Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Barbora Radvilaitė

Autorius: Steponas

Barbora Radvilaitė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, Žygimanto Augusto antroji žmona, gimė tarp 1520–1522 m., mirė Krokuvoje 1551 m. gegužės 8d. Jos tėvas Jurgis Radvila buvo Vilniaus kaštelionas ir vyriausiasis Lietuvos etmonas. O motina Barbora – Sandomiro kašteliono Koliankos Valskio duktė. Barbora turėjo dar už save jaunesnę seserį Oną ir brolį Mikalojų, žinomą istorijoje Mikalojaus Radvilos Rudojo vardu. Jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis vėliau buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir etmonas.

Barbora buvo gerai išmokslinta: be vietos kalbų, ji dar mokėjo lotynų ir italų kalbas. 1538 m. Barbora buvo išleista už vyro – Stanislovo, Alberto sūnaus, Goštauto, Naugarduko vaivados, kuris 1539 m. buvo pakeltas Trakų vaivada. Jos vyras už ją buvo daug senesnis. Su Stanislovu Barbora išgyveno tik ketverius metus, nes 1542 m. jis mirė. Barbora apleido savo vyro tėviškę Geranainius ir grįžo į Vilnių pas motiną, taip pat našlę nuo 1541 m.

Nuo 1544 m. Vilniuje gyveno Žygimantas Augustas, gavęs iš tėvo Žygimanto II savarankiškai valdyti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Jis turėjo žmoną – Elzbietą Habsburgaitę. Mirus jai Žygimantas Augustas atkreipė dėmesį į savo kaimynę Barborą, ir greitai tarp jų užsimezgė artimi santykiai. 1547 m. rugsėjo mėn. jie slapta susituokė. Šių jungtuvių liudytojai buvo tik Barboros broliai ir pusbrolis Radvilos bei jų giminaitis Stanislovas Kęsgaila.

Žinia apie Žygimanto Augusto santykius su Barbora pasiekė jo motiną, karalienę Boną, dar prieš jo nuvykimą į Lenkiją, bet ji slėpė tai nuo visų degdama neapykanta moteriai, kuri galėjo ryžtis paveržti jos sūnų iš jos įtakos. Senasis karalius, kurį taip pat buvo pasiekę gandai apie jo sūnaus ketinimą susituokti su Goštautiene, pareiškė: „Tai dalykas netinkamas ir negali būti“. Karalius pareiškė, kad tokios vedybos galėtų sudaryti negarbę visai valstybei. Sugrįžus jaunajam karaliui į Vilnių, jo laukė taip pat didelis Lietuvos ponų nepasitenkinimas.

Lenkijoje karalienė našlė Bona, negalėdama priversti sūnaus išsiskirti su Barbora, išvažiavo su dukterimis iš Krokuvos į Mazoviją, kad tik nesusitiktų su ja. Žygimanto Augusto vedybos pasidarė pačiu svarbiausiu politikos reikalu. Barboros priešai rašė ir lipdė pamfletus, sunkiai įžeisdami jos gerą vardą. Bonos šalininkai, nepajėgdami suardyti Barboros moterystės, reikalavo, kad ji bent nebūtų vainikuota. Bet tam griežtai pasipriešino Barboros brolis Mikalojus, kurio nuomonės atsiklausė karalius.

Jo svarbiausias argumentas buvo tas, kad iš nevainikuotos karalienės Žygimantas Augustas negalės susilaukti teisėto jo valstybių sostų įpėdinio.

Viso seimo metu Barbora gyveno Radome. Karalius visą laiką bijojo, kad ji nebūtų nunuodyta. Apie 1549 m. audra prieš Barborą pamažu ėmė tilti. Į valstybės reikalus Barbora nesikišo. 1549 m. Barborą ištiko dvi nelaimės: buvo gauta žinia, kad Vilniuje mirė motina ir, be to, pasirodė pirmieji požymiai ligos, nuo kurios ji vėliau mirė. Seimo nešaukimas iš pradžių sukėlė didelį kai kurių Lenkijos ponų protestą. Dvasininkija, išsigandusi plintančios reformacijos, meilinosi karaliui. Arkivyskupas Dzierzkowski sutiko ją vainikuoti. Lenkų magnatai pamažu perėjo Barboros pusėn. Tik viena karalienė Bona pasirodė nepermaldaujama. Barborai nedraugiška pasiliko ir dalis bajorų. 1550 m. gruodžio 7 d. Krokuvoje Barbora buvo vainikuota. Tačiau karalienė jau jautėsi nepagydomai serganti. Kas per liga ją kankino, nežinia. Vieni ją vadino vėžiu, o kiti spėja, kad viduriuose buvo atsiradę vočių, dar kiti mano, kad ją nunuodijo. Tokiomis aplinkybėmis 1551 m. kovo 30 d. Per italų kunigą Pranciškų Lismaniną Bona atsiuntė Barborai linkėjimų pareikšdama norą pripažinti ją tikra marčia. Tačiau karalius įsakė jokiu būdu neprileisti motinos prie sergančios žmonos. Jis bijojo jos nuodų. Barbora mirė 1551 m. gegužės 8 d.; prieš mirdama Barbora pareiškė norą būti palaidota ne Lenkijoje, kur tiek iškentėjo, o Lietuvoje.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->