Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Bangų teorija

Autorius: Edvardas

TURINYS


Ilgųjų bangų teorija 3 psl.

Ilgosios bangos modelis 4 psl.

Trumpos biografijos 6 psl.

I BANGA (1789-1849) 7 psl.

Bangą formuojantys veiksniai 8 psl.

Garo variklis 9 psl.

II BANGA (1849-1896) 10 psl.

Bangą formuojantys veiksniai 11 psl.

Geležinkeliai 11 psl.

III BANGA (1896-1945) 12 psl.

Bangą formuojantys veiksniai 14 psl.

Vidaus degimo variklis 14 psl.

Automobiliai 15 psl.

IV BANGA (1945-1995) 16 psl.

Bangą formuojantys veiksniai 18 psl.

Branduolinė energija. Atominė bomba 18 psl.

V BANGA (1995-2040) 19 psl.

Bangą formuojantys veiksniai 20 psl.

VI BANGA (2040-2090) 20 psl.

Literatūros sąrašas 21 psl.


KONDRATJEV‘O – SCHUMPETER‘IO

„ILGŲJŲ BANGŲ“ TEORIJA

1920 metais N.Kondratjev’as nagrinėjo Prancūzijos, D. Britanijos ir JAV statistinius duomenis apie kainas. Jis buvo giliai įsitikinęs marksistas, tikėjęs kapitalizmo žlugimu. Tačiau, nagrinėdamas statistinę informaciją jis atrado kažką kitą nei tikėjosi, ir todėl dėl savo straipsnio buvo ištremtas į Sibirą.

Kondratjev‘o ilgųjų bangų teorija yra paremta XIX a. kainų kitimo elgsenos tyrimu, į kurį įtraukta darbo užmokesčio, palūkanų normų, žaliavų kainų, užsienio prekybos, indėlių bankuose ir kiti duomenys. Kondratjev‘as, kaip ir R. N. Elijotas, buvo įsitikinęs, kad ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo tyrimai įrodo, kad egzistuoja tam tikra ekonomikos elgsenos tvarka ilgu periodu, ir kad jie gali būti panaudoti ekonomikos raidos ateities numatymui.

Jis pastebėjo tam tikras charakteristikas ilgosios bangos vystymosi ir smukimo fazėse. Tarp jų jis detaliai išanalizavo metų skaičių, per kuriuos ekonomika vystėsi ir smuko kiekvienoje pusės amžiaus trukmės ciklo dalyje, kurios pramonės šakos labiausiai nukentėjo per bangos leidimąsi, ir kaip technologijos įtakoja kelio iš nuosmukio i naują bangos pakilimą paieškas.

50 – 54 metų katastrofų ir atsikūrimo ciklai buvo žinomi ir pastebėti dar majų genties (Centrinė Amerika) ir senųjų izraelitų. Kondratjev‘o stebėjimai atvaizduoja modernią šio ciklo sampratą, kuri teigia, kad kapitalistinės šalys gyvena ritmiškai ilgų, besikartojančių, maždaug pusės amžiaus trukmės ciklų pagrindu.

N. Kondratjev’as pastebėjo tokius ciklus:

■ pirmasis – 60 metų ciklas nuo 1789 – 1849 m.;

■ antrasis – 47 metų ciklas nuo 1849 – 1896 m.;

■ trečiasis – prasidėjo 1896 m. ir bumą pasiekė 1920 m.


N.Kondratjev’o pastebėti ilgieji ciklai (ilgosios bangos) ilgą laiką nesulaukė jokio dėmesio. Tik vėliau, kai jo straipsnis buvo išverstas ir išspausdintas užsienio spaudoje, jis buvo įvertintas.

Tęsiant N. Kondratjev’o analizę, pastebėta, kad trečiasis ciklas baigėsi apie 1940 – 1950 metus. Kiti mokslininkai pastebėjo ir ketvirtą ciklą, kuris prasidėjo nuo 1950 metų, ir bumą pasiekė 1970 – 1973 metais, prieš prasidedant naftos ir kitų energijos išteklių kainų šuoliui.

N.Kondratjev’o požiūris tapo populiarus tik apie 1970 metus. Pats jis niekada neaiškino, kodėl egzistuoja ilgosios bangos. Jų priežastis parodė austras J. Schumpeter’is. Jis aiškino, kad ilgųjų bangų priežastis yra esminiai technologiniai šokai, keičiantys ūkio struktūrą. Pvz., ilgai besitęsiančią pakilimo bangą sukėlė geležinkelio tiesimas: apie juos kūrėsi miestai, kūrėsi kalnakasybos pramonė; antrąją bangą sukėlė automobilių atsiradimas. Galima spėti, kad elektroninės pramonės šakos atsiradimas irgi sukėlė bangą.

Reikia pažymėti, kad yra ekonomistų, kritikuojančių N.Kondratjev’o ilgąsias bangas vadinančių fikcijomis (P. Samuelson’as), kiti – astrologija. Tačiau J. Forester’is, panaudojęs kompiuterinę techniką patvirtino, kad

ilgosios bangos egzistuoja.

ILGOSIOS BANGOS MODELIS

Idealizuotame ilgosios bangos modelyje, kuris pavaizduotas viršuje, ciklas (vidutiniškai 54 metų trukmės) prasideda „bangos kilimu“, per kurį kainos pradeda po truputį kilti kartu su nauja ekonomine plėtra. 25 – 30-ais metais, „bangos kilimo“ periodo pabaigoje, infliacija auga ypač sparčiai. Jos aukščiausias taškas reiškia gilios recesijos pradžią, kuri sukrečia ekonomiką. Recesija, kuri prasideda maždaug tuo pat metu, kai plačiai vartojamų prekių kainos pasiekia aukščiausią tašką, yra gilesnė ir ilgesnė, nei bet kuri kita, kuri įvyksta „bangos kilimo“ periodu. Vis dėlto kainos stabilizuojasi ir ekonomika ima atsigauti, prasideda selektyvios plėtros laikotarpis, kuris įprastai trunka apie dešimtmetį. Žvelgiant į antrą plokščiakalnį diagramoje galima teigti, kad plėtra tęsiasi, ir susidaro įspūdis, kad „viskas taip, kaip ir buvo anksčiau“, bet jos silpna prigimtis galiausiai padaro nuostolių, nes ekonominės sąlygos niekada nebepasiekia tokio dinamiškumo, koks buvo per „bangos kilimą“. Antras „plokščiakalnis“ baigiasi staigiu šoku (finansinė panika, vertybinių popierių rinkos krachas) ir ekonomika ritasi į kitą smukimo fazę. kurią charakterizuoja defliacija ir ekonominės depresijos pradžia.

