo teiginius. Antitradiciškai buvo nusistačiusi ir naujoji antropologinė filosofija t.y. gyvenimo filosofija, vėlyvoji fenomenologija, egzistencializmas, modernioji krikščionybės filosofija, kurios pagrindinį dėmesį kreipė į žmogaus, kaip konkretaus individo būties problemas, reikalavusi jų pagrindu aiškinti objektyviąją, išorinę individo atžvilgiu būtį.

Minėtų filosofijos krypčių kūrėjai be bendrųjų metodologijos problemų, ėmėsi filosofiškai tyrinėti moralę, meną, religiją bei kitus kultūros reiškinius. Tai skatino plėtoti etiką. Naujųjų filosofijos krypčių metodologijos pagrindu ir buvo kuriamos žymiausios mūsų laikų etikos teorijos. Artimi pozityvumui buvo ir tie moksliškumo siekiantys etikai, kurie nepriėmė kai kurių jo principų ir nepriklausė jokiai etikos krypčiai. Vokietijos, Prancūzijos universitetuose, kuriose XX a. pirmoje pusėje vyravo antropologinė filosofija, formavosi fenomenologinė, egzistencialistinė, krikščioniškoji etika bei moralės filosofija. Savitą vietą tarp šių krypčių užėmė psichoanalitinė moralės traktuotė, artima pozityvumui savo moralinėmis prielaidomis, o antropologinei etikai – savo humanistinėmis išvadomis.

Šiuolaikinės etikos problema yra išsiskleidusi plačiu diapozonu – nuo esminių moralės bruožų apibūdinimo iki etikos, kaip mokslo disciplinos galimumo svarstymo. Daugiausia dėmesio skiriama tokioms problemoms,kaip moralės normų ir vertinimo prigimtis bei jų santykis, moralinės pareigos ir nemoralinio gėrio, poelgio ir padarinių santykis, moralinių teiginių pagrindžiamumas, jų kalbos ir logikos specifika, moralė ir asmenybės laisvė, atsakomybė ir savęs realizavimas bei kita. Įvairios etikos kryptys skiriasi ne tik problemų sprendimu, tyrinėjimų išvadomis, bet ir keliomis problemomis, jų formulavimo prielaidomis. Pozityvinės pakraipos etikai siekė tyrinėti moralę moksliškai plėtoti etiką kaip analitinę, mokslinę discipliną, o egzistencialistai nepasitiki mokslišku analitiškumu ir aiškina moralės fenomenus remdamiesi iracionalistiniu fenomenologinės įžvalgos metodu. Pozityvistai etikos objektą traktuoja kaip moralės teiginių kalbą bei logiką ir nesprendžia moralinių asmenybės problemų, o egzistencialistai – priešingai, svarbiausiomis etikos problemomis laiko moralinio apsisprendimo, atsakomybės, kaltės, gyvenimo prasmės ir panašiai, problemas.

Todėl neįmanoma šiuolaikinės etikos apibūdinti remiantis jos problematikos bendrumu. XX a pradžioje moralės filosofija buvo labai intensyviai plėtojama Didžiosios Britanijos universitetuose. Naujos etikos teorijos čia kūrėsi polemizuojant su metafiziškojo idealizmo, ypač natūralizmo koncepcijomis. Populiariausioji etinio natūralizmo atmaina – utilitarizmas – žmogaus poelgių moralumo kriterijumi laiko jų padarinių kitiems žmonėms pobūdį. Toks požiūris yra vadinamas konsekvencialistiniu. Pagrindinai utilitarizmo teoretikai

teigia, kad moralės normų ir reikalavimų prasmė yra padėti kuo didesniam žmonių skaičiui pasiekti kuo daugiau laimės, kuri buvo tapatinama su malonumais, tiek kūniškais, tiek ir intelektualiniais. Moralinės pasirinkimas ir apsisprendimas iš esmės buvo sutapatintas su apskaičiavimu tos naudos ar žalos – malonumų ar kančių – kurių vieno žmogaus poelgiai gali turėti kitiems žmonėms. Kiekvienas veiksmas ar poelgis girtinas ar smerktinas ne pats savaime, o tik atsižvelgiant į padarinius. Taigi, utilitaristams budingas požiūris, kad viskas gali būti leistina ir morališkai pateisinama, jog tai turės gerų padarinių kuo didesniam žmonių skaičiui.

