Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Bičių deivė – Austėja

Autorius: Algimantas

Austėja – bičių deivė. Tiek miškinė – drevinė bitininkystė, tiek bičių deivė Austėja buvo žinomos jau vėlyvajame paleolite augalinio ir kitokio maisto rankiotojams bei medžiotojams. Austėja globojo bites, augaliją, žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagą koriams.

Austėjos kultas drauge su bitininkyste gyvavo ilgus šimtmečius. Iš dalies jis dar buvo žinomas XVI a., kai J. Lasickis bičių deivę Austėją sugretino su žemės deive Žemyna – augalijos deive, teikiančia bitėms žiedus. J. Lasickis pažymi, kad, bitėms spiečiant, žemaičiai prašydavo Austėjos, kad tranų į avilius neleistų, kad daugiau bitelių iš kitur į avilius sueitų.

Austėjos vardas, greičiausiai, siejasi su žodžiais „audėja“, „austi“ , t.y. Greitai skraidyti, šen bei ten bėgioti, audinėti, rinkti medų, austi korius, Į kuriuos bitės krauna medų ir augina perlus. Dar XX a. I ketvirtyje apie Švenčionis buvo sakoma, kad bitės išaudžia korius. Reikia manyti, kad pirminė žodžio „audimas“ reikšmė, greičiausiai, sieta ne su gana vėlyvu audeklo audimu, o su bičių korių audimu. Kai bitės audžia korius, taip vorai – voratinklius. Pavyzdžiui, vienoje mįslėje apie Panevėžį sakoma:

Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir nyčių“. Tai reiškia, kad bitė lipdo korį.

Bičių ir jų deivės Austėjos kulto atsiradimą sąlygoja tai, kad senovės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas , primenantis paties žmogais gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Bites imta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis.

Ir medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, imta laikyti šventais. Bitė – vienintelė iš žmonių žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir pats žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t.y. palaidodavo.

Bitės galinčios kalbėti ar giedoti, pvz., jos giedančios per didžiąsias šventes, t.y. per lygiadienius, Saulės solsticijas. Bitės suprantančios žmogaus kalbą, sugebančios atspėti žmonių ateitį.

Taigi matome, kad bitėms buvo teikiama tokia pat pagarba kaip ir jų deivei Austėjai. Matyt, žiloje senovėje bitė ir Austėja buvo neatskiriamos būtybės. Greičiausiai, ir pati Austėja iš pradžių turėjo bitės pavidalą, sietą su totemistiniais ir animistiniais vaizdiniais.

Austėjai skirta šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tada garbindavo žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo patį medų, aukodavo jį deivei Austėjai, šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama nepaprasta gydomoji ir apsaugančioji nuo blogų dvasių galia.

Bičkopio šventei iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines, ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitės. Paskirtą dieną visi susirinkdavo iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi melsdavosi, aukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui Bubilui, prašydami saugoti bites. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalydavo žyniams, vėliau elgetoms, kaimynams, vaikams. Tai ir buvusi medaus auka deivei Austėjai.

Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo laikoma šventu dalyku, palaimintu pačios deivės Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs, jie reiškėsi visokeriopa abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Žiloje senovėje bičiuliai buvo uoliausi deivės Austėjos garbintojai.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->