Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Bodleras ir jo kūryba

Autorius: Mantas

Š. Bodleras gimė 1821 metais balandžio 21 d. Jo genealogija liūdna; tarp jo senolių buvo bepročių ir idiotų. Bodlero biografija labai paprasta, žiūrint išviršinį jo gyvenimo įvykių ir kupina vidinio tragizmo. Jo tėvas buvo vienas tų žmonių, kurie dažnai pasitaiko revoliucijos metais. Perversmo greitumas neleido net karščiausiems naujųjų idėjų šalininkams visai atsikratyti senosios tvarkos įpročiais. Jo pažiūros buvo kraštutinai revoliucinės, bet jis pats savo įpročiais visą gyvenimą liko aristokratas ir estetas, grožio bei grakštumo pamėgimą jis perdavė savo sūnui. Pirmas, stiprus sąmoningas įspūdis, susidūrus su gyvenimu, paliko būsimojo poeto sieloje niūrų pėdsaką: jo tėvas mirė, kai jam buvo dešimt metų, o motina ištekėjo už kito. Iš senolių paveldėjęs nervingą organizaciją, linkimas į analizę ir per didelis įspūdingumas vertė jį matyti „gyvenimo siaubą“ kiekvienoje nelaimėje, kiekvienoje asmeninėje nesėkmėje, ir Šarlį giliai nustebimo pasielgimas motinos, kuri taip greitai pamiršo savo vyrą. Liono ir Paryžiaus koledžai, kuriuose poetas mokėsi, mažai jam tedavė, ir septyniolikos metų jaunuolis pasinėrė tame netvarkingame Paryžiaus gyvenime, kuriame rado, galbūt, svarbiausius savo įspūdžius, svarbiausius savo poezijos motyvus. Jo neviliojo aristokratiškos sferos, kuriomis priklausė jo patėvis, o kaip namiškiai suprato jo vidinį pasaulį ir kaip sutiko motina jo troškimą atsiduoti poetinei kūrybai, parodo eilėraštis „Palaiminimas“, kurį įkvėpė kova su motina dėl Šarlio literatūrinių planų.

Savo vienatvės supratimą ir pažintį su tamsiaisiais Paryžiaus užkampiais – štai ką patyrė Bodleras savo jaunystėje.

1841 metais, nusileisdamas giminėms, Bodleras vyksta į Indiją, bet motinos lūkesčiai neišsipildė. Išsiilgęs tėvynės Bodleras grįžo į Paryžių, net nepasiekęs paskyrimo vietos. Užuot nurimęs, jis grįžo dar su turtingesne fantazija ir net su pamėgimu mistifikuoti, jis parsivežė su savim „juodosios Veneros kultą“ ir pasakojo tai, ko niekuomet nebuvo matęs. Šis antras bruožas – linkimas mistifikuoti – tokiam žmogui, kaip Bodleras, buvo natūrali išeitis iš jo idealinių siekimų. Liguistam kūdikiui didmiesčio, kur sudėtingai verdąs gyvenimas palaidojo visus natūralius santykius, apkraudamas dirbtinumo sluoksniu, kur patsai nenatūralumas bei natūralumas atrodo kaip maivymasis bei manieringumas, – liguistam šio subtilios kultūros centro auklėtiniui beliko ieškoti tiktai paguodos originaliose prasimanymuose bei fantastinėse išdaigose, kurie jo jautriame prote beveik nesiskyrė nuo tikrovės. „Bodlerą, – sako Teofilis Gotje, – kaltino esant pamaivą, norintį žūtbūt atrodyti originaliu, linkusį į manieringumą. Bet argi nėra „natūraliai manieringų“ žmonių? Tokių žmonių tikroji afektacija yra kaip tik paprastumas. Jiems reikia ieškoti ir vargti, kad jie būtų paprasti. Jų smegenys taip sutvarkytos, kad idėjos juda ne tiesiomis linijomis, bet spiralėmis. Jų pirmosios mintys yra subtiliausios, sudėtingiausios ir įtempčiausios. Jie viską mato tam tikru požiūriu, kuri keičia perspektyvą. Juos stebina pirmiausia patys keistieji bei fantastiškieji vaizduojamojo reiškinio bruožai, ir jie moka tučtuojau surasti paslaptingą giją, kuri jungia šiuos bruožus su jų pagrindu. Bodleras buvo kaip tik toksai, ir ten, kur kritika mato pastangą, varginantį darbą, ten, tiesą sakant, mes matome laisvą ir natūralų jo asmenybės reiškimąsi.“ Norint suprasti Bodlero afektacijos natūralų pobūdį, reikia atsiminti, kad ji atsirado mieste, kur austrės ir pūvąs sūris tam tikroje visuomenėje laikomi normaliais valgiais, o sveiko maisto noras toje pačioje visuomenėje atrodytų maivymasis ir žmogaus prigimties iškraipymas. Bodlerui brangiai atsiejo „juodosios Veneros“ kultas. Jis įsimylėjo Žaną Diuval, kuri neturėjo jokių teigiamų ypatybių, nebent tik tai, kad priklausė spalvotajai rasei. Ji neturėjo nei proto, nei talento, nei grožio, nei širdies. Net Banvilis, poetas ir Bodlero draugas, labai linkęs į lyrinį entuziazmą bei pagyrimus savo jaunystėms draugams, ironiškai kalba apie „beraštę gražuolę“, o kiti poeto draugai klaba apie ja dar nedraugiškiau. Žana tarnavo viename mažame Paryžiaus teatre ir iš tiesų virto poeto piktuoju genijum. Ji gerokai suardė jo gyvenimą. Smulkių žinių apie jos tolimesnį likimą nėra. Yra žinoma, kad ji daug gėrė, susirgo stabu ir mirė baisiai nuskurdus ligoninėje, keleriems metams po poeto mirties. Bodleras nuolat rūpinosi Žana, net patsai skursdamas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->