XX a .pradžioje etinio utilitarizmo autoritetas gerokai susvyravo. Aiškėjo, kad utilitarizmo prielaidos neretai atveda prie netikėtų ir net antihumaniškų išvadų. Apskritai stiprėjo utilitarizmo ir natūralizmo kritika, kuri formavo naujas etikos koncepcijas, o jų kūrėjai, naujos kartos etikai, atmetė pagrindinius utilitarizmo principus, nors kai ką iš jo perėmė ir modifikavo.

Utilitaristinę etiką nuosekliausiai kritikavo intuityvizmas, kuris formavosi britų universitetuose. Svarbiausiu natūralizmo bei metafizinės etikos trūkumu jie laikė pagrindinio moralės reiškinio – gėrio bei pačios moralės redukavimą į realybę, esančią už moralės, vienais atvejais – į natūralius, kitais – į antinatūralius reiškinius, be to, moralės teiginių reikšmės tapatinimą su empirinių teiginių reikšme. Moralės redukavimą į nemoralinius reiškinius jie vadino natūralistine klaida. Kritikuojamąsias teorijas britai pirmiausia nagrinėjo jų teiginių kalbas bei logikos požiūriu metaetikai. Metaetika – tai metodologiniai, loginiai, semantiniai etikos tyrimai, analizuojantys daugiausia moralės kalbą. Kai kada metaetika apibūdinama kaip etikos kryptis, apimanti intuityvistinę, emotyvistinę etiką ir lingvistinės analizės etiką.

Remdamiesi metaetine analize, jie priėjo išvadą, kad moralinis gėris negali būti kildinamas iš natūralių reiškinių, nes jis yra unikalios prigimties ir nedalus, todėl negalima gėrio analizuoti, pažinti diskriptyviai, apibrėžti, o galima tik intuityviai suvokti. Pasak brito Dž. Mūro, mes tik intuityviai suvokiame išsprendžiame, kurie poelgiai yra morališkai teisingi, o kurie ne, ir intuityviai įžvelgiame bendruosius moralės principus. Teoriškai intuityvizmas nebuvo vientisas, skilo į dvi pakraipas, kurios skirtingai traktavo pagrindinį, pirminį moralės reiškinį.Deontologinės pakraipos intuityvistams pagrindinis moralės fenomenams buvo pareiga, privalomumas. Aksiologinės pakraipos atstovams – vertybės, gėris. Deontologai pareigos, privalumo, kaip ir gėrio sąvokas laiko galutinėmis neanalizuojamomis, neapibrėžiamomis, o tik suvokiamomis intuityviai. Jie kritikuoja savaiminio gėrio koncepciją, o moralinio teisingumo arba neteisingumo netapatina su gerais ar blogo poelgio padariniais utilitaristine prasme.Pasak jų, teigiamai vertinamas toks poelgis, kuris atitinka pareigą, o pareiga išreiškia tam tikroje situacijoje morališkai deramiausią poelgį. Tačiau nėra jokių galimybių racionaliai sustatyti bei įrodyti, todėl tam tikroje situacijoje mes privalome elgtis kaip tik taip ir kodėl vienas poelgis yra deramesnis už kitą. Neįmanoma nustatyti jokio racionalaus moralinės pareigos pagrindo. Vienintelis būdas įsitikint, ar kuri nors pareiga atitinka konkrečią situaciją ir ar poelgis teisingas, – tai pačiam atsidurti panašioje situacijoje ir intuityviai suvokti, kaip privalu pasielgti. Jeigu kas intuityviai nesugeba suvokti pareigos, neįmanoma jam šito įrodyti.

Aksiologinės pakraipos atstovai intuityvistai pabrėžia gėrio pirmumą ir teigia, kad intuityvus gėrio suvokimas implikuoja ir atitinkamą pareigos, privalomumo pajautimą, nors pareiga nėra gėris, o tik būdas jį pasiekti. Vieni poelgiai savaime geri, kiti – savaime blogi, nepriklausomai nuo to ar žmonės tokiais juos laiko. Dž. Mūro supratimu morališkai privalomi yra tokie poelgiai, kurie gali lemti didžiausią gėrį pasaulyje. Taigi aksiologinis intuityvizmas iš dalies grįžta prie konsekvencialistinės pozicijos. Intuityvistai negali savo suformuluoto gėrio pareigos sampratos racionaliai pagrįsti. Intuityvizmo metodika neįgalina išvengti subjektyvizmo ir realetyvizmo. Todėl intuityvizmo autoritetas pastaraisiais dešimtmečiais smuko.

