Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ar verta “pūsti prieš vėją” ir kovoti dėl mūsų kalbos išlikimo?

Autorius: Eugenija

“Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negrasina, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi”. (Justinas Marcinkevičius).

Kiekvienas lietuvis turėtų žinoti ir suprasti, kad mūsų kalba – ne vien bendravimo priemonė, ji- didžiausias mūsų tautos turtas, gyvasis tautos balsas, kultūros ugdymo ir perdavimo iš kartos į kartą laidas. Bet, deja, mes dažnai teršiame savo kalbą žargonais, svetimybėmis.

Tas kalbos negerovių srautas plinta per radiją, televiziją, laikraščius, žurnalus. O kaip valdžia? Panašiai kaip 1928 metais, kai Jonas Balčikonis rašė:” Nuostabus daiktas: kuo aukštesnė mūsų krašto įstaiga, tuo blogiau ji lietuviškai kalba”.

Kad ir kiek kalbininkai betaisytų, daugelis iš mūsų vis dar nemoka apsirengti: dedasi batus, sukneles, švarkus, paltus. Nuo seno žmogus sėdėjo, šunys ir paukščiai tupėjo, o dabar sėdi ir numylėtieji šunys ir žvirbliai, ir varnos. Arba, kur tik pasisuksi, vis išgirsi aš skaitau. Atrodo, kad knygos- kasdieniniai mūsų palydovai. Tačiau ne, mes tik norime pasakyti aš manau, esu įsitikinęs. Vis dar naudojamės pravažiuojančiais bilietais, o norėdami pakrauti mobiliojo telefono bateriją, ieškome pakrovėjo. Šie pavyzdžiai rodo, kad kalbame tiesiog negalvodami.

Dar nespėjome išvalyti rusicizmų iš savo kalbos, o į ją jau veržte įsiveržė anglicizmai, sukeldami didžiulį kalbininkų siaubą. Imidžas, lizingas, sponsorius… Gražiai skamba? Daugelis mūsų mano, kad vartodami tokius žodžius atrodo protingi ir išprusę. Prasidėjus kompiuterių erai, mus užplūdo nauja anglicizmų banga: monitorius, skeneris, printeris, failas, flopikas… Šie žodžiai tapo neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Nors kalbininkai pateikė šiems ir kitiems žodžiams lietuviškus atitikmenis, tačiau mes, patogumo dėlei, juos tebevartojame, taip pamiršdami svarbiausia- kalbos ryšį su tauta.

Saulius Šaltenis sakė: “…Reikėtų pagaliau suvokti, kad dabar, o ne rytoj- dedame kertinį akmenį į šviesų Lietuvos ateities rūmą- o tas akmuo, ta uola yra gimtoji kalba. Todėl jei nenorime, kad mūsų kalba pasidarytų blyškia kitų kalbų kopija, jei nenorime sunaikinti didžiausio mūsų tautos turto, tai turime ypatingai rūpintis gimtosios kalbos taisyklingumu ir savitumu.”

Rašykite komentarą

-->