Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Brolių Grimų kūryba

Autorius: Marijonas

Žmonėms niekada nebuvo lengva gyventi. Tačiau net per didžiausius vargus kopdami, dideli ir maži turi savo svajones. Daugiausia jos išreiškiamos pasakose. Ten ne tik lengvai įveikiami nepritekliai, priešai, bet ir laimi tiesa, dora bei gėris.

“Čia ji turėjo nuo ryto lig vakaro sunkius darbus dirbti, prieš aušrą kelti, nešti vandenį, kurti ugnį ir mazgoti. Be to, seserys visaip ją skriaudė, juokėsi iš jos, bėrė į pelenus žirnius ir lęšius ir liepė jai rinkti. Vakare, pavargusi nuo darbo, gulė ne į lovą, o į pelenus prie židinio. O kadangi dėl to ji visados buvo dulkina ir pelenuota, seserys ją praminė Pelene”. Esu įsitikinusi, nėra pasaulyje vaiko, kuris nebūtų girdėjęs šios pasakos. Beje, pasakose geriau sekasi sumaniems, nuovokiems veikėjams. “Malūnininkui mirus, sūnūs pasidalijo tarp savęs tėvo palikimą: vyresnysis gavo malūną, antrasis asilą, o jaunėlis tik katiną”. Neišmanydamas, ką su tuo keturkoju veikti, jaunėlis garsiai jam nutarė nudirbti kailį ir pasisiūti pirštines. Išgirdęs tokį ketinimą, katinas paprašė jo nežudyti, o geriau pasiūti jam porą batų. Toliau jau žinoma, kaip nuostabiai pasitarnavo savo šeimininkui apsukrusis batuotas katinas.

Trys nusenę gyvuliai – asilas, šuo, katinas ir išvengęs šeimininkės peilio gaidys nutarė susiburti į orkestrą ir keliauti į Bremeną. Vakarop jie priėjo miško trobelę, kur puotavo galvažudžiai. Čia keturi draugai ir “užgrojo” savo klaikiais balsais, kad net galvažudžiai išsibėgiojo į visas šalis.

Trejetą aukščiau minėtų ir daugybę kitų pasakų praėjusiame šimtmetyje įvairiose Vokietijos vietose užrašė du broliai- Jakobas (1785-1863) ir Vilhelmas (1786-1859).

Broliai Grimai Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido studijuodami vokiečių kalbos istoriją, senuosius savo tautos padavimus ir literatūros paminklus. Tačiau plačiausiai broliai Grimai išgarsėjo dar jaunystėje surinktomis ir 1812-1814 m. išspausdintomis “Vaikų ir šeimos pasakomis”. Jiedu kantriai prašydavo žmonių sekti pasakas, užrašinėjo stengdamiesi išsaugoti jų nuotaiką ir stilių.

Pakeliui į brolių Grimų miestą- Kaselį galima sustoti nedideliame ir jaukiame Šteinau mieste, įsikūrusiame gražioje vietoje prie sraunaus ir vingraus Kincigo upeliūkščio, kurio slėnys buvo mėgstamiausia abiejų brolių pasivaikščiojimo vieta. Galbūt šičia, gražios gamtos prieglobstyje, minties žaismas, vaizduotė abu juos kaitino stipriau nei saulė? Gal čia jaunuoliai pirmą kartą susimąstė apie gėrio ir blogio priešpriešą, apie šviesos ir gėrio pergalę prieš blogį- ilgainiui tai tapo visų jų užrašytų pasakų svarbiausiąja gija…

Kaselio miestas dar vadinamas “Brolių Grimų miestu”, nes labai susijęs su pasakininkų gyvenimu. Jie išgyveno čia 30 metų ir daugiausia surinko, ir užrašė senų žmonių sektų pasakų. Viena įstabiausių vietų- senas, kalvotas Kaselio parkas “Vilhelmshofe”. Sako, kitados parkas buvęs labai tankus miškas ir čia, prie žilvičiais apaugusio tvenkinio, pagyrūnas siuvėjėlis iš pasakos “Milžinas ir siuvėjas” sutikęs milžiną ir jam gyręsis savo drąsa, o paskui liauna šakelė jį išmetusi toli į viršų. Sako, dar ir dabar tas siūvėjėlis tebeskraido tarp dangaus ir žemės, virš šito parko.