XX a. pradžioje Britanijoje, kai buvusiuose Austrijos, Vokietijos universitetuose susiformavo loginio pozityvizmo filosofija, o jos pagrindu nauja etikos kryptis – emotyvizmas. Jie moksliškai aiškindami moralę, nuėjo kur kas toliau, negu intuityvistai. Emotyvizmo atstovai vadovavosi loginio pozityvizmo postulatais ir filosofijos uždaviniu laikė ne tikrovės, o tik jos kalbinio atspindžio analizę, besiremiančią tiksliais empiriniais ir loginiais kriterijais. Emotyvistų požiūriu, moralės teiginiai, išreiškiantys poelgių vertinimą arba normas, įpareigojančias arba draudžiančias tam tikrą elgesį, nepateikia jokios naujos informacijos apie tikrovę. Tokie teiginiai – tai tik vertintojo skonio, norų, valios, t.y.jausmų išraiška. Todėl specifinė moralinių teiginių reikšmė esanti emotyvinė. Moralės teiginių funkcija – sužadinti ir kitų žmonių panašius jausmus, paskatinti, kad jie panašiai vertintų poelgius, panašiai elgtųsi.

Artima emotyvizmui yra moralės lingvistinės analizės kryptis, kuri pagrindiniu filosofijos, taip pat ir etikos, problemų šaltiniu laiko šnekamosios kalbos taisyklių nepaisymą, o kalbos analizę pripažįsta svarbiausių šių problemų sprendimo būdu. Moralės lingvistinės analizės krypties filosofų požiūriu reikia analizuoti moralės kalbą, moralės žodžių vartojimą.

Emotyvistai prieina panašių kaip ir intuityvistai išvadų, kai kalba apie moralės teiginių pagrindžiamumą. Kadangi moralės teiginiai yra tik vertinančiojo emocijų išraiška, tad neįmanoma pateikti jokių racionalių argumentų, padedančių įrodyti kurio nors moralinio sprendimo pranašumą palyginti su kitu. Kada tas pats poelgis yra vertinamas visiškai priešingai, nėra jokių racionalių galimybių įrodyti, kuris vertinimas yra teisingas, o kuris ne. Emotyvistų požiūriu, moraliniai vertinimai, išreiškiantys žmogaus pasirinkimą bei moralinį apsisprendimą yra visiškai racionalūs. Visos moralės pozicijos, kad ir kaip jos skirtųsi ar net prieštarautų viena kitai, iš esmės yra lygiavertės. Taigi mokslinė, normatyvinė etika, emotyvistų požiūriu yra neįmanoma, neįmanomas ir racionalus moralumo kriterijus. Apskritai mokslinė etika turinti apsiriboti tik formaliųjų moralės komponentų – jos kalbos ir logikos analize.

Intuityvistai ir emotyvistai atsiribodami nuo metafizikos ir siekdami moksliškumo, sutapatino moralės reiškinius su subjektyviais išgyvenimais – intuicija, emocijomis ir faktiškai pavertė jos racionaliai nepaaiškinamais

reiškiniais.

Emotyvistai nagrinėja tik moralės normas, o ne moralines vertybes, neanalizuoja tokių esminių moralės reiškinių kaip privalomumas, laisvė, atsakomybė,sąžinė ir kt.Kartu jie praranda galimybę nušviesti normatyvinius klausimus, paaiškinti kaip žmonės privalo elgtis, kas yra moralinis gėris ir kas – blogis. Intuityvizmas ir emotyvizmas nedaug gali patarti praktiniais moralės klausimais, nes tyrinėja moralę atsietą nuo visuomeninės praktikos. Tačiau šios kryptys iškėlė daug naujų ir svarbių etikos problemų.

