Studijoms.lt

Referatai, konspektai

B. Sruogos “Dievų miškas”

Autorius: Valerijus

Balys Sruoga gimė 1896m, Baubokų kaime – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą. Debiutavęs 1911 m. straipsneliais, eilėraščiais „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Pirmajame bare“, susižavėjęs simbolizmu, vėliau išleido lietuvių poezijos tėkmę smarkiai praskaidrinusius rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) ir kt. Po studijų Miunchene, čia apsigynęs ir daktaro disertaciją, profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo bene aktyviausias lietuvių tautinio teatro ugdytojas, kritikas, rašė poetinius kūrinius („Alpėse“, 1930, „Gedimino sapnas“, 1938 ir kt.), bet didžiausią savo talento dalį skyrė dramaturgijai. Į lietuvių dramos lobyną įėjo jo pjesės „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Apyaušrio dalia“ (1945).

Simbolizmo-ekspresionizmo-neoromantizmo konvencijas perėmusiam rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia tikrovė – kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje, Stutthofe.

Kai siekiame vienu akipločiu apžvelgti tautinės literatūros panoramą ir ketiname bent trumpam aprėpti jos visumą, pirmiausia akis pritraukia iškilieji autoriai bei jų kūriniai, it viršukalnės ryškėjantys margaspalviame kraštovaizdyje. Tarp jų, be jokios abejonės, – B. Sruoga ir jo memuarinis veikalas „Dievų miškas“.

Šis kūrinys, laikomas „fakto literatūra“, „nefikcine proza“, kaip dažnai originalūs darbai, vis dėlto netelpa į jokius griežtus žanrinių modelių kanonus. Visų pirma, manyčiau, todėl, kad „Dievų miško“ struktūra, semantikos sugestyvumas yra neatplėšiamai suaugę su autobiografiškuoju klodu, realybe, o kita vertus – išraiškos planas, pasakojimo lygmuo ir stiliaus audinys pranoksta įprastinius, tradicinius „gyvenimo imitavimo“ būdus ir sukuria ganėtinai nejaukų interpretacijos lauką.

Kaip galima apie begal žiaurius, siaubo kupinus dalykus kalbėti šypsantis? Kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa? Vienas įtaigiausių kūrinio struktūros komponentų – eksponuotas individualaus pasakotojo požiūrio taškas, savitai spalvinama pasakojimo perspektyva. Ji sukuriama tarsi užtušuojant realių dalykų žiauriąją ištarmę, o drauge -neslepiant gana neadekvačių emocijų.

„Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas.

Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.

– Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ko gi čia dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!“.

Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas? Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas? Ilgametis lavoninės tarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jei adresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokios Afrikos ar Pietų Amerikos šalies. Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžios ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku viduramžių karnavalu.

Baigiantis karui, rašytoją rado leisgyvį, nuo bado išsekusį patvoryje, paskui dar du mėnesius gydė Torūnėje. 1945 m. gegužės tryliktą pagaliau grįžo į Vilnių, ir iškart, siekdamas numaldyti klaikius išgyvenimus, vienatvę ir pesimizmo graužatį, ėmėsi plunksnos. „Dievų mišką“ rašė Birštone, gavęs kelialapį vasarai iš Rašytojų sąjungos, rašė po 8-12 valandų per parą. Didžiulės (apie 450 puslapių) apimties tekstas buvo sukurtas per keletą mėnesių. Tikriau – ne „sukurtas“, bet tiesiog išspinduliuotas, išblokštas vaizdais, mintimis, emocijomis užpūliavusio vulkano. O jis tvenkėsi per keletą siaubingų metų.

