Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Centrinis bankas ir monetarinė politika

Autorius: Vaclovas

PINIGŲ FUNKCIJOS

Ekonomistai, pateikdami pinigų apibūdinimą, sieja juos su prekių mainais. Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.

Visuotinės vertės ekvivalentas – tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.

Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.

Pinigai – tai visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Svarbiausios pinigų funkcijos:

1. Pinigai – kaip mainų priemonė; jos dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Pinigus, kaip mainų priemonę galima išreikšti taip: Pr – P – Pr. Čia Pr – prekė parduodama už pinigus, o pastarieji yra priemonė nusipirkti reikalingą kitą prekę ar paslaugą Pr.

Barterinė ekonomika – tai ekonomika, kai nėra vienos visuotinai pripažintos mainų priemonės, ir prekės mainomos viena į kitą.

Dabartinėmis sąlygomis prie barterinių mainų grįžtama tuomet, kai pinigai negali gerai atlikti mainų funkcijos:

• Kai už turimus pinigus negalima nusipirkti norimos prekės;

• Kai yra aukštos kainos, t.y. infliacija.

Pinigai, atlikdami mainų priemonės funkciją, padeda taupyti laiką, pailgina laisvalaikį, leidžia visuomenei pagaminti papildomų prekių ir paslaugų. Šiuo požiūriu pinigai vertinami kaip visuomenės pažangos rodiklis.

2. Pinigai – apskaitos (įvertinimo) vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir įvedama apskaita. Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, kokybė, reklama. Tačiau yra daug prekių – gamtiniai ištekliai, – kurių kainą lemia ne gamybos kaštai, bet papildomas (ribinis) produkto kiekis, pagamintas naudojant šias prekes.

Pirmosios dvi pinigų funkcijos glaudžiai susijusios su laiku: tarp pinigų gavimo ir išleidimo visada praeina tam tikras laiko tarpas. Kol pinigai laikomi (saugomi), jie yra tam tikra vertybių atsarga. Tokiu atveju jie atlieka trečiąją funkciją.

3. Pinigai – taupymo priemonė, tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas – nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas – tai:

• Materialiniai aktyvai:

1. žemė;

2. gamybiniai pastatai ir įrengimai;

3. gyvenamieji namai;

4. ilgojo vartojimo reikmenys.

• Finansiniai aktyvai – pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai, draudimo polisai, akcijos.

Turtas arba aktyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynaisiais pinigais. Aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais.

Kvazipinigai – tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indėliai.

4. Pinigai – kaip mokėjimo priemonė – tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė. Šia funkciją pinigai atlieka tada, kai už prekes ir paslaugas pinigai užmokami vėliau. Tuo grindžiamos ir piniginės paskolos.

Visas keturias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka 3 ir 4 funkcijos.
ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA

Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, pagal kuriuos išskiriamos ir pagrindinės pinigų rūšys:

1. Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Pastebima tendencija: pinigai tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos
tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pvz., gyvulių augintojams – gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai ir t.t. Kaip pinigai naudoti ir kukurūzai, kavos pupelės, ryžiai ir pan. Prekių-pinigų nauda:

• Tai buvo mainų priemonė, tarpininkas;

• Prekės-pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį, t.y. buvo tiesiogiai naudingi.

2. Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo, todėl nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį, tačiau ir tai nebuvo patikima. Todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus, liejiniams suteikta forma, ir taip atsirado moneta.

Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.

Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, pirmiausia sidabras ir auksas. Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo pinigų sistema.

Monometalizmas – vieno iš tauriųjų metalų (pvz., aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.

Bimetalizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis.

3. Popieriniai pinigai pirmiausiai atsirado Kinijoje (650m.), vėliau juos perėmė Persija (1294m.) ir tik tada jie buvo išleisti Europoje (XVI a.). Popieriai pinigai yra valstybės pripažįstami įstatymine mokėjimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir grąžinant skolas. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Iš esmės tai tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią tik todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta.

Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą.

Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą.

4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme.

Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.

Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.

Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj čekių pradėtos plačiai naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.

Kredito kortelė – tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.

