Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Babilonas – istorija ir kultūra

Autorius: Kamilė

Babilonas – buvęs miestas Mesopotamijoje, netoli dabartinės Chilos, į pietus nuo Bagdado.

Babilono vietoje, matyt, gyventa ir priešistoriniais laikais. Čia prie didžiųjų Eufrato ir Tigro upių apsigyveno, galimas daiktas, iš rytų atkeliavę šumerai.

Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą ir tekėjo lagūnom atskiromis žiotimis. Tarp jų beveik ištisai telkšojo pelkynai, ežerai. Krūmokšniuose gyveno liūtai ir leopardai, galimas daiktas, kad veisėsi ir drambliai. Smulkias žmonių bendruomenes skyrė vienas nuo kitų beveik neįveikiamos kliūtys. Šumerai daug kur pasinaudojo jau esančiomis gyvenvietėmis, bet įkūrė nemažai ir naujų. Nausėdijos gyveno miesto valstybės principu. Jų valdovai kartu buvo ir vyriausieji žyniai. Jie rūpinosi tiek religiniais, tiek politiniais ir ūkiniais valstybės reikalais. Kadangi nuolatos grėsė kylantys upių potvyniai arba sausra, pamažėle žmonės sutramdė upę. Tikriausiai jie ėmė pilti pylimus ir kasti kanalus. Ilgainiui Tarpupio gyventojai sukūrė kanalų ir pylimų sistemą, kuri padėjo apsirūpinti vandeniu, nuleisti jį kada reikia ir kur reikia.

Gerai organizuota drėkinamoji žemdirbystė ir produktyvi gyvulininkystė padėjo šiems miestams valstybėms greitai sustiprėti ir įsigalėti. Ekonomiškai klestinčiuose šumerų miestuose labai išaugo kultūra, todėl daugeliu atžvilgiu jie yra ” žmonijos lopšys ”. Į trečiojo tūkstanmečio pabaigą kai kuriuose miestuose atsirado monumentalių pastatų, kuriuose buvo garbinami šumerų dievai. Ūkiniame gyvenime svarbų vaidmenį turėjo šumerų dantiraštis, pirmasis žmonijos raštas. Šumerai davė pasauliui besisukantį puodžiaus ratą, cilindrinį antspaudą.

Situacija pietiniame Tarpupyje iš esmės pasikeitė, kada čia įsiveržė dideli vakarų semitų pulkai. Šumerų miestų valstybių laikai dabar jau negrįžtamai praėjo, ir šumerai išnyko iš istorijos arenos. Šalies istoriją ėmė lemti nauji valdovai ir nauji miestai. Valdžios centrais tapo Maris, Ašūras ir Babilonas. Nesibaigiančiose tarpusavio kovose jie sprendė, kuriam viešpatauti Pietų Mesopotamijoje.

Pirmą kartą Babilono vardas minimas XXIV a. prieš mūsų erą.

Kai Sumuabumas, vienos klajoklių genties šeichas, įsikūrė iki tol nežymiame mieste Babilone, matyt, šis turėjo senąjį vardą Babila, kurį nauji atvykėliai į savo kalbą išsivertė kaip” Bab ilim ” – “ Dievo vartai”.

Sumuabumas įkūrė dinastiją, kuriai buvo lemta iškelti Babiloną į galybės viršūnę ir paversti vienu žymiausių Artimųjų Rytų miestu. Karalius pirmiausiai ėmėsi miesto gynybinių įtvirtinimų. Tačiau tikrasis Babilono iškilimas prasidėjo valdant Hamurabiui. Hamurabio dinastija Babiloną ir jo provincijas valdė tris šimtmečius. 1894 – 1595 metais pr. m. e. Babilonas tapo Senosios Babilonijos karalystės sostine. Tais laikais Babilonas tapo ekonominiu, kultūriniu ir politiniu Vakarų Azijos centru. Hamurabis tapo vienvaldžiu valdovu visame krašte nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų. Po daugelio karo žygių stojo taikos ir gerovės laikotarpis, per kurį Hamurabis vienijo ir stiprino savo karalystę. Tokiame krašte kaip Babilonija, kur stigo bet kokių žaliavų, kur pagrindinės medžiagos buvo švendrai ir molis, žemės ūkiui teko lemiamas vaidmuo. Todėl nėra ko stebėtis, kad patys karaliai rūpinosi kanalų priežiūra ir savo įrašuose gyrėsi esą kanalų sistemos saugotojai. Įstatymų kodekso įvade Hamurabis pabrėžė, kad jis “ iki soties parūpino vandens savo žmonėms ”. Hamurabio Įstatymų studijavimas dar neužbaigtas, bet jau dabar galima pasakyti, jog jie liudija ypatingai aukštą juridinės minties lygį. Teisinės normos apima visus iš esmės įmanomus gyvenimo atvejus, kada gali kilti teisiniai ginčai. Dėmesį patraukia “ pasaulietiškas ” Hamurabio Įstatymų pobūdis.” Dievo teismas “ taikomas tik tais atvejais, kai nėra “ žemiškųjų ” tiesos nustatymo būdų ( dokumentų, liudininkų ).

