Studijoms.lt

Sakmėse pasakojama apie įvairių mitinio pasaulio elementų sukūrimą . Situacija iki visatos sukūrimo apibūdinama kaip nebūtis, pažymint, kad buvęs tik vanduo arba vanduo ir rūkas, arba, kad miglose gyvenęs tik vienas dievas. Kartais nebūtis nusakoma kaip tamsa ir amorfinė masė ( „visur tamsu ir keip kisielius susimaišęs su tirštumu skystums“).

Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra tvarka. Kai kuriose sakmėse konstatuojama, kad iš pradžių kuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur aiškinama, kad žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Esminių universalumo elementų išskaidymas gali būti pasaulio tolesnio kūrimo sąlyga. Vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi visatos kūrimo etapai, neužfiksuota. Dažniausiai sakmėse atskleidžiamas vienas kuris visatos kūrimo epizodas. Jų visuma atveria bendrą kosmoso kūrimo procesą. Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių sukūrimas ab initio ( pasaulio pradžios) laiku. Teigiama, kad kai visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų.

Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau aiškinama kaip atsirado jame matomi kontūrai: „Dievas sutvėręs žmones ėjo per pasaulį ir užklydo pas mėnesį. Pavargęs atsisėdo pailsėti. Pro šalį ėjo moteris su vandeniu. Dievas paprašė jos atsigerti. Moteris ne tik nedavė jam atsigerti, bet dar ir aprėkė jį. Dievas supyko ir nubaudė moterį – ji liko stovėti mėnulyje“. Buvo tikima, kad mėnuo įtraukiąs jį įžeidusį žmogų.

Su mitinių laikų įvykių laiku siejamas ir žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo ratai – tai septyni dideli deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė sausros metu pagirdė pakeleivį. Grįžulo ratai kartais vadinami Elijo (Alijošiaus) ir Enoko vežimu – jie važiuodami dangumi užkliuvo, o ratai ir liko stovėti.

Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės atsiradimas. Įsivaizduota, kad žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė norėjo viena saugoti savo dukterį, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Teisėjas Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę globos dieną, o Mėnulis ir jo seserys Žvaigždės – naktį. Taip atsirado diena ir naktis – laikas buvo suskaidytas į šviesųjį ir tamsųjį.

Būdingas kosmogoninės tematikos sakmių siužetas – pasakojimas apie tai, kaip pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo, vien tik vanduo aplink tyvuliavo, plaukė laivelis, kuriame sėdėjo dievas ir velnias. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną, ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes – radosi lygumos. Velnias, mėgdžiodamas dievą, taip pat bandė tai padaryti: išspjovė burnoje paslėptas žemes – iškilo kalnai, ėmė telkšoti balos. Kai kuriose sakmėse, sudarančiose atskirą siužeto tipą, nepasakojama kai velnias nardo po marių dugną. Jose aiškinama kas pasidaro kai velnias išspjauna žemes iš burnos ar tiesiog jas pasėja. Sakoma, kad atsiranda daug akmenų. Jų be perstojo daugėja. Tai pražūtingas reiškinys – akmenys gali nukloti visą žemę. Tuomet dievas sumano užleisti šaltį ir šitaip sustabdo akmenų augimą. Akmenys gali nustoti augti ir užgriaudus griaustiniui.

Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie žemės atsiradimą gana abstraktus. Jis įvardijamas tiesiog dievu, užsimenama, kad gyvena danguje. Dievo pagalbininkas – jam priešiška būtybė – velnias. Jis sakmėse įvairiai apibūdinamas: kaip dievo tarnas, brolis, kitas dievas, kaip vandens paukštis (gaigalas), Liucipierius. Dievas ir jo palydovas ir bendradarbiauja ir kovoja. Dievas kuria tai, kas pozityvu, velnias – kas negatyvu. Velnias bando nusikratyti dievu, kai šis užmiega ką tik sukurtoje saloje vandenų platybėse. Jis tempia miegantį dievą už kojų prie kranto. Tačiau krantas tolsta, mat sala ėmė plėstis, kol galiausiai ji tapo be galo be krašto dideliu žemės plotu. Nubudęs dievas nugramzdina velnią į pragarą.

