Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas

Autorius: Skaistė

Labiausiai literatūriškas, jau primenantis renesansinę novelę, yra „Račinskio metraščio” fragmentas. Šis nuorašas taip pavadintas todėl, kad saugomas grafo Račinskio bibliotekoje Poznanėje. Fragmente pasakojama apie Barboros Radvilaitės-Gostautienės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o paskui ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto meilę ir vedybas. Tai XVI a. viduryje didžiai suaudrino Lietuvos ir Lenkijos visuomenę.

Barbora buvo pačių įtakingiausių Lietuvos didikų Radvilų šeimos narė. Barboros Radvilaitės pusbrolis Mikalojus Radvilas Juodasis, o paskui brolis Mikalojus Radvilas Rudasis, kurį Barbora labai mylėjo, Lietuvos valstybėje užėmė aukščiausias pareigas. Jie buvo aktyvūs kalvinizmo propaguotojai. Pati Barbora iki gyvenimo galo liko ištikima katalikybei. Visa šeimą mokėjo rusėniškai, bet vaikai buvo auklėjami lenkų kalba. 1537 m. Barbora ištekėjo už didiko Stanislovo Gostauto, kuris 1542 m. mirė. Žygimantas Augustas, nuo 1544 m. gavęs valdyti LDK dar prie tėvo Žygimanto Senojo gyvos galvos, taip pat našlavo. Jo žmona Austrijos kunigaikštytė Elzbieta mirė 1545 m. Barbora ir Žygimantas, abu būdami bevaikiai, vienas kitą pamilo. Meilės istorija įgavo politinį skambėjimą. Žygimantui Augustui buvo priekaištaujama, kad jis nepaiso valstybės interesų – veda ne kitos šalies valdovų šeimos nuotaką, o savo pavaldinę. Toms vedyboms buvo prieštaraujama tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tačiau jų siekė Radvilai. Vis dėlto Žygimantas Augustas įveikė visus savo priešininkus, net motiną Boną. 1550 m. gruodžio 7 d. B. Radvilaitė to meto Lenkijos sostinėje Krokuvoje buvo vainikuota karaliene. Bet Barbora jau sirgo sunkia liga. Karaliavusi iš viso 5 mėnesius, ji mirė ant vyro rankų 1551 m. gegužės 8 d. Krokuvoje, pareiškusi paskutinę valią, kad būtų palaidota Vilniaus katedroje. Žygimantas Augustas jos paskutinį norą įvykdė.

Šios tragiškos istorijos dalis (iki 1548 m.) aprašyta Lietuvos metraščių Viduriniajame sąvade minėtame nuoraše, štai tas unikalus tekstas.

Karalius Žygimantas Augustas, būdamas jaunas, negalėjo sulaikyti savo įgimto potraukio moterims ir ėmė meilintis poniai Barborai, kuri tuo metu gyveno pas savo motiną ir brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį Vilniuje. Karalius pradėjo ją dažnai lankyti naktimis, padaręs prieigą iš savo rūmų į jos namus. Ir apie tai pasklido kalbos. Barboros broliai [brolis Mikalojus Rudasis ir pusbrolis Mikalojus Juodasis] ėmė prašyti karalių, kad liautųsi daryti negarbę jų namams. Ilgoką laiką karalius nebevaikščiojo, bet paskui nebeištvėrė. O ponai Radvilai akylai stebėjo. Ir sykį, kai karalius buvo pas jų seserį, jie atėjo ir tarė: „Maloningas karaliau, neturėjai pas mūsų seserį vaikščioti, o dabar kodėl atėjai?” Karalius atsakė: „O ką žinote, galbūt mano dabartinis apsilankymas pas jūsų seserį atneš jums didelę šlovę, garbę ir naudą”. Jie sušuko: „Duok Dieve!” ir tuoj atvedė kleboną, iš anksto tam pasiruošusį, ir sutuokė karalių su savo seserimi slaptai. Barbora ir toliau gyveno pas savo motiną ir brolį. [Santuoka įvyko 1547 m.]

Sužinojo apie tai Lietuvos ponai ir ėmė verkdami prašyti, kad neimtų į žmonas sau nelygios valdinės. Visiems žmonėms tas karaliaus apsvaigimas buvo nemielas, ir daug apie tai buvo parašyta ir platinama paskvilių, kuriuos kalė ir klijavo prie rūmų ir rotušės sienų, prie vartų, daugelį ir pačiam Žygimantui Augustui atnešdavo. Sužinojo viską ir senasis karalius Žygimantas, ir senoji karalienė Bona Krokuvoje. Jie griežtai prašė, kad sūnus to nedarytų, bet jis nieko nenorėjo girdėti. 1548 m. mirė karalius Žygimantas Senasis. Praėjus trims savaitėms, pasiuntė Žygimantas Augustas ponus į Radvilų dvarą, ir jo įsakymu ponai atvedė Gostautienę į karaliaus rūmus. [Jie stovėjo Vilniuje tarp Arkikatedros ir Gedimino kalno.] Karalius sutiko ją prieangyje prie durų ir su ja pasisveikinęs, pranešė visiems ponams, kad su ja seniai susimokęs, ir palydėjo ją ponai bei dvariškiai, kur anksčiau gyveno karalienės, o pats nuėjo į savo patalpas. Tomis karaliaus vedybomis ponai ir visa riterių šlėkta [bajorai], išskyrus Radvilus, nesidžiaugė ir labai nuliūdo, bet to pakeisti nebegalėjo.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->