Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Barbarizmai transporto vadybos kalboje

Autorius: Remis

Kas yra barbarizmai?
Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis”. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame.

Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos – tiek sakytinės, tiek rašytinės.

Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių, iš lenkų. Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu. Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų. Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus.

Dabar daug nevartotinų svetimybių plūsta iš Vakarų – ypač iš anglų kalbos. Jeigu žurnalistai, politikai, kai kurių sričių specialistai pastebi, kad ne vieną jų toleruoja kaimynų kalbos (rusų, lenkų, latvių), tai bando juos laikyti tarptautiniais žodžiais, nors dažniausiai jie nėra tokie. Ar reikia žodžio sponsorius, kai turime savą žodį rėmėjas ir jau prigijusį tarptautinį žodį mecenatas (meno rėmėjas)? Ar reikia žodžių menedžmentas, menedžeris, jeigu jau prieškario Lietuvoje buvo sukurtas trumpas skambus žodis vadyba, o dabar pasiūlytas neblogas naujadaras vadybininkas.

Barbarizmai ir kalbos dalys. Barbarizmas gali būti ne viena kalbos dalis. Dažniausi barbarizmai yra daiktavardžiai. Iš kaimynų į Lietuvą patekęs koks buities daiktas, drabužis, apavas, valgis dažniausiai atsinešė ir svetimą pavadinimą, kur kas mažiau barbarizmų būdvardžių ir jų vedinių, yra barbarizmų veiksmažodžių ir jų vedinių. Šiek tiek barbarizmų yra įvairių nekaitomų žodžių: apart (= be, kartais išskyrus), jaunimo ypač mėgstamas jo (= taip), nu (=na), vot, ot (= štai).

Barbarizmų keitimas. Barbarizmai labai kenkia kalbos grynumui, yra ryškios klaidos. Kad žodis barbarizmas, paprastai nustato ir pakaitų pasiūlo kalbininkai. Dažniausiai savų lietuviškų pakaitų randama tarmėse: šitaip pečius pakeistas krosnimi (nors tarmėse krosnis – tai tik iš akmenų sukrauta, paprastai pirtyse), rasoda – pasodai ar daigai, pančeka – kojinė. Kartais aiški slavybė pakeista mažiau žinoma germanybe, kuri tapo norminiu žodžiu: dūda – trimitas. Trūkstamą barbarizmo pakaitą sukurdavo ir kalbininkai: pavyzdžiui, labai greitai prigijo Jono Jablonskio pasiūlytas puikus naujadaras degtukas vietoj kadaise vartoto barbarizmo sierčikas. Ypač daug barbarizmų buvo pašalinta bendrinės kalbos kūrimo metu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Prasidėjus sovietmečiui, plūstelėjo barbarizmų iš rusų kalbos. Ne į visus iš karto buvo atkreiptas dėmesys, todėl jie paplito, pasiekė net tarmes, o kai barbarizmas įsigali, jį pakeisti sunku. Ir dabar ne iš karto pasiūlomas pakaitas kokiai plintančiai spaudos populiarinamai anglybei. Ne visada pasiūlytieji barbarizmų pakaitai būna vykę – kartais tenka juos keisti. Aiškius, tikslius, pakankamai trumpus barbarizmų pakaitus visuomenė mielai priima. Daugelis lietuvių rašydami arba viešai kalbėdami barbarizmų vengia, nes juos pakankamai pažįsta ir vertina kaip neabejotinus kalbos teršalus, o kiek dažniau pavartoja tik buityje – arba iš įpratimo, arba kad barbarizmas kartais trumpesnis, patogesnis. Dėl tam tikrų priežasčių atkakliau laikosi tik kelios barbarizmų grupelės.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->