Kadaise žemėje nebuvę augalų. Apie tai kalbama kai kuriose sakmėse, pabrėžiant, kad taip buvo “pradžioj svieto”. Nebuvo nė vieno medžio, nė vienos žolelės. Nei vienas žolynas nepuošė žemės paviršiaus. Augalų kūrėjas, sodintojas dažniausiai yra dievas. Dievas sodina visokias žoles, daržoves, bet pamiršta pasodinti tabokos. Tai jam primena velnias. Nusispjovęs dievas pasodina ir tabokos. Dabar žmogus rūkydamas spjaudosi, nes dievas spjaudydamasis ją sodino.

Dievas bei velnias sukūrė ir gyvūnus. Sakmėse primenama, kad tai buvo daroma tada “kai dievas tvėrė pasaulį”. Pasakojama, kad “an svieto pradžios” dievas ir velnias bendradarbiaudami kūrė pasaulį, gyvūnus, paukščius. Dažnai velnias neužbaigia savo darbo, nemoka jo atlikti taip, kaip dievas. Velnias sukuria gyvulius be ragų ir tik dievas prideda jiems ragus. Velnias sukūrė ožka, bet ji nejudėjo. Dievas suteikė jai gyvybę. Tad paprastai gyvuliai velnio sukuriami su dievo pagalba.

Keliose sakmėse apie pasaulio elementų kūrimą kaip kūrėjas minimas ne dievas, o Perkūnas. Vienoje sakmėje pasakojama apie Perkūno persekiojamą aitvarą, siejant su kosmogonija. Aitvaras lėkdamas nuo Perkūno, rijo vandenį ir spjovė į Perkūną, norėdamas apsiginti. Kur Perkūnas žemę griebė, radosi ežerai, duobės. Kur Perkūnas drėbė žeme, radosi kalnai. Kitur pasakojama, kad Perkūnas, sukūręs paukščius ir žuvis, dėjo jiems akis. Vėžiui akis jis įdėjęs į pasturgalį, todėl iki šiol vėžys iriasi atbulas. Šios sakmės vaizduoja Perkūną kaip žemės reljefo ir gyvūnijos kūrėją.

Lietuvių etiologinės sakmės, kalbančios apie žmogaus sukūrimą, kartais teigia, kad dievas nulipdęs žmogų iš žemių ar molio, o po to įpūtęs jam dvasia. Šis motyvas beveik nesiskiria nuo biblinio pasakojimo. Visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės įvedimo turėjo kažkokią pirmojo žmogaus “nulipdymo” versiją, nes ją turi ir nemaža dalis izoliuotų tautų. Matyt žmogaus atsiradimo iš žemės idėja, nepriklausomai nuo biblinės versijos, egzistuoja daugelyje žemdirbiškų tautų. Tačiau, jei lietuviška nulipdymo versija kada nors ir egzistavo, sakmėse ji taip susiliejo su bibliniu motyvu, kad jos jau nebegalima išskirti, vadinasi, – ir įrodyti.