Tuo pačiu metu kai kur moralė buvo tyrinėjama ir bendresnių socialinių teorijų kontekste, siejant etiką su socialinių ir prieštaravimų sprendimu. Prancūzų, vokiečių, amerikiečių kai kurie etikai buvo įsitikinę, kad įmanoma moralės problemas pozityviai, moksliškai tyrinėti, o tyrimų rezultatai gali teigiamai veikti žmonių moralinę sąmonę. Buvo ieškoma būdų apibrėžti normatyvinius moralės aspektus. Vienas iš tokių moralės tyrinėtojų buvo prancūzų sociologas E. Diurkheimas. Vadovaudamasis kai kuriais pozityvumo principais, jis žiūrėjo į moralę kaip į visuomenės dalį ir visuomeniškumo aspektu siekė apibūdinti moralės specifiką grįsdamas savo teiginius empiriniais duomenimis. Visas žmonių veiklos ir santykių sritis jis traktavo kaip iš esmės visuomenines. Iš visuomenės struktūros bei socialinių sąlygų jis kildino ir moralę, o visuomenę, savo ruožtu suprato, kaip moralinę individų vienybę. Morališkai reikšmingi faktai, jo požiūriu, iš esmės nesiskiria nuo kitų socialistinių faktų, o etika esanti sociologijos dalis. E. Diurkheimas teigė, kad moralinis privalumas, kaip ir kiti moralės faktai, yra ne kas kita kaip grupinės sąmonės reikalavimai individo sąmonei. Aiškindamas moralę visuomeniškumo ir istoriškumo požiūriu, jis kartu pripažino ir tam tikrą jos reliatyvumą. Bet tai nemažino jo įsitikinimo, kad yra galimos visuotinės moralės maksimos ir vertybės kaip iš esmės socialistinės vertybės:socialinė harmonija, solidarumas,žmogaus saugumas ir jo teisių gynimas, teisingumas, altruizmas ir pan. Šios vertybės pažintinos ne intuityviai, bet empiriškai racionalaus apibendrinimo būdu. Pagal jį, moralės teiginiai nėra pritarimo ar smerkimo emocijų išraiška, kaip teigia emotyvistai. Šiems teiginiams taikytinas objektyvus teisingumo ir neteisingumo kriterijus, kurį neigia emotyvistai ir intuityvistai. Pagrindiniu asmens dorovingumo bruožu E. Diurkheimas laikė vidinę discipliną, nes buvo įsitikinęs , kad biologinė žmogaus prigimtis turinti būti nuolat morališkai reguliuojama. Vidinė disciplina, atsirandanti iš grupinės priklausomybės jausmo turi palaikyti išorinę discipliną kaip sąmoningą ištikimybę visuomeniniai pareigai. Disciplina turinti būti savarankiška vidujai motyvuota, daranti asmens valią autonomišką, o patį asmenį atsakingu moralės subjektu. Normalus visuomenės ir individo gyvenimas galimas tada, kai morališkai kontroliuojami tiek vidinis, tiek ir išorinis žmogaus būties aspektai. Silpstant moralinei sąmonei ir visuomenės kontrolei individas gali smukti iki biologinės būtybės elgesio. E. Diurkheimo etikos teorija yra gana įtakinga ir turi kūrybiškų, nors ir kritiškų šalininkų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad sunku suderinti du svarbiausius jo etikos principus:visuomenės pranašumą individo atžvilgiu ir individo moralės autonomiškumą. Vis dėlto nekelia abejonių tai, kad jo teorija yra reikšmingas žingsnis moksliškai aiškinant socialinę moralės prigimtį.

Spręsti etikos problemas, aiškindami visuomenės santykius, stengiasi ir amerikiečių moralistai. Vienas kūrybingiausių šios srities atstovų R.Peris savo vertybių teorijoje

teigia, kad moksliškai aiškinti moralę galima tik objektyviai apibrėžus jos vietą ir funkcijas visuomeninių santykių sistemoje. Svarbiausia moralės funkcija, jo nuomone, yra derinti, harmonizuoti konfliktuojančius žmonių interesus. Teigdamas, kad žmonės gali pakilti virš savo egoizmo ir harmoningai bendradarbiauti, R.Peris morališkai teisingais laikė tuos poelgius, kurie padeda socialistinei harmonijai, neteisingais – kurie kuria disharmoniją. Aukščiausiu gėriu laikytina tokia harmoninga visuomenės būsena, kada visi žmonės gali turėti ir džiaugtis tuo, ko jie siekia kaip asmenybės. Tačiau amerikiečių filosofas gerai supranta, kad tokia būsena yra praktiškai neįgyvendinamas idealas.

