Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Budistinės civilizacijos susiformavimas ir bruožai

Autorius: Eugenija

Įvadas

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.

Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.

Budizmo atsiradimas

Budizmas atsirado šiaurės rytų Indijoje tarp 6a.pr.Kr. pabaigos ir 4a.pr.Kr pradžios. Tai buvo didelių socialinių permainų ir intensyvios religinės veiklos periodas Indijoje. Mokslininkai nesutaria dėl Budos gimimo ir mirties datų. Daug mokslininkų Europoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje tiki, kad istorinis Buda gyveno nuo 563m.pr.Kr iki 483m.pr.Kr. Daug kitų, ypatingai Japonijoje, tiki, jog jis gyveno šimtu metų vėliau (nuo 448m.pr.Kr iki 368m.pr.Kr).

Tuo metu Indija nebebuvo patenkinta Brahmanų aukojimo ir apeigų išoriniais formalumais. Šiaurės rytų Indijoje buvo vienuolių, kurie bandė kitaip aiškinti Vedas. Iš to literatūroje atsirado Upanišados, kuriose galima rasti naują požiūrį į atsižadėjimą ir transcendentinį žinojimą. Šiaurės rytų Indija, kuri buvo mažiau įtakojama arijų, išvysčiusių pagrindines Vedų Indų tikėjimo dogmas ir praktikas, tapo lopšiu daugeliui heterodoksinių sektų. Visuomenė tuo metu buvo sunerimus dėl genčių vienybės suirimo ir keleto menkų karalysčių ekspansijos. Religine prasme, tai buvo abejonės, sumišimo ir eksperimentavimo metas.

Budizmo atsiradimo metu artimiausios ir tuo pačiu svarbiausios sektos buvo Adživakas, kuris pabrėžė likimo dėsnį ir Džainizmas, asketiškas judėjimas, pabrėžiantis būtinybę išlaisvinti sielą iš materijos. Nepaisant to, kad Džainizmas, kaip ir Budizmas buvo laikomas ateistine religija, iš tikrųjų jų įsitikinimai yra žymiai sudėtingesni. Skirtingai negu ankstyvieji budistai, adživakai ir džainistai tikėjo elementų, kurie sudaro visatą, pastovumu bei sielos egzistavimu.

Budizmas, kaip ir daugelis tikėjimų ir sektų, kurios vystėsi tuo metu šiaurės rytų Indijoje buvo sukurtas būnant charizmatiniam mokytojui, pagal jo skelbiamus mokymus. Budizmo atveju pavyzdžiu tapo Trys Brangenybės (Triratna), kurias sudarė Buda, mokymas (dharma) ir bendruomenė (sangha). Čia budistai tradiciškai ieškojo prieglobsčio.

Amžių eigoje po Budizmo įkūrėjo mirties, Budizmas pradėjo vystytis dviem kryptimis. Pirmoji, paprastai šiuolaikinių šalininkų vadinama Teravada, ištikimai išlaiko tikrąsias Budos mokymo tradicijas. Kitą kryptis vadinama Mahajana, “išganymo būdai daugeliui žmonių”. Mahajanos sekėjai pirmąją kryptį paniekinamai vadina Hinajana, “išganymo būdai nedaugeliui žmonių” (paprasčiau vadinama didžiuoju ir mažuoju vežimu).

Plintant Budizmui jis įtakojo mąstymo budą bei religijas kitose šalyse. Kaip atsakas į įvairių Budistinių bendruomenių skirtingus religinius siekimus, griežtas karmos įstatymas buvo koreguojamas. Galų gale Indijoje išsivystė judėjimas, pavadintas Vadžrajana arba Ezoterinis Budizmas (arba deimantinis vežimas), kurio tikslas buvo greičiau pasiekti išsivadavimą. Galima būtų teigti, jog tai Mahajanos Budizmo kryptis, susipynusi su okultizmo, magijos bei mistikos elementais. Šio tikėjimo pagrindas – labai sena Indijos filosofija tantrizmas, kuris yra įtakojęs ir Budizmą, ir Induizmą.

Nepaisant visų diskusijų apie du išganymo siekimo

būdus – laipsnišką ir greitą, bei įvairius “tuštumos” sąvokos interpretavimo būdus – tikėjimo pagrindai išlieka tokie patys. Vienuolių organizacijos iškentė įvairių istorinių situacijų įtaką, bet jų pagrindinė struktūra taip pat liko nepakitus. Buda, pirmasis mokytojas, visada yra pripažįstamas kaip Budistinės tiesos skleidėjas.

Budos mokymas

Galima teigti, jog visas Budos mokymas yra pagrįstas tuo, jog žmogus kenčia. Visa egzistencija yra skausminga: gimimas, troškimai, ribotos galimybės, mirtis, nepastovumas sukelia kančią. Sekant Budos “keliu” kiekvienas gali atsikratyti nežinojimo, kuris sukelia jo kentėjimą. Budos doktrina nepalieka žmogaus beviltiškoje padėtyje. Gyvenant tarp visą ko nepastovumo ir buvimo nepastoviu, žmogus ieško išsivadavimo, kuris šviečia už žmogaus gyvenimo praeinamumo – trumpiau tariant, nušvitimo.