Šiose lietuvių sakmėse žmogaus sukūrimas visiškas atsitiktinumas. Dievas nė nemano sukurti žmogaus, jis “tiesiog” nusispjauna, be jokių ypatingų ketinimų, ir, pamatęs atsiradusį žmogų pats nustemba, o kai kuriose sakmėse paklausia neregėtos būtybės “kas tu toks?”. Šioji, suprantama, pareiškia to nežinanti. Dievui tenka ilgai sukti galvą, kol jis prisimena, kad prieš kurį laiką čia nusispjovė. Ši sakmė, be abejo, labai seno pasaulėvaizdžio atplaiša; čia Dievas visiškai nesidomi žmogumi, nesiruošia jo sukurti.
Gamtos (medžių, akmenų, augalų, gyvūnų) ir dangaus kūnų garbinimas
Garbinamų dalykų pavadinimai dažniausiai turi “šventas” šaknis. Senovės lietuvių šventos vietos buvo šios: Rambyno kalnas, Šatrijos kalnas, Palangos giria ir kt. Dideli akmenys senovės lietuvių buvo vadinami deivėmis (buvo manoma, kad ir žmogus gali pavirsti akmeniu). Kadangi buvo garbinamas vanduo, buvo labai daug gydomųjų šaltinių. Kaip ir visi indoeuropiečiai, lietuviai garbino medžius. Daugelį miškų garbino visai kaip šventus ir neliečiamus. . į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos. Lapijos ar miško niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį. Buvo tikima, kad per drevę pralindęs žmogus pasveiksta. Šventais laikė ne tik miškus, bet ir juose gyvenančius žvėris bei paukščius. Tačiau toli gražu ne kiekvienas medis gali būti laikomas šventu, jis turi išsiskirti savo išvaizda. Prie švento medžio pasimelsti atkeliaudavo žmonės iš gan tolimų kraštų. Su ugnimi siejasi namų šeimininkės malda: “Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius”. Tik Joninių išvakarėse židinys buvo užgesinamas ir iš laužo atnešama nauja ugnis. Jaunoji ugnies atsineša iš savo namų į vyro namus. Saulė, mėnulis ir žemė yra be galo garbinami. Žemė – yra Saulės ir Mėnulio dukra. Lietuvoje mėnulis buvo labiau garbinamas nei saulė. Netgi yra maldų jaunam mėnuliui: “Mėnuo, mėnuo, mėnulėti, dangaus šviesus dievaiti, duok jam ratą, man sveikatą, duok jam pilnystę, man perkūno karalystę. Saulė ir mėnulis klaidžioja po žemę. Saulė – graži mergelė, auksiniais plaukais, visada padedanti žmogui. Mėnulis – gražus karalaitis, kartais suvilioja jaunas moteris ir pasiima jas į mėnulį. Kartais pasiima našlaitę, kuri prašo pagalbos. Saulė dažna šventų dainų veikėja (ji apsiavusi sidabro bateliais, plaukia per sidabrinę jūra ir barsto sidabrą; raudonos miško uogos – išdžiūvusios saulės ašaros; miško viršūnės, nužertos besileidžiančios saulės spindulių – tai jos šilkiniai rūbai; besileisdama ji uždeda liepoms aukso karūną, ąžuolams – sidabro diademą, kiekvienam žilvičiui duoda po aukso žiedelį; ji miega sode apsiklojusi obelų žiedais). Svarbiausios lietuvių dievybės buvo: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žinių kurstoma malkomis degė ir dieną ir naktį; miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais; ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus”.

Ugnies kultas
Svarbiausios lietuviu dievybes buvo šios: ugnis, kurią laikė amžiną ir kuri žynių kurstoma malkomis degė dieną naktį, miškai, kuriuos garbino ir laike neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus. Ugnis minima tarp „svarbiausių dievybių“.

Ugnis, ypač negęstanti ar amžinoji ugnis, deganti „dievų garbei“, be didesnės abejonės, buvo žmonių ir dievų „susitikimo vieta“. Be to, amžinoji ugnis, matyt, turėjo ir savaimine religine reikšmę. Šventvietės, kuriose žyniai kurste amžinąja ugnį, tapdavo stipriais religiniais centrais (Vilniaus, Nevėžio, Rikojoto, galbūt ir Birutes kalno šventvietės). Žyniai „budėtojai“ prie ugnies galėjo keistis kas para ar kas puse paros, ar kas trečdali, bet dėl grynai techninių priežasčių jiems reikėjo rūpintis ir malkomis, ir jų džiovinimu (daugelis dievų reikalavo būtent sausų malkų), sandėliavimu, galų gale – tam tikrais statiniais, elementaria tvarka aplinkui, susikaupusių anglių, pelenų pašalinimu (reikėtų manyti, ritualiniu) ir pan. Taigi darbo tikrai užteko, todėl žynių buvo daug.