5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigai plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis nei pinigų siaurąja prasme.

Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas paprastai praranda visas palūkanas arba jų dalį.
PINIGŲ RINKA

Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Pinigų paklausa gali būti nominalioji ir realioji.

Nominalioji pinigų paklausa – tai grynųjų pinigų paklausa.

Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalyta iš kainų lygio.
Pinigų kiekis (pasiūla) – tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro:

1. pinigai apyvartoje;

2. indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose.

Bendras apyvartoje esančių pinigų kiekis priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas pinigų kiekis, t.y. kokie aktyvai įtraukiami į jų apibrėžimą. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių vienoje ar kitoje šalyje, dažniausiai – nuo skirtinų indėlių rūšies svarbos pinigų pasiūloje.

Pinigų elementai – tai sudėtinai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes.

Klausimas, kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą, yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.

JAV pinigų pasiūlą sudaro finansiniai aktyvai, sugrupuoti į 4 elementus:

1. M1 – sandėrio pinigai (pinigai siaurąja prasme);

2. M2 – pinigai plačiąja prasme;

3. M3 – pusiau pinigai;

4. L – likvidūs aktyvai.

Pinigų elementų likvidumas mažėja nuo M1 iki L.

1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, – M1 – sudaro:

• Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje – C;

• Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;

• Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų;

• Kelionės čekiai.

2. Pinigus plačiąja prasme – M2 – sudaro:

• M1 – sandėrio pinigai;

• Taupymo indėliai;

• Smulkūs terminuoti indėliai;

• Pinigų rinkos indėliai;

• Pinigų rinkos savitarpio fondai.

3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus – M3 – sudaro:

• M2 – pinigai plačiąja prasme;

• Stambūs terminuoti indėliai;

• Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta.

4. Likvidžius aktyvus – L – sudaro:

• M3 – pusiau pinigai arba netikri pinigai;

• Valstybės vertybiniai popieriai;

• Taupomosios obligacijos.
CENTRINIS IR KOMERCINIS BANKAS
Nors kadaise ekonomistas Miltonas Friedmanas pasakė, jog „pinigai yra per daug rimtas dalykas, kad juos būtų galima patikėti centrinio banko valdininkams”, centriniai bankai neišnyko ir dabar veikia beveik visose pasaulio valstybėse.

Centrinis bankas – tai speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė (t.y. netikra, tariama) institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Pagrindinis CB tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas.

Galima išskirti keletą CB veiklos funkcijų:

• Pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija): kaip taisyklė, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas;

• Pinigų pasiūlos kontrolė – ji svarbi todėl, kad jos dėka galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai:

1. laikantis metalo standarto, kai pinigų kainą lemia aukso ar sidabro kaina (šis metodas nebenaudojamas, kadangi nė viena šalis nebeturi metalo standarto);

2. Vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas – svarbiausia dabartinė pinigų pasiūlos kontrolės priemonė.

• Užsienio valiutų keitimo rinkų, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai, veikimas. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.

Kadangi Lietuva vos prieš savaitę tapo Europos Sąjungos nare, būtų tikslinga susipažinti ir su Europos Centriniu Banku (ECB) bei jo atliekamomis funkcijomis. ECB yra atsakingas už ES ekonominės ir pinigų politikos formavimą bei vykdymą, siekia išlaikyti stabilias kainas euro zonoje ir tokiu būdu palaikyti euro perkamąją galią. Kad būtų įgyvendinti šie tikslai, ECB atlieka tokias misijas:

• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;

• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;

• euro zonoje leidžia banknotus;

• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.

Lietuvai tai taip pat aktualu, nors artimiausia galima euro įvedimo šalyje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia. Tai pagrįsta tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, savo valiutos kurso politiką turės laikyti bendru interesu ir įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Prieš įsivedant eurą, Lietuvai ne trumpiau kaip dvejus metus reikės dalyvauti Valiutos kurso mechanizme. Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (taip pat ir Lietuva), vykdo šiuos kriterijus, ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios.

Nors daugelis būgštauja dėl galimų neigiamų euro įvedimo padarinių Lietuvoje, įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos bei prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimai, kuriuos lemia valiutų kursų pokyčiai. Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu ir gerovės kilimą iki ES lygio.