Tikėjimas pergimimais, arba samsara, kaip nesibaigiančia žemiškųjų gyvenimų serija į kurią yra įtraukti visi žmonės jau anksčiau buvo asocijuojama su karmos doktrina iki-Budistinėje Indijoje. Ši doktrina buvo priimtina ir Mahajanos, ir Teravados tradicijoms. Remiantis karmos doktrina, geras elgesys atneša malonius rezultatus ir tendencija tolesniam geram elgesiui, kai tuo tarpu blogi darbai susilaukia nemalonaus atsako ir veda link naujų blogų darbų.

Budos mokyme svarbiausia yra “keturios kilniosios tiesos”, kurios ir sudaro Budizmo pagrindą: kančia egzistuoja; kančia turi priežastį; kančią galima įveikti. Ketvirtoji tiesa nurodo, kad egzistuoja būdai, kaip įveikti kančią. Tai galima padaryti einant “tauriuoju aštuongubu keliu”. Taip pasiekiamas svarbiausias Budizmo tikslas – amžinai išsivaduoti iš kentėjimų, išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimų ciklo ir įžengti į nirvaną.

“Aštuongubas kelias” reikalauja iš žmogaus trejopų pastangų: moralumo, dvasinės drausmės, įžvalgos. Tai nuosaikus kelias, kuriuo einant atsisakoma kraštutinio savęs marinimo ar asketizmo. Aštuoni Gautamos priesaikai, kurie yra budisto gyvensenos esmė ir sudaro “aštuongubą kelią” yra: teisingas žinojimas, teisingas nusiteikimas, teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga veikla, teisingos pastangos, teisingas suvokimas, teisinga meditacija.

Budizmo istorinis vystymasis Indijoje

Buda buvo charizmatinis mokytojas, kuris atskleidė ir skelbė religinį mokymą ir įkūrė savitus bruožus turinčią religinę bendruomenę. Kai kurie bendruomenės nariai, kaip ir pats Buda, buvo keliaujantys asketai. Kiti tik jautė pagarbą Budai, sekė jiems priimtinais Budos mokymo aspektais ir aprūpino klajojančius asketus būtiniausiais daiktais.

Pirmaisiais amžiais po Budos mirties, jo gyvenimo istorija buvo prisimenama ir pagražinama, mokymas saugomas ir tobulinamas, o jo įkurta bendruomenė tapo svarbia religine jėga. Daugybė Budos pasekėjų, kurie buvo klajojantys asketai, pradėjo apsigyventi pastoviuose vienuolynuose ir vystyti tvarką, kuri padėtų palaikyti didžiules vienuoliškas organizacijas. Tuo pat metu, pasaulietiški Budos šalininkai pateko į ekonominį ir politinį elitą.

Pirmaisiais Budizmo gyvavimo amžiais jis plito iš savo atsiradimo vietos į šiaurinę Indiją ir kai kurias vietoves vakaruose. 3a.pr.Kr. viduryje Budizmas buvo palankiai sutiktas Maurijų karalystėje, kuri vėliau įkūrė imperiją, išsiplėtusią nuo Himalajų šiaurėje iki Šri Lankos pietuose.

Naujai besikuriančių karalysčių Indijos šiaurės rytuose valdovai stengėsi globoti sektas, kurios galėjo būti kaip atsvara didžiulę politinę galią turintiems brahmanams. Pirmasis Maurijų imperatorius, Kandra Gupta (321 – 297m.pr.Kr) globojo Džainizmą ir galų gale tapo vienuoliu. Jo anūkas Ašoka, kuris valdė didžiąją subkontinento dalį nuo 270 iki 230m.pr.Kr stengėsi savo karalystėje populiarinti mokymą, pagrįstą savikontrolės, linksmumo, teisingumo, gerumo dorybėmis. Bandė formuoti religinę-politinę kultūrą kurį turėtų Induizmo, Džainizmo, Adživako ir Budizmo panašumus. Jo tikslas buvo sukurti religinę ir socialinę aplinką, kuri leistų jo šalies gyventojams gyventi laimingai ir pasiekti išganymą sekančiame gyvenime. Tokiu būdu jis sukūrę gerovę šalyje įkurdamas medicininę pagalbą žmonėms ir gyvuliams, vystydamas prekybą. Bet nepaisant to, jog Ašoka sukūrė naują idealios karalystės modelį, kuris turėjo didelės įtakos tolimesniam Budistiniam pasauliui, įvairios neišsprendžiamos problemos slėgė karalystę ir po Ašokos mirties Maurijų imperija ėmė griūti.

