Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Pasaulio ir žmogaus sukūrimo įsivaizdavimas senosiose sakmėse

Autorius: Rytis

Sakmėse pasakojama apie įvairių mitinio pasaulio elementų sukūrimą . Situacija iki visatos sukūrimo apibūdinama kaip nebūtis, pažymint, kad buvęs tik vanduo arba vanduo ir rūkas, arba, kad miglose gyvenęs tik vienas dievas. Kartais nebūtis nusakoma kaip tamsa ir amorfinė masė ( „visur tamsu ir keip kisielius susimaišęs su tirštumu skystums“).

Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra tvarka. Kai kuriose sakmėse konstatuojama, kad iš pradžių kuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur aiškinama, kad žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Esminių universalumo elementų išskaidymas gali būti pasaulio tolesnio kūrimo sąlyga. Vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi visatos kūrimo etapai, neužfiksuota. Dažniausiai sakmėse atskleidžiamas vienas kuris visatos kūrimo epizodas. Jų visuma atveria bendrą kosmoso kūrimo procesą. Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių sukūrimas ab initio ( pasaulio pradžios) laiku. Teigiama, kad kai visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų.

Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau aiškinama kaip atsirado jame matomi kontūrai: „Dievas sutvėręs žmones ėjo per pasaulį ir užklydo pas mėnesį. Pavargęs atsisėdo pailsėti. Pro šalį ėjo moteris su vandeniu. Dievas paprašė jos atsigerti. Moteris ne tik nedavė jam atsigerti, bet dar ir aprėkė jį. Dievas supyko ir nubaudė moterį – ji liko stovėti mėnulyje“. Buvo tikima, kad mėnuo įtraukiąs jį įžeidusį žmogų.

Su mitinių laikų įvykių laiku siejamas ir žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo ratai – tai septyni dideli deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė sausros metu pagirdė pakeleivį. Grįžulo ratai kartais vadinami Elijo (Alijošiaus) ir Enoko vežimu – jie važiuodami dangumi užkliuvo, o ratai ir liko stovėti.

Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės atsiradimas. Įsivaizduota, kad žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė norėjo viena saugoti savo dukterį, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Teisėjas Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę globos dieną, o Mėnulis ir jo seserys Žvaigždės – naktį. Taip atsirado diena ir naktis – laikas buvo suskaidytas į šviesųjį ir tamsųjį.

Būdingas kosmogoninės tematikos sakmių siužetas – pasakojimas apie tai, kaip pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo, vien tik vanduo aplink tyvuliavo, plaukė laivelis, kuriame sėdėjo dievas ir velnias. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną, ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes – radosi lygumos. Velnias, mėgdžiodamas dievą, taip pat bandė tai padaryti: išspjovė burnoje paslėptas žemes – iškilo kalnai, ėmė telkšoti balos. Kai kuriose sakmėse, sudarančiose atskirą siužeto tipą, nepasakojama kai velnias nardo po marių dugną. Jose aiškinama kas pasidaro kai velnias išspjauna žemes iš burnos ar tiesiog jas pasėja. Sakoma, kad atsiranda daug akmenų. Jų be perstojo daugėja. Tai pražūtingas reiškinys – akmenys gali nukloti visą žemę. Tuomet dievas sumano užleisti šaltį ir šitaip sustabdo akmenų augimą. Akmenys gali nustoti augti ir užgriaudus griaustiniui.

Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie žemės atsiradimą gana abstraktus. Jis įvardijamas tiesiog dievu, užsimenama, kad gyvena danguje. Dievo pagalbininkas – jam priešiška būtybė – velnias. Jis sakmėse įvairiai apibūdinamas: kaip dievo tarnas, brolis, kitas dievas, kaip vandens paukštis (gaigalas), Liucipierius. Dievas ir jo palydovas ir bendradarbiauja ir kovoja. Dievas kuria tai, kas pozityvu, velnias – kas negatyvu. Velnias bando nusikratyti dievu, kai šis užmiega ką tik sukurtoje saloje vandenų platybėse. Jis tempia miegantį dievą už kojų prie kranto. Tačiau krantas tolsta, mat sala ėmė plėstis, kol galiausiai ji tapo be galo be krašto dideliu žemės plotu. Nubudęs dievas nugramzdina velnią į pragarą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->