Studijoms.lt

Referatai, konspektai

D. Poškaus švietėjiška veikla

Autorius: Darius

Dionizas Poška yra žymus XIX a. pradžios visuomenės veikėjas, rašytojas. Jis drąsiai aukštino lietuvių tautą, gynė gimtosios kalbos teises viešajame gyvenime, kėlė pasaulietinio mokslo ir nacionalinės kultūros būtinumą, padėjo visuomenei vaduotis iš bažnytinių asketinių varžtų.

D. Poškos literatūriniame palikime atsispindėjo humaniškos, demokratinės antifeodalinės idėjos, todėl mūsų literatūros bei kultūros istorijoje šalia K. Donelaičio, A. Strazdo, S. Daukanto ir kt. jis teisėtai nusipelnė garbingos vietos.

Bijotai, kur šiandieną stovi Poškos Baublys, pirmasis Lietuvos muziejus, yra viena iš labiausiai lankomų mūsų krašto vietų. Užsukę į Kaltinėnus, žmonės nusilenkia įžymiojo rašytojo, Dionizo Poškos, palaikams. Beje, jau Poškos amžininkai suprato šio labai šakotos asmenybės – visuomenininko, kultūrininko, mokslininko ir literato – svarbumą lietuvių tautai ir jo antkapyje iškaldino tokį šešiaeilį:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra

Tikro Žemaičio ir garbingo vyro,

Kurs kalbą mūsą ištaisyti troško,

O pats vadinos Dionizas Poška,

Norint kaip Žmogui mirti atsitiko,

Bet šlovė ano ant amžių paliko.
1. D. POŠKOS GYVENIMAS
D. Poška gimė 1757 m. (smulkiau data nežinoma), manoma, kad Maldūnuose arba Barzdžiuose (dabar Šilalės raj.). Tėvai priklausė smulkiesiems bajorams ir negalėjo girtis dideliais turtais, bet didžiavosi sena kilme. Jie sakė, kad giminės pirmtakui Vizbarui pats didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas dovanojęs žemės sklypą Kaltinėnų apylinkėje su dviem valstiečiais, todėl ir Poška kartais mėgdavo savo raštus pasirašinėti Dionyzy z Wyzbora Paszkievicz.

Poeto tėvas buvo labai energingas ir verslus. Jis už didelius procentus skolindavo pinigus, įkaito teisėmis paimdavo skolininkų dvarus, supirkdavo ir pelningai parduodavo žemės valdas. Taip jis įsigijo nemažą turtą. Poškos tėvas gerai pasipelnė ir iš vedybų: buvo vedęs net tris kartus, ir kiekviena žmona atsinešė nemažą kraitį. Vien trečioji jam atnešusi brangakmenių, aukso, sidabro ir kitokio turto. Turėdamas šimtą metų, dar buvęs judrus, ūkininkavęs ir sulaukęs 112 metų. Tikrai nežinoma, kuri iš trijų žmonų buvusi Dionizo motina. Spėjama, kad pirmoji.

Kur Poška baigė pradžios mokslą, nežinoma. Manoma, kad namuose, kaip ir daugelis bajoraičių. Vėliau mokėsi Kražių jėzuitų kolegijoje. 1773 metais šią mokyklą uždarius, Poška mokslą turėjo nutraukti. Manoma, kad jis baigė tik tris pirmąsias klases, gal dar buvo pradėjęs ir ketvirtąją. Čia turėjo progos susipažinti su antikiniais rašytojais ir naujausia lenkų literatūra. Išėjęs iš mokyklos, tėvo buvo įkinkytas į ūkio darbus, apie tai jis ir pats sako, jog jaunystę praleidęs “prie sunkumų ir darbų”.