Lietuvos Respublikos bankų sistemą sudaro centrinis bankas ir komerciniai bankai.

Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atsakingas LR Seimui, vadovaujasi LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms. LB turi išskirtinę teisę leisti pinigus, o jo pagrindinis tikslas – siekti pinigų stabilumo, t.y. užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymo sistemos funkcionavimą, palaikant vyriausybės vykdomą politiką. LB atlieka šias pagrindines funkcijas:

 išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus;

 formuoja ir vykdo pinigų politiką;

 nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

 organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą, bei palūkanų už jas išmokėjimą;

 įgyvendina pinigų politiką, tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;

 kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;

 valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

 renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;

 sudaro LR mokėjimų balansą ir t.t.

LB įstatinis kapitalas 50 mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.

LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.

LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; materialinių vertybių amortizacija; bendros eksploatacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kt. specifinės išlaidos.

Taigi nesunku pastebėti, kad kiekvieno CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.

Lietuvai įstojus į ES ir įsivedus eurą, Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės po 2004 m. gegužės 1 d. pasikeitė tik tai, kad Lietuvos bankas prisijungė prie Europos centrinių bankų sistemos (ECBS). Tai turėtų lemti glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Kadangi Lietuva dar nepriklauso euro zonos valstybėms, nacionalinis centrinis bankas turi apmokėti 7% pasirašyto ECB kapitalo. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pasirašytas ECB kapitalas yra 5 565 milijonai eurų, o Lietuvos bankui tenkanti pasirašyto ECB kapitalo dalis – 0,4425 procento, t.y. 24 623 661 eurų.

Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat verčiasi kita Komercinių bankų įstatyme nustatyta veikla. Banko steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio bankai.

Iš pagrindinių komercinių bankų Lietuvoje paminėtini „Hansabankas”, bankas „Snoras”, „Sampo” bankas, „NORD/LB Lietuva” ir kt.

Komercinių bankų, dalyvaujančių „Bankų konkurencijos” varžybose, veiklą prižiūri Centrinis bankas, kuris gali nustatyti šiuos privalomus vykdyti normatyvus:

1. Centrinio Banko indėlių palūkanų norma.

2. Centrinio Banko paskolų palūkanų norma.

3. Indėlių rezervų norma.

4. Kapitalo rezervų norma.

Plačiau apie kiekvieną iš jų:

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. „Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.

Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y. išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. „Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.

Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

Kapitalo rezervų norma yra skaičiuojama kaip banko suteiktų paskolų ir nuosavo kapitalo santykis. Nuosavas kapitalas yra lygus akcinio kapitalo ir nepaskirstytojo pelno sumai. Todėl:
Kapitalo rezervų norma = nuosavybė / suteiktos paskolos

Kapitalo rezervų normos rodiklis yra privalomas vykdyti kiekvienam bankui ir jo reikšmė negali būti mažesnė už Centrinio Banko nustatomą. Rodiklio vykdymas „Bankų konkurencijos” modeliavimo metu kontroliuojamas automatiškai – neleidžiama skolinti daugiau lėšų nei nuosavybė padalinta iš kapitalo rezervo normos.

Pvz.: Jei komercinio banko akcinis kapitalas yra $100 000, uždirbtas nepaskirstytasis pelnas $10 000, o Centrinio Banko nustatyta kapitalo rezervų norma – 10%. Tuomet šis komercinis bankas negalės išduoti paskolų daugiau nei ($100 000 + $10 000) / 0,1 = $1 100 000.

Šie normatyvai yra nustatomi metų ketvirčiui (vienam laikotarpiui), todėl modeliavimo eigoje gali keistis. Be šių normatyvų nustatymo, Centrinis Bankas turi teisę perimti nuostolingai dirbančio komercinio banko valdymą, jei „Bankų konkurencijos” varžybų organizatoriai nusprendžia, kad bankas valdomas visiškai neprofesionaliai bei jo daromi sprendimai iškreipia padėtį rinkoje. Apie sprendimą perimti komercinio banko valdymą, Centrinis Bankas iš anksto praneša jo vadovams.

