Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Babilonas – istorija ir kultūra

Autorius: Kamilė

Babilonas – buvęs miestas Mesopotamijoje, netoli dabartinės Chilos, į pietus nuo Bagdado.

Babilono vietoje, matyt, gyventa ir priešistoriniais laikais. Čia prie didžiųjų Eufrato ir Tigro upių apsigyveno, galimas daiktas, iš rytų atkeliavę šumerai.

Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą ir tekėjo lagūnom atskiromis žiotimis. Tarp jų beveik ištisai telkšojo pelkynai, ežerai. Krūmokšniuose gyveno liūtai ir leopardai, galimas daiktas, kad veisėsi ir drambliai. Smulkias žmonių bendruomenes skyrė vienas nuo kitų beveik neįveikiamos kliūtys. Šumerai daug kur pasinaudojo jau esančiomis gyvenvietėmis, bet įkūrė nemažai ir naujų. Nausėdijos gyveno miesto valstybės principu. Jų valdovai kartu buvo ir vyriausieji žyniai. Jie rūpinosi tiek religiniais, tiek politiniais ir ūkiniais valstybės reikalais. Kadangi nuolatos grėsė kylantys upių potvyniai arba sausra, pamažėle žmonės sutramdė upę. Tikriausiai jie ėmė pilti pylimus ir kasti kanalus. Ilgainiui Tarpupio gyventojai sukūrė kanalų ir pylimų sistemą, kuri padėjo apsirūpinti vandeniu, nuleisti jį kada reikia ir kur reikia.

Gerai organizuota drėkinamoji žemdirbystė ir produktyvi gyvulininkystė padėjo šiems miestams valstybėms greitai sustiprėti ir įsigalėti. Ekonomiškai klestinčiuose šumerų miestuose labai išaugo kultūra, todėl daugeliu atžvilgiu jie yra ” žmonijos lopšys ”. Į trečiojo tūkstanmečio pabaigą kai kuriuose miestuose atsirado monumentalių pastatų, kuriuose buvo garbinami šumerų dievai. Ūkiniame gyvenime svarbų vaidmenį turėjo šumerų dantiraštis, pirmasis žmonijos raštas. Šumerai davė pasauliui besisukantį puodžiaus ratą, cilindrinį antspaudą.

Situacija pietiniame Tarpupyje iš esmės pasikeitė, kada čia įsiveržė dideli vakarų semitų pulkai. Šumerų miestų valstybių laikai dabar jau negrįžtamai praėjo, ir šumerai išnyko iš istorijos arenos. Šalies istoriją ėmė lemti nauji valdovai ir nauji miestai. Valdžios centrais tapo Maris, Ašūras ir Babilonas. Nesibaigiančiose tarpusavio kovose jie sprendė, kuriam viešpatauti Pietų Mesopotamijoje.

Pirmą kartą Babilono vardas minimas XXIV a. prieš mūsų erą.

Kai Sumuabumas, vienos klajoklių genties šeichas, įsikūrė iki tol nežymiame mieste Babilone, matyt, šis turėjo senąjį vardą Babila, kurį nauji atvykėliai į savo kalbą išsivertė kaip” Bab ilim ” – “ Dievo vartai”.

Sumuabumas įkūrė dinastiją, kuriai buvo lemta iškelti Babiloną į galybės viršūnę ir paversti vienu žymiausių Artimųjų Rytų miestu. Karalius pirmiausiai ėmėsi miesto gynybinių įtvirtinimų. Tačiau tikrasis Babilono iškilimas prasidėjo valdant Hamurabiui. Hamurabio dinastija Babiloną ir jo provincijas valdė tris šimtmečius. 1894 – 1595 metais pr. m. e. Babilonas tapo Senosios Babilonijos karalystės sostine. Tais laikais Babilonas tapo ekonominiu, kultūriniu ir politiniu Vakarų Azijos centru. Hamurabis tapo vienvaldžiu valdovu visame krašte nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų. Po daugelio karo žygių stojo taikos ir gerovės laikotarpis, per kurį Hamurabis vienijo ir stiprino savo karalystę. Tokiame krašte kaip Babilonija, kur stigo bet kokių žaliavų, kur pagrindinės medžiagos buvo švendrai ir molis, žemės ūkiui teko lemiamas vaidmuo. Todėl nėra ko stebėtis, kad patys karaliai rūpinosi kanalų priežiūra ir savo įrašuose gyrėsi esą kanalų sistemos saugotojai. Įstatymų kodekso įvade Hamurabis pabrėžė, kad jis “ iki soties parūpino vandens savo žmonėms ”. Hamurabio Įstatymų studijavimas dar neužbaigtas, bet jau dabar galima pasakyti, jog jie liudija ypatingai aukštą juridinės minties lygį. Teisinės normos apima visus iš esmės įmanomus gyvenimo atvejus, kada gali kilti teisiniai ginčai. Dėmesį patraukia “ pasaulietiškas ” Hamurabio Įstatymų pobūdis.” Dievo teismas “ taikomas tik tais atvejais, kai nėra “ žemiškųjų ” tiesos nustatymo būdų ( dokumentų, liudininkų ).

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->