Bangos kilimo pradinėje stadijoje:

o Vyksta absoliučiai visų nuosavybės kategorijų kainų defliacija.

o Bendroji skola yra nedidelė, nes negrąžintos skolos buvo nurašytos arba pamirštos. Žmonės bijo skolintis.

o Žemos palūkanų normos.

o Idėjos persvarstomos ir inovacinis darbas vėl pradedamas. Persvarstomi ir seniai užmiršti investavimo projektai.

o Žmonės nėra tokie skubūs, kokie buvo.

o Prasideda labiausiai niokojantys karai, nes socialinė politinė rezistencija būtiniems pokyčiams išsekusi.


Bangos kilimo augimo stadijoje:

o Fizinių asmenų pajamos auga.

o Mažėja nedarbo lygis.

o Didėja kreditavimas.

o Didėja investicijos.

o Kuriasi naujos įmonės.

„Viršūnės formavimosi“ stadijoje:

o Mažėja palūkanų norma.

o Mažinami mokesčiai (vyriausybė stengiasi atgaivinti ekonomiką).

Bangos leidimosi stadijoje:

o Krenta darbo užmokestis.

o Auga nedarbo lygis.

o Didėja bankrotų skaičius

o Prasideda finansinės ir kreditų krizės.

o Ilgesni recesijos periodai negu bangos kilimo stadijoje.

o Labiausiai kenčia žemės ūkis.

o Suvartojama ne visa produkcijos apimtis.

o Trumpėja darbo diena.

o Mažėja investicijos.


Kondratjev‘o ilgosios bangos (1789-1970)


Trumpos biografijos

Nikolai Dmitrijewitsch Kondratieff

(1892 – 1938)

Gimimo vieta: Tiksliai nežinoma, Rusija

Studijavo: Nežinoma

Dirbo: Profesorius Žemės ūkio akademijoje, 1920

Publikacijos: The World Economy and Economic Fluctuations in the War and Post-War Period. Moscow, 1922,

The Major Economic Cycles (“Long Economic Cycles”), 1925.

Nuopelnai: Ištyrė ilgųjų verslo ciklų egzistavimą ir patvirtino, kad kapitalistinė ekonomika sugeba pati laikas nuo laiko vėl atsigauti, save pakoreguoti. Dėl savo darbo, prieštaraujančio komunizmo dogmatikai, buvo suimtas ir įkalintas be teismo. Vėliau ištremtas į Sibirą, kur ir mirė.

Joseph A. Schumpeter

(1883 – 1950)

Gimimo vieta: Triestas, Austrija-Vengrija

Studijavo: Vienos universitete, Harvardo universitete.

Dirbo: 1909-1918 m. dėstytoju Černovicų ir Graco universitetuose, 1920-1924 m. Biedermano banko prezidentu, 1925-1932 m. profesoriumi Bonos universitete, 1932-1950 m. profesoriumi Harvardo universitete,

Publikacijos:

1. Das Wesen und der Hauptinhalt der theorenschen Narionalokonomie (1908);

2. The Theory of Economic Development (1912, 1934, 1949);

3. Economic Doctrines and Method (1914, 1954);

4. Crisis of the Tax State (1918);

5. Business Cycles, 2vols (1939);

6. Imperialism and Social Classes (1927, 1951);

7. Capitalism, Socialism and Democracy (1942, 1950);

8. Ten Great Economists (1951),

9. Essays of J. A. Schumpeter, ed. R. V. Clemence (1951),

10. History of Economic Analysis (1954).

Nuopelnai: Didis ekonomikos mokytojas ir istorikas, jo paties ekonomikos teorija buvo kompleksiška ir plačiai išnagrinėta. Jo svarbiausiuose veikaluose, kaip pavyzdžiui „Verslo ciklų vystymosi teorija”, jo ir kitų ekonomistų idėjos pernelyg nesiskyrė, nors šiaip buvo aršus John‘o To Maynard’o Keynes‘o ir Davido Ričardo kritikas. J. A. Schumpeter‘is palaikė ir išplėtojo rusų komunisto Kondratjev‘o idėją apie penkiasdešimties metų trukmės ciklus, dar vadinamus Kondratjev‘o bangomis.


I-OJI BANGA

GARO MAŠINOS IŠRADIMAS, KURIS ĮGALINO INDUSTRINĘ REVOLIUCIJĄ

(1789 – 1849)

Šalių industrializaciją sąlygojo daugybė veiksnių: platus darbo organizavimas, padidėjęs darbo pasidalijimas, žmogaus ar gyvulio pakeitimas mašinomis. Išsivysčiusios šalys patyrė tris industrializacijos stadijas. Pirmoji jos stadija praėjo Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai įvyko XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Apie 1840-1860 m. atsirado geležinkeliai, kurie suteikė šių šalių pramonės revoliucijai naujų jėgų ir pažymėjo antrosios stadijos pradžią: dabar suklestėjo Vokietijos ekonomika. Trečioji stadija – XIX a. pabaigoje – palietė Japoniją, Rusiją, Italiją ir Skandinavijos šalis. Šiuo laikotarpiu pramonės augimą skatino jau nebe geležis ir anglis, o elektra ir benzinas.

Pirmą kartą žodžius „pramonės revoliucija“ pavartojo vienas prancūzas, norėdamas apibrėžti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vykstančius ekonominius ir socialinius pokyčius. Ilgus šimtmečius ekonomikai reikalingą pramonės produkciją amatininkai gamino manufaktūrose. XVIII a. šioje srityje įvyko svarbių pokyčių, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje. Anglai išrado verpimo ir audimo stakles, kurias varė naujas energijos šaltinis – garas. Pirmiausia tekstilėje pasireiškusio pramoninio perversmo pagrindiniai požymiai – tai darbo mechanizacija, masinė gamyba ir garo panaudojimas. Po to atėjo eilė metalurgijos pramonei: medinės audimo staklės buvo nepakankamai tvirtos, todėl ėmė gaminti metalines mašinas. O tam reikėjo vis grynesnės ir tvirtesnės geležies: buvo būtina vystyti ketaus ir plieno gavybą. Pasikeitusi technologija skatino pramonės koncentraciją: garo mašinos energija galėjo būti perduodama tik velenais ir tam tikro ilgio diržais, todėl atskiros dirbtuvės buvo priverstos telktis kuo arčiau viena kitos. Gamyklos buvo statomos prie anglies ir geležies kasyklų arba prie uostų, kad būtų arčiau importuoti būtinas žaliavas. Jos taip pat kūrėsi priemiesčiuose, kad nepritrūktų darbo jėgos bei rinkos produkcijai realizuoti. Išlaidos moksliniams tyrimams ir didžiulių investicijų būtinybė vertė įmones jungti savo kapitalus: šis noras įgyti galios ir valdyti rinką gimdė finansinę koncentraciją.

Taigi vietoje amatininkų cechų atsirado

fabrikai, kuriuose darbo gavo tūkstančiai žmonių. Juose buvo stengiamasi gaminti greičiau ir pigiau, taikant darbo pasidalijimo principą: darbininkui teliko be paliovos kartoti elementarius judesius. Dabar jis tebuvo didžiulės gamybinės mašinos sraigtelis.

