Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Bitininkystė

Autorius: Artūras

Bites ir jų darbo vaisius žmonija žino iš pačios senovės.

Bitininkystės pradžia buvo laukinių bičių medaus kopinėjimas iš medžių uoksų (ąžuolų, pušų, liepų) bei pievų kimšų.

Ilgainiui žmogus liovėsi plėšęs iš bičių medų ir pradėjo jas globoti, ypač įsikūrusias medžių drevėse. Šalia drevių pradėta miške statyti stuobrinius avilius. Tačiau tiksliau nustatyti, kada jie atsirado sunku. Rašytiniai šaltiniai mini nuolatinę bitininkystę gana vėlai. Apie stuobrinius avilius VIII a. pr. m. e. pirmųjų žinių pateikė Heziodas. IV a. pr. m. e. apie juos rašė Pitijus iš Masilijos, I a. pr. m. e. — M. Terentijus.

Bitininkystė Lietuvoje.

Panašiai bitininkystė plito ir Lietuvoje. Mūsų protėviai nuo seno užsiiminėjo drevine bitininkyste. Pirmiausia jie bitininkavo natūraliose drevėse, ilgainiui pradėjo jas įrengti. Storuose, senuose, kartais esančiuose arčiau sodybų saulėtekio pusėje medžiuose ėmė kalti uoksus, nukirsti viršūnes, kad medžių neišverstų vėjas ir jie augtų į storį. Angą iškapodavo maždaug 8 m aukštyje nuo žemės, kad lokiai nepasiektų. Maždaug 30 cm ilgio ir 10 cm pločio drevėje įtaisydavo skersinukus koriams lipdyti. Viršutinėje drevės dalyje, beveik per vidurį, pritaisydavo karteles koriams apsaugoti nuo trūkinėjimo. Uokso anga buvo užsklendžiama skląsčiu su skyle bitėms landžioti. Kartais viename medyje įtaisydavo kelis uoksus.

Nuo žilos senovės iki XV a. pagal tradicinį paprotį giriose bitininkauti niekas nedrausdavo. Bitininkai vaikščiodavo po girią, ieškodami drevių su bitėmis arba tinkamų drevėms medžių. Radę paženklindavo kiekvienas savu ženklu, įkirsdami kamieną. Uoksus paveldėję, gavę dovanų, kraičio ir pan., naujieji bitininkai pažymėdavo savais ženklais. Dar XVI—XVII a. ir vėliau bajorų dreves žymėdavo jų herbai.

Tam tikrais ženklais sužymėtos drevės sudarė atskirų kolektyvų ar asmenų drevine žemę. Net paveldėtame ar nupirktame miške drevės likdavo bitininko nuosavybė, nes paprotinė teisė, taip pat Lietuvos Statutas griežtai draudė pasisavinti dreves su svetimais ženklais, imti iš jų medų, bites. Tačiau atsirasdavo vagių, kurie . kitų ženklus nutašydavo, o jų vieton uždėdavo savus. Dėl to žmonės dažnai bylinėdavosi. Bitininkų teisių pažeidėjai, ypač vagys, buvo baudžiami. Sugautą bičių vagį dažnai, patys bitininkai užmušdavo. Bičių medaus išplėšoją, ypač jei dėl to išmirdavo bitės, bausdavo žiauria mirtimi. Yra žinoma labai sena bausmė: jį prikaldavo prie kelminio avilio, kuriame dėl jo kaltės išmirė bitės, ir nuritindavo nuo kalno. Lietuvos Statutas už drevinio medžio nukirtimą ar sudeginimą, jei jis buvo su bitėmis, skirdavo sumokėti 2 kapas grašių, jei be bičių, — l kapą grašių. Be to, Statutas saugojo per ilgus šimtmečius susidariusią tradiciją bites laikyti svetimuose miškuose. Žmogus, turintis valstybiniame ar privačiame miške dreves, turėjo teisę eiti prie jų su kirviu ir peikena. ‘Be to, iš savo bitynų galėjo pasiimti kiek pakelia karnų, luobų ir medžio bitininkystės įrankiams bei indams darytis. Savo drevę su , bitėmis ar be jų bitininkas galėjo nusikirsti ir išsivežti; girios savininkui likdavo kelmas ir viršūnė. Kertant girią ir ruošiant toje vietoje dirvą, buvo neleidžiama kirsti ar žaloti svetimų drevių. Nukirtus ar sužalojus drevę, reikėdavo bitininkui atsilyginti. Jei netyčia pagadindavo drevę su bitėmis, mokėdavo 2 kapas, jei be bičių, — pusę kapos grašių; už tyčia sugadintą drevę su bitėmis ‘mokėdavo 3, o be bičių — 2 kapas grašių. Antrasis Lietuvos Statutas paliko tas pačias bitininkų teises, tačiau uždraudė parduoti ar dovanoti dreves, esančias už savo pono žemės ribų. Tokia padėtis išsilaikė iki baigiant valakų reformą, t. y. maždaug iki XVII a. vidurio. Pirmiausia pradėta drausti kurti drevynus karaliui priklausančiose giriose. 1641 m. buvo leidžiama ruošti giriose bitynus tik valdžios numatytiems, bitininkams. Draudimas įeiti į girią bitininkystės reikalais ypač sustiprėjo XVII a. antrojoje pusėje—XVIII amžiuje. Drevių darymas buvo ribojamas arčiau upių esančiose giriose. XIX a. paprotys turėti bites svetimose giriose galutinai išnyko. Ilgiausiai jis laikėsi tik miškingose Dzūkijos vietose.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->