Vienas iš nedaugelio šiuolaikinių etikų, tyrinėjančių normatyvinės etikos problemas, yra amerikietis Dž. Rolsas. tęsdamas britų empirizmo ir liberalizmo tradicijas, jis nagrinėja moralę neatsietai, o glaudžiai susiedamas su šiuolaikinės visuomenės, jos ekonominių, teisinių, politinių prieštaravimų pažinimu. Dž.Rolsas atsiriboja ir nuo pozityvistinės etikos dėl moralinio jos indiferentizmo, ir nuo intuityvizmo, teigiančio, kad moralinės vertybės yra racionaliai neapibūdinamas. Nepritaria jis ir utilitarizmui tapatinančiam moralumą su pragmatiškai suprantamu gėriu. Visuomenės moralumo pagrindu bei svarbiausia normatyvinės etikos kategorija Dž. Rolsas laiko teisingumą, kuriam priskiria svarbią funkciją – būti asmens elgesio bei ekonominių, teisinių, politinių žmonių santykių moralumo kriterijumi. Teisingumas, pasak jo, yra žmogui būdingas iš prigimties ir skleidžiasi kaip ypatingas jausmas. Etikos uždavinys ir yra tyrinėti jausmus, skatinančius žmones elgtis moraliai. Tokiame požiūryje slypi etinio natūralizmo pėdsakai. Pagal teisingumo sąvokas normatyvinę reikšmę Dž. Rolsas formuluoja du principus. Pagal pirmąjį teisingumo principą reikia garantuoti lygią visų piliečių žodžio, nuomonės, spaudos, privačios nuosavybės ir panašiai laisvę. Antrasis principas susijęs su labai svarbiu materialiniu ir kultūriniu gėrybių paskirstymo klausimu. Dž. Rolso supratimu, gėrybes neturi būti skirstomos kaip atlyginimas už žmonių nuopelnus visuomenei.

Šie nuopelnai nevienodi, nes daug priklauso nuo socialinės žmogaus padėties atsitiktinių aplinkybių, kurių žmogus negali pakeisti. Todėl gėrybes reikia skirstyti taip, kad kartu būtų kompensuojama ir blogesnė neturtingųjų socialinė padėtis, o socialinę – ekonominę nelygybę reikia reguliuoti kiekvienam naudingu būdu. Taip jis siekia išspręsti teisingumo ir socialinės žmonių nelygybės santykio problemą, kurios nepajėgė išspręsti utilitaristai.

Kituose Europos filosofijos centruose, kuriuose nebuvo praradusi įtakos tradicinė filosofija, ypač konfizmas, kūrėsi naujos filosofijos kryptys – fenomenologija ir egzistencializmas. Čia moralės fenomenai buvo aiškinami pirmiausia žmogaus būties problemų kontekste, specialiai nesiekiant moksliškumo, kartais net sąmoningai atsiribojant nuo pozityvistinio vienapusiškumo. Nekontroliuojant etikos kaip atskiros mokslo disciplinos, buvo kuriama gana neapibrėžta moralės filosofija, siejant moralę su asmenybe, nušviečianti jos subjektyvumo reiškinius.

Šios pakraipos filosofai etikos koncepcijas plėtojo remdamiesi I.Kanto apibrėžta problematika ar bent nustatydami savo santykį su ja.

M. Šėleris ir N. Hartmanas grindė materialiosios etikos teoriją, kad moralinis privalumas yra įsisąmoninamas ne formaliai, kaip teigė I.Kantas, bet materialiai, tai yra individualiai, turiningai, kaip konkrečios vertybės, iš kurių kyla įpareigojančios arba draudžiančios normos. Taigi fenomenologinės pakraipos etikams pirminis, nekintamas moralės elementas yra vertybės. Tolstant nuo kantiškojo intelektualizmo ir formalizmo, etikoje didėja asmenybės, jos valios laisvės, pasirinkimo, atsakomybės problemų reikšme. Kadangi žmonių individualybės ir gyvenimo situacijos yra skirtingos kaip teigia filosofai M. Šėleris ir N. Hartmanas, kiekvienas asmuo privalo ne tik gerbti visuotines priedermes ir jas vykdyti, bet ir turi teisę nukrypti nuo jų, elgtis pagal individualią vertybių hierarchiją. Todėl niekada neverta elgtis schemiškai, vadovautis vien tik visuotinių įstatymų principais, visuotinėmis vertybėmis. Būtina visuomet atsižvelgti į individualiąsias vertybes, individualią vertybių intuiciją, kuri prabyla kaip sąžinės balsas. Moralinis poelgio vertingumas priklauso ne nuo jo padarinių, ne nuo objektyvaus vertybių realizavimo, bet nuo moralinės asmens nuostatos, nuoširdžių pastangų siekiant įgyvendinti vertybes. Pagal M. Šėlerį asmenybiškieji dvasiniai aktai nepriklauso nei nuo psichinių, nei nuo istorinių socialinių veiksnių. Juos sukelia vertybės, ir iš esmės jie yra vertybiniai aktai. Vertybių įsisąmoninimas ir jų siekimas yra asmenybės buvimo būdas, asmenybė iš esmės yra dvasiška vertybinė būtybė. Nuo spontaniškos meilės ar neapykantos stiprumo bei didumo priklauso žmogaus vertybinis akiratis, kartu ir moralinio jo pasirinkimo bei apsisprendimo galimybės.