Už Kaselio, pakelyj į Miuncheną, Fuldos upės slėny įsikūręs nedidelis miestas Fuldetalis. Iš čia- tvirtina miestelio gyventojai- kilo Laimingasis Ansas, to paties pavadinimo
pasakos herojus. Už tai, kad septynerius metus Ansas ištikimai tarnavo savo šeimininkui, gavo aukso gabalą didumo sulig galva, kurį išmainė- pradžioje į arklį, vėliau- arklį į karvę, pastarąją- į paršą ir t.t. , kol galop gavo akmenį, ant kurio gali tiesinti vinis. O kai netyčia pastūmėtas akmuo įkrito šulinin, Ansas pasijuto laimingiausias žmogus pasaulyje.

Kitapus Fuldos- yra Reinhardsvaldo miškas. Ten, tarp plačiai išsikėtojusių bukų ir ąžuolų, sena “Sababurgo” pilis, iš visų pusių tankiai apaugusi erškėtrožių krūmais (“Tylos gėlėm apaugo kaminas, langai ir durys atviros Erškėtrožėm…” ). Tik įsiklausykite, gerai įsiklausykite, ką šitie medžiai jums pašnibždės… Kitados čia, šioje pilyje, karalaitė verpsteliu įsidūrė pirštą ir bemat kietai užmigo… Pramiegojo karalaitė šimtą metų. Ir tik tą dieną, kai pasibaigė šimtas metų, kai turėjo atbusti Erškėtrožė- pažadino ją į rūmus atklydusio jaunikaičio bučinys (“Kai tik jis palytėjo jos lūpas, karalaitė pramerkė akis, pabudo ir maloniai pažvelgė į jį” ).

Iš čia netoli dar ir kitas- Kaufungeno miškas, nuo senų laikų siejamas su brolių Grimų pasaka “Broliukas ir sesutė”. Abu vaikai, palikę namus, priėjo Kaufungeno mišką, kur visi šaltiniai buvo pamotės, piktos raganos užkerėti. Ir broliukas, tik lūpomis prisilietęs vandens, pavirtęs stirniuku.

Nedidelis miestelis Švalmštatas, pusiaukelėje tarp Marburgo ir Kaselio. Tuoj už jo prasideda toji giria, kur pasiklydusi Raudonkepuraitė sutiko nedorėlį vilką… Bet, kad sutiktum pas senelę skubančią Raudonkepuraitę, visai nebūtina slampinėti po mišką. Juk ne be reikalo Švalmštatą vadina “Raudonkepuraičių miestu”- mat šio miesto mergaitės, būdamos labai išrankios, nenori nieko dėvėti, tik raudoną liemenaitę ir kepuraitę iš raudono aksomo. Visos trokšta būti panašios į brolių Grimų pasakos mergaitę…

Maždaug nuo 1806 m., be didesnių planų ateičiai, abu broliai pasakas rinko gimtojoje Hanau grafystėje, o po 5 m. romantiko A. von Arnimo raginami ir padedami vok. vaikams padovanojo iki šių dienų pačią mėgstamiausią knygą, o etnologijos mokslui- pirmąjį kultūros istorijoje moksliškai parengtą autentiškų pasakų rinkinį. Šių pasakų autentiškumas nėra neginčytinas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai (M. Luethi ) įrodė, kad pasakų užrašytojai gana stipriai transformavo tekstą, sąmoningai jį modernizuodami. Antai išlikusiuose rankraščiuose “Miegančioji gražuolė” baigiama trumpu karalystės pabudimo iš miego konstatavimu, tačiau nebe folkloriškai, o noveliškai mąstantiems broliams Grimams dar maga patikslinti, kaip ima vėl ant sienų ropinėti musės, ūžti ugnis, virti viralai. Brolius domina avantiūrinis stebinimo elementas.

Nepaisant ryškaus stilistinio sumoderninimo, dauguma rinkinio pasakų vis dėlto išsaugo prigimtinę stebuklinės pasakos sąrangą. A. Jolleso nuomone, būtent Grimų rinkinys kultūrinėje Europos sąmonėje ir įbrėžė “pasakos” sampratą, vadinasi, užtektų perskaityti vienus gražiausių rinkinio kūrinėlių- “Tikrąją nuotaką”, “Ištikimąjį Joną”, “Velnią su trimis auksiniais plaukais”, “Aukso paukštę” ir kt., kad pajustume, kas yra tikroji stebuklinė pasaka ir pasakos, kuria negalima netikėti, stebuklas.

