Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Aukštaitijos kaimo buitis M.Katiliškio romane „Užuovėja“.

Autorius: Dovilė

Lankęs Žagarės progimnaziją, kirtęs mišką ir kasęs griovius, spausdinęs apsakymus „Naujojoje romuvoje”, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, kur 1941 m. buvo sukilėlių štabo adjutantas, 1944 m. kareiviavęs, pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda” išleido Vokietijoje 1948 m., užsibrėžęs parodyti „savo žemės ir jos žmogaus likimą tokį, kokį jį mačiau ir gyvenau”. Noveles ir romanus – „Užuovėja” (1952), „Miškais ateina ruduo” (1957), „Išėjusiems negrįžti” (1958), „Šventadienis už miesto” (1963), „Apsakymai” (1975), „Pirmadienis Emeraldo gatvėje” (1993) kūrė po sunkaus darbo Čikagos plieno gamykloje, nešamas ilgesio į gimtosios žemės miškus ir palaukes, kur „akys apraibsta nuo grožybės”.

M. Katiliškio pasakojimas apie Šiaurės Lietuvos kaimą – kolektyvinį jo kūrinių herojų – remiasi realistinės lietuvių epikos tradicija. Novelių romane „Užuovėja” atgyja tradiciniai šitos epikos kadrai – žilaplaukis senelis prie bičių avilio, berno stiprybė, mirtis savo namuose kaip šventė. Čia išlaikytos ir struktūrinės šitos prozos nuostatos: detalūs žemdirbio darbų ir papročių aprašymai kaip veiksmo fonas ar net jo eiga; išoriniu stebėjimu pagrįsti žmogaus veido, figūros, nešiosenos apibūdinimai; iš personažų santykių kaitos ir lūžių audžiama kūrinio fabula. Čia atsiveria prakutusio, sotaus, socialiai stabilaus, kultūrėjančio prieškarinio kaimo panorama – laukų melioracija, veislinės karvės iš Danijos, kieme vokiškas traktorius, įsivesta elektra, namuose knygos ir laikraščiai, pagarba įstatymams. Čia vyrauja žemdirbio stiprybės ir pasitikėjimo savimi, agrarinės sanklodos nekintamumo ir šventumo leitmotyvas.

M. Katiliškis pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą, neatmieštą intelektualinėmis abstrakcijomis ar literatūrine stilizacija. Jam būtina prisiliesti prie daikto įdiržusiomis žemdirbio rankomis, kad pajustų jį ir atsimintų. Tik ilgametis stebėjimas, kaip merkiami linai ar mėžiamas mėšlas, tiekia spalvų ir detalių plastiniam piešiniui – pirminei epinio pasakojimo ląstelei.

Autentiški kaimo buities ir gamtos kadrai, Andriušio silpnai tesuverti į fabulos grandinę. „Užuovėjos” novelėse įtraukiami į gaivalingą emocijos protrūkį. Jaunas bernas, persmelktas merginos grožio, trankosi vasaros naktį po kaimą, ir visi gamtos aprašymai, vyrų dainavimas, piemenų išdaigos, priglusta prie jo pirmutinio meilės nuotykio. Varoma už senio, jauna ūkininkaitė, kankinasi ir blaškosi, patiria gilius sukrėtimus, kaip tikra psichologinės prozos herojė. Noveles lydi lyrinės vizijos, besiliejančios liaudiškais frazeologizmais ir netikėtomis metaforomis, pakilia sakinio ritmika ir negrąžinamo praradimo besismelkiančia elegija.

Kaimo buities pažinimu mažai kas, išskyrus Pulgį Andriušį, galėtų lygintis su Katiliškiu. Jo pažinimas yra visapusiškas, esmingas, nes jis lygiai gerai žino, kaip anksti rytą pakyla vyturys nuo grumsto ir kokia linų merkimo technika. Jis viską pažįsta nuo sėklos iki želmens, nuo želmens ligi varpos, nuo varpos ligi duonos, nuo lašo iki ežero. Specialiai tektų pabrėžti ūkio darbų, liaudinės meteorologijos ir gamtinio kalendoriaus pažinimą, – kalendoriaus, kuris sudarytas pagal labai komplikuotą atmosferinių pasikeitimų, žemės ūkio darbų ritmo, javų sėjos, žydėjimo ir pjūties koordinavimo principą. Buities pažinimo prasme Katiliškio „Užuovėja“ yra epochos dokumentas. Ir nežiūrint visos šios buitinės dokumentacijos, Katiliškis išlieka esmingai antinatūralistinis rašytojas. Dokumentiškai tikslios buities smulkmenos „Užuovėjoje“ rodomos žmogaus perspektyvoje. Daiktų ir žmonių vizijos formą ir mintį nulemia per visą knygą srauniai tekanti tikrovės pagražinimo idėja, kuria taip pat remiasi ir autoriaus kaip žmogaus vaizduotojo, humanizmas.

„Nedermėje“ Katiliškis duoda Gružiškių kaimo bendruomeninio gyvenimo vaizdą (visas kaimas dalyvauja vyskupo sutikime) bet ir čia siužetinį centrą užima anekdotas – Vaitiškio sūnaus Stepo nelaimingos prakalbos istorija. 5-is epizodas labai svarbus konstruktyviai – kaip įvesdinantis tolesnių fragmentų personažus Pasinaudodamas kaimo susirinkimu autorius keliais bruožais parodo atvykusiųjų charakteristikas kad paskui, reikalui esant, galėtu kalbėti kaip apie pažįstamus žmones. Tačiau centrinė novelės tema yra pusinteligenčio tragedija tarp kaimo žmonių. Kaimiečiai būna be galo žiaurūs ir neatlaidūs savo šios rūšies sūnums palaidūnams, nors jie patys ir nebūtų kalti dėl savo likimo. Neištikimybės kaimui neužmiršta net tėvai. Toks yra ir „Nedermės” herojaus Stepo likimas.

M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos, net kosmoso ritmu. Senieji kaimo žmonės natūraliai priima pastovią amžinybės rato tvarką. Tačiau jaunoji karta jau ardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir veržiasi į naują laiko samprata. Su žiema pasibaigęs metų ciklas palieka viltį sulaukti pavasario, tačiau ar pajėgs žmogus įsilieti į gamtos darną taip, kad galėtų pasakyti, kaip pasako rašytojas apie savo vaikystės kaimą: ,,Viskas savo vietoje”.

M.Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas, nors laikė save tik pasakoriumi. Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų intonacija, jis perkėlė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušvietė egzistencinės įtampos.

Rašykite komentarą

-->