Anot N. Hartmano būties pakopų teorijos asmenybė, kaip individualus, nepakartojamas laikė egzistuojantis moralės subjektas, priklauso dvasios pakopai, nors gali egzistuoti žemesniųjų pakopų pagrindu. Esminis asmenybės bruožas yra tas, kad ji sugeba suvokti ir įsisąmoninti vertybes kaip nuo jos nepriklausančius, bet ją įpareigojančius principus, kurių atžvilgiu visa, kas vyksta, įgauna teigiamybės ar neigiamybės prasmę. Moralinė vertybė bei vertinimas turi privalėjimo formą, vertybė suvokiama kaip įpareigojimas, moralinė pareiga, todėl autentiškai ir aktyviai reaguojant į moralines vertybes, reikia atitinkamos asmenybės pastangų. Fenomenologinius E.Huserlio teiginius apie pirmapradį sąmonės aktų nukreipimą į objektą, sąžinės ir būties neatsiejamumą egzistencializmas transformuoja į požiūrį, kad būtis atsiskleidžia žmogui kaip tiesioginė duotybė išgyvenant “Aš” ir pasaulio, subjekto ir objekto, vienybę. Originaliausio egzistencijos filosofijos atstovo M.Heidegerio požiūriu filosofijos objektas yra žmogiškoji egzistencija, kuri konkretėja jo santykyje su pasauliu, su kitais žmonėmis, su pačiu savaime. Egzistencialistinė žogaus analizė aprėpia ir moralinį aspektą, etika čia nėra išskiriama kaip savarankiška disciplina. Egzistencialistai išryškina jo iracionalumą, emociškumą, egzistenciškumą ir teigia, kad iš esmės šis santykis, kaip ir visa tikrovė, yra neaprašoma sąvokomis, o gali būti tik išgyvenamas. Išgyvenant tikrovę, aiškėja fundamentalioji žmogaus būties tiesa, kad pasaulis yra jam abejingas, svetimas, beprasmis, grasinantis nustelbti jo individualųjį autentiškumą. Žmogaus egzistencinę situaciją charakterizuoja svetimumas, pastangos laikas,praeinamybė, mirtis – kaip nepakeičiamos jos sąlygos, kurių negali

panaikinti jokios socialinės reformos ar istorijos pažanga. Tai įsisąmonindamas, žmogus jaučia nerimą dėl savo egzistencijos autentiškumo ir pareigą išsaugoti jį, gintis nuo pasaulio grėsmės ir beprasmybės. M.Heidegerio požiūriu, žmogus istorijos raidoje atkrito nuo būties ir dėl to jaučiasi kaltas, bet tai – nemoralinė kaltė, bet daug stipresnė egzistencinė kaltė. Kadangi nėra jokių vertybių ar esybių, kuriomis žmogus galėtų remtis suteikdamas savo gyvenimui prasmės, jis privalo pats kurti prasmę, nepaliaujamai kurdamas save, rinkdamasis ir apsispręsdamas. Svarbiausias egzistencinis orientyras yra nuolatos siekti autentiškesnės, tikresnės būties, nepasiduoti nuasmeninančiam susvetimėjusios aplinkos spaudimui.

