Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Nepriklausomybės žadintojai – „Aušra“

Autorius: Algimantas

Nuo 1879 m. Tilžėje veikė mokslinė Lietuvių literatūros draugija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo Jonas Basanavičius (1851–1927); kuris 1879 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete ir apsigyveno Bulgarijoje, dirbo vienos jos provincijos ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju, domėjosi lituanistika ir rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, rašė straipsnius į Mažosios Lietuvos lietuvninkų spaudą. Lietuvis esąs jis apsisprendė dar studijų metais perskaitęs T. Narbuto, J. I. Kraševskio ir kitų veikalus, dalyvaudamas lietuvių studentų būrelių veikloje. Kitas draugijos narys, Jonas Šliūpas (1861–1944), 1880–1882 m. Maskvos universitete studijavęs filosofiją ir teisę, o nuo 1882 m. rudens Sankt Peterburgo universitete – gamtos mokslus, tačiau greitai už dalyvavimą studentų judėjime pašalintas iš universiteto ir ištremtas į tėviškę, pasiūlė Mažojoje Lietuvoje įsteigti lietuvių savaitraštį, kuris būtų platinamas ir Didžiojoje Lietuvoje (nelegaliai) ir imtų telkti lietuvius į organizaciją.

Pastebėtina, kad toks pasiūlymas atsirado po 5 nesėkmingų mėginimų (Mintaujoje, Vilniuje, Liepojoje, Rygoje ir Sankt Peterburge) gauti leidimą Rusijos imperijoje leisti legalų laikraštį tradiciniu raidynu. Kai kurie rusų mokslininkai, rėmę lietuvių siekius, tikino, kad leidimas galėtų būti duotas, jeigu leidėjai prisižadėtų Vakarų krašte remti antilenkišką valdžios politiką ir palaikyti rusų kultūrą. Tačiau Rusijos valdžia vadovavosi „rusų pradų atkūrimo“ politika ir toliau tikėjosi surusinti lietuvius, tad tokios „talkos“ nepageidavo ir leidimo nedavė.

Tilžėje gotišku raidynu leidžiamos ir lietuvininkams skirtos „Lietuviškos ceitungos“ redaktorius Martynas Šernius (1849–1908), nenorėdamas susilaukti Vokietijos (Prūsijos) valdžios nemalonės, pasiūlė leisti ne bendrą lietuvininkams ir lietuviams laikraštį, o „savotiškiems dalykams savotišką laikraštį“, t. y. atskirą, tik vadinamajai Didžiajai Lietuvai skirtą, periodinės spaudos leidinį lotynišku raidynu. Jis pateikė ir leidybos projektą, pažadėjo materialinę bei organizacinę paramą. Leidinį organizuoti ėmėsi J. Basanavičius, emigracijoje gyvenęs 1863 m. sukilimo dalyvis, didelis J. I. Kraševskio gerbėjas Andrius Vištelis (Višteliauskas; 1837–1912), J. Šliūpas, lietuvininkai: M. Šernius, Jurgis Mikšas (1862–1903), vėliau Tilžėje įsteigė savo spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti, Martynas Jankus (1858–1946), taip pat leidėjas, didelis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės šalininkas. Prie to darbo prisidėjo ir J. Zauerveinas, Maskvos bei Sankt Peterburgo studentai. Laikraščiu vadintą, bet žurnalo formą turėjusį, mėnraštį buvo nutarta pavadinti „Auszra“ („Aušra“).

1883 m. kovo mėnesį Ragainėje buvo išspausdintas pirmais to Lietuvos mylėtojų laikraščio numeris. Jo redaktoriumi ir leidėju pasirašė J. Basanavičius, mėnraštis ėjo iki 1886 m. birželio mėnesio (po kelių numerių jį pradėta spausdinti Tilžėje). Išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Redaktoriai keitėsi: J. Basanavičius, J. Mikštas, J. Šliūpas, M. Jankus, Juozas Andziulaitis – Kalnėnas (1864–1916), tiražas buvo apie 1000 egzempliorių. Lietuvoje jį nelegaliai platino knygnešiai. Paštu ar kitais būdais jis pasiekdavo kitų Rusijos miestų lietuvius inteligentus.

„Aušra“ aiškino, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai yra vienos tautos žmonės, smerkė prievartinio rusinimo politiką. Reikalavo panaikinti lietuvių spaudos draudimą ir steigti lietuvių mokyklas, apskritai sulyginti lietuvių teises su kitų Rusijos imperijos tautų teisėmis. Atmetė bajoriškąją tautos sampratą ir nepalaikė unijos su Lenkija idėjos. Siūlė panaikinti luomus ir sulyginti valstiečių ir kitų luomų teises. Laikydama bajoriją lietuvių tautos dalimi, kvietė ją ir apskritai „sulenkėjusius“, t. y. lenkiškai kalbančiuosius, grįžti prie protėvių kalbos, kritikavo ir net smerkė lenkų kalbą Lietuvoje platinančius, taip pat ir kunigus. Propagavo prekybą ir amatus. Kvietė laikytis lietuvių tautos vienybės idėjos. Mėnraštyje buvo išspausdinta romantinių ir realistinių prozos ir poezijos kūrinių, paskelbta ankstesnių laikų lietuvių raštijos palikimo, vertimų ir kitų kalbų, ypač daug išspausdinta lenkiškai rašiusių LDK patriotų kūrinių ar jų ištraukų, straipsnių lietuvių tautosakos ir Lietuvos istorijos klausimais. Buvo ir naujų knygų apžvalgų, straipsnių, supažindinančių su kitų kraštų ir tautų kultūros gyvenimu ir literatūra. Prieš Lietuvos buvimą Rusijos valdžioje nebuvo pasisakoma. Nekviesta kovoti ir prieš esamą politinę bei socialinę santvarką. Netgi demonstruota ištikimybė caro valdžiai. Buvo tikimasi, kad tokia laikysena kartu su masiniu pasipriešinimu rusinimui ir kultūrine kova paskatins Rusijos valdžią atsisakyti lietuvių rusinimo ir diskriminavimo.