Daugeliu požiūrių garo mašinos buvo didelis žingsnis į priekį: jos spartesnės, pigesnės ir sparčiau dirbo už žmones. Jos padėjo britų fabrikantams susikrauti turtus, gamindamos daugiau prekių negu jų varžovai iš užjūrio, kurie vis dar pasikliovė rankų darbu. Bet jų žmogiškoji kaina milžiniška. Pirmiausia dėl jų „kaltės” be darbo liko žmonės, mokėję tik tradicinį amatą. Vėliau, kai į pramonės miestus plūstelėjo darbininkai, mašinos labai užteršė aplinką, o ilgos darbo valandos už menką atlyginimą palaužė daugelio žmonių sveikatą.

Didžiojoje Britanijoje, pramintoje „pasaulio dirbtuvėmis“, ypač suklestėjo ekonomika, ir britai tapo turtingiausia pasaulio tauta; ji gamino apie pusę pasaulio rinkos pramoninių prekių ir apie trečdalį pasaulinės pramoninės produkcijos.

Technologinių, prekybinių ir finansinių žinių sklidimas iš Didžiosios Britanijos į kitas Europos šalis — vienas pagrindinių XIX a. pramonės plėtros ypatumų. XIX a. Europa pavijo ir pralenkė tokias šalis kaip Kinija, kuri iki viduramžių buvo pažengusi toli į priekį technologijų srityje. Paskui Europa, megzdama prekybos ryšius su kitomis šalimis, galėjo naudotis padidėjusiais resursais, išplėsti rinką, pasinaudoti savo technologiniu pranašumu ir eksportuoti kapitalą.

Vis dėlto ekonomikos augimas nebuvo tolygus: kaskart buvo patiriami brutalūs pertrūkiai, vadinamosios „krizės“. Šitos krizės ypač skausmingai atsiliepė darbininkams, kurie neteko darbo ir neturėjo kito pragyvenimo šaltinio. Iki pat 1850 m. krizės buvo senojo tipo: klimato užgaidos nulemdavo blogą derlių, dėl to smarkiai pakildavo maisto produktų kainos, jiems būdavo išleidžiamos visos lėšos. Nei pavieniai asmenys, nei valstybė nebepirkdavo pramonės produkcijos, todėl kildavo nedarbas gamyklose.

BANGĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

 Moderniosios ekonomikos pradžia kaime:

o Platesni kelių tinklai suteikia galimybę greičiau realizuoti žemės ūkio produktus;

o Kaimuose atsiranda daugiau pareigūnų bei tarnautojų – visur atidaromos merijos, mokyklos, pašto skyriai;

o Plečiasi ryšiai su miestais;

o Plačiai pasklinda laikraščiai ir knygos.

 Techninė pažanga žemės ūkyje:

o Pradedamas mechanizuoti žemės ūkis, ypač šiaurinėje Vakarų Europos dalyje: imamas naudoti priešplūgis, o paskui ir lėkštinis plūgas, šienapjovės, javapjovės, kuliamosios, mintuvai, trupintuvai ir elektriniai siurbliai. Įdirbami dirvonai, drenuojamos žemės, statomi pylimai – taip atkovojami vertingi dirbamos žemės plotai. Pūdymų sumažėja arba jų iš viso atsisakoma, ir dalis žemės apsodinama dirvą stiprinančiais cukriniais runkeliais. Cheminės trąšos didina derlingumą nenualindamos dirvos.

o Žemės ūkis specializuojamas. Siekiant išmaitinti miestus, žemės ūkio rajonuose atsisakoma daugiašakio natūralaus ūkio ir orientuojamasi į geriausiai vietinėms sąlygoms tinkančią gyvulininkystę ar augalininkystę.

o Didžioji produkcijos dalis skiriama parduoti; susiformuoja komercinis žemės ūkis. Ši tendencija ypač įsigali tuose žemės ūkio rajonuose, kur smarkiai išsivysčiusi technika: šiaurinėje Vakarų Europos dalyje, Šiaurės Amerikoje ir Okeanijoje.

 Nauji išradimai:

o Sostinėse kuriasi mokslų akademijos, skatinančios įvairius darbus ir tyrimus.

o Chemijos srityje prancūzas Lavuazjė suskaldo, o paskui susintetina vandenį, įrodo, kad kvėpavimas yra deguonies degimas.

o Švedų botanikas Linėjus

sukuria augalų ir gyvūnų klasifikacijos sistemą, tebetaikomą ir mūsų dienomis.

o Niutonas nustato visuotinės traukos dėsnį, o Bendžaminas Franklinas išranda perkūnsargį.

o Farenheitas, Celsijus ir Reomiuras stengiasi išmatuoti temperatūras, išranda termometro laipsnių skalę ir galutinį jos veikimo būdą. Inžinieriai išradėjai gamina naujas mašinas. Anglijos šachtose jau veikia mašinos, naudojančios garo jėgą.

o Markizas d’Abanas pastato garlaivį ir Senos upe pirmą kartą išbando garą kelionei vandeniu.

o Broliai Mongolfjė pagamina šilto oro prileidžiamą balioną ir patiki jį išbandyti markizui d’Arlandui ir Pilatrui de Rozjė, kurie 1783 m. lapkričio 21 d. praskrenda virš Paryžiaus.

o Techninė pažanga ypač reikšminga metalurgijoje ir tekstilėje. Pakeitęs medžio anglį koksu, gaunamas geresnės rūšies ketų. Taip pat atrandamas būdas, kaip maišant skystą ketų pagaminti atsparesnę geležį ir plieną.

o Atsiranda pirmosios metalinės konstrukcijos, pavyzdžiui, tiltas per Severną (Anglijoje) 1787 m.

1789 – 1794 m. Didžioji prancūzų revoliucija.

1790 m. Prancūzijoje popierinių pinigų vertė tolydžiai nusmuko: išspausdintų banknotų kiekis viršijo konfiskuotus dvasininku turtus.

1805 – 1815 m. Napoleono karai.

1806 m. Prancūzija bandė paralyžiuoti britų prekybą, įvesdama kontinentinę blokadą.

1817 m. paskutinis didelis badas Europoje.

1825 m. pirmasis keleivinis geležinkelis.

GARO VARIKLIS

ISTORIJA.

Pramonės perversmas, tiesą sakant, prasidėjo ne nuo garo, bet nuo vandens energijos, Ričardui Arkraitui išradus vandens sukamą rėmą. Garo mašiną išrado Heronas Aleksandrietis I a., bet laikė ją žaislu. 1712 m. Tomas Niukomenas sukonstravo praktiškai pritaikomą garo mašiną, na, o tikruoju garo variklių tėvu yra laikomas škotų inžinierius Džeimsas Vatas. 1782 m. jis patobulino jau išrastą mašiną, panaudojęs atskirą garų kondensatorių. Tai padėjo pagrindus industriniam gamybos būdui. Iki XX a. pr. šis išradimas buvo svarbiausias variklis pramonėje ir transporte, nepaisant to, kad keldavo triukšmą, buvo purvinas ir neefektyvus.