Amžinosios ugnies palaikymas reikalavo ne tik gana didelės žynių grupės, bet ir toje grupėje egzistuojančios hierarchijos. Juk privalėjo būti asmuo, kontroliuojantis šią veiklą, „skirstantis pamainas“, tvarkantis aukojimus, galiausiai sekantis religinių švenčių kaitą. Nuolat dūmuose ir malkose paskendęs, neišsimiegantis žynys nebūtų sugebėjęs to padaryti. Taigi jei pripažįstame negęstančios ugnies egzistavimą (o tokio kulto paneigti neleidžia patys šaltiniai), turime pripažinti ir žynių hierarchiją (bent jau konkrečioje šventvietėje, kur būdavo kurstoma negęstanti ugnis. Kažkas turėjo organizuoti kulta, kažkas – atlikinėti ritualus, kažkas užsiiminėti techniniais dalykais. Taigi žynių „buvo daug“.

Be to, vieta kurioje degė amžinoji ugnis, jau savaime turėjo buti „religiškai įdomi“ – tiek paprastiems žemdirbiams, tiek karinei ar administracinei aristokratijai. Tad žmonės tiesiog iš religinio smalsumo ar gryno pamaldumo, aukomis nešini ar vedini, turėjo vykti į tokius religinius centrus, kartais – iš gana tolimu vietų. Tai reiškia, kad maldininkams arba jų aukoms priimti reikėjo tam tikro organizuotumo (gal tai ir nebuvo laikoma būtinu dalyku, bet jiems, ypač iš toliau atvykusiems, reikėjo juk kažkur ir pernakvoti), o ką jau kalbėti religinių ar religinių-kalendorinių švenčių dienas, kai i tokius centrus turėjo suplūsti – anų laikų supratimu – tiesiog minios. Vadinasi, reikėjo ir šiek tiek didesnio nei „techniškai“ būtina kultinio personalo skaičiaus. Taigi apie tokias amžinosios ar negęstančiosios ugnies liepsnojimo vietas tiesiog privalėjo susiburti tikrai nemažas religinių asmenų (be to – abiejų lyčių) būrys. . .

Patys terminai „ negęstanti ugnis“ ar „amžinoji ugnis“ reikštų, jog tame religiniame centre šventoji ugnis dega ilgą laiką.
Tikėjimas į pomirtinį gyvenimą, laidojimo papročiai
Pirmųjų Lietuvos gyventojų laidojimo papročiai dėl duomenų stygiaus menkai pažįstami. Atrodo, kad pirmykščiams medžiotojams ir žvejams nerūpėjo įsirengti kapines. Savo mirusiuosius jie laidojo atskirai po viena, ten, kur gyveno, gal net tame pačiame buste. Antai tyrinėjant Kretuono (Švenčionių raj. ) gyvenviete buvo rasti šeši kapai, kur vyrai, vaikai ir moterys palaidoti aukštielninki, ištiesti įvairiomis kryptimis, beveik net vienas ant kito, tarsi paskubomis. Kadangi kretuoniškiai laidoti su įkapėmis, tiesa, negausiomis, tai galima manyti, kad jau to meto žmonių sąmonėje būta vaizdinių apie tolimesnį mirusiojo gyvenimą.

Kai kuriose medžiotojų ar žvejų stovyklavimo ar pastovesnio būvimo vietose buvo rasta pavienių žmogaus kaukolių ar kūno dalių. Dalinis laidojimas – žmogaus galva arba kūnas be galvos – archajiškas paprotys. Matyt, šitaip buvo išreiškiamas pirmykštėms visuomenėms būdingas magijos principas pars pro toto (dalis vietoj visumos).

Vėliau mirusieji buvo laidojami dvejopai: vienur jie paguldyti kape ištiesti, kitur taip suriesti, kad sulenktos kojos siekdavo juosmenį, krūtinę. Paskutiniuoju atveju mirusieji guldyti ant šono, rankos (viena ar abi) padėtos po skruostu. Atrodo, lyg negyvėlis būtų buvęs surištas. Mirusieji (ne visi) aprūpinti titnaginiais dirbiniais – įkapėmis.

Žalvario amžiaus epochoje įvyko didelis lūžis laidojimo papročiuose, kurį paliudija archeologiniai atradimai. Lietuvoje įsigalėjo mirusiųjų deginimas. Be to, prasidėjo pilkapių pylimo era.

