Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Augalai lietuvių liaudies dainose

Autorius: Skaistė

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, turtina mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų be lopšinių, negirdėjusį šmaikščių liaudies dainų. Yra dar daug žmonių, ypač kaimuose, kuriems liaudies daina yra įprasta, kasdieninė palydovė darbuose ir poilsyje. Liaudies daina mus pasiekė iš amžių glūdumos, pasižymi savita žodine kultūra, intonacija. Šalia įprastų liaudies dainų veikėjų: mergelės, bernelio, motinėlės, tėvelio, randame daug augalų. Tai įvairūs medžiai, gėlės ir daugelis kitų. Augalai lietuvių liaudies dainose labai svarbūs, saviti. Jie gyvena savo gyvenimą, tampriai susieti su pagrindiniu dainų veikėjų gyvenimu, darbais, jausmais. Beveik kiekvienoje dainoje rasime augalų, kurie taip pat svarbūs kaip ir dainų veikėjai.

Lietuvių liaudies dainose randame gausybę augalų. Kad būtų lengviau juos nagrinėti, kalbėti apie dainose pasitaikančius augalus, pabandėme juos sugrupuoti. Negali nesižavėti liaudies dainų augalų įvairove. Stambūs augalų plotai: tai „girelė“, „miškelis“, „medeliai“, „sodelis“, „darželis“, „pievelė“, „pagyrėlė“, „šilelis“, „vejelė“. Šie stambūs augalų plotai dažnai būna labai svarbūs, nes liaudies dainų veikėjai gyvena juose, ilsisi, dirba. Gausu liaudies dainose medžių. Tai – „berželis“, „liepužėlė“, „ąžuolėlis“, „klevelis“, „eglelė“, „vyšnelė“, „gluosnelis“, „obelėlė“, „pušelė“, „uosis“, „guobelė“. Medžiai labai svarbūs dainose. Pagrindiniai veikėjai lyginami su jais, personifikuojami, kalbasi su jais, tariasi su jais. Gausu liaudies dainose įvairių gėlelių, žolelių. Tai – „meirūnėlis“, „rūtelės“, „bijūnėlis“, „dobilėlis“, „lelijėlė“, „šienelis“, „levendrėlė“, „diemedėlis“, „žalmierėlis – šalbierėlis“, „dailėlis“, „šilagėles“. Gėlės labai svarbios liaudies dainose. Dažnai jos turi tam tikrą prasmę, bendrauja su mergele, sutapatinama su ja. Liaudies dainose randame ir įvairių javų. Tai – „lineliai“, „rugeliai“, „avižėlė“, „javeliai“, „apynėliai“, „kviečiai“. Javai dažnai lydi tiek mergelę, tiek bernelį įvairiuose kaimo darbuose. Randame liaudies dainose ir įvairių vaisių. Tai – „obuolėliai“, „uogelės“, vyšnelės“, „avietėlės“, „gliaudėti riešutėliai“.

Pažiūrėjus i Lietuvių liaudies dainas, matome, kad jiems dažniausiai suteikta mažybinė prasmė. Tai priklauso nuo senųjų tautų archajinės, žodinės kultūros, senovinio mąstymo, pasaulėžiūros. Juk liaudies dainose ir pagrindiniai veikėjai įvardijami mažybine prasme. Sakome mergelė, mergužėlė, bernelis, motinėlė, tėvužėlis, sesutė. Liaudies dainose žmonės augalams suteikdami mažybinių prasmių, išreiškia savo meilę, šiltumą, švelnumą, reikšmingumą. Tiek mažybiniai veikėjai liaudies dainose, tiek mažybiniai augalai neretai sulyginami, sutapatinami.
Žmogaus ir augalų santykiai liaudies dainose labai tamprūs. Pavyzdžiui, jis kalbasi su jais, tariasi, prašo patarimo, išsiguodžia. Mergelė džiaugiasi, liūdi rūtų darželyje. Bernelis pagalvojo apie gyvenimą atsirėmęs i ąžuolėlį, šienaudamas dobilėlius, ar rugelius. Augalai žmogų lydi visą gyvenimą, jie būna svarbiausiais gyvenimo etapais, nė vienas žmogaus įvykis nuo gimimo iki mirties neapseina be augalų.

Žmogus liaudies dainose paprastai išreiškia savo jausmus per augalus, su augalais. Tai džiaugsmai ir laimė, ir meilė, ir liūdesys, ir gailestis, ir pavydas.

Liaudies dainose pagrindiniai veikėjai dažnai lyginami su augalais. Mergelė su „lelijėle“, „levendrėle“, bernelis lyginamas su „dobilėliu“, seselė lyginama su „serbentėle“, brolelis lyginamas su „berželiu“. Neretai įvairūs įvykiai dainose turi sąsaja su augalais. Antai „klevelio lapai krenta – berneliai mūšy krinta“. Arba „kirto galveles, kaip kopūstėlius – guldė bernelius, kaip ąžuolėlius“. Liaudies dainose žmogus gali iš augalų daug ko išmokti. Pavyzdžiui: „ąžuolas priduoda razumėlės“, „beržo rykštėlaitė išmoko darbelio“.