Subrendęs poška pasirinko tuomet madingą ir pelningą teisininko profesiją. Juridinius mokslus jis išėjo Raseinių aplikantūroje. Aplikantais buvo vadinami prie teismų susispietę gausūs mokiniai, kurios pareigūnai už atlyginimą ruošdavo teismo darbui. Poška iš aplikantų greitai prasimušė į valdininkus ir Raseinių teismuose dirbo visokius darbus. 1792 m. jis jau teismo raštininkas, kurio žinioje buvo bylų tvarkymas. Raštininko vieta buvo pelninga. Poška su trumpomis pertraukomis tas pareigas ėjo ligi pat senatvės. Greitas Poškos iškilimas kalba apie veržlumą, energiją, gabumus. Ano meto teismas buvo bajoriška įstaiga. Teismas būsimajam rašytojui buvo gera gyvenimo mokykla, kur jis matė bajorų tarpusavio intrigas bei priešiškumą tarp valdančiųjų sluoksnių ir liaudies.

Poška buvo paveldėjęs iš tėvo verslumą. Jis, kaip ir tėvas, už procentus skolino pinigus, įkaito teisėmis nuomojo ūkius, pirko ir pelningai pardavinėjo valdas. Iš smulkaus bajoro jis veikiai prasimušė ligi vidutinio dvarininko, 1790 m. įsigijo apie 480 ha ūkį. Išlikusiame žemės plane Poškos ranka rūpestingai sužymėti ąžuolynai, krūmai, dirvos, lankos, valstiečių sodybos, visa poeto aplinka.

Poška vedė Uršulę Sasnauskaitę, gerą ir protingą moterį. Jie jaukiai įsikūrė Barzdžiuose ir darniai gyveno. Apie tai kalba ir dvieilis Baublio lubose. Poška mėgo parką, globojo medžius. Juos sodindavo svarbesniems įvykiams, reikšmingesnėms šeimos datoms pažymėti. Taip jo parkas, vadinamas darželiu, tapo savotiška kronika. Pati sodyba buvo labai gražioje vietoje, ant kalnelio Pelos kilpoje.

Poška buvo aktyvus Raseinių apskrities bajorų seimelio narys. Pritardamas pažangioms reformoms ir idėjoms, jis prisiekė 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai.

Nemažai nerimo jam kėlė įtempti santykiai su broliais, kurie pavydėjo poetui turtingo gyvenimo. Poška, matyt, bijodamas, kad jam mirus, giminės neskriaustų žmonos, rūpestingai surašė testamentą. Bet pasinaudoti žmonai tuo testamentu neteko, nes ji gyvenimą baigė pirma. Poška mirė 1830 m. gegužės 12 d. Barzdžiuose. (www. poska. lt)
2. D. POŠKOS VISUOMENINĖ – KULTŪRINĖ VEIKLA
Tarnaudamas Raseinių teisme, dalyvaudamas apskrities bajorų seimelyje, D. Poška turėjo progos susipažinti su pažangesnėmis mintimis.

Tuo metu Lietuvoje ėmė plisti XVIII a. švietėjų idėjos, smerkiančios dvarininkų egoizmą ir reikalaujančios socialinių bei politinių reformų. Naujų reformų įgyvendinimas turėjo būti svarstomas 1788 m. prasidedančiame vadinamajame Ketverių metų seime. Ketverių metų seime buvo stengiamasi susiaurinti dvarininkų privilegijas, suteikti didesnes teises miestiečiams, priimti naują konstituciją. D. Poška pritarė naujajai 1791 m. gegužės 3 – sios konstitucijai, suteikiančiai didesnes teises miestiečiams, ir net pats įsirašė į miestiečių luomą. Visa tai rodo jo pažiūrų pažangumą.

Poška, susirūpinęs krašto gerove, ieškojo feodalinėje visuomenėje priežasčių, kurios trukdė kraštui turtėti.

D. Poška gerai suprato mokslo bei švietimo reikalingumą. Jis piktinasi kunigų leidžiamomis pilnomis svetimybių religinio turinio knygomis. Rašinyje rusų akademikui P. Kepenui jis teigia, kad jėzuitai visą laiką neigę pasaulietinį mokslą ir senąją lietuvių kultūrą, kad mokyklose baudę mokinius už lietuvių kalbos vartojimą. “Kaimiečio artojo mąstymuose” jis smarkiai puola dvasininkus istorikus, kurie kovojusius prieš kryžiuočius senovės lietuvius vadina latrais, barbarais ir pan.

