Studijoms.lt

Referatai, konspektai

“Baltaragio malūno” folkloriškumas

Autorius: Vaidotas

„Pasaką ne pasaką skaitau“, galvojau skaitydama Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Šiame romane riba, skirianti folklorišką pasaulį nuo tikroviško yra labai nežymi.

Sakmišką romano liniją brėžia sakmių veikėjas velnias Pinčiukas. Jam autorius sudėjo visus būdingiausius velnio bruožus. Pinčiuko buveinė-pelkės, “klampios, neišbrendamos, . . . apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“. Klastingos, nesaugios tai buvo vietos: „Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs“. Tokioje nemalonioje vietoje pamatome Pinčiuką, nusmurgusį velniuką. Šis „buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei gera nei bloga“. Snaudžiantis Pinčiukas aktyvesnis tapdavo tik pagalvojęs, kad jam reikalinga pati. Velnias sugebėdavo savo išvaizdą keisti, kaip to reikalaudavo aplinkybės. Vesdamas Uršulę, jis pasirodo kaip jaunikaitis, „toks gražus, toks meilus, kad net sapne nesusapnuotum“. Sudarydamas sutartį su Baltaragiu, Pinčiukas atrodo kaip „striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušiuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele“. Kad tai velnias Baltaragis atpažįsta, tik iš ragų kaktoje. Vogdamas Girdvainio arklius, velnias skranda danguje su maišu ant pečių, vėliau jis pavirsta šikšnosparniu ir žvengia „kaip šimtas arklių“. Šikšnosparniu pasivertęs velnias pražudo ir Jurgą.

Ši antgamtinė būtybė pavojinga žmonėms, jei šie priešinasi jo užgaidoms. Pinčiukas turi neįprastų galių: gali užleisti rūką, sukti malūno sparnus, jis gali priversti žmogų įsimylėti, net jam nežinant, jis apgauna Jurgą ir ją pražudo. Šiaip jau su žmonėmis Pinčiukas gerai sutardavo. Pikta neįstengė daryti. „O drąsesnieji piemenys. . . Pinčiuką. . . pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą“. Buvo gerokai kvailas nes, nepavykus vedyboms su Uršule, gerokai gavo lupti: „su rožančiumi per akis, per ragus, per šonus, ir per pakinklius“. Jį apgavo ir piršlys Visgirda uždaręs į stebuklingą tabokinę. Tačiau velnias negailestingas, jį apgavusiems žmonėms. Tai kaip jis šaipėsi iš Baltaragio, praradusio dukterį: „todėl jam liežuvį kaišiojo, špygas rodė, baksėjo ragus ir visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas“. Susidūrimas su velniu tampa pražūtingas pagrindiniams šio romano veikėjams. Jurgai, Girdvainiui, Baltaragiui.

Iš liaudies pasakų į romaną atėjęs motyvas – velnio pranykimas su gaidgyste. Iš sakmių įvesta į romaną amžina velnio ir Perkūno dvikova. Tai nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Į velnio kerštą, į jo skriaudas žmonėms sureaguoja aukščiausios jėgos, linkusios bausti. Pasak romano autoriaus „tai senelis Perkūnas, išvažiavęs tą pavasarį su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę. . . ? Įsismaginusį, nuo keršto pamiršusį atsargumą, velnią trenkia žaibas. Šis krenta ir prasmenga kiaurai žemę „su savo nelemtu žvengimu“.

Kita romano linija primenanti liaudies dainą, bernelio ir mergelės santykius yra Jurgos ir Girdvainio meilės istorija. Jurga romane vaizduojama kaip dainų mergelė. „Ši buvo graži, linksma, jaunatviška, pati smagiausia mergina“. Kaip autorius rašo „Jai visas gyvenimas atrodė „kaip“ linksma jaunystės išdaiga. Ne ką prasčiau vaizduojamas ir jos būsimasis jaunikis Girdvainis, „šaunus ir išdidus jaunikis“. Šis buvo be galo išrankus, nes „niekaip negalėjo sau mergos susirasti“. Tai nebuvo rūpestingas sumas ūkininkas, bet nerūpestingas, per gyvenimą su savo obuolmušiais žirgais skriejantis žmogus. Žmonės sakė, jog „visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be sulų, kuri niekada nebus pilna“. Todėl jam reikėjo merginos tokios pat laisvos, nerūpestingos, galinčios ir nebijančios skrieti kartu. Tas nerūpestingumas, gyvenimo meilė, neįprastumas ir suvedė Jurgą su Girdvainiu. Degančios akys , džiaugsmas širdy gimsta jaunuoliams pamačius vienas kitą. Jie jautėsi tarsi suradę antrąją savo puselę: „nedrįso vienas į kitą pažiūrėti“, išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę“. Jie ruošėsi kartu skristi į savo laimę. Deja, sutartis su velniu pasirodė stipresnė ir išardė didžiulę meilę, pražudė mylimuosius. Tragiška baigtis ištinka ir senąjį Baltaragį, kuris dėl velnio pinklių- suakmenėja. Be galo gražūs , nuoširdūs santykiai siejo tėvą ir dukrą. Ji buvo visas senojo malūnininko „džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas“. Tėvas dėl velnio pinklių, dėl pas dukrą neatvažiuojančių piršlių sielvartavo. Jis netgi bandė gražiuoju atšaukti sutartį su velniu, bet tai jam nepavyko. Jurgos ir tėvo santykiuose jaučiamas švelnumas, rūpinimasis vienas kitu. Baltaragį slėgė neapsakoma kančia, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti savo dukterį laimingą. Tačiau žmogus nebegali valdyti savo gyvenimo, už jį veikia velnias, kuris pražudė ir tėvą ir dukrą, ir kitus: „. . . žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.

Liūdna ir graži dviejų jaunų žmonių-Jurgos ir Girdvainio meilės, jų likimo istorija žavi savo neįprastumu, nuoširdumu. Romano grožis ir susideda iš netikėtų tautosakiškų posūkių, iš tikroviškų gamtos vaizdų ir veikėjų. Čia stebuklai tampa tikrove. O autoriaus talentas, apvilkęs tikroviškus įvykius tautosakiškumo rūbais, pritraukia prie šios knygos nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Rašykite komentarą

-->