Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje

Autorius: Rūta

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų, kuri palaiko finansų sistemos veikimą ir kontroliuoja pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais, palaikant savo vykdoma politika. Nors taip ir vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai bankai. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai.

Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų ne išsirutuliojo evoliucijos būdu, bet, kaip Federalinė rezervų sistema, gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.

Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme: jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir čekių kliringas bankams, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai, atliekantys tokią funkciją, kaip valiutos leidimas. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.

Darbo aktualumas tas, kad besikeičiantis centrinio banko vaidmuo turi didžiulę reikšmę ekonomikai.

Problema – daugybė problemų šalies ekonomikoje.

Referato tikslai:

1. Išsiaiškinti centrinio banko vaidmenį ekonomikoje.

2. Išanalizuoti centrinio banko tikslus ir funkcijas.

3. Susipažinti su Lietuvos bei kitų šalių centriniais bankais.
1. CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR FUNKCIJOS
1. Pinigų pasiūlos kontrolė
Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrolė; Tikslas — užkirsti kelią didelio mąsto bankų bankrotams. Be šių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų.

XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais Volteris Badžetas (Walter Bagehot) rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.

Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir jeigu nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimų kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui, auksu. Antras būdas yra įkurti centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tačiau centriniai bankai ne visada sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą.

Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias vertės išsaugojimo ir panašias funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui.

Jai apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume, kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje

Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Pinigų pasiūlos kontrolė yra labai svarbi todėl, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. Taigi FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje ir laikas nuo laiko įsiterpdama į užsienio valiutų rinkas.
2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas
Tai pat labai svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir aptikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.

Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui čia vėl įsikiša FRS. Tai gi centrinis bankas gali keisti palūkanų normų dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
3. Paskutinis išteklių šaltinis
Dar viena svarbi centrinio banko funkcija — būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo „diskonto lango“ pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas
Yra dar vienas centrinio banko vaidmuo — mokėjimų mechanizmų veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.
5. Bankų bankrotų kontrolė
Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tačiau tai nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų.

Centrinis bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju (paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo bankų bankrotų galimybę, žinoma, turi Federalinė indėlių draudimo korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia Federalinę indėlių draudimo korporaciją, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju.

Jei bakas yra ant bankroto ribos, Federalinė rezervų sistema gali jam suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol Federalinė indėlių draudimo korporacija galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.

Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi centrinio banko funkcija. Potenciali finansinė panika kyla labai retai, tai gi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Tačiau centrinis bankas privalo visada būti pasiruošęs veikti kaip paskutinis skolintojas, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija.
6. Įprastinės funkcijos
Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra teikti komerciniams bankams paslaugas. Tai gi jis, laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankų bankas. Tie rezervai fiziškai neegzistuoja; tai yra tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų pusėje. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą.

Be paslaugų komerciniams bankams centrinis bankas teikia daug paslaugų vyriausybei. Tai gi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriuose šalyse per bankų banką pardavinėja ir savo vertybinius popierius.
Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrų komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, Federalinė rezervų sistema kontroliuoja bankų susijungimus ir tikrina bankus Federalinės rezervų sistemos narius.

Paprastai kai kuriuose silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas teikia paskolas iždui. Beje nemažai centrinių bankų, pavyzdžiui, Anglijos bankas, pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai, teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis. Teigiama, kad kai centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad taip neatsitiktų, Jungtinėse Amerikos Valstijose Federaliniai rezervų sistemai priešingai nei Anglijos bankui, neleidžiama tiesiogiai skolinti iždui. Žinoma, ko neleidžiama daryti atvirai, gali būti padaryta ne tiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: iždas parduoda vertybinius popierius gyventojams, o Federalinė rezervų sistema tiek pat vyriausybės vertybinių popierių iš gyventojų superka.
2. CENTRINIO BANKO VEIKLOS ASPEKTAI
1. Centrinio banko ryšiai su vyriausybe
Vyriausybės ir centrinio banko ryšiai yra kompleksiški. Nors centrinis bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi nuo likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybės institucijos, kaip iždo departamentas.

Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas privalo turėti aukso, pavyzdžiui, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų, kiek nori. Juk rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir iš keleto įrašo centrinio banko sąskaitose. Taigi jeigu centrinis bankas nori, kad bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.
2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau nagrinėjant kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę vidaus ekonomikos būklę yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žiūrėti į 2.2.1. schemą):

1. Kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus.

2. Pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus.

3. Operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę.

4. Visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimas. Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. Jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas todėl, kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, tai yra deda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo.
1. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |

|Visiškas |Stabilių kainų |Tvarus ekonominis|Stabili mokėjimų |

|užimtumas |lygiai |augimas |balanso pozicija |
3. LIETUVOS BANKAS
1. Bankinių institucijų charakteristika
Skiriamos dvi pagrindinės bankų grupės: emisijos ir komerciniai (universalūs ar specializuoti) bankai.

Centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:

– kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją;

– valdo aukso valiutinius rezervus;

– veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;

– aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;

– nustato bankų veiklos limitus, normatyvus, centrinio banko oficialius kredito palūkanų procentus;

– atlieka bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;

– nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos pagrindus ir principus, reglamentuojančius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;

– kontroliuoja komercinių bankų veiklą;

– formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį mechanizmą;

– atlieka bankų banko vaidmenį. Apibendrina centrinio banko vaidmenį komercinių bankų atžvilgiu.

Paprastai emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Emisijos bankas turi tokias stambias pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai pinigai. Tai sudaro realią galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia gauna jo kreditus, jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir kontrolę. Todėl centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas kitų komercinių bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir todėl jis yra vadinamas bankų banku.
2. Lietuvos banko istorija
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Visi bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą.

Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į bankininkystės visumos sistemą.

Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso menometalizmas, t.y. pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą. Tas pats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos mokamieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu. Taigi įvedus litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai, įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai nuo šiol daromi litais.

Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d., buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, Lietuvos bankui oficialiai dar nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji banknotai – litai.

Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 lt kiekviena. Be pagrindinio kapitalo buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams padengti. Jis sudaromas iš 10 proc. metinio grynojo pelno ir papildomas tol, kol bus lygus pusei pagrindinio kapitalo.

Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų nuo įsteigimo dienos spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas.

Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. Banknotai trečdaliu turėjo būti padengti auksu, likusioji suma lengvai realizuojamomis vertybėmis ir buvo paskelbti teisėtais valstybiniais mokamaisiais ženklais. Lietuvos bankas savo įstatymais, nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas, išskyrus hipotekos paskolų davimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.

3. Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai ir funkcijos
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:

• parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;

• reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;

• valdyti pinigų ir emisijos politiką;

• nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:

• leidžia į apyvartą respublikos pinigus;

• organizuoja nacionalinės valiutos pinigų ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;

• nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius;

• susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką;

• nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;

• saugo Lietuvos respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus;

• nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;

• perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;

• organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;

• kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės biudžeto vykdymą;

• nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo operacijų tvarką;

• reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;

• kartu su Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos

Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;

• atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;

• duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais;

• duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsienio bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;

• teikia ir ima paskolas;

• leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;

• konsultuoja šalies Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais;

• negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;

• sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.
4. Lietuvos banko valdyba
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, jo pavaduotojai ir ne mažiau kaip 3 valdybos nariai. Lietuvos banko valdybai vadovauja jos pirmininkas, kurį 7 metams skiria Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu taip pat 7 metams.

Lietuvos banko valdybos ir jo įstaigų bei organizacijų veiklą revizuoja Lietuvos banko Revizijos skyrius. Revizijų skyriaus viršininką skiria Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko pirmininko teikimu 7 metams.

Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą.

Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.

Lietuvos bankas gali būti likviduojamas Seimo nutarimu, kuriame numatoma, kaip toliau turi būti naudojamas jo turtas. Taigi galime daryti išvadą, kad Lietuvos centrinis bankas yra labai priklausomas nuo Lietuvos respublikos Seimo, kadangi centriniai bankai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu), nes jų tikslas – rūpintis visa ekonomika.
5. Užsienio atsargų valdymas
Lietuvos centrinis bankas valdo užsienio atsargas už-tikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos (toliau LR) užsienio atsargas sudaro: auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.

Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti užsienio atsargų saugumą, likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų ir investavimo principus, riziką ribojančius motyvus (ribodama kredito, valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos pasidalijimą investuojant užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Didžioji dalis užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos investuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose.

Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio atsargas, vadovaujasi susiklėsčiusia tarptautine centrinių bankų užsienio atsargų investavimo praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.
6. Pinigų politika
Svarbiausios pinigų politikos tikslas – siekti LR kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą (žiūrėti 1.6.1. karikatūrą). Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl kito susiėjimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į kitus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

3.6.1. karikatūra (Lito įtvirtinimas)
7. Iždo agento veikla
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų LR Vyriausybės vertybinių popierių (toliau VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus. Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV) vertybinių popierių aukciono nuostatais.

Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose reikalavimuose LRV vertybinių popierių aukcionų dalyviams išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę aukciono dalyvio sutartį:

– LR komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai) veikiantys LR;

– LR finansų maklerio įmonės, turinčios vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;

– Užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.

Galima teigti, kad kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
8. Atsiskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir antrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.

Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama ne tik apie savo veiklą ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos.

Laikymasis principo, kad tokia informacija – turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje. Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

4. UŽSIENIO ŠALIŲ CENTRINIAI BANKAI
1. Vokietijos centrinis bankas
Remiantis JAV Federaline rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte buvo sukurta centrinių bankų dvikopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.

Vokietijos federacinis bankas (toliau FTB) žinomas kaip labiausiai nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jis privalo palaikyti bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja banko pagrindiniams
Taip pat FTB įstatymas įpareigoja Federalinį banką konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos.

Vyriausybės nariai patariamojo balso teise gali dalyvauti žemių centrinių bankų tarybos posėdžiuose; įstatymas suteikia vyriausybės nariams teisę reikalauti atidėti sprendimo tam tikru klausimu priėmimą iki dviejų savaičių.

Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žemių banko pagrindinis kapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai.

Naujai sistemai ėmė vadovauti Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių bankų taryba. Taip Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo Vokietijos centrinio banko vardą.

Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas – centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių bankų prezidentai. Tai reiškia, kad bankininkystės įstatymai garantuoja visų šalies ekonominių regionų atstovavimą aukščiausiajame Vokietijos federalinio banko organe, o šis organas sprendimus daugiausia priima paprastąja balsų dauguma. Taigi galima teigti, kad centrinių bankų tarybos sprendimai negali neatsižvelgti į regionų interesus.
2. Prancūzijos centrinis bankas
Pagrindinis vaidmuo tarp bankų sistemos valdymo organų priklauso Prancūzijos centriniam bankui – įtakingiausiam aukščiausiojo sistemos lygio valdymo subjektui. Tokią centrinio banko padėtį pirmiausia nulemia Prancūzijos bankininkystės įstatymų suteikti įgaliojimai.

Pagal įstatymą Prancūzijos centrinio banko kompetencijai priklauso: svarbiausių šalies pinigų politikos nustatymas ir įgyvendinimas; banknotų emisija; tikslios ir patikimos bankų bei kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų sistemos darbo organizavimas; bankų ir informacijos sistemos išvystymas.

Prancūzijos centrinio banko pagrindinis vaidmuo tarp aukščiausiojo bankų subjektų pasireiškia tuo kad banko valdytojas, remdamasis įstatymu, įeina į visų bankų sistemos valdymo organų sudėtį.

Vykdomoji valdžia tiesiogiai dalyvauja bankų sistemos valdymo organų darbe, centrinis bankas įstatymo numatytose ribose išsaugo savo savarankiškumą nuo valstybės vykdomosios valdžios organų. Be to, įstatymai griežtai draudžia centrinio banko vadovybei gauti kokius nors nurodymus iš vyriausybės tais klausimais, kurie priklauso banko kompetencijai. Centrinio banko vadovybė privalo šiais klausimais priimti savarankiškus sprendimus.

Prancūzijos centrinio banko valdymo organai yra:

• Pinigų politikos taryba, atsakinga už valstybės pinigų politiką;

• Generalinė taryba, sprendžianti banko vidaus problemas;

• Banko valdytojas, tiesiogiai vadovaujantis Pinigų politikos tarybos ir Generalinės tarybos darbui ir kuriam šie organai gali deleguoti dalį savo įsipareigojimų.

Taigi tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje gana aiškiai suvokiamas bankų sistemos valdymo monopolijos pavojus ir todėl įstatymais stengiamasi šio pavojaus išvengti.