D. Poška yra supratęs ir liaudies švietimo būtinumą. 1824 m. rašytame J. Lobojkai laiške, recenzuodamas K. Nezibatauskio knygelę apie bites, džiaugiasi, kad ji parašyta liaudžiai suprantamai ir būsianti “mūsų kaimiečiams artojams Lietuvoje ir Žemaičiuose naudinga”. Tais pačiais metais rašytame K. Nezibatauskui laiške pažymi, kad jo išleisto elementoriaus stilius “kaimiečiams labai tinkamas, suprantamas ir į širdį pataikąs”. “Kaimiečio artojo mąstymuose” linki, kad kas nors, sekdamas Čartorickienės knygute, skirta liaudžiai, parašytų lietuviškai trumpą Lietuvos istoriją parapijinių mokyklų mokiniams ar kaip Niemcevičius apdainuotų Lietuvos praeitį, nes istorinės dainos galinčios būti “naudingos liaudies švietimui ’’.

Platūs kultūriniai interesai suartino D. Pošką su žymiausiais to meto visuomenės veikėjais bei rašytojais. Iš jo išlikusios korespondencijos matyti, kad jis bendravo kone su visais žemaičių literatais: J. A. Giedraičiu, J. Kobeckiu, A. Savickiu, J. Radzevičium ir kt. Palaikė ryšius su žymiais lenkų mokslininkais: T. Čackiu, prof. J. Leveliu, K.Bogušu. Pažymėtinas D. Poškos bendravimas su rusų mokslininkais, kurie domėjosi Lietuvos praeitimi, lietuvių kalba ir literatūra. Vilniaus universiteto rusų literatūros profesoriui J. Lobojkai jis suteikė žinių apie žemaičių milžinkapius, siuntė jam savo rašinius. Rusų akademikui P. Kepenui suteikė vertingų žinių apie lietuvių kalbą ir literatūrą. Tad D. Pošką galima laikyti XIX a. pradžios draugystės su kitų tautų mokslininkais pradininku. (Laurinaitis V. Dionizas Poška. V. ,1959)
3. PIRMASIS LIETUVIŠKAS ETNOGRAFINIS MUZIEJUS
D. poška domėjosi etnografija, archeologija, kasinėjo piliakalnius, rinko senienas ir įsteigė pirmąjį lietuvių etnografinį muziejų – Baublį, kuris labai išgarsino rašytoją. Muziejus buvo originalus, įkurtas ąžuolo, žmonių vadinamo Baubliu, kamiene. Ąžuolas buvo nukirstas 1812 m. kovo mėnesį. Namelio įrengimą aprašo pats Poška: “Vis dėlto aš neketinau ir nedrįsau jo kirsti, nes tokį didį veteraną, kurį amžiai gerbė, gerbiau ir aš. Bet jo nelaimei, lapės po šaknimis olas išsikasė ir čia sau būstinę įsitaisė. Mano kaimyno berniokas, medžiotojas, įsigeidė, uždegęs šiaudus, lapes dūmais išbaidyti ir Baublio vos nesudegino. Tad aš, pabūgęs, kad vėl toks pats likimas jo kada neištiktų ir koks nors piemuo nesudegintų… ąžuolą nukirsdinau…” poška kartu su vyskupu J. Giedraičiu suskaičiavo rieves ir nustatė, kad medis turėjęs 1000 metų. Nukirsto medžio buvo atpjautas drūtgalis, čia pat išskobtas jo vidus ir ant rąstų paritintas į sodybą. Baublio drūtgalį ritinę 40 vyrų visą dieną, nes iš Vyšniakalnio, ant kurio augęs medis, ligi Poškos sodybos buvo apie kilometrą kelio. Baublio viduje, virš durų, Poška lietuviškai užrašė jo biografiją:

Bardžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,

Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu;

Tikras vards mano Baublys, dievu garbints buvau,

Nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ažkos,

O dabar many gyven Dionizas Poškas.