Nepaisant to, kad Budizmui teko iškęsti keletą persekiojimų per sekantį Šunga-Kanja periodą (185-28m.pr.Kr), jis sėkmingai išsilaikė ir netgi toliau didino savo įtaką. Budistų vienuolių centrai ir didingi paminklai buvo kuriami visame subkontinente. Šios organizacijos dažnai gaudavo karališką globą. Pirmaisiais mūsų eros metais, Budizmas buvo ypatingai įsivyravęs šiaurės vakarų Indijoje ir iš tenai greitai plito į Centrinę Aziją ir Kiniją.

Guptos dinastijos metu (320-600m.m.e), Budizmą Indijoje paveikė atsigaunantis Brahmanizmo tikėjimas ir iškylanti Bhatų srovė (tai buvo judėjimas, kuris pabrėžė stiprią tikinčiojo meilę dievui). Tuo periodu kai kurie induistai pradėjo garbinti Budą, kurį jie laikė Dievo Višnos avataru.

Žlungant Palos dinastijai 12a., Budizmas iškentė dar vieną pralaimėjimą ir šį kartą neatsigavo. Kai kurie Budizmo veiksniai išliko Indijoje, bet jie buvo tokie nereikšmingi, kad juos buvo sunku pastebėti.

Mokslininkai nežino visų priežasčių, pastūmėjusių Budizmą į žlugimą savo gimtojoje žemėje. Kai kurie mano, kad Budizmas būdamas labai tolerantiškas kitiems tikėjimams buvo paprasčiausiai užgniaužtas iš naujo pasirodžiusių Induizmo tradicijų. Tai atsitiko nežiūrint į tai, kad Indijos Mahajanos sekėjai kartais parodydavo savo nepalankumą Bhatų srovei ar Induizmui. Kita priežastis gali būti taip pat svarbi, kaip ir pirmoji: Budizmas Indijoje tapo vienuolišku judėjimu ir tikriausiai mažai dėmesio skyrė pasauliečiams. Kai kurie vienuolynai tapo pakankamai turtingi, kad galėtų turėti vergų ir samdyti darbininkus, kurie rūpintųsi vienuoliais ir prižiūrėtų jų turimas žemes. Tuo būdu, po to, kai Muslimų okupantai apiplėšė Indijos vienuolynus 12a., Budizmas nebeturėjo jėgų atsigauti. Po vienuolynų sunaikinimo pasauliečiai nerodė didelės iniciatyvos atstatant Budizmo mokymą.

Sangha, visuomenė ir valstybė

Budistai visais laikais žinojo bendruomenės gyvenimo svarbą ir per amžius vystė Budizmui būdingą modelį, bendrais ryšiais siejantį vienuolius (kai kurias atvejais ir vienuoles) bei pasaulietinę bendruomenę. Šie ryšiai tarp vienuolių ir pasauliečių kito įvairiose vietose, bet per visą Budizmo istoriją abi grupės vaidino svarbų vaidmenį kuriant ir pertvarkant Budistinį pasaulį. Taip pat, ir vienuoliai ir pasauliečiai, atlikinėjo įvairias bendras ir papildomas religines praktikas, išreiškė Budistines

orientacijas ir vertybes, formavo bendruomenes.

Sangha yra Budizmo vienuolių draugija, kuri nuo pat Budizmo atsiradimo laikų studijavo, aiškino ir saugojo Budos mokymą. Bendruomenėse vienuoliai buvo pavyzdžiais pasauliečiams, bei mokino juos teisingo elgesio. Už tai vienuoliai gaudavo paramą iš pasauliečių, kurie tuo būdu užsitarnaudavo palankumą. Vienuolynai ne tik veikė kaip Budizmo propagavimo bei mokymo centrai, bet ir siūlė galimybę gyventi atskirai nuo pasaulietiškų rūpesčių. Buvo tikima, kad gyvenimas atsiribojus nuo pasaulio yra būtinas, arba bent jau pageidaujamas, norint teisingai sekti keliu, kuris greičiausiai veda į išsivadavimą.

Sanghos kilmė ir vystymasis

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių ankstyvąjį Budizmą, Budos gyvenimo metu šiaurės rytų Indijoje klajodavo religiniai atsiskyrėliai, kurie elgetaudavo po vieną arba grupėmis. Šie žmonės atsisakydavo savo įprastinio gyvenimo ir sąsajos su pasauliu, kad sekti doktrinos mokymu, kuris išaiškintų gyvenimą ir pasiūlytų išeitį. Kai tokie klajokliai sutikdavo ką nors, kas galėjo pasiūlyti mokymą ir padėtų rasti išeitį, jie pripažindavo jį mokytoju (guru) ir klajodavo toliau su juo.

Tokios klajojančios grupės sustodavo per lietaus sezoną (vassa), kuris trukdavo nuo liepos iki rugpjūčio. Tuo metu jie pasirinkdavo kokį nors prieglobstį netoli kaimo, kur jie kasdien elgetaudavo, kad patenkintų būtiniausius poreikius, bei tęsdavo savo dvasinius ieškojimus. Buda ir jo sekėjai galėjo būti pirma grupė radusi kasmetinį prieglobstį nuo lietaus.