3. Anglijos centrinis bankas
Anglijos šiuolaikinė bankų sistema taip pat yra dviejų lygių, tačiau pirmame bankų sistemos lygyje veikia tik vienas subjektas – anglijos bankas. Anglijoje niekas negali priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo.

Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licenzijas, priežiūrą, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Tačiau jis turi teisę atimti iš banko licenziją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.

Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar šeši nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai.

Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
4.4.Vengrijos centrinis bankas
Bankų priežiūra Vengrijos centrinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos Valstybės bankų priežiūros žinybos darbas.

Vyriausybės atžvilgiu Centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, nes Centrinio banko įstatymu įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė praktinių problemų verčia Centrinį banką bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe rodo tai, kad skiriant Centrinio banko prezidentą ir 4 jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.

Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau didžiausia atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Svarbiausias valdybos tikslas –m garantuoti kainų stabilumą. Vengrijos nacionalinis bankas dabar reguliariai vyriausybei parduoda ar priima kaip užstatą kasos orderius su įvairiais mokėjimo terminais; pamažu kuriasi jų rinka. Komerciniai bankai aprūpinami Centrinio banko pinigais panašiai kaip Vokietijoje, pardavinėjant juos be jokių apribojimų, nes bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma , kurią Centrinis bankas kasdien nustato parduodamoms lėšoms, maždaug 2 proc. didesnė už palūkanų normą rinkoje.

Bankų likvidumui daromas poveikis ir skopais.
5. Čekijos centrinis bankas
Čekoslovakijai suskilus į dvi savarankiškas respublikas, panaikintas ir Čekoslovakijos valstybinis bankas, jo turtas padalytas dviem naujiems centriniams bankams – Čekijos nacionaliniam bankui (ČNB) ir Slovakijos nacionaliniam bankui.

Pagrindinis ČNB tikslas – Čekijos nacionalinės valiutos stabilumas, numatytas ne tik ČNB įstatymo, bet įtvirtintas ir konstitucijoje. Šiam tikslui pasiekti ČNB suteikiama teisė:

* nustatyti pinigų politiką;

* leisti (emituoti) pinigus;

* kontroliuoti valiutos cirkuliaciją, koordinuoti tarpbankinius atsiskaitymus, kad jie vyktų kuo sklandžiau;

* vykdyti bankų operacijų priežiūrą, rūpintis efektyvios bankų sistemos šalyje plėtojimu.

ČNB valdybą sudaro septyni nariai: valdytojas, du jo pavaduotojai ir keturi nariai. Valdytojus, jo pavaduotojus ir valdybos narius skiria ir atšaukia Respublikos prezidentas. Valdybos nariai skiriami 6 metams, jais negali būti parlamento nariai, jie negali užimti jokių pareigų vyriausybėje, komerciniuose bankuose ir firmose.

IŠVADOS
Apžvelgus komercinių bankų veiklą ir reikšmę įvairių šalių ekonomikose, galime daryti išvadas:

1. Centriniai bankai atlieka ypač svarbias funkcijas šalies ekonomikai tokių kaip pinigų pasiūlos kontrolė, pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas, bankų bankrotų kontrolė bei mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas.

2. Centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai bankai. Tai vyriausybinės įstaigos nesirūpinančios, savo pelno maksimizavimu.

3. Centriniai bankai rūpinasi visa šalies ekonomika: stengiasi užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir pan.

4. Centriniai bankai atlieka vyriausybės funkcijas taigi yra vyriausybės dalis.

5. Centriniams bankams yra pavaldūs visi komerciniai bankai.

6. Nors ir skirtingų šalių, tačiau Lietuvos bei kitų šalių centriniai bankai vykdo labai panašias funkcijas ir vadovaujasi labai panašiais tikslais bei uždaviniais.

7. Visų šalių centriniai bankai atlieka milžinišką vaidmenį savo šalies ekonomikoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos. – Vilnius, 1998

2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas, 1999

3. Lietuvos informacijos institutas. Lietuvos bankai 95. – Vilnius, 1995

4. Martinkus B.,Žilinskas V.Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 2001

5. Mayer T., Duesenberry S. J., Aliber Z. R. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius, 1995.

Centrinio banko politikos įrankiai
Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos
Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai
Kreditų kaina ir prieinamumas
Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo tempai
Vertybinių popierių rinkos kaina
Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir

kreditų galimybių
Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas

Rašykite komentarą

-->