Studijoms.lt

Avangardizmas (pranc. avat – garde – priešakinis būrys), terminas nusakantis bendra estetinį maišto, vertybių perkainavimo ir radikalaus atsinaujinimo judėjimą XX a.

2-ojo deš. Vakarų moderniojoje kultūroje. Tai socialinių ir politinių pervartų, episteminio lūžio rezultatas – savita modernizmo atmaina. Skelbėsi XX a. epochos dvasios reiškėju, veržėsi pirmauti, pranašiškai kūrė ateities meną, pripažino ne permanentinę raidą, o keitimąsi iš esmės.

Šio judėjimo pagrindu turėjo vykti ištisas revoliucijų kompleksas (ne tik meno, bet ir sąmonės, pasaulėžiūros, socialinio gyvenimo).

Lietuvoje avangardizmas pasireiškė geru dešimtmečiu pavėlavęs ir buvo meno modernėjimo radikalioji linkmė (pabrėžtas vadavimasis iš konservatyvumo ir provincialumo, integravimasis į Europos kultūrą, esminis posūkis į dabarties civilizaciją). Sutapo su pomaironinės epochos būtinumu atsinaujinti, išreiškė gaivališką atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos jaunystę.

3-iojo deš. liet-roje iškilo dvi avangardizmo bangos: ankstyvoji – Keturių vėjų sąjūdis (1922 – 28), vadovaujamas K. Binkio ir J. Petrėno; vėlesnioji – K. Borutos kūryba ir Trečio fronto sąjūdis (1930 – 31). Su abiem aktyviai kovojo J. A. Herbačiauskas, kurio asmenybė bei reiškimosi forma turėjo daug avangardizmo bruožų. Nuošaliai laikėsi J. Savikis, ekspresionistinių novelių autorius.

Analogiškai griauta ir kurta, akcentuotas atsivėrimas naujausiai realybei ir pasauliui, įtvirtinta menininko antikonformizmas bei modernią epochą atitinkantys nauji kūrybos principai (laisvė, organizuotas darbas, aktyvizmas, amato meistrybė, maksimalus išradingumas), iškelta vitališka jausena, intuicija ir pasąmonė kaip gyvenimo pažinimo būdas. Keturvėjininkai kategoriškai supriešino modernumą su tradicija, šokiruodami gyvino, atnaujino lietuvių literatūrą. J. Tysliava 1925 – 26 Paryžiuje įsitraukė į tarptautinius avangardizmo sambūrius, bandė liet. Avangardizmą įjungti į pasaulinį kontekstą. Daug avangardistų vakarietiškų naujovių Lietuvon perkėlė Boruta, iškėlė meno tendencingumo ir utilitarizmo principus, taigi atmetė tą pačią meno esmę – jo autonomiškumą. Tai revoliucinio meno ankstyvoji pakopa ir kartu didžiausia avangardizmo utopija – pakeisti ne tik literatūrą, bet perauklėti žmogų ir visuomenę, sukurti naują pasaulį. Savita vėlesnė liet. avangardizmo atšaka – poetų vilniečių (A. Žukausko, J. Kėkšto) kūryba, iškilusi II pasaulinio karo išvakarėse, veikiama lenkų avangardizmo. Pokario laikotarpiu orientavimasis į avangardizmo tradiciją ryškus egzodo literatūroje: A.Škėmos prozoje, L. Švedo A. Mackaus, L.Lėto, J. Meko poezijoje, K. Ostrausko ir A.Landsbergio dramaturgijoje. Sovietmečio Lietuvos mene avangardizmo tendencijos nebuvo pageidaujamos; labiausiai jos pasireiškė gaivališkoje V. P. Bložės, S. Gedos, G. Patacko poezijoje.