Po Budos mirties jo pasekėjai neišsiskyrė, bet toliau tęsė klajojimus, bei atsiskyrimus lietaus sezono metu. Tuo metu jie, ko gero, pasistatydavo trobeles ir gyvendavo atskirai, kartu susirinkdami tik kas dvi savaitės per mėnulio jaunatį ir pilnatį.

Per keletą sekančių amžių po Budos mirties, sagha išsiskyrė į dvi vienuolių grupes. Pirmoji išliko klajojanti grupė; ši grupė buvo didžiulė kurianti jėga Budizmo istorijoje ir vaidina didelį vaidmenį dabartiniame Budizme, ypatingai Šri Lankoje ir pietryčių Azijoje. Kita, žymiai didesnė grupė, nustojo klajoti ir įsikūrė pastoviose vienuoliškose kolonijose. Tam buvo dvi pagrindinės priežastys. Pirma, Budos sekėjai, remdamiesi išpažįstamu tikėjimu galėjo sukurti darnią vienuolišką organizaciją. Antra, pasauliečiai dovanojo Budos sekėjams žemes ir statė tenai pastatus, kad vienuoliai galėtų gyventi pastoviai, gaudami reikalingiausius išgyvenimui maisto produktus, bei vykdydami Budos nurodymą mokyti žmones. Tuo būdu nedidelės vienuolių kolonijos atsirado šiaurės rytų Indijoje šalia teritorijų, į kurias plito Budizmas, ribų. Valdant Ašokai Budizmas supasaulėjo, nes Ašoka globojo Budizmą, bei skleidė mokymą, skirtą visiems žmonėms.

Vėlesniu laikotarpiu Budistiniai vienuolynai didėjo ir įgijo daug turtų. Apie 5a.m.e. išsivystė mahaviharos, arba vienuoliški centrai, veikiantys kaip universitetai (pvz. Nalanda). Šie universitetai buvo Budizmo propagavimo ir mokymo centrai, švietė vienuolius iš Kinijos ir Tibeto, bei siuntė juos tolyn į tuos kraštus. Šios organizacijos buvo atviros aplinkos įtakai, ir jas veikė atgimstantis Induizmas. Tai ir buvo viena iš Budizmo susilpnėjimo ir išnykimo Indijoje 13a. priežasčių.

Visose Budistinėse šalyse vienuolynai ir toliau veikė kaip mokymo centrai, bei prieglobsčio vieta. Įvairiose vietovėse išsivystė skirtingų tipų vienuolynai. Dažniausiai būdavo keletas didelių vienuolynų, kurie veikė daugiau mažiau vieningai su klasikinio Budizmo normomis, bei daug mažų vienuolynų, dažniausiai esančių kaimų teritorijose, kur buvo tvarkomasi daug laisviau. Dažniausiai šios organizacijos buvo paveldimos ir vyriausio vienuolio

teisės būdavo perduodamos pasirinktam mokiniui. Vietovėse, kur buvo praktikuojamos dvasininkų vedybos (pvz. viduramžių Šri Lankoje) išsivystė giminės paveldimumo tradicija.

Vidinė sanghos organizacija

Grupės klajojančių elgetų, kuriuos laisvai jungia jų tikėjimas Buda ir jo mokymu išsivystymas į vienuolius, kartu gyvenančius vienuolynuose įpareigojo juos kurti taisykles ir hierarchines organizacijas. Ankstyvųjų Indijos vienuolynų organizacijos buvo demokratiško būdo ir tam turėjo įtakos dvi istorinės priežastys. Pirmiausia, Buda nepaskyrė savo įpėdinio, kas buvo būdinga tų laikų mokytojams. Vietoj to, Buda aiškino, jog kiekvienas vienuolis turi stengtis sekti jo mokymu. Šis Budos paliepimas sulygino visus vienuolius, todėl negalėjo būti nei vieno autoriteto, o autoritetas buvo Budos mokoma dharma. Antra, regionas, kuriame atsirado Budizmas, buvo garsus savo gentinės demokratijos sistema. Kada regione iškildavo rimtesni klausimai, visi vyriškos lyties gyventojai susirinkdavo ir svarstydavo veiksmų eigą dažniausiai išrinkdami laikiną vadovą. Šią tradiciją ir perėmė ankstyvoji sangha.

Kai iškildavo klausimas ar problema, susirinkdavo visi vienuolyno vienuoliai ir klausimą aptardavo. Jeigu buvo priimamas koks nors sprendimas, jis būdavo perskaitomas tris kartus su tyliu reikšmingu pritarimu. Jeigu atsirasdavo nesutarimų, būdavo rengiamas balsavimas arba klausimas perduodamas spręsti gretimo vienuolyno vyresnybei. Vystantis sanghai buvo sukurta hierarchinė administracija. Vyriausias vienuolis būdavo svarbiausias valdytojas, kuriam būdavo patikima neribota galia sprendžiant vienuolyno reikalus. Kituose kraštuose hierarchinis valdymas nebuvo vertinamas. Kinijoje vyriausias vienuolis visus iškilusius klausimus svarstydavo su vienuolių taryba, kuri ir išrinkdavo jį vadovu. Labai panašiai, pietryčių Azijos šalyse tradiciškai buvo bjaurimasi hierarchiniu valdymu.

