Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Budistinės civilizacijos susiformavimas ir bruožai

Autorius: Eugenija

Įvadas

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.

Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.


Budizmo atsiradimas

Budizmas atsirado šiaurės rytų Indijoje tarp 6a.pr.Kr. pabaigos ir 4a.pr.Kr pradžios. Tai buvo didelių socialinių permainų ir intensyvios religinės veiklos periodas Indijoje. Mokslininkai nesutaria dėl Budos gimimo ir mirties datų. Daug mokslininkų Europoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje tiki, kad istorinis Buda gyveno nuo 563m.pr.Kr iki 483m.pr.Kr. Daug kitų, ypatingai Japonijoje, tiki, jog jis gyveno šimtu metų vėliau (nuo 448m.pr.Kr iki 368m.pr.Kr).

Tuo metu Indija nebebuvo patenkinta Brahmanų aukojimo ir apeigų išoriniais formalumais. Šiaurės rytų Indijoje buvo vienuolių, kurie bandė kitaip aiškinti Vedas. Iš to literatūroje atsirado Upanišados, kuriose galima rasti naują požiūrį į atsižadėjimą ir transcendentinį žinojimą. Šiaurės rytų Indija, kuri buvo mažiau įtakojama arijų, išvysčiusių pagrindines Vedų Indų tikėjimo dogmas ir praktikas, tapo lopšiu daugeliui heterodoksinių sektų. Visuomenė tuo metu buvo sunerimus dėl genčių vienybės suirimo ir keleto menkų karalysčių ekspansijos. Religine prasme, tai buvo abejonės, sumišimo ir eksperimentavimo metas.

Budizmo atsiradimo metu artimiausios ir tuo pačiu svarbiausios sektos buvo Adživakas, kuris pabrėžė likimo dėsnį ir Džainizmas, asketiškas judėjimas, pabrėžiantis būtinybę išlaisvinti sielą iš materijos. Nepaisant to, kad Džainizmas, kaip ir Budizmas buvo laikomas ateistine religija, iš tikrųjų jų įsitikinimai yra žymiai sudėtingesni. Skirtingai negu ankstyvieji budistai, adživakai ir džainistai tikėjo elementų, kurie sudaro visatą, pastovumu bei sielos egzistavimu.

Budizmas, kaip ir daugelis tikėjimų ir sektų, kurios vystėsi tuo metu šiaurės rytų Indijoje buvo sukurtas būnant charizmatiniam mokytojui, pagal jo skelbiamus mokymus. Budizmo atveju pavyzdžiu tapo Trys Brangenybės (Triratna), kurias sudarė Buda, mokymas (dharma) ir bendruomenė (sangha). Čia budistai tradiciškai ieškojo prieglobsčio.

Amžių eigoje po Budizmo įkūrėjo mirties, Budizmas pradėjo vystytis dviem kryptimis. Pirmoji, paprastai šiuolaikinių šalininkų vadinama Teravada, ištikimai išlaiko tikrąsias Budos mokymo tradicijas. Kitą kryptis vadinama Mahajana, “išganymo būdai daugeliui žmonių”. Mahajanos sekėjai pirmąją kryptį paniekinamai vadina Hinajana, “išganymo būdai nedaugeliui žmonių” (paprasčiau vadinama didžiuoju ir mažuoju vežimu).

Plintant Budizmui jis įtakojo mąstymo budą bei religijas kitose šalyse. Kaip atsakas į įvairių Budistinių bendruomenių skirtingus religinius siekimus, griežtas karmos įstatymas buvo koreguojamas. Galų gale Indijoje išsivystė judėjimas, pavadintas Vadžrajana arba Ezoterinis Budizmas (arba deimantinis vežimas), kurio tikslas buvo greičiau pasiekti išsivadavimą. Galima būtų teigti, jog tai Mahajanos Budizmo kryptis, susipynusi su okultizmo, magijos bei mistikos elementais. Šio tikėjimo pagrindas – labai sena Indijos filosofija tantrizmas, kuris yra įtakojęs ir Budizmą, ir Induizmą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->