Bičių deivė – Austėja
Autorius: Algimantas
Austėja – bičių deivė. Tiek miškinė – drevinė bitininkystė, tiek bičių deivė Austėja buvo žinomos jau vėlyvajame paleolite augalinio ir kitokio maisto rankiotojams bei medžiotojams. Austėja globojo bites, augaliją, žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagą koriams.
Austėjos kultas drauge su bitininkyste gyvavo ilgus šimtmečius. Iš dalies jis dar buvo žinomas XVI a., kai J. Lasickis bičių deivę Austėją sugretino su žemės deive Žemyna – augalijos deive, teikiančia bitėms žiedus. J. Lasickis pažymi, kad, bitėms spiečiant, žemaičiai prašydavo Austėjos, kad tranų į avilius neleistų, kad daugiau bitelių iš kitur į avilius sueitų.
Austėjos vardas, greičiausiai, siejasi su žodžiais „audėja“, „austi“ , t.y. Greitai skraidyti, šen bei ten bėgioti, audinėti, rinkti medų, austi korius, Į kuriuos bitės krauna medų ir augina perlus. Dar XX a. I ketvirtyje apie Švenčionis buvo sakoma, kad bitės išaudžia korius. Reikia manyti, kad pirminė žodžio „audimas“ reikšmė, greičiausiai, sieta ne su gana vėlyvu audeklo audimu, o su bičių korių audimu. Kai bitės audžia korius, taip vorai – voratinklius. Pavyzdžiui, vienoje mįslėje apie Panevėžį sakoma:
Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir nyčių“. Tai reiškia, kad bitė lipdo korį.
Bičių ir jų deivės Austėjos kulto atsiradimą sąlygoja tai, kad senovės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas , primenantis paties žmogais gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Bites imta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis.
Ir medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, imta laikyti šventais. Bitė – vienintelė iš žmonių žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir pats žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t.y. palaidodavo.
Bitės galinčios kalbėti ar giedoti, pvz., jos giedančios per didžiąsias šventes, t.y. per lygiadienius, Saulės solsticijas. Bitės suprantančios žmogaus kalbą, sugebančios atspėti žmonių ateitį.
Taigi matome, kad bitėms buvo teikiama tokia pat pagarba kaip ir jų deivei Austėjai. Matyt, žiloje senovėje bitė ir Austėja buvo neatskiriamos būtybės. Greičiausiai, ir pati Austėja iš pradžių turėjo bitės pavidalą, sietą su totemistiniais ir animistiniais vaizdiniais.
Austėjai skirta šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tada garbindavo žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo patį medų, aukodavo jį deivei Austėjai, šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama nepaprasta gydomoji ir apsaugančioji nuo blogų dvasių galia.
Bičkopio šventei iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines, ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitės. Paskirtą dieną visi susirinkdavo iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi melsdavosi, aukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui Bubilui, prašydami saugoti bites. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, vėliau elgetoms, kaimynams, vaikams. Tai ir buvusi medaus auka deivei Austėjai.
Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo laikoma šventu dalyku, palaimintu pačios deivės Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs, jie reiškėsi visokeriopa abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Žiloje senovėje bičiuliai buvo uoliausi deivės Austėjos garbintojai.
Bičiuliai turėjo retkarčiais lankyti vieni kitus, ypač pavasarį, kai reikdavo bites apžiūrėti. Apsilankiusį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo, atlikdavo apeigas, nuo seno skirtas deivei Austėjai.
Dūzgia bitelė, dūzgia,
Dūzgia pilkoji, dūzgia
Jan baltų dobilėlių,
Jan žalių rūcytėlių.
Dūzgia bitelė, dūzgia,
Dūzgia pilkoji, dūzgia
Jauna mergelė
Skina rūtelas.
Dūzgia bitelė, dūzgia,
Dūzgia pilkoji, dūzgia
Dar ji priskynus
Pina vainikų.
Dūzgia bitelė, dūzgia,
Dūzgia pilkoji, dūzgia
Dai ji nusipynus,
Laukia bernelio.
Lietuvių liaudies dainose Austėjos vardas nėra užfiksuotas, tačiau deivės ir dainų bitės veiklos sfera ta pati: ji „perveda“ savo globotinę iš mergystės į moterystę. Taigi mitologijos šaltinių deivė Austėja ir dainų bitė funkciniu atžvilgiu sutampa. Yra pagrindo manyti, jog lietuvių liaudies dainų įvaizdyje atsispindi Austėjos dieviškoji veikla. Austėją galima laikyti (vedybinio) virsmo deive – kaip ir Laimą (gimimo) bei Giltinę (mirties).
Mįslės apie bites:
1. Miela mergele , lipk man ant galvelės : tau bus saldu , man bus lengva (Bitė ir gėlė)
2. Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj. Audžia be staklių ir be nyčių (Bitė)
3. Neaustas , neverptas pasidaro šešianytis (Bitė)
4. Smagi panaitė smagiai siuva (Bitė)
5. Gražios panytės, mezga gražias kurbatkytes (Bitė)
Dauguma mįslių yra susietos su audimu, mezgimu, verpimu, korių darymas stereotipiniai lyginamas su audimu („Išrašė raštelius(audėja) kaip bitės korelius“)
Taigi ir bičių deivės Austėjos vardas yra susietas su žodžiu „austi“. Ji yra darbšti audėja, Austėja yra draugė ir bitė ir moteris.
Musė ir bitė
Musė su bite ginčijosi, katra labiau prie ponų prilygstanti.
Ponai valgą prie stalo visokius gardinius – musė ant vieno bliūdo užlėkusi, ant kito, ragauja , o visi ponai kaip būtų jos nematą: nieko jai nesako, nė „štiš“ – nebaido, ir gana. Bitė įsidrąsinus ir įlėkus. Kaip, tiktai pasisukus į ponų tarpą , tuoj visi : „Štiš, štiš ! Bitė, bitė !“ – šaukią , su rankom mojuoją , kiekvienas nuo savęs ginasi. Kol išlėkusi pro langą , tol jai nedavę atilsio.
Tokia ir buvo teisybė : musė prie ponų geriau pritiko negu bitė.
Nors šioje pasakoje, bitė yra nuvertina ir nemylima , nes ją visi gina šalin , bet pati bitė, vadinama šventa, kaip dievybė garbinama nebuvo , tačiau mitiniame pasaulyje savo vietą turėjo. Ji buvo priskirta viduriniajai , antžeminei sferai – kaip ir žmogus. Net krikščionys , sėsdami prie Kūčių stalo, kaip vaišes bitėms atnešdavo kalėdaitį , nes „bitės yra nuo Dievo ir turi vertę kaip žmogus“.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
1. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. – Vilnius , 1982
2. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – Vilnius , 1985
3. Kerbelytė Br. Lietuvių liaudies padavimų katalogas . – Vilnius , 1973.
4. Lietuvių mitologija . – T.I. – Vilnius , 1995.
5. Mitologijos enciklopedija. – T.I. – Vilnius 1997.
6. Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. – Vilnius , 1995.
7. Sauka D. Lietuvių tautosaka. – Vilnius , 1982.
8. Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. – Vilnius-Chicago 1990.