Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Bandymas grįžti į Jono Mačiulio paauglystę

Autorius: Urtė

“Kiek nubėgo vandens į Mares tolimąsias nuo to giedro rudens…”

Žmonės vienas kitam artimi arba tolimi gali būti įvairiais atžvilgiais: charakterio, veiklos, interesų, polinkių. Kūrėją su skaitytoju galėtų sieti tema, problema, kalbos maniera, pasaulėžiūra. Man pačiam atrodytų įdomu į Maironį – vieną įspūdingiausių XX amžiaus asmenybių – pažvelgti kaip į bendraamžį – paauglį, gimnazistą. Dabar, XXI amžiaus pradžioje, man – trylika metų. Maironiui (teisingiau Jonui Mačiuliui) tiek buvo 1875 metais. Kur jis? Koks jis? Kas sudaro jo gyvenimą?

Per paauglystės slenkstį į jaunystę bežengiantį Joną Mačiulį randame pirmoje gimnazijos klasėje. Iki mokyklos baigimo dar likę septyneri metai (man pačiam šiek tiek mažiau – penkeri). Jonas Mačiulis mokosi Kauno gimnazijoje. Verta stabtelėti ties pačia mokymo įstaiga. Ji tada buvusi dar visai nauja, tik prieš dvylika metų (1863m.) pastatyta. Gimnazija puikiai įrengta: turėjo fizikos, mineralogijos ir gamtos kabinetus, mokymo priemonių geografijai ir istorijai, įvairių vietovių fotografijų, monetų ir medalių rinkinių. Ypač vertinga buvo biblioteka, kurioje sukaupta literatūra iš uždarytų Panevėžio ir Kėdainių bibliotekų. Kauno gimnazijoje dirbo aukštos kvalifikacijos pedagogai. Profesorė Vanda Zaborskaitė monografijoje “Maironis” mini, kad dauguma mokytojų buvo įvairių Rusijos universitetų auklėtiniai. Nerusai (daugiausia vokiečiai) tedėstė užsienio ir senąsias kalbas.

Tad mokymosi sąlygas Jonas Mačiulis turėjo geras. Įdomu, kaip jam sekėsi mokytis.

Detalių duomenų iš Maironio paauglystės išlikę labai mažai. Nedaug jų ir apie mokslą. Tikrai žinoma, kad Jonas Mačiulis gimnaziją baigė ne ypatingai gerai: daugiausia turėjo ketvertų; graikų, lotynų kalbų, fizikos, matematinės geografijos – po trejetą ir tik iš tikybos gavo vienintelį tradicinį penketą.

Matyt, ir žemesnėse klasėse rezultatai buvo panašūs. Visas vėlesnis Maironio gyvenimas rodo, kad jis – ne tas žmogus, kuris pareigą atliktų atmestinai, dirbtų abejingai. Juk tiek daug pasiekė: baigė gimnaziją, kunigų seminariją ir Dvasinę akademiją, buvo profesorius ir net seminarijos rektorius, Lietuvos Universiteto Teologijos–Filosofijos fakulteto dekanas, moralinės teologijos katedros vedėjas ir žymiausias XIX amžiaus pabaigos –XX amžiaus pradžios lietuvių poetas. Be abejonės, Maironiui pakako ir universalių, ir intelektualinių, ir organizacinių, ir meninių gabumų. Tad kodėl mokytasi gana vidutiniškai?

Priežastis rasčiau dvi. Pirmoji – valstiečio (nors ir stipraus ūkininko) vaikui buvo labai sunki mokslo pradžia. Juk skyrėsi namie vartota ir mokyklos kalba. Namuose Mačiuliai šnekėjo lietuviškai (retkarčiais lenkiškai), o gimnazijoje dėstyta rusų kalba. Jos Jonukas vos pusmetį (gal metus) mokėsi valdinėje Betygalos mokykloje pas rusiškai kalbantį mokytoją.

Antroji ne ypatingai gerų mokslų priežastis, manyčiau, susijusi su pagrindiniu gimnazijos tikslu – ugdyti meilę ir ištikimybę carui, “su dvasios pakilimu nuolatos kovoti visuomenės švietimo ir literatūros keliu su viskuo, kas priešiška Rusijos valstybei ir rusiškumui”. Carizmo idėjas turėjo ryškinti visi dėstomi dalykai. Norėtųsi prisiminti profesorės V. Zaborskaitės pateiktą faktą. Pasirodo, buvo svarstyta, ar galima gimnazistams dėstyti rašytojo Fonvizino kūrybą. Leista su sąlyga: tekstą turi lydėti atitinkami mokytojo komentarai.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->