Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Aleksandras Didysis nukariauja pasaulį

Autorius: Goda

Kovotojas už vienybę

Jeigu antikos laikais jau būtų buvę leidžiami dienraščiai, tai 324 metų prieš Kristų vasarą jų antraštės būtų skelbusios: “Maištas Opėje. Pasakęs jaudinančių kalbą Aleksandras – padėties viešpats. 13 maišto kurstytojų nužudyta“.

Kas atsitiko? Aleksandras baigė karo žygį. Didesnioji tuo metu žinomo pasaulio dalis nukariauta. Po nuveikto darbo karalius paleidžia Makedonijos karo veteranus namo į tėvynę. Tačiau daugelį metų su juo karo žygiuose praleidę vyrai jaučiasi atstumti. Maišto grėsmė galima sakyti, tvyro ore. Aleksandras sušaukia kariuomenės sueigą. Jo kalba daro įspūdį, bet girdėti ir pašaipių balsų. Aleksandras puola į minią, pačiumpa vieną rėksnį ir įsako čia pat nužudyti 13 maišto kurstytojų. Kitą dieną jis demonstratyviai kreipiasi į jo armijoje kariaujančius persus ir savo kalbą baigia žodžiais: „Visi, kuriems tenka gyventi vieno karaliaus valdomiems, turi turėti vienodas teises“. Makedonas Aleksandras parodė pasitikėjimą nugalėtiesiems persams.

Tik tada makedonai nusileidžia. Aleksandras savo tikslą pasiekia daugiausia žodžiais.

Devyniems tūkstančiams žmonių iškeliama puota. Aukas aukoja graikų ir persų žyniai. Pats Aleksandras kalba maldą prašydamas visokeriopo gėrio, santarvės ir bendrystės Makedonijos ir Persijos imperijai.

Šie dramatiški įvykiai atskleidžia visus teigiamus ir neigiamus Aleksandro būdo bruožus. Jis didis propagandininkas. Jo kalbos sujaudina kariuomenę iki ašarų. Jis tiki tautų sugyvenimo, Rytų ir Vakarų suvienijimo utopija. To, deja, nepavyko pasiekti iki pat mūsų dienų. Jis nusako teisinio valstybingumo principus, skelbia teisingumo idealus. Tačiau jis taip pat nevaldo savo įtūžio, nepakenčia nė menkiausio prieštaravimo. Kalbėdamas apie susitaikymą Aleksandras įsako nužudyti maišto kurstytojus. Jis yra teisingas karalius ir užkariautojas, taip pat gerai valdantis žodį kaip ir ginklą. Jis įkūnija visą valdžios galią ir jos silpnybes. Jo asmenyje susilydo įvairios antikos kultūros, Rytų ir Vakarų priešybės.

Kas buvo tas Aleksandras Makedonietis, vadinamas Didžiuoju, daugiau kaip du tūkstančius metų žadantis istorikų vaizduotę? Ar jis iš tikrųjų siekė suartinti tautas, kaip kalbėjo Opėje, ar jis dėlto buvo tik žiaurus karvedys, sutepęs savo kardą šimtų tūkstančių aukų krauju? O gal ir viena, ir kita kartu – žmogus, plėšomas vidinių prieštaravimų ir todėl iki pat šių dienų keliantis daugybę ginčų ir nesutarimų?

Dabar klausantis pranešimų apie nesiliaujančius karus mums ne tiek rūpi taktiniai didžiųjų mūšių laimėjimai, kiek neduoda klausymas, kaip vienam karvedžiui su to meto priemonėmis pasisekė nukariauti “pasaulį“. Net kurdami savo filmą, vaizduojantį tik kai kurias Aleksandro karo žygio atkarpas, mes turėjome įveikti didžiulius sunkumus, nes nuotoliai pasirodė milžiniški. O Aleksandrui ir jo kariuomenei įveikti tokią tolybę buvo nepalyginti sunkiau. Todėl savaime kyla klausimas, į kurį atsakymo veltui ieškotume istorijos knygose: kokios buvo to žygio sąlygos? Kaip jam buvo pasirengta, kokie buvo aprūpinama, kas ją lydėjo? Aleksandro karo žygiai per 13 jo viešpatavimo metų neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Jis atnaujino karo techniką ir sukūrė naują armijos struktūrą. Naujausi tyrimai rodo buvus net slaptąją tarnybą.

Iš daugybės tyrinėjimų aiškėja, jog Aleksandras buvo karštas romantikas, bet kartu puikios savitvardos, ūmus, bet išmintingas, lakios vaizduotės ir viską gerai apskaičiuojantis, tūžmus, bet turintis teisingumo jausmą. Nenumaldomas grobimo troškulys ir stiprus nepasitikėjimas savimi, kad net kildavo minčių nusižudyti, keičia vienas kitą – tai psichiškai nepastovaus, galbūt net nesveiko žmogaus požymiai.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->