Moralumas egzistencialistų požiūriu sutampa su žmogaus autentišku egzistenciniu apsisprendimu konkrečioje gyvenimo situacijoje, beprasmybės akivaizdoje.tačiau apsispręsti kiekvienam reikia savarankiškai. Nes žmogus yra visiškai laisvas, nėra jokios bendros moralės, jokių visus žmones vienodai įpareigojančių normų. Reikšmingos ir kartu realios yra tik tos normos, tos vertybės, tos prasmės, kurias žmogus pats susikuria ar pasirenka. Žmogus yra toks kokį jis save projektuoja ir kuria. Šitaip teigdami egzistencialistai pateisina kiekvieną savo pasirinkimą, kai jis yra pakankamai laisvas ir sąmoningas, ir tai rodo moralinį egzistencializmo reliatyvumą. Tačiau teigdami absoliučią žmogaus laisvę, egzistencialistai kartu teigia ir absoliučią jo atsakomybę už pasirinktuosius poelgius bei gyvenimo būdą. Autentiškas individualus pasirinkimas įgauna visuotinumo pobūdį. Egzistencialistai neaptarinėja moralės principų normatyviniu aspektu, neieško aiškesnių gėrio ir blogio skyrimo kriterijų. Kadangi žmogus, jų manymu, neturi jokios iš anksto duotos esmės, o yra toks, kokį save projektuoja ir kuria, tad negali būt iš anksto formuluojamas ir visus žmones įpareigojančios moralės normos. Ne taip svarbu kam apsisprendžiama ir kas pasirenkama, svarbu – kaip apsisprendžiama. Bet tai anaiptol nereiškia egzistencialistų moralinio abejingumo. Moralinis blogis, egzistencializmo požiūriu, yra atsakomybės jausmo stoka, nesąžiningumas, veidmainystė, kurtumas kito žmogaus išgyvenimas. Nuoširdumas ir subjektyvus tikrumas pagrindinės dorybės. Vienais savo aspektais egzistencializmas skleidžiasi kaip pesimistinė, kitais – atsakomybės, humanizmo filosofija.

Reikšmingą poveikį šiuolaikinei Vakarų etikai padarė psichoanalitinė Z.Froido teorija. Jis vadovavosi pozityvizmui artima mokslinio pažinimo samprata ir žmogaus dvasinį pasaulį aiškino ieškodamas natūralių biologinių jo mechanizmų. Kartu jis priartėjo prie iracionalizmo, nes subjektyvųjį žmogaus pasaulį suprato kaip instinktyvių, iracionalių, nesąmoningų žmogaus minčių, žodžių, veiksmų. Kertinis Z.Froido teorijos principas yra teiginys, kad nesąmoningas

psichinės žmogaus veiklos šaltinis yra lytinio potraukio energija – libido, kuris gali būti objekto į kultūros reiškinius. Žmogaus moralinė sąmonė, jos branduolys – sąžinė, kaltė, atsakomybės jausmai – yra instinktyviųjų patrauklių ir visuomeninės realybės konflikto padarinys. Iki šiol tebėra labai populiarios Z.Froido šalininkų, o ypač neofroidistų etinės koncepcijos. Jie perimdami ir modifikuodami psichoanalizės metodą, nepritaria biologinės žmogaus traktuotei, būdingai Z.Froido teorijai, ir žmogaus esmę tapatina su socialiniais – kultūriniais, egzistenciniais jo būties aspektais. Neofroidistai atskleidžia humanizuojančią moralės paskirtį, tapatina moralumą su autentiškai kūrybišku asmenybės savęs realizavimu. Etikos problematiką jie organiškai susieja su žmogaus egzistencinės situacijos apibūdinimu, socialinių jo gyvenimo sąlygų analize, todėl neišskiria etikos kaip atskiros disciplinos, o traktuoja ją kaip esminę žmogaus filosofijos dalį. Neofroidistų koncepcijų populiarumą didina tai, kad jų veikaluose vengiama akademiškumo ir formalizmo, ieškoma normatyvinio pobūdžio apibendrinimų.

Žymiausias neofroidizmo atstovas Ė.Fromas, modifikavęs froidistintinę žmogaus sampratą, sukūrė etikuotą žmogaus filosofiją, daug dėmesio skirdamas objektyviųjų žmogaus būties determinančių bei jo situacijos apibūdinimui. Jis aiškina, kad žmogaus situacija pasaulyje yra išskirtinė, todėl kad žmogus yra gamtos dalis, paklusni nepakeičiamiems jos dėsniams ir kartu iškyla virš jų, gyvena visuomenėje, kultūroje, pats kuria kultūrą ir pagal jos formas pats save realizuoja. Išryškėja prieštaringi žmogaus situacijos aspektai : gyvenimo baigtinumo arba mirties suvokimas; žmonijos kūrybinių galimybių beribiškumas ir individualių veiklos galimybių ribotumas; išsaugoti savo individualybę, jos unikalumą ir kartu poreikis bendrauti su kitais žmonėmis, siekti harmoningo ryšio su jais.