Kadangi Babilonija neturėjo jokių žemės turtų, jie nuo seniausių laikų varė gyvą mainų prekybą su kitomis tautomis ir sritimis. Hamurabio valdymo metais Babilonas tapo prekybos centru, ir tai nulėmė miesto gerovę. Babiloniečiai prekiavo ne vien savo bei įvežtiniais gaminiais, bet ir sėkmingai vertėsi kaip tarpininkai, neblogai pelnėsi iš perpardavimo. Pagrindinės žaliavos, kurias babiloniečiai įsiveždavo, buvo mediena, metalai ir akmenys. Parvežti brangios medienos dažnai buvo siunčiamos specialios ekspedicijos, o kartais rengiami karo žygiai. Pirkliai parveždavo įvairių brangakmenių. Babiloniečiai mėgo ir vertino lazuritą, nes tikėjo, kad jo mėlyna spalva turi magišką galią apsaugoti nuo piktų jėgų.

Amatai, kaip ir žemės ūkis bei prekyba, Babilono ekonomikoje vaidino svarbų vaidmenį. Amatininkai savo darbu labai padėjo praturtėti ir suklestėti miestams ir bendruomenėms. Be jų negalėdavo išsiversti nei karaliai, nei šventyklos, nei gyventojai. Kiekvienas valdovas stengėsi turėti kuo daugiau nagingų amatininkų. Vieni

amatininkai atsikeldavo į Babiloną savo noru, nes čia buvo geresnės sąlygos dirbti ir gyventi, kiti buvo atvaromi kaip vergai iš karo žygių. Iš įvairios žaliavos Babilono amatininkai darė meniškus keramikos gaminius, audinius, papuošalus.

Valdant paskutiniesiems Hamurabio dinastijos atstovams Babilono įtakos sferos ėmė silpnėti. Nėra argumentuotų daiktinių ar rašytinių duomenų, kodėl prasidėjo vadinamasis Tamsusis laikotarpis. Žinoma tik tiek, kad apie 1530 metus pr. m. e. Babiloną užgrobė hetitai, apie 1518 m. pr. m. e. kasitai. I tūkstanmečio pradžioje dėl Babilono kovojo Asirija ir aramėjiškos chaladėjų gentys. Tolimesnė Babilonijos istorija yra karų istorija su asirais. Apie 1050 m. pr. m. e Babilono soste jau sėdėjo aramėjų karalius ir nuo to laiko aramėjai lėmė Babilono likimą. Apie 10 – šimtmečio pabaigą Asirijoje ėmė kilti karinė valstybė, kuri maždaug 300 metų prievarta viešpatavo Artimuosiuose Rytuose. 909 – 889 m. pr. m. e. Asirai užkariavo ir Babiloną, bet jo pasigailėjo kaip seno kultūros ir religijos centro. Vietiniai karaliai pripažino asirų valdžią. Asirų imperija toliau plėtė ir stiprino savo valdžią. Ji visaip siekė Babilonijos palankumo. Tikrasis Asirijos imperijos kūrėjas Tiglatpalasaras III (745 – 727 ) pasiskelbė kartu ir Babilonijos, ir Asirijos valdovu. Jis pripažino babiloniečių dievus ir juos pagerbdamas aukojo aukas ir pradėjo dideles statybas. Asirijos imperija nuolat kovojo, norėdama išplėsti savo valdas. Imperija buvo sunkiai valdoma, nes tapo pernelyg didelė ir nevienalytė. Nuolatiniai karo žygiai, maištaujantys miestai, sekino Asirijos imperijos jėgas. Ji pati save stūmė į pražūtį. Po karaliaus Ašurbanipalo mirties Asirijos imperija ėmė sparčiai artėti prie savo žlugimo. Visose jos dalyse prasidėjo sukilimai ir riaušės. Babilone tuo metu irgi vyko perversmai.

625 – 539 m. pr. m. e. prasideda Naujosios Babilonijos periodas. Babilono valdovu pasiskelbė chaldėjas Nabopolasaras ( 626 – 604 m. pr. m. e.) ir pradeda naują dinastiją ir naują Mesopotamijos istorijos etapą. Tuo metu Babilonas tapo Naujosios Babilonijos karalystės sostine. Pradedama plėsti Babilono statyba.

Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje ypač pasižymėjo antrasis dinastijos vadovas Nabuchodonosaras II ( 604 – 562 m. pr. m. e.). Jam valdant prasidėjo paskutinysis Babilonijos valstybės suklestėjimas. Nabuchodonosaras viešpatavo daugiau kaip keturiasdešimt metų ir pavertė Babiloną puošniausiu miestu Artimuosiuose Rytuose. Garsas apie jo sostinės rūmų spindesį sklido toli po pasaulį. Pati imperija išplėčiama iki Palestinos. 598ir 586 m. pr. m. e. užkariaujama Jeruzalė, jos gyventojai išvaromi, paimama daug vergų.

Babilone vykdomos didžiulės statybos. Miestas aukštomis molio plytų sienomis iš tolo matydavosi plačioje Babilonijos lygumoje. Atvykęs į Babiloną pro deivės Ištarės vartus patekdavai į Procesijų gatvę. Ištarės vartai buvo padengti glazūruotomis mėlynomis plokštėmis ir papuošti geltonais bei rudais buliais ir slibinais. Procesijų gatvė pro rūmus vedė tiesiai į Babilono vyriausiojo dievo Marduko šventyklų kvartalą. Čia buvo tikrasis Babilono centras, pritraukiantis daugybę maldininkų ir smalsuolių, suviliotų aukštai iškilusio šventovės bokšto. Didžiulis bokštas su dievo Marduko šventykla buvo miesto simbolis. Spėjama, kad pabaisa liūto galva simbolizuoja svarbiausią Babilono dievą Marduką. Kasmet būdavo švenčiama Marduko šventė. Tikriausiai specialiai maldininkams Marduko šventyklos žyniai sudarė miesto aprašymą, kuriame išvardijo visas šventoves, altorius, svarbiausius kelius ir miesto vartus. Paminėtos penkiasdešimt trys šventyklos. Orientuotis Babilone buvo palyginti lengva. Jis buvo aiškiai išplanuotas. Ilgos tiesios gatvės dalijo miestą į stačiakampius kvartalus.

Marduko šventyklos kvartalas buvo ne vien religinis centras; čia prie šventovės vartų veikė didžiausias miesto turgus, kuriame buvo prekiaujama viso pasaulio gaminiais.

Augantis Babilonas neišsiteko viename Eufrato krante; kitoje upės pusėje nusidriekė didelis kvartalas. Iš senamiesčio į naująjį rajoną buvo galima patekti plačiai pagarsėjusiu tiltu. Sakoma, kad jį pastatęs Nabopolosaras, o Nabuchodonosaras tik paremontavęs. Tai pirmasis tvirtas mūrinis upės tiltas. Tiltas buvo 123 metrų ilgio.

Nabuchodonosaro II valdymo laikais Babilonas klestėjo. Jame buvo du iš septynių pasaulio stebuklų. Tai pagrindinė šventykla Etemenakio zikuratas ( vadinamasis biblinis Babelio bokštas ) – 90 metrų aukščio laiptuota piramidė, kurios viršūnėje buvo kulto patalpos ir karaliaus rūmai su “kabančiais sodais”. Kabantys sodai yra viena labiausiai pagarsėjusių senovėje klestėjusio Babilono miesto įžymybių. Archeologai yra radę liekanų, kurios gali būti sodų, likučiai, bet nėra tuo tikri. Žinome, kad sodų būta, nes žmonės yra juos matę ir apie juos rašę. Graikų ir Romėnų autoriai rašo, jog šie sodai sukurti įsakius karaliui Nabuchodonosarui II. Viena iš legendų byloja, kad karalius sukūrė sodus savo jaunai žmonai Amytis ( Semiramidei), besiilginčiai gimtųjų Persijos kalnų. Kabantys sodai turėjo būti netoli upės. Jie buvo įveisti terasose, kurių viršus galėjo būti pakilęs maždaug 40 m. nuo žemės. Sodai buvo apsodinti visų rūšių, kokias tik galima įsivaizduoti, augalais. Jie jaučių traukiamais vežimais buvo suvežti ir baržomis atplukdyti iš visos imperijos. Sodai klestėjo tikriausiai dėl sumaniai įrengtos drėkinimo sistemos, kurioje buvo naudojamas Eufrato vanduo. Į terasą jį krepšiais kėlė eilėmis sustoję vergai ir pylė į kojaminį malūną. Po to vanduo srovėmis ir kriokliais liejosi į sodus ir drėkino dirvą.