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

Vienos nakties paskolos už VVP užstatą (gali būti teikiamos nuo 1998 m. birželio mėn.) 1 para Bankams trūkstant lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams Dvišaliai sandoriai (neviršijant Lietuvos bankui įkeičiamų VVP 80 proc. nomi-naliosios vertės); T

Likvidumo paskolos už užstatą ir tiesioginiai atpirkimo sandoriai (paskolos gali būti teikiamos nuo 1995 m. birželio mėn.; tiesioginiai atpirkimo sandoriai gali būti sudaromi nuo 1998 m. sausio mėn.) Paskoloms nefiksuoti (naudojami 1 – 3 mėn.), tiesioginiai atpirkimo sandoriai iki 90 kalendorinių dienų

Nereguliarus pagal banko poreikį ir Lietuvos banko valdybos sprendimą Dvišalė sutartis; šalių susitarimu

Atvirosios rinkos operacijos

Terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionai (gali būti taikomi nuo 1997 m. rugpjūčio mėn.)

Nefiksuoti, naudoti

7 ir 14 d. Nefiksuotas Sutartinių (ribinių) palūkanų aukcionai; T
Atpirkimo sandorių aukcionai, Lietuvos bankui perkant iš bankų VVP

(gali būti taikomi nuo 1997 m. birželio mėn.)

Nefiksuoti,

naudoti 7 d. Nefiksuotas

Sutartinių palūkanų aukcionai;

T+1

Privalomosios atsargos

Stabilizuoja bankų sistemos likvidumą Privalomųjų atsargų bazė – tai komercinių bankų įsipareigojimai, išskyrus įsipareigojimus Lietuvos bankui ir kitiems komerciniams bankams, kuriems Lietuvos bankas taiko privalomųjų atsargų reikalavimą. Privalomosios atsargos litais apskaičiuojamos nuo įsipareigojimų litais, užsienio valiuta – nuo įsipareigojimų užsienio valiuta. Taikoma privalomųjų atsargų norma – 6%. Nulinė atsargų norma taikoma: (1) indėliams ir jiems prilygintiems kitiems įsipareigojimams, kurių pradinis terminas ilgesnis kaip 2 metai arba atitinkamoje sutartyje numatyto išankstinio įspėjimo apie atsiėmimą terminas ilgesnis kaip 2 metai; (2) išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kurių pradinis terminas yra ilgesnis kaip 2 metai ir kurie negali būti išpirkti prieš terminą; (3) atpirkimo sandoriams.

Grynieji pinigai bankų kasose į privalomąsias atsargas neįtraukiami. Lietuvos bankas nemoka bankams jokios kompensacijos už privalomąsias ir perteklines atsargas.

Privalomųjų atsargų apskaičiavimas ir laikymas

Privalomų atsargų bazė litais ir užsienio valiuta sudaroma pagal įsipareigojimus litais ir užsienio valiuta, remiantis paskutinio mėnesio, einančio prieš mėnesį, kuriame prasidės atsargų laikymo laikotarpis, bankų balansinėmis ataskaitomis.

Laikymo laikotarpis: nuo mėnesio 24 iki kito mėnesio 23 dienos imtinai. Privalomų atsargų reikalavimui litais vykdyti taikomas vidurkio metodas, o privalomų atsargų užsienio valiuta vykdymui lėšos privalo būti pervestos ne vėliau kaip pirmą laikymo laikotarpio darbo dieną ir laikomos visą periodą.