Supiltuose iš smėlio, molio, akmenų pilkapiuose būdavo užkasami tik iš apeiginio laužo išrinkti sudegintojo kauliukai. Kartais jie suberti duobutėje tarp akmenų, kartais – ant akmens, kitu pridengus iš viršaus. Dažnai i iš molio nulipdyta urna supilti palaikų likučiai su visa urna pilkapyje užkasami, ją dar apjuosiant akmenimis. Nors laužo liepsna sunaikindavo velionio kūną, tačiau gyvųjų vaizdiniai apie tolimesnį mirusiojo „gyvenimą“ kitame pasaulyje nepakito. Antraip artimieji nebūtų dėję į kapus įvairių daiktų. Iškilo ir vaizdiniai apie mirusiojo ryšį su šeima, kolektyvu. Juk kiekvienas pilkapis – tai lyg savotiškas namas (mauzoliejus), kuriame „gyveno“ ne vienas, o keli ar keliolika apleidusiųjų šią žemę.

Dar vėliau, geležies amžiaus epochoje, žmonės kapinynus įrengdavo gražiose vietose, beveik visada kalvelėse, netoli gyvenviečių, upių ar ežerų kaimynystėje. Juose laidota ilgai, kelis ar keliolika šimtmečių.

Šios epochos pradžioje Lietuvos gyventojai buvo atsisakę papročio krauti laužus ir juose deginti mirusiuosius. Laipsniškai blėsta ir paprotys pilti piliakalnius. Žmonės savo artimuosius laidojo įvairaus dydžio duobėse, kurių gylis priklausė nuo to, kam jos buvo skirtos – suaugusiam ar vaikui, vienam asmeniui ar keliems. Tokio tipo kapinynus priimta vadinti plokštiniais kapinynais. Mirusiuosius kapinynuose guldydavo įvairiai orientuotus pasaulio šalių atžvilgiu. Tačiau buvo bendruomenių, kurios daugiau ar mažiau paisydavo vienos krypties. Neretai vyrus ir moteris laidodavo priešinga kryptimi. Manoma, kad to priežastis – skirtinga jų veikla ir šeimos ūkyje, ir bendruomeniniame gyvenime. Mirusieji buvo aprengiami šventiniais drabužiais ir išpuošiami metaliniais papuošalais. Be to, laidojant pridėdavo įvairių įrankių, ginklų, kitų namų apyvokos reikmenų, net akmeninių galąstuvų ar geležinių skiltuvų su titnago gabalėlių – ugniai įskelti.
Senosios Europos dievai ir deives lietuviu mitologijoje
Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė. Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Gimus vaikui, Laimai aukodavo vištą, kuri turėdavo būti užmušta su samčiu. Yra daug dainų, skirtų šioms apeigoms. Aprašyta apeiginė puota pirtyje tuoj po gimdymo ar maudymosi prieš gimdymą, vadinama pirtizas. Apeigas tvarkė šeimos močiutė. Pirtizo rituale dalyvaudavo tik moterys. Gimdyvė turi atsidėkoti deivei, paaukodama rankšluostį, juostą ar stuomenį. Dovana bus įteikiama šeimininkei arba padedama ant krosnies kampo.

Laimos veiklos sfera – ne tik vaikučių, bet ir gyvuliukų gimimas. Gimstant teliukams, ožiukams ar avytėms Laima pasirodo tvarte.

Laima – visa žinanti deive. Ji žino gyvenimo ilgumą, laimę ir nesėkmes. Ji lemia, nusprendžia. Lietuviu kalboje žodis lemti reiškia ne tik „lemti“, bet ir „spėti“, „nutarti“, „nustatyti“, „skirti“.