Baublio sienas puošė keliasdešimt rašytojų ir valstybės veikėjų portretų bei mitologinių būtybių piešinių. Palubėje ant
lentynų buvusi sudėta bibliotekėlė. Baublio eksponatus sudarę šarvai, šalmai, pakakliniai, antpetiniai, pirštinės, kardai, kovos kirviai, strėlės, ietys, numizmatika – visi tie daiktai, kuriuos Poška “kaip darbšti skruzdėlė per savo amžių ” surinko.

Poškos muziejus greitai išpopuliarėjo. Apie jį rašė Vilniaus, Varšuvos spauda. Muziejus buvo gausiai lankomas. Poška lankytojus priimdavęs svetingai, pasakodavęs apie kiekvieną smulkmeną ir atkurdavęs senovės dvasią, kurią pajusdavę muziejaus lankytojai.

Baublys lietuvių kultūros istorijoje užima reikšmingą vietą. Tai buvo pirmasis Lietuvoje plačiajai visuomenei prieinamas kraštotyros muziejus. Jis kėlė susidomėjimą Lietuvos praeitimi bei liaudies dvasine kultūra, padarė lietuvių muziejininkystės pradžią.
4. D. POŠKOS RŪPINIMASIS LIETUVOS ISTORIJA IR LIETUVIŲ KALBA
Visa Poškos mokslinė veikla buvo susijusi su Lietuvos istorija ir lietuvių kalbos tyrinėjimu bei puoselėjimu. Jis rūpinosi lietuvių tautos istorijos rašymu. Kritiškai vertindamas svetimtaučių ir ypač dvasininkų tendencingai parašytus Lietuvos istorijos veikalus, ragino to darbo imtis pasauliečius mokslininkus. “Kas parašys mūsų Lietuvos istoriją – sakė Poška, – ne veltui bus jo darbas, nes, pirmiausia, savo doroje širdyje ras pasitenkinimą, kad pasidarbavo lietuvių tautai, kurios žemėje gyvena, antra, tautiečiai, kuriems miela tėvynė ir tautiškumas, laimins motiną, kuri pagimdė tokį žymų žmogų, o jo vardą įamžins”. Lietuviams kelią praskynę šioje srityje K.Bogušas ir J. Lelevelis. “.Abu, —rašė Poška , — savo didžius talentus, gausias žinias ir didelį literatūros pažinimą parodė ir Lietuvos istorijai tarsi kertinius akmenis padėjo…”

Pats Poška rinko istorinę medžiagą ir parašė istorinių darbų lenkų kalba: “Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją bei jos kalbą”, “Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose”. Rašydamas tas studijas, naudojosi M.Strijkovskio, A.Kojelavičiaus-Vijūko, J.Lelevelio, K.Bogušo veikalais, rankraštiniais darbais, archyviniais dokumentais ir gyvenimo faktais. “Kaimiečio artojo mąstymuose” bandoma aprašyti lietuvių tautos kilmę, lietuvių gimines, jų gyvenamąsias vietas, Lietuvos kunigaikščius ir senąją kultūrą. Poška įrodinėjo, kad
lietuvių giminės sudariusios vieną galingą herulų tauta. Herulai yra senovės germanų giminė ir su mūsų protėviais nieko bendro neturi. Bet Poškos laikais kai kas manė, kad herulai esą giminingi su aisčių ir baltų tautomis. Mitologinį Palemoną Poška laikė visų mūsų kunigaikščių pirmtaku. Remdamasis geografiniais, kalbiniais, mitologiniais ir net istoriniais duomenimis, Poška stengėsi suderinti palemoniškąją ir heruliškąją lietuvių tautos kilmės teoriją. Pirmuoju atveju stengėsi savo tautos kilmę susieti su antika, iškelti lietuvių giminių senumą ir garbingumą, antruoju — parodyti, kad lietuvių giminės sudariusios vieną galingą tautą, kad jos turėjusios vieną lietuvių kalbą, vienodus papročius, lietuvišką raštą ir seną kultūrą. Lietuvių kultūros senumas įrodinėjamas ir rašinyje “Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose” , kuriame lietuvių mitologijos ištakų ieškoma antikinėje Graikijoje. Lietuvos praeitį vertino Poška romantiko idealisto akimis. Bet jis pateikė vertingų etnografinių ir archeologinių aprašymų, duomenų apie žemaičių senkapius, laidojimo būdą, tiksliai apibūdino žemaičių “numą” . Poškos istoriniai rašiniai skatino domėtis Lietuvos praeitimi.