ĮDOMUS FAKTAS.

1890 m. Klemenas Aderis sukonstravo lėktuvą su garo varikliu. Tačiau variklis lėktuvui buvo per sunkus, ir jis nepakilo į orą 🙂

II-OJI BANGA

GELEŽINKELIŲ IŠPOPULIARĖJIMAS, ŽYMIAI SUPAPRASTINĘS SUSISIEKIMĄ

(1849 – 1896)

XIX a. yra kapitalizmo klestėjimo amžius. Pramoninėse šalyse buvo sparčiai plėtojama ekonomika, augo nacionalinis produktas. Tai įvairių ekonominių, demografinių, politinių bei socialinių faktorių tarpusavio sąveikos rezultatas.

Teigiamą vaidmenį šiuo laikotarpiu vaidino gyventojų skaičiaus augimas: verslininkams atsivėrė platesnių rinkų ir didesnių pelnų perspektyva, ir tai juos skatino investuoti kapitalą. Statybos pramonė turėjo patenkinti gyvenamojo ploto poreikius, tiesti kelius, pastatyti pakankamai mokyklų ir ligoninių. Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje buvo išrandama vis daugiau technikos naujovių; mokslo pasiekimai buvo nuolatos diegiami į gamybą ir skatino greitesnį ekonomikos augimą. Pritaikyti praktikoje, nauji metodai leido patenkinti reikmes, kurias diktavo vis didėjantis gyventojų skaičius ir kylanti perkamoji galia; tokiu būdu buvo efektyviai panaudojamas turimas kapitalas. Tiesą sakant, pažanga pasiekiama tik tada, kai susiformuoja stambus finansinis kapitalas, smarkiai pranokstantis daugelio pavienių žmonių privatų turtą. Bankai ir akcinės bendrovės kaupė laisvus pinigus, kad juos investuotų tose srityse, kurioms šis kapitalas reikalingiausias.

Ekonominiu požiūriu Europa viešpatavo pasaulyje. Turėdami geriausias laboratorijas ir puikius universitetus, senojo žemyno mokslininkai sparčiai darė naujus ekonomikos stiprinimui reikšmingus techninius išradimus. Apie 1850 m. britai tapo anglies ir plieno karaliais. Jungtinės Karalystės pavyzdžiu Europa virto pasaulio dirbtuvėmis: tarptautiniame darbo pasidalijime ji iškilo kaip pramonės prekių gamintoja, o likusi pasaulio dalis turėjo tenkintis žaliavų tiekėjo vaidmeniu. Europa viešpatavo ir pasaulinėje prekyboje: nors joje gyveno ketvirtadalis žmonijos, jai teko pusė pasaulinio importo ir trys ketvirtadaliai eksporto. Savo ekonominei galybei ir gerovei užtikrinti europiečiai stengėsi įsigyti kuo daugiau kolonijų. Pramonininkai ten tikėjosi rasti pigių žaliavų ir būsimas rinkas savo produkcijai realizuoti. Tai buvo reakcija į plintančią protekcionizmo politiką, kai po 1870 m. ekonominės krizės kiekviena valstybė užsisklendė savyje. Kapitalų savininkai galėjo investuoti savo pinigus kolonijose, gaudami nuo 8 iki 15% pelno, teisybė, investicijos šiose silpnai mokiose valstybėse buvo susijusios su nemaža rizika.

Didžiausią įtaką ekonominiam pakilimui nagrinėjamu laikotarpiu turėjo sparti geležinkelių tinklų plėtra. Ekonomikoje įvyko lūžis: reikėjo statyti viadukus ir rausti tunelius; suvienyti didžiulius kapitalus, neretai imant paskolas iš valstybės, ir vystyti juodąją metalurgiją bei mašinų gamybą. Geležinkelis pagyvino ekonomiką ir numušė transporto kainas, stimuliavo mainus. Jis panaikino regionų izoliaciją ir prisidėjo prie nacionalinių rinkų kūrimo.

XIX a. taip pat buvo burinių laivų, kliperių, įsigalėjimo metas. 1870 m. jais buvo pervežama 87% laivais gabenamų krovinių. Garlaivių transportui kenkė pernelyg didelis suvartojamos anglies kiekis, bet sukonstravus geležinį korpusą, pradėjus naudoti sraigtą vietoj rato ir ištobulinus garo mašinas bei turbinas, apie 1880 m. garlaiviai užtikrintai ėmė pirmauti.

Nuo 1850 m. pradėjo vyrauti kapitalistinio pobūdžio perprodukcijos krizės: pramonės produkcijos gamybos tempai augo greičiau nei paklausa – susikaupė prekių atsargos, šeimininkai buvo priversti mažinti gamybą, atleisti darbininkus.

BANGĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

1846 m. netikėtai prasidėjo sunki ekonominė krizė Prancūzijoje, nes dėl pražūtingo nederliaus smarkiai pašoko maisto produktų kainos. Valstybė ir privatūs asmenys, investavę kapitalą į pramonę ir geležinkelius, beveik visus pinigus išleido maisto produktams pirkti, o tai paralyžiavo ekonomiką ir sukėlė nedarbą. Skurdas užgriuvo milijonus žmonių.

1854 m. admirolo Perio vadovaujamas amerikiečių laivynas prispyrė Japoniją atverti savo sienas prekybai su Vakarais.

1860 m. buvo išrastas vidaus degimo variklis.

1861 – 1865 m. Pilietinis karas Amerikoje.

1870 m. Londonas yra ekonominis ir politinis pasaulio centras.

1870 – 1871 m. Prūsijos – Prancūzijos karas.

1870 m. ekonominė krizė, po kurios kiekviena valstybė užsisklendė savyje.

1876 m. Belas išrado telefoną.

1885 m. pradėta pardavinėti pirmuosius automobilius.

GELEŽINKELIAI

Prieš maždaug 200 metų atsiradę geležinkeliai visiems laikams pakeitė pasaulį. Jais gabenama galybė prekių ir keleivių dideliais atstumais. Prie geležinkelių neregėtai sparčiai

augti miestai. Manoma, kad ateityje traukiniai bus labiausiai paplitusi susisiekimo priemonė, nes automobiliai smarkiau teršia aplinką.

ISTORIJA.

Geležinkelių era prasidėjo 1804 m., kai pirmą kartą Ričardas Trevidikas ant bėgių pastatė garvežį. Pirmųjų traukinių greitis buvo apie 50 km/h.

ĮDOMUS FAKTAS.

Pirmaisiais bėgiais akmens skaldyklose ir anglies kasyklose vagonėlius traukdavo arkliai. Tačiau po karų su Napaleonu Didžiojoje Britanijoje jų pristigo, todėl „mechaninio arklio“ paieška paskatino anglus išrasti garvežį 🙂

GREITIEJI TRAUKINIAI.