Nabuchodonosaro karaliavimo metu babiloniečiai vartojo visai kitokias rašto formas nei anskčiau. Hamurabio rašto ženklai buvo labai sudėtingi ir jų buvo labai daug ( apie 2000 ). Nabuchodonosaras labai brangino tradicijas ir reikalavo, kad įrašai spalvotos glazūros plytose ar akmens dokumentuose būtų padaryti dar Hamurabio laikų rašto ženklais, kurių šiaip niekas nebevartoja. 6 – jo amžiaus Babilone greta dantiraščio ėmė plisti paprastesnis aramėjų raidinis raštas. Rašoma buvo molio lentelėse ir papiruso ritiniuose. Daugiausia žinių apie senąsias Rytų kultūras mums ir suteikė šimtai tūkstančių įrašų molio lentelėse, akmenyje, rastų vykdant archeoliginius tyrinėjimus.

Po Nabuchodonosaro šalį labai trumpai valdo jo sūnus Avil Mardukas. Nabuchodonosaras numalšindavo pavergtų tautų maištus, bet jo įpėdinių laikais jie suliepsnojo dar smarkiau. Šalį silpnino vidaus kovos dėl valdžios tarp karaliaus ir stiprėjančios dvasininkijos.

Paskutinysis Nabuchodonosaro dinastijos karalius buvo nužudytas. Į valdžią atėjo Nabonidas (556 m. pr. m. e ), dievo Sino šalininkas. Marduko žyniai buvo nustumti į šalį. Tuo metu kaimyninėje Persijoje sustiprėjo Achemenidų valstybė, valdoma karaliaus Kyro. Persai patraukė prieš Babiloną, ir laimi mūšį prie Siparo, nes Marduko žyniai buvo sudarę sąmokslą su persų karaliumi Kyru.

539 m. pr. m. e. persai į Babiloną įžengė be kovos. Kyrą Babilono gyventojai sutiko džiaugsmingai, šlovino kaip išvaduotoją iš Nabonido. Babilonas liko žydintis ekonominis centras; persų viešpatavimas atnešė nedaug permainų.

Tačiau 6 – ame šimtmetyje pr. m. e. Babilone dažnai suliepsnodavo sukilimai. Po pirmo sukilimo 521 m. pr. m. e. karalius Darijus pakorė tik sukilimo vadovus, bet po antrojo – įsakė miestą apiplėšti, nugriauti vidinius pylimus. O po 479 m. pr. m. e. sukilimo persų karalius Kserksas panaikino miesto savarankiškumą, atėmė religinio centro šlovę, miestą apiplėšė, sugriovė Etemenakio švetyklą ir liepė sulydyti Marduko statulą. Babilonas tebeliko svarbus ekonominis centras. Vyko prekyba, buvo rašomi dantiraščio dokumentai, nors daugiausia buvo naudojama aramėjų kalba ir raštas.

Persų viešpatavimui Babilone galą padarė naujas užkariautojas, kurį, kaip kadaise Kyrą, gyventojai sutiko džiūgaudami. Tai buvo Makedonijos karalius Aleksandras. 331 m. pr. m. e Aleksandras Makedonietis sumušė persus. Makedonietis sutiko pasiskelbti Babilonijos karaliumi ir pripažino Marduko kultą. Liepė atstatyti sugriuvusį laiptuotąjį Etemenakio bokštą. Tačiau jaunojo karaliaus dideli planai ir babiloniečių viltys žlugo – 323 m. pr. m. e Aleksandras Babilone mirė.

312 m. pr. m. e. Babilonas atiteko Aleksandro Makedoniečio karvedžiui Saleukui I iš Mesopotamijos.

Sužlugus Saleukidų viešpatavimui Mesopotamijoje, Babilonas vėl gavo naują valdovą; 140 m. pr. m. e jį užėmė partai. Atsidūręs Partų karalystės pakraštyje, Babilonas tiek politiniu ir religiniu, tiek ekonominiu požiūriu nevaidino jokio vaidmens. Netgi prekybos keliai jį aplenkdavo. Miestas vis labiau darėsi panašus į partų gyvenvietę,stipriai veikiamą graikų kultūros.

Kai 624 m. e. metais šalį užkariavo mahometonai arabai, jis jau nebegalėjo atsigauti.

Senojo Babilono vieta netrukus buvo visiškai užmiršta. Tačiau didieji Mesopotamijos tautų pasiekimai dar ilgai darė įtaką žmonijai. Kai kurie babiloniečių literatūros siužetai pateko į Biblijos knygas ir, išplitus krikščionybei, tapo europiečių dvasinės kultūros dalimi anksčiau, negu buvo atrastos ir perskaitytos Mesopotamijos molio lentelės. Biblija išsaugojo mums Babilono miesto vardą.

Pranašas Izaijas Senajame Testamente lemia:” Ir sunaikins viešpats Babelį, gražiausią visų karalysčių, puikiąją chaldėjų didybę…….”

Rašykite komentarą

-->