Vystantis Budistinei sanghai buvo įvestos įvairios taisyklės ir apeigos, kurios dar ir dabar labai mažai skiriasi tarpusavyje visuose Budistiniuose vienuolynuose. Taisyklės, pagal kurias vienuoliai yra teisiami ir baudžiami yra surašytos vinajos tekstuose.

Teravados šalyse (Šri Lankoje, Tailande, Kampučijoje, Laose) Budistinės vienuoliškos bendruomenės būdavo sudarytos iš vyrų vienuolių ir naujokų, baltai apsirengusių asketų (jiems priklausė ir praktikuojantys vyrai ir moterys, kurie nors nepriklausė sanghai, bet praktikavo atsiskyrėlišką gyvenimą), bei pasauliečių. Kai kuriose Teravados šalyse, dažniausiai pietryčių Azijos žemyne, berniukai ir jauni vyrai tradiciškai buvo apgyvendinami vienuolynuose kažkuriam laiko tarpui, kur jie medituodavo, bei būdavo apmokinami. Taip didžioji dauguma vyrų šiose vietovėse buvo (ir iš dalies yra) tiesiogiai susiję su vienuoliškais papročiais. Ši praktika skatino žmonių dalyvavimą vienuolynų gyvenime.

Mahajanos ir Vadžrajanos šalyse tradiciškai buvo priimtas vienų metų laiko tarpas, per kurį kandidatai tapdavo naujokais sanghoje. Šis laiko tarpas buvo skirtas išbandymams, per kurį kandidatas išlikdavo pasaulietis, bet tuo pačiu ir būdavo mokinamas, bei tarnaudavo vienuolyne. Metų gale kandidatas turėdavo laikyti egzaminą, kuris susidėdavo iš gerai žinomos sutros dalies deklamavimo, kurios ilgis priklausydavo nuo to ar kandidatas vyras, ar moteris, bei diskusijos apie įvairius doktrinos klausimus.

Remiantis vinajos taisyklėmis, stojimas į sanghą buvo kiekvieno asmeninis reikalas ir priklausė tik nuo jo, bei jo šeimos norų. Kai kuriose Budistinėse šalyse įšventinimas buvo kontroliuojamas valstybės, bei valstybė vadovavo stojimo į sanghą egzaminams. Kai kuriose situacijose įšventinimas į sangha buvo pasiekiamas ne tik per egzaminus, bet ir per aukštus pareigūnus, ar perkant įšventinimo pažymėjimą iš valdžios. Šiuo pardavinėjimu kartais valdžia imdavo piktnaudžiauti bandydama papildyti savo iždą.

Visuomenė ir valstybė

Ilgos Budizmo istorijos eigoje sąryšis tarp Budistinės bendruomenės ir valstybės valdžios buvo įgavęs įvairiausias formas. Ankstyvojo Budizmo sangha Indijoje jos valdovų buvo traktuojama kaip savo valdžią turintis junginys, nereikalaujantis karaliaus valdžios kol jame nejaučiama skilimo grėsmės ar vidinių bei išorinių griuvimo požymių. Ašoka, savo tikėjimu ir įvaizdžiu padėjęs išsiplėtoti Budizmui iš regioninės į visuomeninę religiją, laikėsi būtent tokios politikos. Saugodamas nuo griuvimo jis įsikišo į Budistinių vienuolynų veiklą išmesdamas atskalūnus.

Budizmas Teravados šalyse buvo stipriai priveligijuotas arba oficialiai valdžios pripažintas, taigi kūrybinė sąveika tarp valdžios ir vienuolių buvo pasiekiamas tikslas. Sanghos vaidmuo šioje sąveikoje buvo skleisti ir saugoti mokymą ir veikti kaip dvasiniam vedliui. Nepaisant to, jog sangha ir valdžia buvo dvi atskiros struktūros, yra žinomi šių struktūrų susiliejimai; vienuoliai dažnai veikė kaip laikini patarėjai; ir karaliai, bent jau Tailande, kartais praleisdavo šiek tiek laiko vienuolynuose. Taip pat vienuoliškos organizacijos veikė kaip ryšys tarp kaimo ir miesto žmonių.

Kinijoje sąveika tarp sanghos ir valdžios laikui bėgant keitėsi. Pradžioje Budizmas buvo laikomas svetima religija, potencialiu valdžios konkurentu. Šis suvokimas įtakojo griežtą Budizmo engimą ir įstatymus, apribojančius Budizmo įtaką. Kai kurios taisyklės apribojo vienuolių kiekį ir garantavo valdžios įtaką įšventinimo egzaminams, bei įšventinimo pažymėjimo suteikimui. Po kiek laiko, ankstyvaisiais Tangų dinastijos (614-845m.) amžiais Budizmas buvo beveik laikomas valstybine religija. Valdžia paskyrė ypatingąjį įgaliotinį religijai, kad užsitarnauti palankumą valdžiai statant šventyklas, vienuolynus, Budą garbinančius atvaizdus.