Košmarai, asmeninio gyvenimo griūtis prasidėjo nykią 1943 m. kovo naktį, kai vokiečių politinės policijos (Sippo) pareigūnai įsiveržė į B. Sruogos butą. Taip prasidėjo bemaž lygiai dvejus metus trukusi iškilaus rašytojo, profesoriaus sunkiausia kelionė, nuolat jaučiant hitlerinės žmonių naikinimo mėsmalės krumpliaračius. Jau pirmąją dieną Vilniuje, gestapo rūmuose, esančiuose netoliese nuo rašytojo buto, esesininkų vadas užsmaugia dar plevenusią viltį:

„ – Jum laisvė yra atimta ilgam laikui, iki karo pabaigos, eventualiai iki gyvenimo pabaigos… Mes, nacionalsocialistai, esame konsekventiški: lietuvių inteligentija eina prieš mus – lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta“.

Nors Stutthofo konclageryje lietuviai turėjo būti traktuojami tarsi „politiniai garbės kaliniai“, tačiau tai buvo tik formali paguoda. Jau pirmąjį įkalinimo mėnesį keturi lietuviai buvo mirę. Kaip rašo A. Samulionis, žymiausias B. Sruogos kūrybos tyrinėtojas, „miško darbuose rašytojas ištvėrė tik savaitę; paskui su 39,6 laipsnių temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, paskui vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“. Laikomi pusbadžiu, vos paeinantys sutinusiomis kojomis, nuolat daužomi prižiūrėtojų ir kitų išgamų, lietuvių inteligentai siekė ne tik išgyventi, bet ir išlikti orūs.

Vienas būdų apsaugoti savo vidinę laisvę – atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando daryti kurdamas, rašo dramos veikalus (svariausias jų – „Pavasario giesmė“), estetikos, literatūros teorijos straipsnius. Tai leido kiek pakitusios gyvenimo sąlygos: balandžio mėnesį jis buvo paskirtas dirbti raštinėje. Tačiau nuožmi realybė sekino ir fizines, ir dvasines jėgas, širdį dilgino ilgesys, nerimas dėl šeimos. Artėjant frontui lagerį evakavo, išsekęs rašytojas vos galėjo paeiti ir galop susmuko Godentovo dvaro kieme, kur jį ir aptiko sovietų kariai.

Grįžęs į Vilnių, į butą Tauro gatvėje, jis neberado nei žmonos, nei dukros, jos buvo pasitraukusios į Vakarus. Nebepamatys jų jau niekad.

Rašytojas atkūrė žmogaus prigimčiai ir humanistinei kultūrai priešišką aplinką, jausdamas nenumaldomą skausmą, o drauge – ir dvejones, skepsį. „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ – retoriškai klausė B. Sruoga, pajutęs aukštosios kultūros bejėgiškumą prieš siautėjančius žemiausius instinktus. Sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos. Stutthofo budeliai vaizduojami kaip pasigailėtinos likimo nuskriaustos kreatūros, retsykiais – netgi su užuojauta, atmiešta humoru. Realūs košmarai, stovėjimas ant nebūties krašto („aš peržengiau mirties ir gyvybės slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis“, – rašė B. Sruoga) skatino susikurti kitokį pasaulį, egzistuojantį pagal laisvos dvasios dėsnius. Pasaulį, kuriame sąmojingas protas, žaisminga atjauta įveikia smurtą.

„Dievų miške“ parodyti du pasauliai – konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas – yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta.

Literatūroje, vaizduojančioje XX amžiaus pragarą, ši priešprieša labai sugestyvi, nes aukos paprastai yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas“ – vienas žymiausių literatūros kūrinių – tai įtikinamai paliudija.

Ilgai, per dešimt metų, sovietinė cenzūra neleido spausdinti šio kūrinio – ne tik dėl ironiško „ruskelių“ apibūdinimo, bet turbūt ir dėl nesunkiai atpažįstamų paralelių su lietuvių lemtimis Stalino Siberijos gulaguose. Dabartinis leidinys, parengtas pagal autentišką B. Sruogos rankraštį, leidžia kuo adekvačiau suvokti šio unikalaus veikalo prasmę XX a. genocidiškų sanvartų kontekste.

Rašykite komentarą

-->