Laima yra verpėja, audėja ir siuvėja, taip pat gadintoja ir kirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Laima ji verpia ir nukerpa. Žmogaus kūnas buvo įsivaizduojamas kaip verpstukas, ant kurio vyniojasi gyvenimo siūlas. Kai verpstukas pilnai prisuktas, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laimos pasirodo po viena ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas. Viena praneša, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trečia, kad gyvens tiek ir tiek metu. Gegutė yra Laimos paukštis. Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą, pranašauja laimę ar nelaimę. Dainose, kaip deivė, ji sėdi aukso krėslelyje.
Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visą žinančios, visą galinčios, visą matančios Didžiosios deivės išraiška. Nors amžių eigoje indoeuropiečių ir krikščionių laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas, Ragana, turinti antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų. Ragana giminiuojasi su Deive Paukšte: ji skraidžioja kaip paukštis arba oru joja ant pagalio ar kelmo (mirusios augalijos simbolio). Žiemą, kada trumpiausia diena ir ilgiausia naktis, raganos joja į Šatrijos kalną. Ten susirenka visas raganų būrys, bet viena iš jų vyriausia ir vadinama „ponia“. Jos artuma su gyvatės energija rodo tokie sakmių motyvai kaip „deginamos Raganos plaukai raitosi tartum gyvatės ir jai iš burnos išlenda žalčiukai“.

Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Žino augalijos ir gyvūnijos galias, vartoja magiškas atgaivinančias žoleles. Verda iš tų žolių ar žiedų šiupinį, kuriuo pasitepusi pažastis gali skraidyti.

Ragana ypač greitai kaitalioja savo pavidalą. Pagrindinis Raganos įsikūnijimo pavidalas yra rupūže (dėl to rupūže tebėra vienas iš pagrindinių lietuviškų keiksmažodžių, nes keikiamasi dievų vardais). Rupūžė yra gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis. Reikia žinoti kaip su ja elgtis, nes joje glūdi ir mirties, ir gyvybės pradai. Atsilygindama už gera, ji prineša ir valgių, ir pinigų, bet už bloga baudžia mirtimi.

Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai. Gimda, placenta ir vos gimę kūdikiai – jos nuosavybe ir dėl to ji gali juos pasiimti. Ji geria kūdikių kraują, kad atsijaunintu ir iš naujo kurtų gyvybę. Raganos „kanibalizmas“ ne kas kita kaip auka jai. Ragana pavojingiausia, kai trumpiausia naktis. Ypač Joninių rytą, birželio 24. Ji krečia rugių žiedus, valkioja marškas, rankšluosčius, pavalkus, apynasrius po rasą ir atima iš karvių pieną arba užkeri karves (karvė sutinsta, trypia, spardosi).

Ragana gali užtemdyti saulę, užstoti ją su šluota. Ji kontroliuoja mėnulio fazių ritmą ir su juo susijusį augalijos klestėjimą.
Žemyna – Motina Žemė, teisingumo ir Žemės derlingumo deivė, paslaptingoji žemės jėga. Rytas vakaras ji būdavo bučiuojama kaip motina. Pavasarį ji buvo įsivaizduojama esanti nėščia kaip moteris, reikalaujanti gilios pagarbos. Jos negalima įžeisti, jokiu būdu negalima žemės mušti rykšte ar spjauti ant jos (jei taip padarai, tai atsiprašyti kaip žmogaus). Žemyna tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama arba i save nepriimdama. Negalėjimas sugrįžti į Žemę Motiną – viena iš labiausiai gąsdinančiu teisingumo deivės Žemynos bausmių. Šventa žemė nedorėlių nenešioja. Augalijos gyvybė kyla iš žemės. Gėlės ir medžiai, miškai ir gojai, akmenys, kalvos ir kalnai prisipildę stebuklingų Žemynos jėgų. Jos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, užtikrina vaisingumą ir sveikatą.

Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti, pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę.
Austėja – deivė, skatinanti augimą ir gausėjimą. Ji ir moteris, ir bitė, rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimos gausėjimu. Ji globoja vaikingas moteris. Vardas kilęs iš žodžių austi ir austyti – „šen ir ten bėgioti“ (taip laksto bitės rinkdamos medų). Austėjai buvo aukojama liejant į orą ar į lubas.
Gabija – ugnies deivė. Kiekviename name buvo šventas židinys, kuriame negesdavo ugnis. Ją prižiūrėjo šeimos motina. Tik kartą per metus, vidurvasario šventės išvakarėse, ji buvo simboliškai užgesinama ir vėl įžiebiama.