Bauda už privalomųjų atsargų litais neįvykdymą apskaičiuojama pagal formulę:
kur:

B – banko mokamos Lietuvos bankui baudos dydis litais;

RRi – privalomųjų atsargų litais suma kalendorinę dieną „i“;

Li – banko lėšos korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke kalendorinės dienos „i“ pabaigoje;

t – kalendorinių dienų skaičius per atitinkamą laikymo laikotarpį;

VNP – Europos centrinio banko vienos nakties paskolų galimybės („ECB marginal lending facility“) palūkanų normų (procentais) vidurkis per atitinkamo laikymo laikotarpio kalendorines dienas arba per šį laikotarpį buvusi didžiausia vienos nakties VILIBOR, jeigu ji yra didesnė;1

n – 2,5 procentinio punkto, o bankui per paskutinius 12 mėnesių daugiau kaip 2 kartus neįvykdžius privalomųjų atsargų litais reikalavimo – 5 procentiniai punktai.
Už privalomų atsargų užsienio valiuta neįvykdymą apskaičiuojami delspinigiai pagal formulę:
kur:

D – delspinigiai litais;

S – pavėluota pervesti suma litais;

PN – vėlavimo pervesti eurus atveju – dienos, iki kurios turėjo būti pervestos lėšos, Europos centrinio banko nustatytos vienos nakties paskolų galimybės („ECB marginal lending facility“) palūkanų norma procentais; vėlavimo pervesti JAV dolerius atveju – dienos, iki kurios turėjo būti pervestos lėšos, JAV Federalinės atsargų sistemos tikslinė vienos nakties federalinių fondų palūkanų norma („target for federal funds rate“) procentais, padidinta 1 procentiniu punktu;

d – pavėluotų dienų skaičius.

T-atsiskaitoma sandorio sudarymo dieną;

(T+2) – atsiskaitoma antrą darbo dieną po sandorio sudarymo dienos T2
MONETARINĖ POLITIKA
Monetarinė politika yra labai plati tema, todėl pranešime bus paminėti tik svarbiausi jos akcentai.

Monetarinė politika įgyvendinama 3 pagrindinėmis priemonėmis:

1. atviros rinkos operacijomis;

2. komercinių bankų diskontavimu ( diskontas yra skolos dokumentų – vekselių, čekių kuponų – pirkimas prieš skolos mokėjimo terminą, atskaitant palūkanas už laiką nuo dokumentų pirkimo dienos iki skolos grąžinimo);

3. rezervo normos reglamentavimu.
1. Atviros rinkos operacijos – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose. Šios operacijos laikomos svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemone. Terminas „atviros rinkos operacijos” reškia, jog valstybines obligacijas CB perka ir parduoda atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti.

Trumpai apie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimą bei pardavimą ir kaip tai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.

Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai, o kartu ir kreditavimo galimybės didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla irgi didėja.

Vertybinių popierių pardavimas. Kai CB parduoda vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai mažina KB rezervus.

Kyla natūralus klausimas – kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Atsakymas būtų toks: kadangi obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos, tai kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos nesunku įgyvendinti.

Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas. Šiuo atveju vyriausybė neišleidžia ilgalaikių vertybinių popierių. Ir atvirkščiai, išsivysčiusiose šalyse valstybinių vertybinių popierių pajamos yra mažesnės nei privataus sektoriaus, bet jos labiau garantuotos. Todėl rinka labai aktyvi, jai būdingos didelės apimtys.
2. Diskonto norma yra CB speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams. Tai seniausiai taikoma CB politika pinigų pasiūlai reguliuoti, kuri reiškia CB nustatomo diskonto, t.y. palūkanų normą už išduodamas KB paskolas ir tų paskolų terminus.

Kai KB ima paskolą iš CB, jo rezervai CB padidėja. Paskolos KB CB balanso ataskaitoje yra aktyvai. Komerciniai bankai, pasiskolinę iš CB, įformina pasyvuose kaip paskolą iš CB. Taigi, imant paskolą, KB rezervai padidėja CB ir, kadangi paskola iš CB nereikalauja privalomųjų rezervų, visi nauji rezervai, gauti iš CB, yra pertekliniai. Šis sandėris yra analogiškas, kai privatūs asmenys ima paskolas KB.

Pažymėtina, kad KB, imantis paskolą CB, didina rezervą ir plečia finansinių institucijų ir žmonių galimybes. Diskonto norma nuolat kinta. KB požiūriu diskonto norma – tai mokestis už rezervų įsigijimą. Taigi diskonto normos kitimas skatina KB skolintis daugiau rezervų iš CB. Šie kreditai didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, diskonto normos augimas mažina KB norą imti kreditus iš CB, todėl diskonto normos didinimas mažina pinigų pasiūlą rinkoje.