„Aušroje“ bendradarbiavo apie 70 autorių. Diduma aušrininkų buvo žmonės, kuriuos galima pavadinti dešiniaisiais, t. y. konservatoriais ar liberalais. Bet buvo ir j. Šliūpo vadovaujama kairesnių liberalų grupė bei keli nuo jos aiškiau neatsiskyrę demokratinių (liaudininkų) pažiūrų autoriai (J. Andziulaitis- Kalnėnas, poetas Jonas Mačys- Kėkštas). Šios grupės autorių straipsniuose buvo radikaliau kritikuojami konservatyvūs dvarininkai ir katalikų dvasininkai, ginama sąžinės laisvė, laisvamanybė. Mėnraštyje bendradarbiavo ir keli katalikų dvasininkai. Dauguma bendradarbių buvo iš valstiečių luomo kilę inteligentai; keli bendradarbiai buvo bajorų kilmės.

Lietuvos dvarininkai į „Aušrą“ žiūrėjo nepalankiai. Jiems nepatiko antilenkiška ir apskritai, jų žodžiais tariant, litvomaniška mėnraščio kryptis. Įtakos turėjo ir lenkų spauda. Pirmąjį „Aušros“ numerį Poznanės „Dziennik Poznanski“ („Poznanės dienraštis“) sutiko palankiai, bet vėliau, išryškėjus „Aušros“ krypčiai, pradėta kaltinti lietuvius separatizmu (unijos idėjos išdavyste), nedėkingumu, lenkams, kurie tiek nusipelnę Lietuvos kultūrai.

Liberali pasaulietinė ir antilenkiška „Aušros“ kryptis sukėlė ir didžiosios Lietuvos katalikų dvasininkijos dalies nepasitenkinimą. Netgi A. Baranauskas, tuomet Kauno kunigų seminarijos profesorius, o nuo 1885 m. Telšių (Žemaičių) pavyskupis, per laikraštį „Przegląd Katolicki“ („Katalikiška apžvalga“) priekaištavo „Aušrai“ už S. Daukanto istorinės kūrybos aukštinimą, J. I. Kraševskio knygos „Vitolio rauda“ pavadinimą lietuvių Biblija. Dvasininkus ypač papiktino prieš bažnyčią nukreipti J. Šliūpo straipsniai. Tad neretai „Aušra“ smerkta net iš sakyklų, tikintiesiems drausta ją skaityti.

Dėl to buvo sunkiau mėnraštį platinti, prastėjo jo finansinė padėtis. Idėjiniai nesutarimai ir finansiniai sunkumai bei J. Mikšo spaustuvės, leidusios aušrininkų spaudą, bankrotas, prie kurio prisidėjo ir jo konkurentas M. Jankus, sužlugdė pirmąjį periodinį lietuvių leidinį.

„Aušra“ suvaidino milžinišką vaidmenį telkdama lietuvybės labui dirbančią inteligentiją, pažadindama šiai veiklai naujų darbuotojų, apskritai, ugdydama lietuvių literatūrą ir raštiją, įtvirtindama bendrinę lietuvių kalbą lietuvininkams artimų Suvalkijos vakarų aukštaičių (kapsų ir zanavykų) tarmių pagrindu. Suerzindama katalikų dvasininkiją, ji paskatino nemažą jos dalį, ypač jaunesnės kartos dvasininkus ir klierikus, aktyviau imtis „lietuviško darbo“, žinoma, dirbamo atsižvelgiant į to meto bažnyčios interesus. 9 dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje Kauno ir Seinų kunigų seminarijose susidarė klierikų grupelės, kurios ėmė ruoštis lietuvių spaudos darbui. Tiesa, seminarijų vadovybė į jas žiūrėjo nepalankiai: pirmąją tokią Kauno kunigų seminarijos grupelę 1884 m. uždraudė A. Baranauskas, antroji, susikūrusi 1888 m. apie 20 jaunuolių, veikė nelegaliai. Keli Seinų seminarijos klierikai už lietuvišką veiklą buvo pašalinti iš seminarijos. „Aušros“ veikiami draugiją įkūrė Mintaujos (Jelgavos) gimnazijos mokiniai lietuviai, o 1888 m. Varšuvoje įsisteigė nelegali lietuvių studentų draugija „Lietuva“. Į JAV persikėlęs J. Šliūpas 1885 m. ten įkūrė laikraštį „Lietuviškasis balsas“ ir pradėjo aušrininkų sąjūdį tarp lietuvių išeivių.

Žlugus „Aušrai“, M. Jankus pradėjo leisti laikraštį „Garsas“, t. y. mėgino tęsti aušrininkų darbą. Tačiau nepavyko sutelkti daugiau bendradarbių ir po 11 numerių jis nustojo ėjęs. Nepavyko ir J. Basanavičiaus bandymas 1888 m. atgaivinti „Aušrą“.

Rašykite komentarą

-->