Vardas Gabija kilęs iš žodžio gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnele, šeimos globėja. Jai buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną, verdant maistą, buvo maitinamas ir židinys. Druskos buvo užberiama ant ugnies, kad ji visada būtų „soti“, nes kitaip galinti rūstauti.
Medeina – medžiotojų ir žvėrių valdytoja. Ją galima sulyginti su graikų deive Artemide, ar romėnų Diana. Jos globai priklauso miškai ir visa kas gyva. Pats vardas ją sieja su giriniais.
Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas. Jis apibūdinamas kaip „dievas, gimęs lino pavidalu iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs“. Lino kančia trunka ištisus metus. Kai kuriuose šaltiniuose Vaižgantas minimas kaip moterų dievas (t. y. moterys jo šaukiasi ir maldauja).
Laumės – nakties paukštyje įsikūnijusi deivė. Laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda saulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežeryje jos velėja audeklus. Laumės labiau žemiškos nei kitos deivės. Iš tikrųjų Laumės turi žemiškų charakterio bruožų: patrauklios, seksualios, impulsyvios, iracionalios, ilgisi motinystės, bet vis dėl to jos mistinės būtybės – deivės.
Kaukai – kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms skalsą, dauginantys javus ir šieną. Šaltiniuose rašoma, kad kaukai yra maži žmogučiai, kurie valgo vegetarinį maistą ir padeda žmonėms. Kaukų buveinė yra miške, po žeme. Jų veiklą reguliuoja dievas Puskaitis. Kad kaukai neštų naudą, reikia juos prisijaukinti, padaryti sutartį.
Aitvaras – apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna, juodvarnis ar kita stebuklinga Paukšte, arba kaip skraidantis žaltys ar ugninė gyvatė. Aitvaro antgamtiška veikla artima laumės darbams. Kalbama apie aitvaro paukštišką kilmę: jis išsirita iš kiaušinio. Įdomu tai, kad aitvaras maitinamas kiaušiniene – paukštiškos kilmės apeiginiu patiekalu. Netyčia įgytas aitvaras neša gerybes be perstojo, žeria pinigus, tačiau jam kuo nors neįtikus, gali kilti baisios nelaimes (gali sudegti namai).
Indoeuropietiškos kilmes dievai ir deives
Dievas – vyriausias panteono dievas. Jis buvo dangaus šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras ir išmintingas, augalijos augimo skatintojas ir jos globėjas.

Dievas pasirodo kaip jaunas gražus vyras su apsiaustu, kepure; jo drabužiai papuošti kabučiais. Diržas ir kalavijas – pagrindiniai atributai; jis panašus į karalių. Dievas turi žirgus sidabro pakinktais, aukso balnais. Jo pilis ant kalno (dangaus), su trejais sidabriniais vartais, įvairiais ūkiniais pastatais: pirtimi, sodu, pievomis ir medžiais. Nuo šio kalno Dievas joja raitas arba važiuoja aukso ar vario karieta arba rogėmis, laikydamas aukso vadeles su aukso kutais. Žemėn leidžiasi lėtai, atsargiai, kad nenukrėstų rasos lašelių, nesustabdytų želmenų augimo, nesutrukdytų artojų ir sėjėju darbo. Jis pakyla virš rugių, sutrypia piktžoles. Dainose taip pat minimas dirbantis: ruošia dirvą, sėja rugius ar miežius iš sidabro sietuvėlės, net medžioja ir daro alų.

