Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mitas, mitologija, archetipas

Autorius: Algimantas

Mitas, mitologija, archetipas.

Mitologija – tai

a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai;

b) visi kurios nors etninės grupės mitai.

Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).

Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija – pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai – pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai žmonijai.

Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos – vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.
Senieji gyventojai. Baltai.

Mūsų krašte žmonės gyveno jau paleolito amžiuje, Paleolitas (ankstyvasis akmens amžius) – XI-XI tūkst. pr. Kr. Mezolitas (vidurinis akmens amžius) – VIII-IV tūkst. pr. Kr. Neolitas (naujasis akmens amžius) – IV tūkst. pr. Kr. vid. – II tūkst. pr. Kr. Žalvario (bronzos) amžius – XVI-VI a. pr. Kr. Geležies amžius – V a. pr. Kr. – XII a. po Kr.

Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, ~2400-2300 m. pr. Kr., iš Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide).

Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų tautų grupę (II tūkst. pr. Kr.).

Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt.

IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai).

VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai).
Mitologijos istorijos skirstymas.

Paprastai mitologijos ir religijos istorija skirstoma į tris epochas:

1. Ankstyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.

Pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą – protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas susiję su magija – tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.

2. Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.

Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22

Rašykite komentarą

-->