Japonijoje Budizmas patyrė panašius pasikeitimus. Nuo 10 iki 13 amžiaus, vienuolynai įgijo turtingas žemes ir pasaulietinę galią. Buvo suformuotos didžiulės armijos, sudarytos iš vienuolių, samdytų kareivių, kurios kariavo su konkuruojančiomis religinėmis grupėmis. 14a. galia ėmė nykti ir 17a. Tokugavos santvarkos laikotarpiu, Budistinės institucijos užėmė svarbią padėtį valdant valstybę. Tik Tibete Budistai sukūrė teokratinę valstybinę santvarką ilgam laiko tarpui.

Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada

Po Budos mirties Sangha suskilo į atskiras grupes, tikėjimus, sektas, kurios įvairiai stengėsi pritaikyti mokymą prie naujų aplinkybių. “Remiantis senuoju budizmu viena po kitos susiformavo apie dvidešimt grupių, kurios buvo ištikimos doktrinos principams. Iš šių grupių iki mūsų dienų išliko tik Teravada, dar tebeklestinti Šri Lankoje ir Azijos pietryčiuose.” (1;158)

Teravados pasekėjai laikė senosios Indijos Budizmo Palio kanoną autoritetingu ir sekė pirmosios Budistinės vienuolių bendruomenės vyriausių vienuolių tradicijomis. Teravada buvo kodifikuota maždaug 5a.m.e. didžiojo sihalų mokytojo

Budagošos. Viešpataujant imperatoriui Ašokai Teravados mokymas persikėlė į Šri Lanką, kur jis suskilo į tris pogrupius. Vienas iš jų (Mahavihara) tapo dominuojantis II tūkst.m.e. pradžioje ir ėmė palaipsniui plisti į rytus. Tailande jis įsivyravo 11a.m.e., Kampučijoje ir Laose – 14a.m.e.

Teravada pažymi kokios svarbios yra žmogaus pastangos, nepripažįsta dieviškosios paramos, atmeta ritualus. Teigiama, jog tapti Buda, ar bent arhatu yra labai sunku, todėl šis tikėjimas yra nelabai pritaikytas paprastų mirtingųjų reikmėms.

Teravados požiūriu egzistuoja daugybė visatų, apsuptų vandens ir kalnų grandinių. Kiekviena visata yra trijų lygių: (1) troškimų pasaulis; (2) formų pasaulis, kuris susijęs su meditacinėmis būsenomis, kuriose jutiminiai troškimai yra sumažinami iki minimumo. Šis pasaulis dalinama į keturis aukštus, kurie atitinka keturis budistinės meditacijos etapus. Ir (3) beformiškumo arba nematerialumo pasaulis, kuris yra susijęs su meditacinėmis būsenomis, kurios yra dar labiau išaukštinančios. Čia yra keturi aukštai, kurie atitinka keturis nematerialius susikaupimus. Laikoma, kad pasaulis yra sudarytas iš keturių elementų: žemės, vandens, ugnies, oro, kurie sudaro įvairias kombinacijas.

Laikas suvokiamas cikliškai. Ciklas apima pastovumo, atsinaujinimo, trukmės ir žūties periodus, po kurių ciklas vėl kartojasi. Žmogaus egzistencija yra priveligijuota būsena, nes tik žmogus būnantis bodisatva (būsimuoju buda) gali tapti buda. Taip pat jis turi galimybę daryti gerus arba blogus darbus, kas įtakoja jo tolimesnius gimimus.

Teravados mokytojai teigia, jog idealus budistas yra arhatas. Tai “nusipelnęs ir gerbtinas šventasis, kuris pasiekė ketvirtąjį Išsivadavimo kelio etapą, nirvaną šiame gyvenime ir niekur nebeatgims, nes išeikvojo visas jam tekusias aistras ir klaidas.” (1;182)

Teravados tradicijose žinomi du meditavimo būdai, kurie yra atliekami įvairiomis formomis ir kombinacijomis.

Pirmasis yra artimai susietas su Indų jogos tradicijomis, bei su keturiais meditavimo (dhyana) pasiekimų lygiais. Į meditavimą įtraukiamas moralinis ir intelektualinis apsivalymas. Pirmajame lygyje medituojantysis atsiskiria nuo jausminių troškimų analizuodamas ir svarstydamas; taip jis pasiekia emocinę pasitenkinimo ir džiaugsmo būseną. Antrame lygyje intelektualinė veikla sumažinama iki pilnos vidinės ramybės, mintys būna kryptingos ir koncentruotos. Trečiame lygyje visos emocijos, įskaitant džiaugsmą, dingsta. Tokiu būdu medituojantysis lieka abejingas viskam, bet sąmoningas. Ketvirtame lygyje visi pojūčiai (pasitenkinimas, skausmas, ramybė) dingsta, nes išnyksta tendencija į geras ir blogas mintis. Medituojantysis pasineria į aukščiausio tyrumo būseną, abejingas viskam, bet pilnos sąmonės.

