Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Baroko ir Renesanso literatūra

Autorius: Dalius

Renesansas (Pranc. – renaissance, atgimimas). Istorijoje periodas maždaug tarp 1400 – 1600m, atseit, pereinamasis laikotarpis tarp vidurinių amžių ir naujųjų laikų. Renesanso sąvokos kilmė susijusi su ilga istorijos mokslo evoliucija. Jos pradų reikia ieškoti pačiose viduramžiuose, kada dažnai kalbėta apie atgimimą, gyvenimo atnaujinimą. Kai maždaug nuo XIV a. kuomet naujoviško miestelėniško gyvenimo pakilime Italijoje padidėjo susidomėjimas klasikine literatūra, imta kalbėti apie jos atgimimą. Petrarca laikomas žymiausiu klasikinės kultūros ir lotynų kalbos propagandininku Italijoje ir renesanso pradininku. Ypač plačiai renesanso terminas imtas vartoti Italijoje apie 1500 m., kuomet mokslininkai kalbėjo apie senovės kalbos ir literatūros meno atgimimą. Iš Italijos šis žodis pasklido ir visoj Europoje

Barokas. Jo literatūra turi tas pačias stilistines savybes, kaip ir barokinis menas, tik savaime suprantama išreikštas literatūrinėmis formomis. Ryškiausioji Baroko savybė yra jo specifinis dvilypumas. Renesanso gadynėje vyravo žemiškumo, pasaulietiškumo, nuotaikos. Baroko poetų kūryba reiškiasi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui, labai išpopuliarėja Magdalena, kaip simbolis ir kaip asmuo; mistinis vizionizmas jungiamas su aistringa erotika. Susidomima religinėm problemom, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Toji religiška mistinė literatūrinė kryptis ypač reiškėsi vokiečių kraštuose, kur žymiausias jos atstovais buvo Joh. Scheffer (Angelus Silesius), Ch. Knorr v Rosenroth, J. Balde, A.H. Francke. Italas Tasso savo Išvaduotojoje Jeruzalėje religiškai pagrindžia Priosto motyvus. Baroko literatūroje (ypač Calderono, Corneille’io, Gryphius’o) yra labai dažnas žmogus, ieškąs tikrojo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krikščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmesti ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Antra vertus religiniam heroizmui dažnai priešais išeina pasaulinės diduomenės motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo vadinama marinizmu, gavusi vardą nuo italų G. Marinio ir jam artimų poetų, ypač vaizdavusių diduomenės gyvenimo erotizmą. Jų stilius dirbtinis, iškraipytas. Kadangi marinistams poezija buvo tik tikra pramoga, tai jie ir buvo linkę į visokias painias alegorijas, alegorines dramas, posmus, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Poetai pasitenkindami džiaugėsi net išorine eilėraščio lytimi, rašo eilėraščius kryžiams, kolonoms, bei kitomis lytimis. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gangorizmas, Anglijoje kaip euforizmas, Prancūzijoje kaip preciozinė mokykla, Vokietijoje kaip antroji Silezijos mokykla. Keistenybių, retenybių ieškojimas Baroko rašytojus pakreipia egzotikon: Persija, Indija, Peru ir kt.; vaizduojami tų šalių papročiai, šventės, medžioklės, ypač įvairios brangenybės, reti metalai, prabanga. Betgi toji Baroko literatūros egzotika yra stačiai fantastiška, pramanyta taip pat, kaip ir Baroko gadynėje pamėgtosios pastoralės: Lapė de Vegas Arkadija, Tasso Aminta, Guarini Pastor Fido. Baroko gadynei būdingas palinkimas į grandioziškumą. Kalbama ,,aukštuoju stiliumi”, veikalas užverčiamas metaforomis, lyginimais, antitezėmis, tiktai į Baroko laikotarpio pabaigą, kai viešajame gyvenime vis labiau ėmė kilti miestiečiai, senasis Baroko stilius ėmė irti. Tos krypties barokinės literatūros pavyzdys buvo vokiečių Grimmelshauseno romano XVIII a. ,,Abenteuerlicher Simplicissimus”. Literatūroj barokinis stilius nyko, užleisdamas savo vietą rokoko ir kitiems stiliams.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->