Geležinkelių ateitis siejama su greitaisiais elektriniais traukiniais, kurie gali išvystyti didesnį nei 350 km/h.


III-OJI BANGA

ELEKTROS ENERGIJA IR VISUOTINĖ ELEKTRIFIKACIJA

(1896 – 1945)

Šiuo laikotarpiu pasaulyje nusistovėjusią ekonominę ir politinę santvarką sudrumstė du didžiausi karai visatos istorijoje. Po I-ojo Pasaulinio karo (1914-1918 m.) Europa buvo labai nusilpusi: prie žmonių aukų prisidėjo materialiniai nuostoliai, kurių dydis siekė šimtus milijardų frankų. Valstybių finansų būklė buvo katastrofiška: karui finansuoti buvo prispausdinta pinigų, klestėjo infliacija, prasiskolinta užsieniui. Karui pasibaigus, Europos pinigų kursas krito, palyginti su doleriu, ir europiečiai, kadaise buvę pasaulio bankininkai, tapo skolininkais. Europos valstybės turėjo ir kitų sunkumų: ėmusios vėl eksportuoti savo gaminius, pamatė, kad jų vietą jau užėmę rimti, kare mažai tenukentėję konkurentai: Tolimuosiuose Rytuose – Japonija, Lotynų Amerikoje – Jungtinės Amerikos Valstijos. Pasaulinis karas, kuris buvo ne kas kita kaip Europos pilietinis karas, labai sumažino Senojo žemyno įtaką pasaulyje.

1928 m. Europoje baigėsi pokario suirutės: politinės bei ekonominės krizės, pilietiniai karai ir infliacija. Prasidėjo vadinamasis klestėjimo laikotarpis: Vakaruose sparčiai plėtojosi technika, daug kur buvo pritaikomi išradimai bei patobulinimai.

Technikos pažanga ryškiausia buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1919 —1928 m. laikotarpiu amerikiečiai nusipirko 13 mln. radijo aparatų, 1,5 mln. šaldytuvų, 5,5 mln. skalbimo mašinų. JAV automobilių fabrikai 1922 — 1929 m. pagamino kiek daugiau kaip 33 mln. automobilių, kurių nemaža dalis buvo eksportuota. Ilgalaikio naudojimo prekės pasidarė prieinamos daugeliui amerikiečių — darbininkų ir tarnautojų, nes jie gaudavo gana didelį darbo užmokestį. Dar svarbiau buvo tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose išplito pardavimas kreditan, išsimokėtinai. Pirkėjas padengdavo prekės vertę per 2 — 4 metus, su tam tikromis palūkanomis.

„Klestėjimo” metais JAV vyriausybė beveik visiškai nesikišo į ūkinį gyvenimą. Amerikiečių verslininkai, dauguma politikų ir mokslininkų ekonomistų skelbė, jog valdžia turinti atlikti vien „naktinio sargo” pareigas, t. y. palaikyti viešą tvarką ir saugoti nuosavybę nuo visokio plauko piktadarių kėslų. Vyravo nuomonė, kad rinka puikiai reguliuoja ūkį pati, ir valstybės kišimasis ne tik nereikalingas, bet ir žalingas.

Vakarų Europos šalys Pirmojo pasaulinio karo metais gana veikliai reguliavo ūkinius ir socialinius santykius. Dalis šio reguliavimo mechanizmų išliko ir pasibaigus karui. Vakarų Europos šalyse veikė valstybinė socialinio draudimo sistema (senatvės ir nedarbingumo pensijos, pašalpos bedarbiams), kurios įvedimui Jungtinėse Amerikos Valstijose atkakliai priešinosi platūs verslininkų sluoksniai ir dauguma politikų. Jie manė, kad amerikietiškas kapitalizmas gali apsieiti be tokių vadinamųjų socialistinių reguliavimo priemonių, kad galima panaikinti skurdą vien plečiant gamybą ir tobulinant techniką.

Svarbiausi

tuometinės technikos ir gamybos raidos ypatumai buvo:

 Elektrifikacija – spartus perėjimas nuo garo mašinų prie elektromotorų traukos, milžiniškų šiluminių elektrinių ir hidroelektrinių statymas vietoje mažų elektros jėgainių. Platus elektromotorų taikymas visiškai pakeitė fabrikų ir gamyklų cechų vaizdą.

 Vis platesnis vidaus degimo variklių naudojimas transporte, žemės ūkyje ir karyboje (automobiliams, motociklams, lėktuvams, traktoriams, tankams).

 Žemės ūkio darbų mechanizavimas, daug kur naudojant traktorius, kombainus ir kitas sudėtingas mašinas.

 Vis dažnesnis naujų metalų ir lydinių, ypač aliuminio, taikymas įvairių mašinų, įrengimų ir prietaisų gamyboje.

 Vis platesnis chemijos panaudojimas pramonėje ir žemės ūkyje; dirbtinio pluošto, plastmasių ir kitų sintetinių dirbinių bei mineralinių trąšų gamyba.

 Visapusiškas gamybos mechanizavimas ir automatizavimo pradžia (konvejerių, specializuotų staklių naudojimas, pirmieji bandymai paleisti automatines linijas).

 Nepaprastai smarkus automobilių transporto ir automobilių pramonės augimas.

 Galimybė vis didesniam gyventojų skaičiui naudotis telefonais, radijo aparatais, lankyti kino teatrus, įsigyti anksčiau visiškai nežinomu namų apyvokos reikmenų — šaldytuvų, skalbimo mašinų, dulkių siurblių. Ketvirtame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Anglijoje ir Vokietijoje pradėtos rodyti pirmosios televizijos laidos, bet plačiau televizija paplito jau po Antrojo pasaulinio karo.

Technikos vystymosi nenutraukė ir 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, didžiausia istorijoje, kai spalio mėnesio pabaigoje Niujorko biržoje smarkiai krito akcijų kursas. Vėliau tai pasikartojo ir kitose pasaulio biržose. Prasidėjo pasauline ekonominė krizė. Pramonės ir prekybos krizės buvo žinomos jau nuo XIX a. pradžios, tačiau 1929 —1933 m. krizė nuo jų skyrėsi ilgumu ir sunkumu. Ją, tiesa, nevienodu mastu, patyrė visos be išimties pasaulio šalys. Katastrofiškai sumažėjo pramonės gamyba, labai išaugo nedarbas, žemės ūkio gamyba nusmuko kone trečdaliu.

Akcijų kursas Niujorko biržoje 1926 – 1934 m.


