Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Baroko ir Renesanso literatūra

Autorius: Dalius

Renesansas (Pranc. – renaissance, atgimimas). Istorijoje periodas maždaug tarp 1400 – 1600m, atseit, pereinamasis laikotarpis tarp vidurinių amžių ir naujųjų laikų. Renesanso sąvokos kilmė susijusi su ilga istorijos mokslo evoliucija. Jos pradų reikia ieškoti pačiose viduramžiuose, kada dažnai kalbėta apie atgimimą, gyvenimo atnaujinimą. Kai maždaug nuo XIV a. kuomet naujoviško miestelėniško gyvenimo pakilime Italijoje padidėjo susidomėjimas klasikine literatūra, imta kalbėti apie jos atgimimą. Petrarca laikomas žymiausiu klasikinės kultūros ir lotynų kalbos propagandininku Italijoje ir renesanso pradininku. Ypač plačiai renesanso terminas imtas vartoti Italijoje apie 1500 m., kuomet mokslininkai kalbėjo apie senovės kalbos ir literatūros meno atgimimą. Iš Italijos šis žodis pasklido ir visoj Europoje

Barokas. Jo literatūra turi tas pačias stilistines savybes, kaip ir barokinis menas, tik savaime suprantama išreikštas literatūrinėmis formomis. Ryškiausioji Baroko savybė yra jo specifinis dvilypumas. Renesanso gadynėje vyravo žemiškumo, pasaulietiškumo, nuotaikos. Baroko poetų kūryba reiškiasi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui, labai išpopuliarėja Magdalena, kaip simbolis ir kaip asmuo; mistinis vizionizmas jungiamas su aistringa erotika. Susidomima religinėm problemom, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Toji religiška mistinė literatūrinė kryptis ypač reiškėsi vokiečių kraštuose, kur žymiausias jos atstovais buvo Joh. Scheffer (Angelus Silesius), Ch. Knorr v Rosenroth, J. Balde, A.H. Francke. Italas Tasso savo Išvaduotojoje Jeruzalėje religiškai pagrindžia Priosto motyvus. Baroko literatūroje (ypač Calderono, Corneille’io, Gryphius’o) yra labai dažnas žmogus, ieškąs tikrojo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krikščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmesti ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Antra vertus religiniam heroizmui dažnai priešais išeina pasaulinės diduomenės motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo vadinama marinizmu, gavusi vardą nuo italų G. Marinio ir jam artimų poetų, ypač vaizdavusių diduomenės gyvenimo erotizmą. Jų stilius dirbtinis, iškraipytas. Kadangi marinistams poezija buvo tik tikra pramoga, tai jie ir buvo linkę į visokias painias alegorijas, alegorines dramas, posmus, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Poetai pasitenkindami džiaugėsi net išorine eilėraščio lytimi, rašo eilėraščius kryžiams, kolonoms, bei kitomis lytimis. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gangorizmas, Anglijoje kaip euforizmas, Prancūzijoje kaip preciozinė mokykla, Vokietijoje kaip antroji Silezijos mokykla. Keistenybių, retenybių ieškojimas Baroko rašytojus pakreipia egzotikon: Persija, Indija, Peru ir kt.; vaizduojami tų šalių papročiai, šventės, medžioklės, ypač įvairios brangenybės, reti metalai, prabanga. Betgi toji Baroko literatūros egzotika yra stačiai fantastiška, pramanyta taip pat, kaip ir Baroko gadynėje pamėgtosios pastoralės: Lapė de Vegas Arkadija, Tasso Aminta, Guarini Pastor Fido. Baroko gadynei būdingas palinkimas į grandioziškumą. Kalbama ,,aukštuoju stiliumi”, veikalas užverčiamas metaforomis, lyginimais, antitezėmis, tiktai į Baroko laikotarpio pabaigą, kai viešajame gyvenime vis labiau ėmė kilti miestiečiai, senasis Baroko stilius ėmė irti. Tos krypties barokinės literatūros pavyzdys buvo vokiečių Grimmelshauseno romano XVIII a. ,,Abenteuerlicher Simplicissimus”. Literatūroj barokinis stilius nyko, užleisdamas savo vietą rokoko ir kitiems stiliams.

Būdingų Baroko literatūros bruožų nemaža randama ir ano meto Lietuvos literatūroje lotynų ir lenkų kalba, kuriai atstovavo daugiausiai jezuitų ir kitų vienuolijų rašytojai savo retoriškose pamoksluose, mokyklinėse dramose. Poaušrinėje lietuvių literatūroje charakteringų Baroko literatūros bruožų randame Vaižganto kūryboje, ypač Pragiedruliuose.

Renesansas
Nors ir vėlai prasidėjęs, renesansas Lietuvoje reiškėsi tokias pačiais pavidalais kaip ir Vidurio ir Vakarų Europoje. Tai lėmė glaudus Lietuvos sąlytis su lotyniškosiomis Europos šalimis. Jo pradžią derėtų laikyti XIII a. viduryje. Po 1251 m. krikšto karaliaus Mindaugo dvare liko mokytų vienuolių, kurie veikiausiai ir tapo mūsų raštijos pradininkais. Taigi, iš to nesunku suprasti, gal būt ir išplaukia jog, daugybės rašytojų ir kūrėjų Lietuvoje tais laikais nebuvo labai gausu, tačiau apie kai kuriuos galima surasti, tačiau labai nedaug…
Jono Radvano gyvenimas ir kūryba
Apie J. Radvaną, vieną įdomiausių ir reikšmingiausių XVI a. Lietuvos rašytojų, žinių yra labai mažai, praktiškai jų nėra, yra tik keletas spėjimų apie jo gyvenimą ir kūrybą. Apie jo gyvenimą galima remtis tik jo rašytais kūriniais. Tikrai nežinoma jo gimimo data, o jo eilėraščiai ir poemos buvo rašomi 1584 – 1592 m. todėl galima spėti, kad jis gimė apie XVI a. viduryje. Herojiniame epe Radviliada Radvanas mini kelis lietuviškus žodžius. Tų žodžių formos ir poeto lotyniškas prievardis Vilnensis liudytų, kad jis yra kilęs iš Lietuvos. Radviliadoje Radvanas imituoja ar cituoja Lukrecijaus, Katulo, Virgilijaus, Tibulo, Ovidijaus, Propercijaus ir kitų autorių kūrinius, vartoja jiems būdingas metaforas ir epitetus.