Poška daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui ir propagavimui, pats stengėsi gerai mokėti gimtąją kalbą. “Aš, kaimietis artojas ir grynas žemaitis, — rašė jis “Kaimiečio artojo mąstymuose” – eidamas savo protėvių keliu, pirmiausia stengiausi pažinti ir išmokti, nors ir ne klasiškai, savo gimtąją lietuvių kalbą…” Laiške J.Giedraičiui rašė, kad norįs darbuotis “ant paaukštinimo mūsų kalbos skaistybės” . Jis rūpinosi sukurti bendrinę lietuvių kalbą, įrodinėjo, kad geriausia lietuvių tarmė, išlaikiusi gryniausią kalbą, yra Viduklės. Poška pageidavo, kad Vilniaus universitetas iš žmonių, jaučiančių lietuvių kalbos dvasią, sudarytų Kražiuose komitetą, kuris svarstytų bendrinės kalbos klausimą. Svarbiausias Poškos kalbinis darbas yra lietuvių – lenkų – lotynų kalbų dviejų tomų žodynas (Slownik języka Litewskiego, Polskiego i Lacinskiego), pradėtas rašyti 1825 m. ir nebaigtas. Žodyno lenkišką dalį ir daugelį frazeologinių iliustracijų Poška ėmė iš S.Lindės lenkų kalbos žodyno (???Slownik języka Polskiego”, 1807 – 1814). Lietuviškus žodžius jis rinko iš gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių: L.Rėzos psalmyno, K.Sirvydo ir K. Milkaus žodynų, J.Giedraičio “Naujojo testamento” vertimo, Kaj.Nezabitauskio elementoriaus. Rašydamas žodyną, Poška stengėsi kurti tautos bendrinę kalbą, tinkančią ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Apie tai jis pats viename dvieilyje sakė, kad rašąs “žodininką ir dėl žemaičio, ir lietuvininko”.

Žodynas yra reikšmingas ir literatūriniu atžvilgiu. Jame žodžių reikšmė ir vartosena iliustruojama eiliuotomis epigramomis, sentencijomis, priežodžiais, ištraukomis iš literatūros kūrinių. Dalį frazeologijos sudaro vertimai ar sekimai iš įvairių lenkų autorių, bet nemaža pavyzdžių sukūrė ir jis pats. (www.poska.lt)

IŠVADOS
Dionizas Poška buvo aktyvus ir smalsus žmogus, kuris domėjosi įvairiais visuomeniniais ir kultūriniais klausimais. Jis tapo vienu iš tų XIX a. pradžios šviesių žmonių, kurie domėjosi savo kraštu, savo tautos praeitimi, gimtąja kalba, kovojo prieš lenkintojus. Propaguodamas pasaulietinį mokslą bei švietimą, jis įkūrė pirmąjį senienų muziejų – Baublį, palaikė ryšius su visais žymesniais Lietuvos kultūros darbuotojais, bendravo su kitų tautų mokslininkais. Savo veikla D. Poška buvo žymus ir pažangus visuomenės veikėjas, tapęs vadovaujančiu žemaičių kultūrinio gyvenimo asmeniu.

Reikšmingiausias D. Poška yra savo raštais, kuriuose plačiai atsispindi autoriaus pažangios, humaniškos ir demokratinės pažiūros.

Smerkdamas lenkintojus, garsindamas lietuvių tautos vardą, kviesdamas tautiečius mylėti savo kraštą, kalbą ir ginti jos teises, D. Poška suvaidino teigiamą propaguojamąjį vaidmenį. Savo poetiniais kūriniais ir istorinio turinio raštais jis drauge su S. Daukantu, S. Stanevičiumi grindė kelius lietuvių nacionalinei kultūrai augti.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Laurinaitis V. Dionizas Poška. V., 1959

2. www. Poska.lt

Rašykite komentarą

-->