1939-1945 m. vykęs II-asis Pasaulinis karas apėmė kur kas didesnę dalį planetos negu 1914-1918 m. karas. Šis karas nusinešė 50 milijonų žmonių gyvybių. Pirmą kartą istorijoje pusė karo aukų buvo kareiviai ir pusė – civiliai gyventojai. Žmonės tapo objektu, kurį buvo stengiamasi įbauginti. Karas reikalavo ekonomiką mobilizuoti jo reikalams. Netrukus nacionalinės darbo jėgos nebepakako, tuo labiau kad mobilizacija ir kitokie praradimai gamyklose paliko tuščias vietas. Kariaujančios valstybės tą klausimą sprendė skirtingai: Vokietijoje buvo panaudojami karo belaisviai bei užsienyje prievarta užverbuota darbo jėga, Japonijoje – korėjiečių ir kinų „savanoriai”, o Anglijoje bei Amerikoje, taip pat Sovietų Sąjungoje buvo pasitelkiama moterų darbo jėga. Visa – ar beveik visa – ekonomika buvo pajungta karo pramonei, gaminančiai tankus, lėktuvus, patrankas, sunkvežimius, lėktuvnešius ar kitokius karo laivus. Kainos nesuvaldomai kilo, gyventojams maisto produktai buvo normuojami, kartais jų norma prilygo badavimui. Kariaujančios šalys tikėjosi bombardavimais palaužti priešo ekonomiką bei moralę. Tačiau nepavyko, greičiau priešingai.

BANGĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

1901 m. bevielis telegrafas.

1902 m. Pjeras ir Marija Kiuri išskyrė radį – vieną radioaktyviausių metalų.

1903 m. Fordas pradėjo masinę automobilių gamybą.

1903 m. broliai Raitai varikliniu sklandytuvu pakilo į orą.

1905 m. Einšteinas sukūrė naują laiko ir erdvės teoriją.

1909 m. pradėtas naudoti surinkimo konvejeris.

1914-1918 m. Pirmasis Pasaulinis karas.

1920 m. pradėjo transliuoti radijo laidas.

1922 m. sukurtas pirmasis malūnsparnis.

1927 m. pirmoji tiesioginė televizijos laida (tarp Niujorko ir Vašingtono).

1929-1933 m. Didžioji depresija.

1930 m. radijo lokatoriai.

1931 m. elektroninis mikroskopas.

1934 m. išleidžiama revoliucingiausia automobilių istorijoje mašina: garsioji 7CV su priekiniais „varomaisiais“ ratais.

1938 m. JAV buvo sukurti siūlai, pavadinti kapronu ir nailonu.

1939-1945 m. Antrasis Pasaulinis karas.

VIDAUS DEGIMO VARIKLIS

Vidaus degimo varikliai aprūpina energija motociklus, automobilius, sunkvežimius, lėktuvus, lokomotyvus, traktorius, laivus ir dar daugelį kitų mechanizmų. Jeigu jie neburgztų, mes gyventume daug ramiau ir švariau, tačiau viskas vyktų daug lėčiau ir būtų daug sunkiau.

ISTORIJA.

Vidaus degimo varikliai iš pradžių buvo pritaikyti visai ne automobiliuose, bet kai kuriose gamyklose, kur pakeitė garo variklius.


AUTOMOBILIAI

Automobiliai visame pasaulyje milijonams žmonių yra pagrindinė transpoto priemonė, mūsų miestuose paplitusi kaip nė viena kita mašina. Šiuo metu automobilių, sudarančių gatvėse kamščius, yra tiek daug, kad jais galima apjuosti Žemės rutulį dešimt kartų. Bet kaip atsirado automobilis ir kada tai įvyko?

ISTORIJA.

1769 m. Nikola Kiunjo sukūrė garu varomą transporto priemonę, tačiau ji buvo per daug sunki ir lėta. Ir tik po šimto metų, 1862-aisiais, Etjenas Lenuaras sukūrė vidaus degimo variklį, kurį pritaikė prie seno arklinio vežimo. Sumanymas buvo toks vykęs, kad netrukus pasirodė eksperimentiniai automobiliai arba karietos be arklių. Pirmieji automobiliai žmonėms buvo pradėti pardavinėti jau 1885 m.

ĮDOMUS FAKTAS.

1908 m. „Ford“ automobilių gamykloje buvo pradėtas naudoti surinkimo konvejeris, kad būtų galima pagaminti daug nebrangių „Model T Ford“ automobilių. Henriui Fordui ši mintis šovė žiūrint į vežamą skerdieną skerdykloje. Konvejerio sistema pagreitino automobilių surinkimą.


IV-OJI BANGA

AUTOMOBILIŲ IŠPOPULIARĖJIMAS, BRANDUOLINĖ ENERGIJA

(1945 – 1995)

Po Antrojo pasaulinio karo kapitalistinių šalių ūkis plėtojosi daug tolygiau ir sparčiau negu 1918 — 1939 m. JAV gamybos smukimas buvo nežymus ir trumpas. Vakarų Europoje ekonominis pakilimas prasidėjo jau 1948 m. pabaigoje ir truko 25 metus. Nemažą paramą Vakarų Europos valstybėms suteikė amerikiečiai pagal „Maršalo planą”. Praėjus dešimčiai metų po karo didžiųjų Vakarų šalių pramonės produkcijos apimtis buvo daug didesnė už prieškario. Tokie tempai išsilaikė iki 1974 – 1975 m. krizės, apėmusios beveik visas kapitalistines šalis. Tačiau ir ši krizė, kurios tiesioginė (nors ir ne svarbiausia) priežastis buvo Artimųjų Rytų naftos tiekimo trumpalaikis nutraukimas ir smarkus jos kainų pakilimas, nebuvo tokia griaunanti kaip 1929 – 1933 m. Aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pirmoje pusėje Vakarų Europa ir JAV išgyveno kelerius metus trunkantį gamybos sąstingio tarpsnį. Jam pasibaigus, ankstesnių, prieškrizinių gamybos tempų pramonė jau nepasiekė. Tam yra daug priežasčių. Pirma, dėl naftos kairių augimo kelis kartus

padidėjo energijos ir chemijos pramonės gamybos kaštai. Antra, 1974—1975 m. krizė – tai tam tikro Vakarų ekonominės raidos etapo padarinys. Pramoninėse šalyse susidarė pramonės prekių ir maisto produktų gausa.

Lėtesni pramonės gamybos augimo tempai nereiškė, kad nevyko technikos pažanga. Atvirkščiai, po 1974— 1975 m. krizės ji labai paspartėjo. Didėjančios naftos ir kai kurių kitų žaliavų kainos vertė pramonininkus kaip nors mažinti gaminių energijos ir medžiagų imlumą, gaminti automobilius, naudojančius mažiau kuro. Didžiosiose kapitalistinėse šalyse iš esmės pertvarkoma pramonės struktūra, plačiai pritaikoma moderni skaičiavimo technika, mikrokompiuteriai, automatinės linijos bei robotai. Skaičiavimo technika buvo naudojama ir paslaugų sferoje.

