Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Linksnių vartojimo klaidos

Autorius: Saulė

Linksnių vartojimas

Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas. Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį, bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio – kilmininką Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida. Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų nulis, nulio, nulį, o ne nulius, nuliaus, nulių, nes tai nevartotinos tarminės galūnės. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje Stiklainiai sudėti sandėliuke vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma: sandėliuke, o ne tarmybė sandėliuky.

Lietuvių kalbos linksnių svarbesniųjų reikšmių lentelė

++ — būdinga vyraujanti reikšmė

+ — nereta reikšmė

• — reta reikšmė arba ne visiems kalbos stiliams būdinga

1 Čia įtraukti ir neiginio bei kiekio kilmininkai, kurie iš esmės yra objekto kilmininkai.

2 Čia pažymėta galininko kiekio reikšmė, kuri yra būdo reikšmės atmaina.

3 Čia įtraukta ir vien įnagininkui labai būdinga priemonės reikšmė, kuri artima objekto reikšmei.

Iš lentelės matyti, kad lietuvių kalbos linksniai pagal reikšmes nėra vienodi. Kilmininkui, naudininkui, galininkui ir įnagininkui būdinga tai, kad jais dažniausiai reiškiamas objektas, t.y. asmuo ar daiktas, į kurį krypsta veiksmas. Tie keturi linksniai tartum sudaro atskirą grupę, tačiau iš jų visų galininko objekto reikšmė yra pati stipriausia ir būdingiausia. Vardininkas – tai įprastas veikėjo žymėtojas. Be to, dažnai jis žymi būvį, nors mūsų dienomis tą reikšmę iš jo kiek galėdamas stengiasi paveržti įnagininkas. Nuošaliau nuo visų linksnių stovi vietininkas. Tai linksnis, pagal vaidmenį sakinyje artimiausias prieveiksmiams, nes paprastai reiškia tik aplinkybes, dažniausiai vietos. Ir visiškai atskirai nuo kitų linksnių stovi šauksmininkas. Reikšmių jis neturi. Juo tik įvardijame tai, į ką kreipiamės.

Daugiausia reikšmių turi ir sakinyje įvairiausiai vartojami lietuvių kalbos kilmininkas ir įnagininkas. O daugiausia klaidų daroma be reikalo vartojant vietininką, iš dalies — ir įnagininką.

Vardininkas
Vartojame

1. Vardininko linksniu reiškiamas veikėjas (veiksnys), būvis (vardinė sudurtinio tarinio dalis), daikto vardas (priedėlis), atstumas ir laikas.

Žemai pakalnėje tyvuliavo skaidrus Udruvės ežeras…

Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina.

Patiko B. Pūkelevičiūtės romanas ,,Aštuoni lapai”.

D. Urnevičiūtės drama „ Tyluva-2 km” (kilometrai).

Jau metai čia gyvenu.
2. Kai sudurtinio tarinio vardine dalimi – daiktavardžiu pasakoma nuolatinė daikto būsena, o ne jos pasikeitimas, vartojame vardininko linksnį.

Vilkas yra žvėris.

Pastebėjau, kad tu esi pesimistė.

0, jūs esate tikri gudruoliai!
3. Vardininku pasakome žinomų daiktų visumą. Jeigu ji nežinoma, vartojame dalies kilmininką.

Atvyko svečiai (laukti ir visi).

Atvyko svečių (nelauktai, netikėtai, arba tik dalis kviestųjų, lauktųjų).
4. Sudurtinio tarinio vardinė dalis, išreikšta būdvardžiu, kelintiniu skaitvardžiu, įvardžiu ar dalyviu, derinama su vardininko linksniu reiškiamu veiksniu. Jeigu veiksnys

išreikštas vardininku, tai ir tarinio vardinė dalis turi būti vardininkas. Tai vadinamasis dvejybinis vardininkas.

Gatvėje tu, sūnau, būk atidesnis.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->