Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Aš ir močiutė

Autorius: Domas

Kiekvieno žmogaus pasaulyje visada yra žmogus, kuris užima širdyje be galo daug vietos, jam skiri didžiausia meilę, šilumą ir supratimą. Vos pažvelgi jam į akis ir jauti užplūstančia džiaugsmo bangą. Tikriausiai tai įmanoma tik mokant gyventi su tuo, ką myli ir gerbi.

Neužtenka noro būti draugu kitam žmogui, neužtenka mokėti pasakyti, koks jis brangus. Reikia tai parodyti. Aš visada sakiau, kad mano mylimiausias ir brangiausias žmogus yra močiutė, tačiau, kai jos vos nepraradau, supratau, kad neužtenka vien tik sakyti. Nuo tada mes abi tarsi geriausios draugės.

Pas močiutę nuo mažų dienų būdavau labai dažnai, kartais gyvenau ten, tačiau nesupratau, jog neužtenka jos mylėti. Augau jausdama jos meilę, palaikymą, paramą. Net sunkiausiomis akimirkomis galėjau laukti paguodos ir užtarimo. Gaila tik, kad negalėjau būti visada su ja. Tačiau visą laiką, praleistą, mes abi labai branginome.

Dabar visą laiką laukiu atostogų, nesvarbu kokių ir kada jos bus, aš vis tiek žinau, jog tuoj sėsiu į autobusą ir važiuosiu į kaimą. Žinau , kad tik ten galėsiu pasijusti savimi, galėsiu pasipasakoti viską, kas nutiko per tą laiką, kol manęs nebuvo. Gaila, kad taip nemoku sutarti su mama. Norėčiau kuo daugiau laiko praleisti pas močiutę, išgirsti jos pasakojimų apie praeitį, apie senus laikus, apie karą ir apie sunkų gyvenimą, kuris suteikė jai tiek daug tvirtybės. Kai klausau jos , žiūriu nuotraukas ir girdžiu drebanti balsą, suprantu, kad tai tikrai sunkūs išgyvenimai. Tarsi jaučiu, kaip jai buvo sunku, tarsi matau jos ašaras ir bandau nors dabar jos vargus pakeisti į šypsenas ir dovanoti savo meilę. Noriu, kad nors dabar būtu laiminga ir labai džiaugiuosi, kai kartu juokiamės ar net kartu krečiame linksmas išdaigas. Taip, tikrai kartais išdykaujame ! Kartą net sugalvojome apgauti senelį, ir mums tai buvo dar vienas linksmas nuotykis.

Sumanėme perdažyti virtuvės baldus ir išsinešėme juos laukan. Senelis taip pat mums padėjo. Jau buvome viską baigę ir senelis nuėjo šerti gyvulių. Tada mes su močiute nudažėme lauko suoliuką , kurio net nežadėjome liesti, o senelis priėjęs, žinoma, ant jo atsisėdo. Tai buvo juoko ! Gerai, kad žinau, kam krėsti tokius pokštus, juk kitas žmogus galėtu ir supykti. Tačiau labai gera, kai turi tokius artimus žmones, kurie taikstosi su visai tavo poelgiais, priima tave tokį, koks esi.

Labai džiaugiuosi, kad vis dar turiu kur nuvykti atostogų metu. Noriu kuo ilgiau būti laukiama ten , kur jauki namų šiluma, žmonių meilė ir džiaugsmo valandos. Gerai, kad vis dar pati noriu ten vykti, noriu dar daug sužinoti, daug išmokti, daug pamatyti. Juk ne visada ir neviską sužinai iš knygų. Gyvas pasakojimas daug įdomesnis, lengviau įsimenantis, o, be to, ir labiau krentantis į širdį, nes tai liečia tavo artimą žmogų. Juk ne be reikalo sakoma, kad močiutė-tai pasakų žinovė, nuostabi pasakotoja, mokytoja ir gyvenimą išmanantis žmogus. Taip gera iš jos pasimokyti, išgirsti kažką įdomaus, naujo. Norėtųsi kuo ilgiau džiaugtis tomis akimirkomis, kai ji šalia.

Drauge esantys žmonės visada vienas kitą papildo, pataiso, paremia ir dalinasi viskuo, kas tik jiems svarbu. Ir neturi reikšmės, kas tie žmonės, juk lieka svarbu tik tai, kad jie kartu. Nejaugi gali ką nors pakeisti kažkas vos tarstelėjęs žodį . Juk neįmanoma sugriauti tai, kas buvo šitaip kruopščiai kurta ir puoselėta dviejų žmonių. Norėčiau suprasti, Kaip galima pyktis ar nesutarti su žmogum, jei tai tau pačiam skaudu. Tai tiesiog nusikaltimas. Tad gyvenkime visi kartu džiaugdamiesi šiandiena, džiaugdamiesi tuo, kad gyvename šalia brangių ir artimų žmonių. Gyvenimas per daug brangų, kad ji švaistytume piktumams, ašaroms ir barniams.

Rašykite komentarą

-->