Studijoms.lt

Referatai, konspektai

dabartines etikos bruozai

Autorius: Valdas

Dabartinė Europos šalių etinė mintis plėtojosi europietiškos filosofijos kontekste ir patyrė tuos pačius konceptualinius pokyčius kaip ir kitos filosofijos disciplinos. Jau XIX a. pabaigoje atsirado tos idėjos,kurios nubrėžė XX a. pirmosios pusės filosofijos raidos kryptis ir kartu kritiškai pažvelgė į tradicines, filosofines problemas. Buvo tolstama nuo daugelio problemų, kurias sprendė tradicinė filosofija – hėgeliško objektyvaus idealizmo, metafizinio materializmo, natūralizmo ir kt. Buvo atsisakoma nuo budingo spekuliatyvaus sistemiškumo, metafiziškumo. Naujos besiorientuojančios į mokslo metodus filosofijos, kaip pozityvumo, neorealizmo atmainų, dalinai fenomenologijos kūrėjai siekė remtis tikrovės faktais ir stengėsi tiksliai apibrėžti bei pagrįsti savo teiginius. Antitradiciškai buvo nusistačiusi ir naujoji antropologinė filosofija t.y. gyvenimo filosofija, vėlyvoji fenomenologija, egzistencializmas, modernioji krikščionybės filosofija, kurios pagrindinį dėmesį kreipė į žmogaus, kaip konkretaus individo būties problemas, reikalavusi jų pagrindu aiškinti objektyviąją, išorinę individo atžvilgiu būtį.


Minėtų filosofijos krypčių kūrėjai be bendrųjų metodologijos problemų, ėmėsi filosofiškai tyrinėti moralę, meną, religiją bei kitus kultūros reiškinius. Tai skatino plėtoti etiką. Naujųjų filosofijos krypčių metodologijos pagrindu ir buvo kuriamos žymiausios mūsų laikų etikos teorijos. Artimi pozityvumui buvo ir tie moksliškumo siekiantys etikai, kurie nepriėmė kai kurių jo principų ir nepriklausė jokiai etikos krypčiai. Vokietijos, Prancūzijos universitetuose, kuriose XX a. pirmoje pusėje vyravo antropologinė filosofija, formavosi fenomenologinė, egzistencialistinė, krikščioniškoji etika bei moralės filosofija. Savitą vietą tarp šių krypčių užėmė psichoanalitinė moralės traktuotė, artima pozityvumui savo moralinėmis prielaidomis, o antropologinei etikai – savo humanistinėmis išvadomis.

Šiuolaikinės etikos problema yra išsiskleidusi plačiu diapozonu – nuo esminių moralės bruožų apibūdinimo iki etikos, kaip mokslo disciplinos galimumo svarstymo. Daugiausia dėmesio skiriama tokioms problemoms,kaip moralės normų ir vertinimo prigimtis bei jų santykis, moralinės pareigos ir nemoralinio gėrio, poelgio ir padarinių santykis, moralinių teiginių pagrindžiamumas, jų kalbos ir logikos specifika, moralė ir asmenybės laisvė, atsakomybė ir savęs realizavimas bei kita. Įvairios etikos kryptys skiriasi ne tik problemų sprendimu, tyrinėjimų išvadomis, bet ir keliomis problemomis, jų formulavimo prielaidomis. Pozityvinės pakraipos etikai siekė tyrinėti moralę moksliškai plėtoti etiką kaip analitinę, mokslinę discipliną, o egzistencialistai nepasitiki mokslišku analitiškumu ir aiškina moralės fenomenus remdamiesi iracionalistiniu fenomenologinės įžvalgos metodu. Pozityvistai etikos objektą traktuoja kaip moralės teiginių kalbą bei logiką ir nesprendžia moralinių asmenybės problemų, o egzistencialistai – priešingai, svarbiausiomis etikos problemomis laiko moralinio apsisprendimo, atsakomybės, kaltės, gyvenimo prasmės ir panašiai, problemas.

Todėl neįmanoma šiuolaikinės etikos apibūdinti remiantis jos problematikos bendrumu. XX a pradžioje moralės filosofija buvo labai intensyviai plėtojama Didžiosios Britanijos universitetuose. Naujos etikos teorijos čia kūrėsi polemizuojant su metafiziškojo idealizmo, ypač natūralizmo koncepcijomis. Populiariausioji etinio natūralizmo atmaina – utilitarizmas – žmogaus poelgių moralumo kriterijumi laiko jų padarinių kitiems žmonėms pobūdį. Toks požiūris yra vadinamas konsekvencialistiniu. Pagrindinai utilitarizmo teoretikai

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->