Kitas Teravados meditacijos būdas vadinamas suvokimo meditacija. Šios rūšies meditacijai reikalinga koncentraciją, kurią galima apsiekti atliekant kvėpavimo koncentracijos pratimus. Ši meditacija padeda suformuoti vienkryptes mintis ir pasiekti nirvaną.

Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana

Pačioje krikščioniškosios eros pradžioje susiformavo nauja Budizmo kryptis – Mahajana. Ši nauja doktrina atsirado šiaurės Indijoje ir priešpastatė save Palio kanonui. Mahajanos Budizmas – labai humaniška ir didžiadvasė religija, joje daugybė nuolaidų masių pamaldumui. Šis judėjimas paskatino atsirasti gausią literatūrą Mahajanasutras (“ilgų išsirutuliojimų tekstai”). Susilaukęs didelio pasisekimo Indijoje vėliau jis išplito visuose Tolimuosiuose Rytuose, Centrinėje Azijoje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Indokinijoje.

Išskirtinis Mahajanos bruožas yra tas, kad šis tikėjimas

paneigia, kad tik vienuolis gali pasiekti išsivadavimą. Mahajanos pasekėjų manymu teisę į išsivadavimą turi visa žmonija, o ne tik keli dvasiškiai. Tai buvo vienas iš faktorių, kuris iškėlė religiją žmonių akyse ir padarė ją populiaria ir paplitusia.

Mahajana niekina arhato idealą kaip egoistišką. Ji įpareigoja savo šalininkus sekti Budos pavyzdžiu ir jau šiame gyvenime tapti bodisatvomis – būsimaisiais budomis.

Dar vienas ypatingas Mahajanos mokymo bruožas yra bodisatvos doktrina. Pagal šią doktriną bodisatva atideda savo įžengimą į nirvaną, kad išgelbėtų kuo daugiau žmonių nuo amžino pergimimų rato. Bodisatvos prisiekia padėti kiekvienam, kuriam reikės pagalbos ne tik šiame, bet ir kituose gyvenimuose. Su šia priesaika kandidatas tapti Buda pradeda savo veiklą, kur įveikia dešimt dvasinių lygių ir pasiekia apsivalymą praktikuodamas dešimt dorybių. Šeši lygiai, kurie pamažu kyla, iškelia bodisatvą iki Budos. Pirmieji šeši lygiai yra paruošiamieji, vaizduojantys šešių tobulybių (kilnumo, moralės, kantrybės, energijos, koncentracijos, išminties) praktiką. Negrįžtamumas pasiekiamas septintajame lygyje. Nuo šio momento bodisatva laikomas Budos pradžia, nepaisant to, kad tolimesni apsivalymai ir įtvirtinimai bus pasiekti tolimesnėse stadijose. Šiuo momentu jis vykdo savo, kaip bodisatvos įsipareigojimus. Skirtumas tarp ankstesnių šešių stadijų ir dabar yra toks, kad dabar jo veikla aiškinama kaip įgimta ir savaime veikianti, bei savanoriška ir juo labiau nelinkusi į abejones.

Bodisatvos meilė žmonėms yra beribė, todėl jis žymiai daugiau negu mokytojas ir jo misija svarbesnė – gelbėtojo ar atpirkėjo. Jis padeda žmonėms eiti teisingu keliu, pagelbsti sunkumuose, kasdieniniame gyvenime.

Visiškai priešingi yra Teravados ir Mahajanos požiūriai į Budas. Pagal Teravados ankstyvuosius tekstus Budų buvo šeši, o vėliau priskaičiuojama ir daugiau. Mahajana byloja, jog “Budų yra tiek daug, kiek smiltelių, o visi Budos susilieja vienoje būtybėje – absoliute.” (2;236) Taip pat Mahajana pateikia žymiai konkretesnią nirvanos sampratą.

Mahajanos Budizmas pripažįsta žymiai daugiau kultų ir ritualų, negu Teravados Budizmas. Nepaisant to, kad kurio nors Budos garbinimas ir nėra taip vertinamas, kaip sekimas Budos mokymu, bet ši ritualų gausa buvo didelis paskatinimas tiems, kurie tikėjime buvo silpnesni.

Dabartinis Budizmo statusas šiuolaikinėse bendruomenėse

Dabartinio Budizmo statusas labai skiriasi įvairiose pasaulio vietovėse. Galima išskirti penkių rūšių situacijas.