Šio poeto kūryba iki šiol tebėra mažai tyrinėta. Vis dėlto ir tie jo kūriniai, kurie anksčiau pateko į literatūros istorikų akiratį, leidžia manyti, kad Radvanas buvo labai reiklus pats sau pačiam kūrėjas, kuris rašė nedaug. Yra tik apie penkiolika eilėraščių ir poemų. Ir be abejonės herojinis epas Radviliada.
Apie 1578 m. į Lietuvos literatų gretas įstojo dar vienas kūrėjas. Tai Paulius Oderbornas, išgarsėjęs Baltijos kraštuose romanu ,,Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas”. P. Oderbornas gimė apie 1555 m. Bordo vietovėje, buvusioje Vakarų Pamario krašte. 1570 – 1574 m. studijavo Rostoko universitete. Apie jo gyvenimą iki 1578 m. kol kas labai trūksta informacijos. O štai 1578 m. jį matome jau Vilniuje. Čia, Lietuvos sostinėje, Oderbornas sakė pamokslus liuteronų bendruomenei. Yra tapęs karo kapelionu. 1579 m. jam prabėgo kariniuose žygiuose kartu su Steponu Batoru. 1580 m. grįžo į Kauną ir tęsė taikų gyvenimą. Remiantis įtakingu globėjų 1587 m. tapo pirmuoju Rygos Šv. Petro bažnyčios pastoriumi.

Oderbornas buvo įvairiapusis rašytojas, kūręs lotynų ir vokiečių kalbomis. Jo kūrybinį palikimą sudaro pamokslai, bažnyčios giesmės, eilėraščiai, poemos, laidotuvių giesmės ir kiti prozos kūriniai…

Barokas
Baroko literatūros pradžia, šaltinai, formavimosi veiksniai
Sunku būtų tiksliai nurodyti Baroko epochos pradžią Lietuvoje. Tikriausiai to ir negalima padaryti. Nė viena kultūros epocha neatsiranda staiga: ji bręsta pamažu, jos bruožai ima ryškėti ankstesnėje epochoje, jie kinta, juos veikia naujas kultūrinės tendencijos, kurios suformuoja vėl kitas epochos ,,veidą”. Manoma jog Baroko epocha Lietuvoje tęsėsi nuo XVI a. paskutinių dešimtmečių iki XVII a. ketvirtojo dešimtmečio. Galima sakyti, kad tokia chronologija tinka ir Lietuvai. ,,Geriausias tvirtinimas apie Baroko apibrėžimą ko gero, jog tai epocha, turinti savo stilių, kuris pasireiškė literatūroje, architektūroje, tapyboje, muzikoje ir kaip dialektinė renesanso antitezė su savo grožio kriterijais” (Inga Aukštaitė). Būdingiausiais Baroko bruožais laikoma dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, tapybinių efektų, didybės, įmantrios formos paieškos, antitezių pomėgis.
Baroko epochos pradžią Lietuvos architektūroje galima būtų laikyti Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje (pradėta statyti 1604 m. – baigta 1618 m.), grožinėje literatūroje – Laurencijaus Bujerio poemą ,,Karolomachija”, dramoje ir teatre – Grigaliaus Knapijaus tragikomediją ,,Filopatris”, poleminėje publicistikoje literatūroje – P. Skargos veikalus: ,,Už švenčiausiąją Euchastiją prieš Cvinglio ereziją” ir ,,Dvyliktas sakramentininkų arba Cvinglių kalvinistų mokslas”.

Baroko kultūra, neretai vadinama ir Jėzuitine arba ir kontrreformacine, yra glaudžiai susijusi su Tridento bažnytinio susirinkimo nutarimais bei juos reglamentuojančiais dokumentais. Šis bažnytinis susirinkimas parengė Draudžiamų knygų sąrašą (knygos, kurių turinyje buvo pavojingų dalykų Katalikų bažnyčiai).

Kitas svarbus Baroko kultūrą ir literatūrą formavęs veiksnys buvo didikų dvaruose susiklostęs gyvenimo būdas, tam tikri bendravimo ritualai, religinės pažiūros ir kita visuomeninė politinė veikla. Dvaruose buvo kaupiamos knygos, paveikslai, lankėsi menininkai. Radvilų dvariškiai yra buvę poetai J. Radvanas, D. Nabarovskis, Z. Marštinas. Daug poetų, muzikantų, dailininkų, kitų profesijų žmonių telkėsi Žygimanto Augusto rūmuose Vilniaus Žemutinėje pilyje. Yra išlikę žinių apie intensyvų kultūrinį gyvenimą Euchastijaus Valavičiaus rūmuose Verkiuose. Ten viešėjo ir savo kūrybą skaitė poetai D. Nabarovskis, M.K Sarbievijus.

Proginė poezija ir proza
Subtiliu poetiškumu pasižymi publikuojamas Stanislovo Kličevskio eilėraštis ,,Labiausiai laukiamo karaliaus malonaus atvykimo išaiškinimas”.

Rašykite komentarą

-->