Studijoms.lt

Referatai, konspektai

B. Sruogos eilėraščio „Supasi, supasi lapai nubudinti” interpretacija

Autorius: Dominykas

B. Sruoga – labai įdomi asmenybė, netilpusi į jokius rėmus, nei į partinius, nei į visuomeninius. B. Sruoga kūrė todėl, kad jam patiko kurti, jam neįdomus buvo galutinis rezultatas ir dėl jo jis nesistengdavo. Būtent šis eilėraštis yra vienas iš tokios kūrybos pavyzdžių.

Eilėraštis labai dainingas. Gausiai kartojami veiksmažodžiai („supasi“, „šnarasi“, „šnekasi“) suteikia tekstui ne vien tik dinamiškumo, tačiau tobulai surimuoti jie mūsų galvose skamba tarsi daina. Šis eilėraštis savo melodingumu primena valso ritmą – triskiemenį metrą – daktilį. Taip pat šiame eilėraštyje atsiskleidžia Balio Sruogos, kaip kraštutinumų mėgėjo, asmenybės bruožai. Kiekviena šio eilėraščio posmo eilutė baigiasi tuo pačiu skiemeniu: I – ame posme – ti; II – ame – ji; III – ame – mi ir ketvirtame, kaip vėl užbaigiamajame ir tarsi uždarančiame ratą – ti. Paskutinis posmas – tarsi pirmojo pakartojimas. Taip pat pastebime, jog pirmoji ir paskutinė eilėraščio eilutės yra tokios pat. Esminis skirtumas tarp jų – pabaigos skyrybos ženklas. Pradžioje – kablelis – minties tęsimo ženklas, pabaigoje – daugtaškis. Kaip pastebime daugtaškis atsiranda kiekvieno posmo pabaigoje, išskyrus pirmąjį. Daugtaškis – labai naudingas skyrybos ženklas – jis leidžia skaitytojui pačiam apmąstyti perskaitytą eilėraščio vietą, taip pat ją savaip interpretuoti. Tačiau pirmasis posmas pasibaigia tašku. Todėl galime įžvelgti, jog pirmasis posmas – uždarų jausmų grandis. Ją praplečia tolesni trys. Taip pat galime pastebėti, jog tik vienas – pats pirmasis posmas baigiamas tašku. Nė viename tolesniame posme nėra tokio skyrybos ženklo. Tai mums įrodo, kad pirmasis posmas gali būti pamatas tolesnių. Perskaičius pirmąjį posmą mes pajuntame minties išbaigtumą. Šis posmas – labai savitas, tarsi atsako į visus užduodamus eilėraščio klausimus. Tačiau, eilėraštis sudarytas ir keturių posmų. Kiekviena iš tolesnių trijų posmų eilučių baigiasi kableliu, o paskutinė daugtaškiu. Taip pat gausiai yra vartojama įvardžiuotinė būdvardžių forma, kuri suteikia tekstui gyvybingumo, pakilumo. Taip pat dažnai vartojami veiksmažodžiai būtuoju dažniniu laiku. Tai mums pasako, jog viskas, kas aprašoma, vyksta nuolatos, pasikartoja ir niekada nenutrūksta.

Visas tekstas – apie pavasario besisupančius gegužės lapus, susietus su naujumu, naujo gyvenimo, naujų takų viltimi. Juk gegužė – tai pavasario mėnuo, kuomet viskas atgimsta, atbunda gamta, pažadinta po žiemos šalčių. Būtent todėl ir pasirenka autorius tokį metų laiką, nes jis geriausiai gali atspindėti veržlią ir nesulaikomą jaunystę. Juk autoriui buvo tik 24 metai, kai jis parašė šį eilėraštį. O žmogui tai – pats jėgų žydėjimas, noras viską išbandyti, ir viską pamatyti bei pajusti. Taip pat matome, kad ne vien tik linksmomis akimirkomis džiaugiasi lyrinis herojus. Jam tenka iškęsti ir raudas. Taip pat galime tekste rasi užuominų apie praėjusius gerus laikus, apie buvusią meilę. Tačiau tuoj pat mes pajaučiame, jog lyrinis herojus nenori mums atskleisti viso savo vidaus, nes pakartojama pirmoji stulpelio eilutė. Jam geriau juos užgniaužti savo viduje. Trečias eilėraščio stulpelis kalba apie ateitį, apie ateinantį „naują gyvenimą“. Ir šiame posme, bene geriausiai iš visų, mes galime įsijausti į lyrinio herojaus būseną. Eilėraščio žmogus bando atrasti kelią, gyvenimo kelią, kuriuo jam reikia keliauti, „dulkes atmesdamas / Naujus takus per bedugnę atrasdamas“. Ir vėl posmas baigiamas daugtaškiu, tad mums paliekama galimybė labiau įsijausti į tekstą, mintyse į pratęsti.

Ketvirtas posmas – dvasioje slypinčių įvairių nesulaikomų jausmų tramdymas. Jaučiamas begalinis eilėraščio žmogaus sielvartas, suteikiantis liūdesio visam eilėraščiui. Tačiau ir čia lyrinis herojus neatsiskleidžia, galutinai užsidaro savyje, neaprašo savo jausmų. Tai mums pasako šauktukais baigiamos paskutinio posmo eilutės. Jos tarsi viso eilėraščio kulminacinė vieta mums parėžia, kad niekas nebegali pakeisti lyrinio herojaus vietos ir jausmų, kad niekas nebegali jo išgelbėti nuo jį slegiančio sielvarto. Tad niekam ir nereikia žinoti jo detalių. Būtent todėl eilėraštis užbaigiamas tokia pačia eilute kaip ir buvo pradėtas. Tai mums pasako, jog lytinis herojus nieko neišsakė šiuo eilėraščiu, jog niekas jo viduje nepasikeitė, tik tai visi skaitytojai sužinojo apie jo „godas“ ir apie „gegužio sapnus netikėtuosius“.

Visame eilėraštyje žmogus raginamas nepasiduoti jį slegiančiai „sielvartai“, nes gyvenimas yra kupinas harmonijos. Taip pat eilėraštyje galime išvesti paralelę tarp lapų žmogaus. Lyrinis herojus – tarsi be vietos, kaip ir labai „vėjo pajudinti“. Taigi, tai labai geras būdas prieštaringai sielos būsenai nusakyti. Visi naudojami ir besikartojantys veiksmažodžiai, įvardžiuotini būdvardžiai daro eilėraštį labai nuoseklų, ir kas svarbiausia, padeda betarpiškai atskleisti išgyvenamas nuotaikas.

Balys Sruoga – kraštutinumų žmogus, negalėjęs susitaikyti su jį norinčiais suvaržyti tam tikrais apribojimais, jis nuolat kūrė, ir negalvojo apie būsimą rezultatą, tačiau jo kūriniai tuo ir yra saviti bei patrauklūs, kad negali atspėti rašytojo vaizduojamo lyrinio herojaus nuotaikų, jos betarpiškai kinta. Būtent toks pavyzdys yra eilėraštis „Supasi, supasi lapai nubudinti…“ Jame atskleisti lyrinio herojaus išgyvenimai betarpiškai siejasi su gamta, kurioje galime atrasti kiekvienas save.

Rašykite komentarą

-->