Didelį poveikį pasaulinei ekonomikai turėjo mokslo ir technikos revoliucija:

 Nepaprastai išaugo mokslo vaidmuo. Moksliniai tyrimai pasidarė savarankiška ūkio šaka. Labai padaugėjo lėšų, skiriamų tyrimams, išradimams, patobulinimams ir jų pritaikymui finansuoti.

 Sparčiai plėtojosi gamybos šakos, gaminančios visiškai naujus, anksčiau nematytus gaminius. Gaminama vis tobulesnė garso užrašymo aparatūra, video technika, sudėtingi buitiniai prietaisai. Šie vartojimo reikmenys tenkina poreikius, kurių prieš porą dešimtmečių žmonės visai neturėjo. XX a. viduryje labai sumažėjo laiko tarpas, skiriantis mokslinį atradimą nuo jo techninio pritaikymo masinėje gamyboje. Pavyzdžiui, radijo laidos pradėtos transliuoti praėjus 80 metų po reikiamo atradimo (1840 – 1920), o televizijos laidos – praėjus tik 14 metų (1922 – 1936). Lazerio praktiniam pritaikymui prireikė tik 5 metų (1956 – 1961).

 Padidėjo išsilavinimo reikšmė. Studentų ir vidurinių mokyklų moksleivių skaičius ir išlaidos švietimui didžiosiose kapitalistinėse šalyse po Antrojo pasaulinio karo išaugo kelis kartus.

 Mokslo ir technikos žinios ir gamybos patirtis tapo prekėmis, kaip mašinos ir įrengimai. Buvo parduodami ir perkami patentai, licenzijos, konsultacijos, brėžiniai, dokumentacija ir pan. Tokia prekyba įgalino taupyti laiką ir lėšas. Užuot pačioms vykdžius tyrimus, daugeliui firmų labiau apsimokėjo nupirkti reikiamą mokslo ir technikos informaciją užsienyje ir netrukus pradėti gaminti naują produkciją.

 Labai sparčiai plėtėsi tarptautinė licenzijų prekyba. 1970 m. jos apimtis siekė 2,7 mlrd., 1978 m.— beveik 9 mlrd., o 1990 m.— kone 30 mlrd. dolerių.

 Keitimasis technologija įgalino greitai išplatinti mokslo ir technikos revoliucijos laimėjimus ir tvirtino pramoninių kapitalistinių šalių tarpusavio ryšius.

 Didėjo tarptautinis darbo pasidalijimas, augo užsienio prekybos apimtis.

Didžiosios kapitalistinės šalys dažniausiai pirkdavo ir parduodavo gatavus dirbinius. Tai jų ypatumas. Vakarų valstybės daugiausia prekiavo tarpusavyje. Jos prekiavo ir su atsilikusiomis Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos šalimis, tiesa, ne taip plačiai kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš jų gaudavo daug svarbių žaliavų, ypač naftos.

Šioje epochoje pasikeitė ir kapitalo išvežimas. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų kapitalistai daugiausia kapitalo išveždavo į kolonijas bei kitas atsilikusias šalis. Nuo XX a. vidurio pramoninėse šalyse nuolat didėjo užsienio kapitalo reikšmė. Vadinamųjų transnacionalinių korporacijų savininkai buvo daugelio šalių kapitalistai (dauguma – JAV ir Japonijos), o jų įmonės buvo įsikūrusios keliuose žemynuose. Septinto dešimtmečio viduryje 66 proc. užsienio kapitalo buvo įdedama pramoninėse, o 34 proc. – atsilikusiose šalyse. Tokia padėtis išliko ir devintame dešimtmetyje: Vakarų valstybių kapitalo tarpusavio įdėjimai sudarė 70 proc. viso jų kiekio. Nagrinėjamu laikotarpiu pelningiausia buvo jau ne žaliavų gavyba ir jų pirminis apdorojimas, o elektronika, tam tikrų labai sudėtingų technologinių įrengimų, lėktuvų gamyba, polimerų chemija, vaistų ir medicinos prietaisų pramonė. Šias ūkio šakas buvo galima sėkmingai plėtoti tik pažangiose pramoninėse šalyse. Joms reikėjo kvalifikuotų, išsilavinusių fizinio bei protinio darbo darbuotojų.

Labai reikšmingu veiksniu pasidarė šalies, į kurios pramonę įdedamas užsienio kapitalas, rinka, jos didumas, tam tikrų prekių paklausa joje. Vis daugiau darbininkų ir tarnautojų emigravo iš vienos šalies į kitą, sparčiai daugėjo tarptautinių pervežimų. Krovinių gabenimas jūrų laivais nuo 1938 m. iki 1970 m. išaugo 4,6 karto, geležinkeliais – 4,2 karto, o lėktuvais – daugiau kaip šimtą kartų. Neregėtais tempais

didėjo automobilių skaičius ir autotransportu vežiojamų krovinių apimtis. Lengvųjų automobilių 1950 m. visame pasaulyje buvo 48 mln. (iš jų 2/3 – JAV), 1970 m. – 181 mln. ir 1982 m. – 331 mln. (iš jų 123 mln. – JAV). Sparčiai didėjant lengvųjų automobilių skaičiui, plėtėsi Vakarų šalių gyventojų tarpusavio kontaktai ir turizmas.

Chemijos mokslo suklestėjimas buvo nulemtas praėjusio šimtmečio laimėjimų: termochemijos dėsnio, elektrochemijos reiškinių išaiškinimo, katalizatoriaus vaidmens nustatymo. Fizikos atradimai taip pat skatino chemijos raidą. Jos atradimus nulėmė galimybė pritaikyti chemijos atradimus pramonėje ir gamybos poreikiai. Chemijos mokslas plėtojosi Iškilus būtinumui susintetinti medžiagas, kurių gamtoje nėra, puslaidininkius, supertvirtus metalus, supergrynas medžiagas. Nuo ketvirto dešimtmečio pradėta kurti sintetinius polimerus: polietileną, epoksidines dervas. Jos tapo įvairių plastmasių ir sintetinių pluoštų žaliava.

Didelę reikšmę turėjo dar penktame dešimtmetyje įkurti pasaulinio ekonominio ir finansinio bendradarbiavimo centrai – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

BANGĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

1945 m. pirmasis reaktyvinis lėktuvas.

1945 m. buvo sukurta ir išbandyta pirmoji atominė bomba.

1945 m. „Maršalo planas“ – JAV finansinė pagalba karo nusiaubtoms šalims.

1946 m. buvo sukonstruotas pirmasis kompiuteris.

1948 m. teleskopas, tranzistorius.

1949 m. NATO susikūrimas.

1952 m. buvo įkurtas Europos anglių ir plieno susivienijimas.

1957 m. buvo pasirašyta Romos sutartis steigti Europos ekonominę bendriją.

1957 m. SSRS buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas.

1961 m. į kosmosą pakilo pirmasis žmogus J. Gagarinas.

1969 m. pirmasis žmogus mėnulyje.