Pirmiausia kai kuriose šalyse stipriai įsišaknijusi Budistinė tradicija iškentė sunkiais kliūtis, kurios sumažino Budizmo įtaką ir stipriai išsekino gyvybingumą. Tokia situacija visų pirma vyrauja šalyse, kuriose gyvavo komunistinis valdymas. Čia Budizmas dešimtmečius buvo intensyviai spaudžiamas ir tai sumažino jo galią ir įtaką dideliems žmonių kiekiams. Taip atsitiko Mongolijos teritorijose Centrinėje Azijoje, Kinijoje (už Tibeto ribų), Šiaurės Korėjoje ir iš dalies Vietname.

Yra šalių, kuriose stipriai įsišaknijusi Budistinė bendruomenė išgyveno įvairias kliūtis, bet didžioji dalis žmonių išlaikė ištikimybę Budizmui. Ko gero ryškiausias to pavyzdys yra Tibetas, kur Kinijos komunistai, vykdę anti-Budistinę politiką nesugebėjo nutraukti Budizmo ir Tibeto ryšio. Lygiai taip pat Kampučijoje ir Laose valdę komunistai nepajėgė sunaikinti žmonių ištikimybės Budizmui.

Kai kur galima aptikti situaciją, kur Budistinė visuomenė išlaikė daugiau ar mažiau priimtiną poziciją kaip vadovaujanti religinė jėga ir toliau stipriai įtakojo politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Taip yra Šri Lankoje, kur Budizmas yra dominuojanti religija tarp Šri Lankos ir Birmos gyventojų daugumos ir Tailande, kur daugiau negu 90% žmonių yra budistai. Šri Lankoje etniniai konfliktai ir autoritarinis valdymas bei ekonominė stagnacija įtakojo politinį nepastovumą ir tai vykdė griaunamą efektą vietinėms Budistinėms bendruomenėms. Tačiau Tailande Budizmas turi tvirtą poziciją stabilioje ir greitai modernėjančioje visuomenėje.

Ketvirtame situacijos tipe gerai išvystytas Budizmas veikia laisvėje ir modernioje visuomenėje, kur jis vaidina labiau apibrėžta rolę. Tokia situacija egzistuoja kai kuriose Ramiojo vandenyno pakrantės šalyse įskaitant ir Pietų Korėją, Taivanį ir Singapūrą, bei iš dalies pietryčių Azijos šalis, tokias kaip Malaizija ir Indonezija, kur Budizmas yra praktikuojamas nemažo kiekio užsienio kinų. Pagrindinis šios situacijos pavyzdys yra Japonija, kur Budizmas užima svarbią dalį. Modernioje visuomenėje, kuri išsivystė Japonijoje, daug giliai įsišaknijusių tradicijų (Tendai, Zen) atsilaikė ir prisitaikė prie besikeičiančių sąlygų. Tuo pat metu naujos Budistinės sektos (Soka-gakkai) pritraukė milijonus tikinčiųjų Japonijoje ir visame pasaulyje.

Galų gale Budistinės bendruomenės susiformavo tenai, kur jos seniai buvo išnykusios arba niekada neegzistavo. Tuo būdu Indijoje, kur Budizmas faktiškai išnyko 15a., Indijos inteligentija formavo naujas Budistines bendruomenes, Tibeto pabėgėliai įkūrė Budizmo kolonijas. Vakaruose (iš dalies ir Jungtinėse Valstijose) Budizmas plito per emigrantus iš rytų ir pietryčių Azijos. Budizmo įtaka prasiskverbė į daugybę Vakarų kultūros sričių.

Išvados

Daugiau negu du tūkstantmečius Budizmas buvo galinga religinė, politinė ir socialinė jėga pirmiausia savo gimtinėje Indijoje, o vėliau ir daugybėje kitų šalių. Religijos tolerancija, teisingumas padarė ją patrauklią milijonams žmonių. Buda sulygino visus žmones, bei suteikė vilties kovojant už savo dvasinį skaidrumą bei išganymą.

Religija prisitaikė prie įvairių tautų, kultūrų, vietovių, laiko etapų. Jau minėta religijos tolerancija leido įvairiai interpretuoti mokymą, ko pasekoje susiformavo daugybė Budizmo sistemų, savaip prisitaikiusių prie atitinkamos šalies ar visuomenės, bet skleidžiančių tas pačias pagrindines tiesas turintį mokymą.

Budizmas ir šiandien išlieka galinga religinė, politinė ir kultūrinė jėga daugybėje vietų visame pasaulyje.

Naudota literatūra

1. Jean Boiseler “Budos išmintis”; Vilnius, 1992.

2. “Pasaulio religijos” [populiarus žinynas]; Vilnius, 1997.

3. “Encyclopedia Britannica” 1994-1999; multimedia edition.


Turinys

Įvadas 1

Budizmo atsiradimas 1

Budos mokymas 2

Budizmo istorinis vystymasis Indijoje 3

Sangha, visuomenė ir valstybė 4

Sanghos kilmė ir vystymasis 4

Vidinė sanghos organizacija 5

Visuomenė ir valstybė 6

Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada 7

Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana 8

Dabartinis Budizmo statusas šiuolaikinėse bendruomenėse 9

Išvados 10

Naudota literatūra

Rašykite komentarą

-->