Žmogus neatsiejamas nuo augalų savo darbe. Antai mergelė, tai „rūtų sėjėjėlė“, „vainikėlių pynėjėlė“, „linų ravėjelė“. Bernelis tai „rugelių sėjėjėlis“, „šienelio, javelio pjovėjas“. Daugelis kaimo žmonių įrankių pagaminta iš augalu. Dainose sutinkama „klevinė žargelė“, „ąžuolinis arklas“, „ąžuolo stoveliai“, „klevo šaudyklėlė“, „klevinis grėblužėlis“, „kleviniai irklužėliai“.

Liaudies dainose įvairius augalus naudoja maistui. Mergelė skanauja „uogeles“, „vyšneles“, „obuolėlius“. Bernelis skanauja „gliaudėtus riešutėlius“. Tėtušėlis „iš apynėlių gamina alutį“. Motušėlė „iš rugelių kepa duonelę“. Iš augalų maisto gauna ir kaimo gyvuliai. Karvės, žirgai, avys ir daugelis kitų ėda „kvapnųjį šienelį“.

Liaudies dainose labai svarbi reikšmė tenka įvairioms gėlėms. Dainų veikėjai neretai lyginami su jais, per jais išreiškia savo jausmus. Antai mergelė lyginama su „lelijėle“, o liūdi, džiaugiasi kartu su „rūtelėmis“, „levendrėle“, „šilagėlėm“. „Dobilėliai“ lyginami su berneliu. „Bijūnėlis“ neretai lyginamas su tėveliu, turi savyje pavasario nuotaiką, šeimos laimę ir ramybę. „Diemedėliai“ neretai išreiškia praėjusių dienų liūdesį. „Dailėlis“ – nerūpestingus jaunystės džiaugsmus. „Meižūnėlis“ neretai išreiškia vasaros darbų nuotaikas.

Lietuvių liaudies dainose labai svarbi rūtų reikšmė. Jos tampriai susijusios su mergele, išreiškia jaunos mergelės nekaltybę, ištikimybę. Jauna mergelė savo rūtų darželyje būna laiminga, verkia, liūdi. Dažnoje dainoje, „skaisčiosios rūtelės“ būna „numintos, nupjautos, sutryptos“. Mergelė liūdi savo „rūtų vainikėlio“, kaip jaunų, praėjusių dienų prisiminimo. Rūtų įvaizdis neatskiriamas nuo mergelės jaunų dienų, jos gyvenimo.

Visų mūsų girdėti ir įsiminti daugelio augalų apibūdinimai, būdingi būdvardžiai. Liaudies dainose turi būti „klevelis žaliasis, eglelė šakota, raudoni žiedeliai, ąžuolėlis aukštasis, lelijėlė balta, medelis žaliasis – nelapotas, diemedėlis buinasis, lelijėlės, šilagėlės – skaisčiosios, liepelė kresnoji, siūbuonėlė, obelėlė balta“.

Lietuvių liaudies dainose dažnai sutinkama augalu personifikacija. Augalai neretai įgyja žmonių savybių. Jie tarsi tampa žmonėmis, gyvena jų gyvenimą, tampa jais. Klausydami dainos, mes tam tikrą augalą neretai suvokiame kaip žmogų, liaudies dainų veikėją. Štai „žalias ąžuolėlis“ tampa tėtušėliu. „Balta liepužėlė“ tampa motinėle. „Žalia serbentėlė“ tampa jauna seserėle. „Baltas berželis“ tampa broleliu. „Kvapnus bijūnėlis“ tampa berneliu. „Skaisti lelijėlė“ tampa jauna mergele. Ir toliau dainose mes kalbamės su šiais augalais, pergyvename dėl jų, mylime juos, kaip tikrus atitinkamus žmones. Dainose mes galime surasti ir skaičiuočių. Tai tam tikra kūrybinė priemonė, kuri irgi susieta su augalais. Pavyzdžiui, skaičiuotė dainoje „Aš pasėjau pagiryje“ prasideda ir baigiasi žalia avižėle. Štai kaip vaizdingai skamba ši skaičiuotė: „Išbėgs išbėgs vilkas iš miško. Tas vilkas – tą šunį, tas šuo – tą lapę, ta lapė – tą katę, ta katė – ta pelę, ta pelė – tą grūdą, tas grūdas per pusę avižėlės žalios“.

Savo darbe apžvelgėme įvairių augalų reikšmę Lietuvių liaudies dainose. Įvairūs augalai sutinkami beveik kiekvienoje dainoje, jie neatskiriami nuo pagrindinių dainos veikėjų: mergelės, bernelio, sesutės, motinėles, bei daugelio kitų. Visi žmonių įvykiai vyksta tarp augalų ir su augalais. Dainose augalai žmogui ir patarėjai ir išklausytojai. Taip neretai žmonės personifikuojami į augalus ir augalai gyvena savo savistovį gyvenimą, klausytojui jie suvokiami kaip žmonės. Iš amžių glūdumos atėjo vaizdingi apibūdinimai skirti augalams, jų filosofine reikšmine charakteristika, ryšiai su mergele, broleliu ir daugeliu kitų veikėjų. Mažybiniai daugelio augalų pavadinimai Lietuvių liaudies dainose išreiškia liaudies meilę, švelnumą, prisirišimą prie tų augalų. Tik augalų gausa padaro Lietuvių liaudies dainas tokias turtingas, gražias, dvasiškai vertingas, savitas ir kūrybiškai įvairiapuses.

Rašykite komentarą

-->