Pasak Ė.Fromo, objektyvūs žmogaus situacijos prieštaravimai daro prieštaringą, suskilusį, įtemptą vidinį žmogaus gyvenimą. Nė vienas žmogus negali šių prieštaravimų pašalinti ar įveikti , tačiau privalo juos pats sau išspręsti, užimti jų atžvilgiu tam tikrą individualią poziciją, parodančią kam žmogus atiduoda savo jėgas, Ė.Fromas vadina asmenybės charakteriu, jos moralumo pagrindu. Moralės požiūriu Ė.Fromas labiausiai vertina produktyvųjį charakterį, kuriam būdingas kūrybiškas aktyvumas, gebėjimas išplėtoti savo potencijas nesiekiant vyrauti tarp kitų žmonių. Tarpusavio santykiuose produktyvumas pasireiškia meile, taip pat meilė ir sau pačiam atsakingumu už savo gyvenimą, dėsniu ir pagarba kitų žmonių gyvenimui. Produktyviojo charakterio koncepcijos pagrindu Ė.Fromas kūrė savo humanistinę etiką.

Panašiai moralės problemas aiškina ir kitas humanistinės etikos atstovas – amerikiečių psichologas A. Maslou, siejantis žmogaus moralumą su asmenybės savęs realizavimu.

Vakarų šalių etikoje nuo seno tvirtą vietą užima gana nevienalytė krikščioniškoji moralės filosofija. Ši filosofija, kitaip negu šiuolaikinės etikos kalba apie moralę ne mokslo, o religijos vardu ir pagrindinius savo teiginius remia tradicinių krikščionybės autoritetų mintimis. Krikščioniškoji moralės filosofija iš kitų etikos teorijų išsiskiria tuo, kad ne tik aiškina moralę, jos prigimtį, bei funkcijas, bet ir normatyviai apibrėžia žmogaus gyvenimo tikslą ir prasmę, gėrį ir blogį, formuluoja deramo gyvenimo ir elgesio kriterijus. Įtakingiausia ir sistemiškiausia katalikiškos moralės filosofijos kryptis yra neotomizmas. Daug dėmesio moralės aiškinimui skiria katalikiškojo personalizmo, spiritualizmo filosofija. Neotomistinė moralės filosofija remiasi bendra visos krikščionybės filosofijos prielaida, kad moralės šaltinis yra dieviškasis protas ir valia. Pasak jų, dieviškasis, amžinasis įstatymas įsikūnija pasaulyje kaip prigimtasis įstatymas. Šis įstatymas yra ” įrašytas žmogaus širdyje “ ,jį pažindamas, žmogus jau pats savo protu suranda žmogiškąjį įstatymą ir formuluoja konkrečias moralės normas. Pagrindinė katalikiškos moralės filosofijos mintis yra ta, kad žmogus yra Dievo kūrinys, o tai lemia amžinąjį anapusinę jo gyvenimo paskirtį ir prasmę. Bet žmogus kartu iš prigimties yra netobula, nuodėminga, laikina būtybė ir savo žmogiškąją paskirtį gali įvykdyti tik nuolatinėmis, sąmoningomis pastangomis. Moralumas remiasi atitinkamu žmogaus prigimčiai, o moralės funkcija yra nurodyti , kaip žmogus privalo gyventi ir elgtis, kad įvykdytų savo paskirtį. Neotomistų teigimu, būtina visiško paskirties įvykdymo sąlyga yra tikėjimas į Dievą, nors religingumo su moralumu jie netapatina. Pagal šią filosofiją, morališkai reikšmingi yra tik sąmoningi ir laisvi žmogaus poelgiai. Moralinis gėris pasiekiamas tada, kai žmogus savo laisva valia, savarankiškai apsispręsdamas, siekia jo prigimtį atitinkančių vertybių. Tačiau turėdamas laisvą valią, žmogus gali nukrypti nuo savo prigimties ir gyvenime pasirinkti tai, kas neatitinka jos, kas jai yra priešiška, tai yra pasirinkti blogį. Blogio buvimą pasaulyje – viena kebliausių katalikiškos filosofijos problemų – neotomistai aiškina kaip žmogaus laisvos valios padarinį, kai žmogus nusigręžia nuo savo galutinės paskirties ir, užuot rinkęsis amžinąsias vertybes, pasirenka laikin

Rašykite komentarą

-->