1973 m. įkūrė pirmąją mikro kompiuterių firmą.

1974 – 1975 m. krizė dėl trumpalaikio naftos nutraukimo.

1980 m. buvo sukurtas pirmasis robotas.

1991 m. SSRS suirimas.

BRANDUOLINĖ ENERGIJA, ATOMINĖ BOMBA

ISTORIJA.

„Little Boy“. Taip buvo pavadinta bomba, II pasaulinio karo metu sprogusi virš Hirosimos ir užmušusi maždaug 75 000 žmonių. Karas baigėsi, tačiau nuo tada mus nuolat persekioja atominės grėsmės šešėlis. Būtent po II-ojo Pasaulinio buvo tiek bombų prigaminta, kad jų užtektų kelis kartus susprogdinti žemę.

Vėliau buvo sugalvotos dar galingesnės – vandenilinės bombos, kurios 1000 kartų galingesnės už tokio pačio dydžio bombą Ą.

ATEITIS.

Šiuolaikinėse atominėse elektrinėse reaktoriai skaido atomus, kaip ir atominės bombos. Teoriškai branduolinio jungimosi energija būtų švaresnė, ne tokia pavojinga ir mažiau terštų aplinką. Tačiau praeis dar ne vieneri metai ir bus atlikta nemažai eksperimentų, kol jungimosi energija pakeis pasaulį.


V-OJI BANGA

INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJOS ERA

(1995 – 2040)

Šis laikotarpis – tai perėjimas iš pramonės amžiaus į informacijos amžių. Dabar turime ekonomiką, pagrįstą informacija. Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingos destrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos ir telekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga, telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai.

Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija gali tapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją. Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kad radijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per 14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAP mobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletą mėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius porą metų pasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo, kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi su pagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos, tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvo prognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikos sąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus, rinkos keičiasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus ir tempus, drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius. Naujosios informacijos technologijos suteikia žmogui galimybę rasti ir naudoti informaciją tokiais būdais, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami.

Ateities prognozės remiasi praeitimi. Kompiuterių raida skirstoma į keturis etapus, arba keturias kartas. Ilgainiui tobulėjo kompiuterių techniniai duomenys, pagrindiniai konstrukciniai elementai, mažėjo kaina, didėjo galia, jie pasidarė prieinami daugeliui žmonių.

Nuolat tobulinama kompiuterių savybė — jų taikymas. Iš pradžių kompiuteriai buvo naudojami valstybiniams, kariniams ir moksliniams reikalams, dabar tarnauja namų saugos sistemose, padeda prekybininkams, parenka gyvenimo draugą ar draugę, atlieka sutuoktuvių ceremonijas, kai jaunuosius skiria tūkstančiai kilometrų. Kompiuteriai kontroliuoja oro susisiekimą ir kosminius skrydžius. Neįmanoma išvardyti visų jų taikymo sričių.

Intelektualinę revoliuciją žada penktoji kompiuterių karta – kompiuteriai, kurie apdoros ne duomenis, o žinias. Jau dabar plačiai naudojamos kompiuterių programos, vadinamos ekspertinėmis sistemomis. Jos padeda gydytojams diagnozuoti ligas, teisininkams parengti bylas, mokslininkams modeliuoti biologinį augimą, astronominius reiškinius, socialinį elgesį. Ateityje kompiuteriai galės mokytis iš savo patirties, kontroliuoti savo elgesį pasinaudodami ankstesniais veikimo rezultatais. Tyrinėtojai kuria dirbtinį intelektą — kompiuterius, kurie, panašiai kaip žmogaus protas, galėtų susieti informaciją, daryti logines išvadas. Mokslininkai eksperimentuoja kurdami naujus kompiuterių procesorius, kurie greičiau auginami biologiškai nei gaminami. Naudodami gyvas molekules, funkcionuojančias kaip elektroniniai komponentai, jie tikisi sukurti mikroskopinio dydžio, bet didžiulės galios kompiuterius. Manoma, kad penktosios kartos kompiuteriai atsiras dar šį tūkstantmetį.

Kompiuterių, kaip ir telefonų, bus visur. Atsiras komunikacijos priemonių, vienu metu atliekančių televizoriaus, telefono, duomenų terminalo ir kompiuterio funkcijas. Kompiuteriai galės programuoti patys save. Vartotojai pateiks jiems darbo nurodymus, o jie patys parašys reikalingą programą. Ta kryptimi jau nemažai nuveikta. Programos generatoriai, t. y. programos, rašančios kitas programas, atsiras ir paplis artimiausią dešimtmetį.

Manoma, kad visuomenę aptarnaujantys privatūs duomenų bankai, panašiai kaip telefonai, dabar susijungs į komunalines sistemas. Vartotojai mokės tik už paieškos laiką arba ieškomos informacijos pobūdį ar kiekį. Kompiuterinis paštas, telekonferencijos ir kitos kompiuterių komunikacijos priemonės vis labiau išstums tradicines.

BANGĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

1997 m. akcijų rinkos krizė.

1997 m. ekonominė krizė Rusijoje.

2001 m. teroro išpuolis JAV

VI-OJI BANGA

Neurotechnologijos

(2040 – 2090)

Ateityje daug dėmesio bus skiriama įvairioms neurotechnologijoms, žmogaus centrinės nervų sistemos, ypač smegenų, tyrinėjimui. Bus bandoma tirti smegenų dalis, kurios lemia jutimą, pažinimą ir emocijas. Neuromolekuliniu lygiu bus tiriamos ląstelės, atsiras naujos produkcijos šakos. Neurotechnologijos turi potencialą sukurti naujas industrijas, suformuoti naujas socialinių ir politinių organizacijų formas, naują žmonių visuomenės tipą – neurovisuomenę. Šiuo laikotarpiu vystysis biotechnologijos, nanotechnologijos bei bio mokslas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS


„Makroekonomika“, KTU, 2002 m.

„Naujausiųjų laikų istorija“, mokyklinis vadovėlis.

„Istorija 2“, Baltos lankos, 1999 m.

„Istorija 3“, Baltos lankos, 1999 m.

NUORODOS Į INTERNETINES SVETAINES

http://faculty.washington.edu/~krumme/207/development/longwaves.html

http://www.infognome.com/K_wave.html

http://www.angelfire.com/or/truthfinder/index22.html

http://csf.colorado.edu/forums/debt/debt/0000.html

http://www.utdallas.edu/~harpham/Schump.html

http://www.sussex.ac.uk/spru/publications/ imprint/sewps/sewp82/sewp82.pdf

http://www.corante.com/brainwaves/Neuro.pdf

http://www1.jiu.ac.jp/~kojima/technical.htm

http://www.hkbu.edu.hk/~sktsang/Long-WavesUpdate.pdf

http://www.addall.com/info/BUSINESS_and_ECONOMICS–5/Economics_:_General–266/Long_waves–15

Rašykite komentarą

-->