Dievas buvo metų laikų dievybė, neatskiriama nuo saulės šviesos – jaunos, stiprios ir silpnos. Žiemą jis gimsta su žiemos saule, o vasaros pradžioje, kai pati trumpiausia naktis, su saule triumfuoja. Minima, jog jis prižiūrėjo, kad sėjos pradžioje būtų garbinama naujoji šviesa, žvejojant – pilnoji, o nuimant derlių – senoji šviesa.
Perkūnas – teisingumo dievas, stichijos valdovas. Tai viena iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Kadangi jo vardas tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Trinkulis, Barškutis, Tarškutis, Tarškulis, Trenktinis, Dryžulis, Šarkutis, Akmeninis kalvis ir kt. Perkūno jėga išreiškia griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ožys, jo medis – ąžuolas. Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda ir kirviu rankoje. Per akmeninį kalną (dangų) jis lekia ugniniu dviračiu, ožiu ir žirgais kinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis. Jis – žemės vaisintojas, valo blogio ir žiemos jėgas. Perkūnas kovoja su velniu ir piktais žmonėmis. Labai nekenčia melagių, vagių, savimylų, pagyrūnų. Jo jėga persiduoda per kirvį ir žaibo nutrenktus daiktus, kurie gydo ligas, saugo nuo piktų dvasių, suteikia vaisingumo, apsaugo derlių. Perkūno nutrenktas nekaltas žmogus buvo tartum dievo išrinktasis. Žmonės troško būti paliesti perkūno. Žmogaus ir gyvulių nutrenkimas buvo laikomas auka Perkūnui. Tam tikru metu jis tiesiog reikalauja aukų. Perkūno paliesti kalnai ir ąžuolynai buvo laikomi šventais.
Velnias – tai vienas iš trijų svarbiausių baltų dievų (šalia Perkūno ir Dievo). Šis dievas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi ir juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Iš sakmių žinome , kad ir pats turi didžiules galvijų bandas. Karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač pakariant, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.

Velnias – vienakis magikas, visą regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis, bet svarbiausias jo gyvulys yra eržilas, kuris gali išmindžioti visą priešo kariuomenę.

Velnio vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas, gali būti toks sunkus, jog, atsistojęs ant akmens, įspaudžia pėdą.

Velnias baudžia žmones nuolat reikalaudamas žmogaus mirties; savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis vilioja žmones į mirti: pasivertęs gaigalu, kitu nepaprastu paukščiu ar ožiuku, įklampina pelkėse, pasivertęs vilku sudrasko; pasirodęs baisios juodos žviegiančios kiaulės pavidalu mirtinai išgąsdina, pasivertęs juodu šunimi įkanda ir žaizda negyja: jaujose ar pirtyse moterims nulupa oda; pasivertęs žalčiu užšoka uogautojai ant kaklo ir pasmaugia, naktį, įsirangęs į lovą, mirtinai išgąsdina, o užgulęs kaip maišas uždusina.

Velnio viena akis viską mato. Būti vienakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. Aiškiaregio motyvas nuolat pasitaiko sakmėse apie velnio vakarėlius ir šokius su muzikantais gražiuose rūmuose, kurie pavirsta pelkėmis, kai tik užgieda gaidys, o velnio šokdinti žmonės randami pasikorę.
Aušrinė – antroji saulė, gražuolė meilės deivė. Ji pirmoji apšviečia dangų, išsklaido tamsa. Pagal rytinę ir vakarinę žvaigždę ūkininkai pradėdavo ir baigdavo dienos darbus. Pirmą kartą besibučiuojančius sužadėtinius turėjo matyti Aušrinė. Iš pasakų motyvų žinome, kad Aušrinė turi dvarą marių saloje. Ši antroji Saulė yra tokia graži, kad į ją užsižiūrėjęs Mėnuo nepatekėjo dvi dienas ir dvi naktis, o Saulė pripažįsta, jog Aušrinė tyresnė ir gražesnė už ją.
Mėnuo – sveikatos, grožio, laimės ir turto teikėjas. Jis ir „Dievo kumelys“, galis plaukioti per vandenis (nakties dangų), ir gražus karys karalaitis. Mitologinėse dainose jis vilki kario drabužiais, su žvaigždžių apsiaustu. Globoja karius, su žvaigždžių pulkais skuba gelbėti jaunų karių. Aušrinė ir Vakarinė – Mėnulio žirgai.

Buvo tikėta, kad jaunas mėnulis neša šviesą, sveikatą, visokeriopą laimę, jis buvo ypač gerbiamas. Žmonės manė, kad jaunatyje gimęs žmogus visą gyvenimą liekas jaunos išvaizdos, o pilnatyje gimęs bus turtingas.