Studijoms.lt

Referatai, konspektai

B. Sruogos “Dievų miškas”

Autorius: Valerijus

Balys Sruoga gimė 1896m, Baubokų kaime – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą. Debiutavęs 1911 m. straipsneliais, eilėraščiais „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Pirmajame bare“, susižavėjęs simbolizmu, vėliau išleido lietuvių poezijos tėkmę smarkiai praskaidrinusius rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) ir kt. Po studijų Miunchene, čia apsigynęs ir daktaro disertaciją, profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo bene aktyviausias lietuvių tautinio teatro ugdytojas, kritikas, rašė poetinius kūrinius („Alpėse“, 1930, „Gedimino sapnas“, 1938 ir kt.), bet didžiausią savo talento dalį skyrė dramaturgijai. Į lietuvių dramos lobyną įėjo jo pjesės „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Apyaušrio dalia“ (1945).

Simbolizmo-ekspresionizmo-neoromantizmo konvencijas perėmusiam rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia tikrovė – kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje, Stutthofe.

Kai siekiame vienu akipločiu apžvelgti tautinės literatūros panoramą ir ketiname bent trumpam aprėpti jos visumą, pirmiausia akis pritraukia iškilieji autoriai bei jų kūriniai, it viršukalnės ryškėjantys margaspalviame kraštovaizdyje. Tarp jų, be jokios abejonės, – B. Sruoga ir jo memuarinis veikalas „Dievų miškas“.

Šis kūrinys, laikomas „fakto literatūra“, „nefikcine proza“, kaip dažnai originalūs darbai, vis dėlto netelpa į jokius griežtus žanrinių modelių kanonus. Visų pirma, manyčiau, todėl, kad „Dievų miško“ struktūra, semantikos sugestyvumas yra neatplėšiamai suaugę su autobiografiškuoju klodu, realybe, o kita vertus – išraiškos planas, pasakojimo lygmuo ir stiliaus audinys pranoksta įprastinius, tradicinius „gyvenimo imitavimo“ būdus ir sukuria ganėtinai nejaukų interpretacijos lauką.

Kaip galima apie begal žiaurius, siaubo kupinus dalykus kalbėti šypsantis? Kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa? Vienas įtaigiausių kūrinio struktūros komponentų – eksponuotas individualaus pasakotojo požiūrio taškas, savitai spalvinama pasakojimo perspektyva. Ji sukuriama tarsi užtušuojant realių dalykų žiauriąją ištarmę, o drauge -neslepiant gana neadekvačių emocijų.

„Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas.

Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.

– Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ko gi čia dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!“.

Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas? Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas? Ilgametis lavoninės tarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jei adresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokios Afrikos ar Pietų Amerikos šalies. Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžios ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku viduramžių karnavalu.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->