Čia rasime ir įprastų kautynių su drakonu, ir išmintingų gyvūnų- pagalbininkų, ir didžiulį pasirinkimą bausmių už godumą šykštumą bei atlygį už dosnumą, širdies gerumą, ištikimybę, bet svarbiausia- už atkaklumą grumtynėse su gyvenimo kelyje iškylančiomis kliūtimis. Pergalė niekada neateina pati.

Dar 1558 m. pastatytuose baroko tipo rūmuose, dar vadinamuose “Renesanso rūmuose”, jau keliasdešimt metų veikia brolių Grimų muziejus. Kambarių sienos išpieštos Grimų pasakų scenomis. Gausiose knygų lentynose surikiuoti pasakų leidiniai įvairiomis kalbomis ir ne tik: germanistikai jie nusipelnė ir savo reikšmingais kalbotyros, tautosakos ir literatūros mokslo darbais. Jakobas Grimas parašė 4 dalių vok. kalbos gramatiką, pirmąją vok. klb. istoriją. Kartu su broliu Vilhelmu jiedu leido periodinį leidinį, skirtą vok. klb. senienoms ir tarmėms. Jie- etimologinio istorinio “Vokiečių kalbos žodyno” pirmųjų keturių tomų sudarytojui. V. Grimas daugiau domėjosi literatūros istorija- jis yra studijų apie Rolando Giesmę, apie Hildebrando Giesmę (kuri saugoma Kaselio b-tekoje), apie vok. herojinius padavimus ir sakmes. Kambariai šiuose rūmuose apstatyti senais 16-17a. baldais, sienas puošia paveikslai, Grimų šeimos portretai ir nemažai įvairių namų apyvokos daiktų, priklausančių broliams Grimams.

Keletą kartų jų pasakų rinkiniai buvo leidžiami ir Lietuvoje. Daugiausia brolių Grimų pasakų yra išvertęs vienas iškiliausių mūsų kalbininkų Juozas Balčikonis (1885-1969). Vertėjas be gailesčio susidoroja su tarmės atspalviu, kuris labai ryškus originalo kalba. Dažnai bandoma kraipyti ir folklorinė stilistika, kai imamasi barokinti šiaip jau iki skurdumo paprastą folklorinės pasakos kalbą, kokia ji gyvuoja naivioje tautos, kartu ir vaiko sąmonėje. Pvz., iš stilistiškai neutralaus “nukrito” daromas “nubrazdėjo”, “šaltas” vėjas virsta “aštriu”, “užlipo”- “įsigriozdojo” ir panašiai. Galų gale vertėjas “sekimo” stiliumi ir taip numarina pasakai būdingą pasakojimo dvasią.

Lietuvoje panašaus darbo buvo ėmęsi broliai Antanas (1819-1880) ir Jonas(1815-1886) Juškos. Tiesa, Jonas užrašinėjo žodžius, o Antanas- liaudies dainas. Bet juk tiek žodžiai, tiek dainos ir sudaro pasakų audinį.

Broliai Grimai surinko įvairaus pobūdžio pasakų: stebuklinių su įvairiais pasivertimais ar užkeikimais; gyvulinių, kur keturkojams ar sparnuočiams suteikiamos žmonių savybės; pagaliau buitinių istorijų, kur pasakojami įvairūs atsitikimai iš gyvenimo.

NAUDOTA LITERATŪRA
1. Brolių Grimų pasakos. II leid. 3 d., V., 1994. Rec. : Lazdynas G. Kitą kartą tolimoje šaly gyveno broliai Grimai // Lietuvos rytas.- 1995.- Birželio 9 d.- p.
2. Juraitė I. Broliai Grimai: [ Apie pasakų rinkėjus J. ir V. Grimus ( Vokietija) ]. Žvaigždutė.- 1993.- Nr.6.- p. 11.
3. Skliutauskas J. Į žėrinčius tolius į pasaką : [ Apie brolių Grimų gimtinę Hanau miestą ]. Moksleivis.- 1989.- Nr.- p. 12-13.
4. Skliutauskas J. Eime… į vaikystės pasaką // Komjaunimo tiesa.- 1988.- vasario 4-6 d.
5. Brolių Grimų pasakos.

Rašykite komentarą

-->