Diskonto langas – tai visos priemonės, kuriomis centrinis bankas suteikia KB paskolas, didindamas jų likvidumą. Diskonto langas naudojamas, teikiant trumpojo laikotarpio paskolas, sezonines ar ilgojo laikotarpio paskolas.

Dažniausiai išskiriamos trys diskonto politikos kryptys:

1. Diskonto lango priežiūra. Daugelio ekonomistų nuomone, diskonto norma turi būti didesnė už trumpojo laikotarpio palūkanų normą.

2. Finansinių krizių išvengimo būdas. CB veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos atveju.

Finansinė panika – laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai.

Skolintojas blogiausiu atveju – kraštutinis ir paskutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.

3. Naujos informacijos paskelbimo svarba politikai. Pagal diskonto normos pokyčius CB turi naujausią informaciją ir gali veikti pinigų politiką ateityje.
3. Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervo dydžio, kurį KB privalo turėti grynaisiais ar centriniame banke.

Rezervų norma – tai KB indėlių sumos dalis, procentais, laikoma atsargoje.

Privalomųjų rezervų norma – tai minimalus grynų pinigų kiekis, kurį CB nustato procentais nuo visų KB indėlių sumos, ir bankams būtinas kaip rezervas.

Privalomuosius rezervus sudaro KB indėliai CB bei gryni pinigai jo seifuose. KB atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujamasis rezervas. Jeigu faktiškas KB rezervas krenta žemiau reikalaujamojo, tuomet jis privalo skolintis iš CB privalomajam lygiui atstatyti.

Norėdamas padidinti rezervus, KB gali parduoti dalį savo vertybinių popierių. Tuomet pinigų pasiūla sumažės. Kita vertus, privalomųjų rezervų normos sumažėjimas didina perteklinius rezervus ir didina KB kreditavimo galimybes bei naujų pinigų kūrimą. Taigi privalomųjų rezervų normos kitimas veikia bankų sistemos sugebėjimą kurti banko pinigus dvejopai:

1. keičia perteklinius rezervus;

2. keičia pinigų multiplikatoriaus dydį.

Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, įtakojantis rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimo normą. Todėl formuluojant naujas direktyvas ir potvarkius, būtina atsižvelgti, kokią įtaką jie turės bendrai ekonomikai, kurią priemonę geriau pasirinkti.

Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didinti perteklinius rezervus. Tai galima pasiekti šiais būdais:

1. CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB rezervus;

2. turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;

3. sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB.

Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.

Jei nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją, CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ribodamas ar sumažindamas pinigų pasiūlą, ir tai gali išspręsti mažindamas bankų rezervus:

1. CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins KB rezervus;

2. privalomųjų rezervų normos padidinimas sumažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių;

3. diskonto normos padidinimas mažina KB norus didinti savo rezervus, skolinantis pinigus iš CB.

Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.
Galima būtų išskirti tokius monetarinės politikos privalumus:

1. Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, ji gali keistis greičiau. CB gali kasdien numatyti vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą atviroje rinkoje.

2. Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniai sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones, nesivaikant trumpalaikių poveikių. Ji konservatyvesnė nuo politikos.

3. Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas. Ekonomistai pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai – esminis veiksnys, nustatant ekonomikos aktyvumo lygį.

Tačiau monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotumai:

1. Ciklinis asimetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrigti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kurie ateina į ekonomiką dėl to, kad CB superka obligacijas, gali būti panaudojami paskoloms padengti. Nors tokie procesai galimi, ciklinis asimetriškumas labiau tikėtinas depresijos metu.

2. Pinigų apyvartos greičio pasikeitimai. Dž. Keinso šalininkai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.
Pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema – tai monetarinės politikos pagrindinė problema – ką turi kontroliuoti CB: pinigų pasiūlą ar palūkanų normą. Būtina pasirinkti vieną rodiklį, nes stabilizuoti abiejų rodiklių monetarinė politika vienu metu negali.

Rašykite komentarą

-->